Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-06-20 nr. 3195

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Stankus.
TUŠTĖJIMAS
18
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Laima Petrauskienė.
PUBLICISTINIAI ESKIZAI
9
 KONSTANTINAS BALMONTAS –­ AR TIK BIČIULIS LIETUVOS?5
• SANTAROS-ŠVIESOS SUVAŽIAVIMO PROGRAMA

KNYGOS 
• „GVADALUPĖ“2
• „ATSAKYMAI Į 101 KLAUSIMĄ APIE JĖZŲ“
• „KRIKŠČIONYBĖS ĮVADAS“1
• „LAIŠKAI JAUNAM KATALIKUI“
• Gintarė Adomaitytė.
TEISĖ PRALEISTI. IR TYLĖTI, IR NIRŠTI
• Jūratė Baranova.
GEORGES’O G. BATAILLE’IO FENOMENAS: MAIŠTAS AR PERVERSIJA?
• (PA)SKAITINIAI3
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• OKT BAIGIA SEZONĄ: SU VILTIM IR VASAROS SVEIKINIMAIS
• Violeta Jasiūnienė.
„BELA, BOSAS IR BULIS“ ŠIAULIŲ PĖSČIŲJŲ BULVARE
• Ridas Viskauskas.
TARP EDUKACIJOS, PRAMOGOS IR EKSPERIMENTO

DAILĖ 
• Nijolė Nevčesauskienė.
MENININKŲ PORTRETŲ ĮTAIGA
• Vidas Poškus.
ŠVIESOS APGLĖBTOS FIGŪROS

MUZIKA 
• Eugenijus Ignatonis.
P. GENIUŠO IR ČIURLIONIO KVARTETO PLOKŠTELĖ. MOKYTOJAS IR MOKINYS
• KRISTINOS VASILIAUSKAITĖS KŪRINIŲ KONCERTAS4

PAVELDAS 
• VILNIUJE – NAKTIES NEMIGOS AITVARAS1
• KULTŪROS NAKTIS ŠV. KOTRYNOS BAŽNYČIOJE

POEZIJA 
• VIDA MIKNEVIČIENĖ14
• VAINIUS BAKAS5

PROZA 
• Jolanta Sereikaitė.
AMŽINAS EKSPERIMENTAS

VERTIMAI 
• Jorge Luis Borges.
MĮSLIŲ VEIDRODIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Goda Dapšytė.
„TYLOS!“ – Į SCENĄ ŽENGIA NAUJA REŽISIERIŲ KARTA

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
MAŽAS VAIKAS, DIDELIS VAIKAS
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
ARCHITEKTONIŠKOS ORLANDO NARUŠIO GARSO ERDVĖS
4

KRONIKA 
• ŠOKANTYS LIETUJE
• NETEKOME EUSTACHIJAUS1
• VAIKŲ DAINŲ ŠVENTĖS – ATKIRTIS POPMUZIKAI

DE PROFUNDIS 
• Vetusta Prišmantienė.
KAIP AŠ TAPAU PALYDOVE
1
• NUMERĖLIAI3

AKTUALIJOS

KONSTANTINAS BALMONTAS –­ AR TIK BIČIULIS LIETUVOS?

[skaityti komentarus]


„...garbinga toji tauta, kuri sugebėjo lenkų ir rusų priespaudoje išlaikyti tokį kultūros turtą (lietuvių kalbą – V.T.). Visas pasaulis yra už tai dėkingas.“
K. Balmonto paskaita Sorbonoje apie lietuvių dainas, „Lietuvos aidas“, 1929 03 13


Konstantinas Balmontas (1867–1942) –­ poetas simbolistas, rašęs rusų kalba, vienas iškiliausių ir originaliausių XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios poetų, lietuvių mitologijos, tautosakos ir istorijos interpretacijų kūrėjas, šiai temai skyręs keturias poezijos knygas: „Ugnies paukštė“, „Paukščiai ore“, „Jūros švytėjimas“ ir „Šiaurės pašvaistė“.
Šiuolaikinį žmogų gali jaudinti ir dominti K. Balmonto ir V. Krėvės asmenybės ir kūryba, jų draugystė, trukusis apie septynetą metų. Nors gali kilti klausimas –­ „Kaip poetas simbolistas Balmontas gali būti susijęs su lietuvių realistinės bei tautosakiškai romantinės prozos kūrėju Krėve?“1 (Kristina Sakalavičiūtė). Ir čia pat ji paaiškina: „...tačiau vėlyvasis ir mums kol kas mažiau pažįstamas Balmontas – tai visų pirma vertėjas, lietuvių tautosakos, kalbos ir istorijos tyrinėtojas.“ Lietuvių ir rusų kultūrų sąsajos, pasaulėjauta, jos atspindžiai mus pasiekia net iš pagoniškų laikų. Tikėtina, kad tą jautė ir K. Balmontas, ir V. Krėvė, jiems abiem buvo artimos tautosakos ir istorijos temos. Žinome, kad Lietuva ilgai gynė Rusijos kunigaikštijas nuo Aukso Ordos. K. Balmontui, kuris labai domėjosi lietuvių tautosaka, kalba ir istorija, priklauso frazė: „Totorius nubloškė šalin lietuvis (Tatar otbrosil proč litvin)“2. Jis turėjo omeny Mindaugą, Gediminą ir Algirdą. Minėtoje paskaitoje apie lietuvių dainas Sorbonos universitete poetas kalbėjo, kad Lietuva, suteikdama politines ir kultūrines formas, sukūrė Rusiją.
K. Balmontas, vengdamas bolševikų teroro po 1917 m. perversmo, Jurgio Baltrušaičio padedamas, 1920 m. pasitraukė iš Rusijos ir apsigyveno Prancūzijoje. Rusų poetas, šis „pasaulio svečias“ ir „klajojantis poetas“, dar XX a. pradžioje (1907 m.) knygoje „Ugnies paukštė“ paskelbė eilėraščių lietuvių liaudies dainų motyvais. K. Balmontui Lietuva atsivėrė „per lenkų romantizmo tradiciją ir artimos sielos poetą Jurgį Baltrušaitį“3 (Inga Vidugirytė). Lenkų poetų kūriniai jam atskleidė „gražiąją Lenkiją ir sielvartingąją“, iš istorinių ūkų kylančią Lietuvą. Tuo metu, kai rusų simbolistas išspausdino „Ugnies paukštę“, Lietuvos valstybės nebuvo, ji egzistavo tik romantikų kūriniuose ir istorinės herojiškosios Lietuvos mentaliteto likučiuose. Tačiau K. Balmontas poezijos švyturiu pasirinko sielvartingąją Lietuvą, o ne „gražiąją“ Lenkiją, smerkdamas ją dėl Vilniaus užgrobimo. 1927 m. poetas aplanko senuosius, tuo metu Lenkijos okupuotus, Lietuvos miestus: sostinę Vilnių, Gardiną, Balstogę. Jo romantizuota „gražioji“ Lenkija išnyksta iš jo sielos. Apie tai byloja net eilėraštis „Atsikvošėk, Lenkija!“ („Opomnis, Polša!“) ir straipsniai lietuvių kalbos ir poezijos temomis: „Lietuvos raktas“, eilėraštis „Lietuvių kalba“ ir kiti. Vėlesnis, 3-iojo dešimtmečio kūrybinis bendradarbiavimas su J. Baltrušaičiu, O. Milašiumi, L. Gira, B. Sruoga, V. Krėve ir kitais lietuvių rašytojais skatino domėtis Lietuva, jos mitologija, tautosaka ir dabartimi. Gyvendamas Prancūzijoje, K. Balmontas lietuvių poetų kūrinius vertė į rusų kalbą ir skelbė Europos spaudoje. Paskutinė poezijos knyga „Šiaurės pašvaistė“ tapo svarbiu poetiniu skambesiu atsikūrusiai Lietuvai.
Apie 1928 m. vidurį K. Balmontas, susidomėjęs Krėvės kūryba, užmezgė su juo ryšius. Tuo metu V. Krėvė buvo Lietuvos universiteto (vėliau Vytauto Didžiojo) Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, jo plati visuomeninė ir organizacinė veikla suteikė galimybių bendrauti su įvairių kultūrų kūrėjais, pažinti juos asmeniškai ir kviesti dirbti į beatsikuriančios Lietuvos universitetą. Taip į Lietuvą iš Prancūzijos buvo pakviestas ir K. Balmontas. Jis Lietuvoje viešėjo 1930 m. birželio 21–liepos 6 d. Prieš tai, 1928 m. „Lietuvos aide“ buvo išspausdintas K. Balmonto atviras laiškas, kuriame jis pasisakė už Vilniaus grąžinimą Lietuvai. Šis laiškas buvo spausdinamas ir to meto Europos spaudoje, kreipimąsi K. Balmontas nusiuntė ir Tautų Lygai į Ženevą, ragindamas Europos rašytojų bendriją solidarizuotis su Lietuva. Tuo metu jam pritarė ir Oskaras Milašius, ginantis Lietuvos reikalus Europoje. K. Balmonto kultūrinė propaganda dėl Lietuvos ir „Vilniaus bylos“ dar labiau suartino jį su V. Krėve. Kaip žinome, dar 1922–1924 m. V. Krėvė, būdamas Šaulių sąjungos pirmininkas, vedė derybas su Sovietų Rusijos pasiuntinybe Kaune dėl pagalbos išlaisvinant Vilnių iš Lenkijos okupacijos. Tačiau labiausiai K. Balmontą žavėjo V. Krėvės kūryba.
Balmontas laiškuose Krėvei kreipdavosi į jį kaip į poetą, nes jo kūrybą laikė geriausia tuometine lietuvių poetine proza. Jau apie 1929–1930 m. K. Balmontas turėjo visus V. Krėvės raštus. Iš Krėvės kūrinių ir L. Giros poezijos poetas išmoko lietuvių kalbos. Buvo tikras poliglotas, nes mokėjo apie dešimt Europos kalbų, domėjosi net Okeanijos autochtonų kalbomis. Ypač vertino dramą „Šarūnas“: „Aš manau, kad Jūsų Šarūnas – pats įstabiausias kūrinys, pasirodęs Lietuvoje per tuos 10 metų. Jis didingas“ (iš 1930 01 06 laiško Krėvei)4. Laiškuose (1929 09 09 ir 1929 10 22) L. Girai rašo: „Į laužo liepsnas žengiantys Gelovinis ir Rainys man ypač artimas vaizdinys“5 ir prisipažįsta, kad Šarūno pabaigą skaitė su ašaromis akyse. O laiške B. Sruogai apie „Šarūną“ rašė: „Toks polėkis ir tokia jėga, toks savitas švelnumas, jog prilygsta bet kuriam iš žymiausių dramaturgų. Jei jis, Krėvė, toliau augs, jis bus Lietuvos Šekspyras.“6 Perskaitęs dramą „Skirgaila“, K. Balmontas rašė L. Girai, kad joje išgirdęs didingą Perkūno ir Odino balsą. O laiške (1929 10 30) V. Krėvei prisipažino: „Man labai patinka niūrieji Jūsų apsakymai padavimų motyvais. Aš susižavėjęs Jūsų drama „Skirgaila“ ir tokia pat stipria, o vietomis galbūt net stipresne drama „Šarūnas“7. Poeto vaizduotę žadino V. Krėvės neoromantinės dramos bei knygos „Sparnuočiai liaudies padavimuose“ ir „Perkūnas, Vaiva ir Straublys“. Šių kūrinių motyvais K. Balmontas sukūrė keletą originalių eilėraščių.
K. Balmontas sukūrė V.Krėvei dedikuotą eilėraštį „Varnas“. Varnas – išminties simbolis, o Krėvė, anot poeto, „lietuvių tautos išminčius ir pranašas“8. „Varno“ ištrauka (vertė L. Gira):

Tarp dainių Lietuvos tu – pranašingas
varnas,
Sunkus ir lengvas, aitrus ramusis Krėvė.
Kranksėjimas – pačiam varde tavam jau.
Širdim domingom daug sako tavo balsas.
...
Kas man Skirgaila metraščių senųjų!
Tavoj giesmėj jis artimas ir mielas.
Keistai artus man ir gūdus Šarūnas:
Ereliui gemant, sako, griausmas griaudžia.
Kad Lietuva būtų – jam gimt reikėjo
Šarūnas – ženklas – Lietuvai būt vėl!9


1931 m. K. Balmontas, nusivylęs L. Giros vilkinimu išleisti jo poezijos rinkinį „Šiaurės pašvaistė”, skirtą Lietuvai, prašė V Krėvės perimti knygos leidybą. Poeto viltys išsipildė – V. Krėvės iniciatyva knyga buvo išspausdinta 1931 m. Paryžiuje. Šia proga poetas, pagerbdamas Krėvės gimtinę Dainavą, parašė dar du eilėraščius „Dzūkija” ir „Bitė”.
Poeto iniciatyva Lietuvos kultūra buvo pristatoma Europos spaudoje. K. Balmonto dėka V. Krėvė pradėjo susirašinėti su Amerikos poete ir K. Balmonto poezijos vertėja į anglų kalbą Lydia Noble (ji buvo anglo ir rusaitės dukra). Lydia Noble rengėsi lietuvių literatūrą ir V. Krėvės kūrybą pristatyti Bostono spaudoje, tačiau ankstyva jos mirtis ketinimams neleido išsipildyti. Liko tik L. Noble ryšių su V. Krėve ženklas – jos poezijos knyga, saugoma rašytojo muziejuje (K.Sakalavičiūtės žodžiais, vienintele Rytų Europoje), kurią 1930 m. padovanojo profesoriui V. Krėvei-Mickevičiui poetės motina, tėvelis ir sesuo (šioje knygoje yra toks įrašas anglų kalba).
Nors K. Balmonto kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojos (I. Vidugirytė, K. Sakalavičiūtė), gal iš lietuviško kuklumo, nieko nekalba apie jo lietuvišką prigimtį, tačiau aš, spręsdamas iš ankstyvo jo susidomėjimo lietuvių liaudies dainomis ir istorija, norėčiau teigti, kad K.Balmontą šaukė jo protėvių lietuvių baltiška dvasia. Byrančios ašaros skaitant Krėvės „Šarūną“ – tai prislopintos lietuviškos sielos proveržis, refleksija. Poetas 1928 m. kovo 20 d. laiške L. Girai rašė: „...aš su užsidegimu skaitau dieviško spindesio Jūsų nuostabiosios Tėvynės „Dainas“, kuri mano širdį seniai traukia“, o post skriptum klausia: „Ar yra Lietuvoje kas nors pavarde Balmont arba Balmut, kaip vadino mano prosenelį iš Chersono gubernijos?“ Toliau K. Balmontas rašo: „Pagal šeimos padavimą, poeto prosenelis vardu Jan Balmutis (Ivan Balmut) buvo imperatorės Jekaterinos II kavalerijos leibgvardijos pulko seržantas, persikėlęs į Chersonščiną iš Lietuvos (Kurliandijos).“ 1929 m. vasario 4 d. laiške L. Girai skaitome: „Visa atmenanti lietuviško kraujo srovė –­ mano prosenelis, Ivanas Balmutas, kaip rodo mano rankose esantys šeimos dokumentai, Rusijos pilietybę priėmė 18-ame amžiuje, išvažiavęs iš lietuviškosios Prūsijos, iš tos Lietuvos dalies, kur atrodo, Amžinąją Ugnį garbino labiausiai. Ar ne todėl aš parašiau savo „Himną Ugniai“, –­­ mano mylima poema!“10 Manau, reikėtų tik pasidomėti buvusios Prūsijos archyvais ir surasti Balmonto (Balmutis) giminės medį. Kaip žinome, jis buvo bajorų kilmės, jo motina buvo katalikų tikėjimo.
1899 m. K. Balmontas susipažino su Jurgiu Baltrušaičiu ir tais pačiais metais buvo pakviestas į jo vestuves. Taigi tik susipažino, ir jau pakviečiamas į svarbiausią jaunuolio gyvenimo įvykį – tik giminingų sielų šauksmas gali taip greitai suartinti. Vėliau apie pažintį su J. Baltrušaičiu rusų poetas, pabrėždamas lietuvio egzotiškumą Maskvos peizaže, rašė: „Kai pirmą kartą jį pamačiau, ką tik baigusį Maskvos universiteto studentą, prastu švarkeliu, vėjo nugairintu ir įdegusiu veidu, toje kerinčioje vasaros Maskvoje, jis man pasirodė paslaptingu jūrininku, su kuriuo aš jau buvau susitikęs kituose įsikūnijimuose, kažkur tolimuose vandenynuose“11. Tai kelrodis į jų dvasinį bendrumą, kilmę – toks dvasios dvelksmas praskrieja šviesos greičiu ir ne visada spėji užfiksuoti. Nenoriu teigti, kad turime K. Balmontą vadinti Lietuvos poetu, pagal analogiją su Suomijos rašytojais, rašančiais švedų kalba, bet save laikančiais suomių rašytojais, arba airių kūrėjais, rašančiais anglų kalba, bet save vadinančiais airių rašytojais, – tai paties autoriaus apsisprendimas, tačiau lietuvišką jo kilmę turėtume pabrėžti, o ne pratylėti ir nuolankiai atiduoti kitiems. Jau ir taip dėl lietuvių perdėto kuklumo ir tolerancijos mes (tikiuosi ne visi) atiduodame Adomą Mickevičių ir Česlovą Milošą lenkams, nors jų kilmė ir gimtinė, ir dangus, kur jie užaugo, jų sielose įkvėpė lietuvišką dvasią, – apie visa tai byloja jų kūryba. Tik jie apie Lietuvą rašė lenkų kalba, tačiau kalba yra tik įrankis išreikšti sielos polėkį. Ar gali įrankis nustelbti kūrėjo kilmę, mentalitetą, dvasią? Prisimenu įžymiojo lenkų kino kūrėjo Andrzejaus Wajdos filmą „Ponas Tadas“: kaip jis meistriškai perteikė tų laikų Lietuvos žmonių, bajorų mentalitetą, aprašytą A. Mickevičiaus, o įstrigo mano sąmonėje bajorų šūkiai: „Tegyvuoja Lietuva“ („Težyje Litva“), bet nė karto – „Tegyvuoja Lenkija“.
K.Balmonto politiniai pareiškimai dėl Vilniaus ir Lietuvos, jo poezija, apdainuojanti Lietuvą, jo straipsniai ir paskaitos, išaukštinančios lietuvių kalbą, bei lietuvių kultūros sklaida spaudoje rusų kalba įpareigoja mūsų dabarties kultūros darbuotojus plačiai paskleisti šio poeto nuopelnus Lietuvai ir lietuvių kultūrai. Pažvelkime dar į vieną poeto citatą: „Tačiau Lietuva, kurios imperija buvo nuo jūros iki jūros, o dabar tapo nedidele valstybe, tačiau nenustojo turėjusi tokią galingą ir puikią, ir seną kalbą, kurios neturi net pačios didžiausios tautos, – kalbą, kuri, geriausiųjų viso pasaulio kalbininkų žodžiu, esanti raktas įspėti daugybei kitų senesnių ir naujesnių Europos kalbų mįslėms. Kalba savo reikšme mokslui yra svarbiausias Lietuvos įnašas į pasaulinę kultūrą.12 Kalbėdamas apie tautosaką, K. Belmontas pabrėžia, kad slavų tautosaka turtingesnė, tačiau tas turtingumas „išorinis“, o „lietuviškos dainos dvasingumas labiau religinis, iškilmingesnis, tauresnis. Lietuvių folkloras turi aukštos antikos žymę. Kaip visos pirmapradžio meno apraiškos jis derina paprastumą ir kraštutinį subtilumą.“13
Pernai sukako 140 metų nuo poeto gimimo ir šimtmetis nuo poezijos knygos „Ugnies paukštė“ laidos, todėl būtų pagarbu Vilniuje ir Kaune, K. Balmonto aplankytuose miestuose, pavadinti poeto vardu gatvę.

Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus vadovas Vladas Turčinavičius

2007 m. balandžio 31 d.
______________________________
1 Kristina Sakalavičiūtė, Konstantino Balmonto ir Vinco Krėvės literatūriniai ryšiai, Žmogus ir žodis II (Vilniaus pedagoginis universitetas), p. 41
2 Inga Vidugirytė, Balmonto Lietuva, 2005, p. 116
3 I. Vidugirytė, Ten pat, psl. 50
4 Literatūra ir kalba, 1981, t. XVII. p. 194
5 K. Sakalavičiūtė, Min. veik. p. 43
6 Literatūra ir kalba, 1981, t. XVII, p. 195
7 Ten. pat. p. 193
8 K. Sakalavičiūtė, Min. veik. p. 45
9 Vairas, 1930, 1, p. 5
10 Pavel Lavrinec, K. Belmonto laiškai L. Girai: http:/www.russianresours.lt
11 I. Vidugirytė, Ten pat, p.69.
12 I. Vidugirytė, Ten pat, p. 71.
 

Skaitytojų vertinimai


47498. rkt2008-06-23 12:41
Straipsnis turetu buti idetas i mokyklu vadovelius. Patriotizmo ir pasididziavimo savo valstybe mokykla.

47501. vkl :-) 2008-06-23 13:13
Labai įdomu. Tikrai viską lengvai kitiems atiduodam. Ir A. Mickevičius turėtų vadintis lietuvių-lenkų poetas. Inteligentinio kosmopolitizmo pasekmės

47506. Asiliukas Porfirionas2008-06-23 16:31
Ne inteligentinio kosmopolitizmo, o tautinio dawatkizmo pasekme - pagal ji wisi, kurie neare zemes ir nekalbejo baltiszkai, yra ne musu, lenkas, zydas ar baltarusis negali buti lietuwis, o Lietuwa yra paprasta kaip dukart du.

47514. to rkt2008-06-24 09:03
Pritariu. Žemaitis irgi nėra Lietuvos; žemaitis - Žemaitijos.

47534. terra2008-06-25 14:14
visi iš manęs

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 11 
2:44:02 Jun 27, 2011   
Oct 2008 Feb 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba