SEPTYNIOS MENO DIENOS

2004-07-30 nr. 625

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Rūta Taukinaitytė
Paryžius – Beržoras, arba Netušti buteliai
3

Muzika 
• Skirmantė Valiulytė
Tiltai į naująją muziką
1
• Pasaulio litvakų kongreso kultūrinė programa
• Kamerinės muzikos festivalis Kuršių nerijoje
• Jidiš filmų festivalis "Skalvijos" kino centre1
• Haydno "Pasaulio sutvėrimas" "Kristupo vasaros festivalyje"2
• KONCERTAI

Dailė 
• Lina Jakeliūnaitė
Lūžtanti šviesa
3
• Paulius Normantas apie karo pėdsakus6
• Gabrielė Kuizinaitė
Samių gyvenimas iš arti
1
• Ona Gaidamavičiūtė
Suskilęs pasaulis
• Ona Gaidamavičiūtė
Idėjos sienoms
• Monika Krikštopaitytė
Optinė klasika
14
• Vida Mažrimienė
Ženklų kalba
4
• PARODOS

Literatūra 
• Joan Acocella
Užblokuota
5

Teatras 
• Vienas ir nuogas Peras Giuntas5
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Kiekvienam – savas Artūras
• Pailsėkime nuo įžymybių1
• Juodkrantėjė vėl bus kuriami filmai1
• Savaitės filmai5
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Daiva Lapėnaitė
Šiuolaikinio meno instaliacija sudrumstė miesto ramybę
7
• Ordos iš Rytų2

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios2

Pirmasis

Paryžius – Beržoras, arba Netušti buteliai

Antano Gudaičio kūrybos paroda Radvilų rūmuose

Rūta Taukinaitytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Antanas Gudaitis. "Arkliai ir žmonės". 1968 m.

Apžvalginė Antano Gudaičio kūrybos paroda, skirta šimtosioms dailininko gimimo metinėms, išsamiai pristato visus tapytojo kūrybinio kelio etapus ir pagrindines tendencijas. Išryškinti spalvingą ir įvairialypį A. Gudaičio paveldą, kaip užsibrėžė parodos kuratorės (J. Mulevičiūtė ir L. Jablonskienė), padeda ekspozicijos suskirstymas į devynias temines grupes, o kiekvienos jų pristatymas pradedamas dailininko pasisakymų citatomis iš Tomo Sakalausko knygos. Iš ten pat paimtas ir pagrindinis išsilaisvinimo motyvas. Visoje A. Gudaičio kūryboje juntamas nerimastingos sielos ieškojimas, dailininko pasaulėjautoje suvokiamas kaip žmogaus siekis išsilaisvinti iš nuolatinės konfliktinės situacijos, vienokių ar kitokių slegiančių jėgų. Parodoje eksponuojama ne tik tapyba, bet ir piešiniai, eskizai, etiudai, taip pat interjerų, plakatų, teatro kostiumų bei scenovaizdžių projektai, biografinius faktus atskleidžiantys dokumentai, daugybė fotografijų, videofilmai. A. Gudaičio pasaulėvaizdžio centre – žmogus, jo socialinė, psichologinė ir dvasinė tikrovė. Meninės stilistikos požiūriu jo kūryba artimiausia ekspresionizmui, tačiau darbuose galima rasti ir Cezanne’o įtakos, ir neoklasicizmo, realizmo, art deco bei abstrakčios dailės bruožų.

Antanas Gudaitis (1904–1989) buvo viena iškiliausių XX a. lietuvių tapybos figūrų lietuviško modernizmo ištakose. Savo kūryba ir ilgamete pedagogine veikla jis įtakojo nemažai lietuvių dailininkų: A. Savicką, J. Čeponį, A. Šaltenį, L. Surgailį, M. Skudutį, H. Natalevičių, G.P. Janonį ir daugelį kitų. Dailės jis mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje, vėliau Kauno meno mokykloje. Tačiau kaip dailininkas galutinai subrendo Paryžiuje, kur kelerius metus tobulinosi įvairiose akademijose. Grįžęs aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame gyvenime. Su bendraminčiais (A. Galdiku, A. Samuoliu, V. Vizgirda ir kt.) susibūrė į "Ars" grupuotę. Nors ji ir trumpai gyvavo, tačiau ryžtingai kreipė mūsų dailę modernizmo link ir padarė nemažą įtaką tolesnei tapybos raidai, todėl A. Gudaičio vardas siejamas su lietuviška koloristinės tapybos mokykla. 1935 m. jis inicijavo Lietuvos dailininkų sąjungos įkūrimą, nuo 1940 m. dėstė Vilniaus dailės akademijoje.

Arsininkai ir savo darbais, ir pirmuoju lietuvių dailėje manifestu skelbė meno autonomiją, kūrybos laisvę, iškėlė spalvos, tapybiškumo, formos apibendrinimo reikšmę, originalumą, emocingą meninę įtaigą ir individualią autoriaus saviraišką. Antra vertus, jie siekė šiai dailei suteikti nacionalinį charakterį, žavėjosi lietuvių liaudies menu, stengėsi jį kūrybiškai ir šiuolaikiškai interpretuoti, iš jo semdamiesi ne tiek ekspresyvios formos, kiek savitos etninės nuotaikos, suvokimo ir pasaulėžiūros. Dėmesys kūrinio plastikai, meninės raiškos ir minties laisvei lėmė dramatišką tapytojo situaciją pokario metais, kai buvo toleruojamas tik politiškai angažuotas, komunistinę ideologiją skleidžiantis menas ir realistinė, kuo artimesnė natūrai, formų traktuotė. Kad ir kaip kirtosi nomenklatūros reikalavimai menui su autoriaus meninėmis nuostatomis, socrealizmas buvo neišvengiamas visiems tuomet dirbusiems dailininkams. Todėl ir A. Gudaičio paveiksluose romius, intymius, tamsokus, bet jaukius Žemaitijos peizažus su taip meiliai liūliavusiais kalneliais, nameliais, dangumi pakeičia autoriui svetimos aiškios, saulėtos ir plačios panoramos, o santūrius pavienius žmones, jų introspekciją ir rimtį – aktyviai veikiančių, besišypsančių, komunikuojančių žmonių būriai. Rožiniai žandai ir tokios pat spalvos dangus pabrėžia jų optimizmą.

iliustracija
Antanas Gudaitis. "Du paukščiai ir senio galva". 1980 m.

Dailininko polinkis dirbti serijomis, tą patį siužetą daugybę kartų rutulioti, apmąstyti, interpretuoti, surasti jam tinkamiausią formą atskleidžia ne tik ieškojimą ir tobulumo siekį. Tai ir mėgavimasis tapymo procesu, ir siekis visapusiškai išsemti temą, siužetą, atrasti įvairius nuotaikų ir požiūrių niuansus, parodantis autoriaus dvasinio pasaulio kaitą ir tapsmą. Kartais šios interpretacijos savaime susikloja į vientisą laike besivyniojantį siužetą. Štai viename "Šeimynos" variante vaikas tiesia rankas į mamą, o kitame jis jau jos glėby, nors ir vėl tiesia rankas, tik dabar – į erdvę už paveikslo rėmų. Ir "Sūnus palaidūnas" – čia atsistojęs, o čia vėl sėdintis tarp kiaulių, tarytum dar negalintis apsispręsti, ar grįžti pas tėvą.

Formos ir turinio vientisumą bei meninę įtaigą pasiekti tapytojui padeda atviras, grynas nuoširdumas. A. Gudaitis smerkė pliką virtuoziškumą. Paveikslas, sklidinas dirbtinio dramatizmo, paviršiaus efektų ir išorinio blizgesio, be nuoširdžiai patirto išgyvenimo, jo manymu, prilygsta įspūdingam, bet tuščiam buteliui. Jam paveikslo forma rūpėjo ne tik dėl pačios formos ar dėl tapymo proceso, ji buvo neatsiejama turinio dalis.

Svarbiausia A. Gudaičiui buvo emocinė išraiška, vidinis pasaulio atspindys, giluminė reiškinių esmė. Gal todėl paveiksluose mediniai dievukai tokie juslūs ir gyvi – rodos, kvėpuoja, verkia, mato, veikia, pasakoja ir gyvena skausme, o žmonės, atvirkščiai, regis, bedirbdami susimąstė, sustojo, palinko ir sumedėjo nuo to paties skausmo... Tikrovė A. Gudaičiui reikalinga tik vidiniam jausmui perteikti. Todėl medinis katinas ar paukštis virsta veik gyva mitologizuota būtybe, kantriai ir supratingai rymančia greta žmogaus ir kartu su juo stebinčia pasaulį. Mito elementas, kaip teigia pats dailininkas, atėjo į paveikslus iš Beržoro, kaimelio Žemaitijos gilumoje, iš to "legendų krašto", kurio jauki ir tapybiška gamta, senos bažnytėlės ir kapeliai, paprasti ir nuoširdūs žmonės bei keistai sustojęs laikas visuomet viliojo tapytojus (įkvėpimo semtis ten patraukdavo ir A. Galdikas, ir V. Vizgirda).

Iš minėtų devynių teminių ekspozicijos dalių bene labiausiai sukrečiančios – "Siautėjimas" ir "Anapus laisvės". Pirmoji paveikslų grupė sklidina gyvenimo pulso, ji, rodos, įtraukia į jaunatviškos sielos šėlsmo verpetus, čia dūksta ir žmonės, ir gyvuliai, ir spalvos, ir formos, ir teptukas, ir pats ne pirmos jaunystės A. Gudaitis pajūry (fotografijoje)... Tokie yra "Siautėjimas" (1960–67), "Arkliai ir žmonės" (1968), "Mergaitė, baltas kumelys ir šokanti moteris" (1970–71), "Akrobatas" (1973). Antroji dalis, pavadinta "Anapus laisvės", vos įžengus į salę verčia krūptelėti – tokia aiški, baugi, bet neagresyvi mirties nuojauta! Ankstesnio siautėjimo kaip nebūta, nurimsta spalvos, vėl išsiskirsto žmonės (kartais paveiksluose lieka tik jų galvos ar kaukės), o liūdni ir iškalbingi autoportretai – tarsi atviri ir ramūs atsisveikinimo laiškai. Bet labiausiai sukrečia tie paukščiai, lyg kokie anapusybės pranašai, švelniai nutūpę veik visose paskutinio kūrybos dešimtmečio drobėse, nebyliai topsantys greta kitų personažų, juos palaikantys, nuteikiantys kelionei ir neįkyriai raginantys eiti...

 

Skaitytojų vertinimai


3720. dkjfhkjfd2004-08-03 08:55
"A. Gudaitis smerkė pliką virtuoziškumą" - geras pastebėjimas. būna aprengtas, plaukuotas, garbanotas ir plikas virtuoziškumas. Pliką virtuoziškumą paprastai smerkia garbanoti, plaukuoti ir ilganosiai subjektai. taip pat kai kurie lietuvių dailės klasikai.

3726. iprasta2004-08-03 18:06
Ir kaip visada - jokiu katalogu, jokiu duomenu baziu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 191 iš 204 
2:25:05 Jun 27, 2011   
Oct 2008 Feb 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba