SEPTYNIOS MENO DIENOS

2006-04-07 nr. 703

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Živilė Ramoškaitė
Operos magija
11

Muzika 
• Edmundas Gedgaudas
Oratorius ir poetas
• Vytautė Markeliūnienė
Misijos žmogus
• Operetės premjera Kaune
• Irena Žukaitė (1929–2006)4
• "Bravissimo" kaleidoskopas
• Balandžio pradžia – Stasiui Vainiūnui
• Gastrolės Prancūzijoje
• KONCERTAI

Dailė 
• Rita Mikučionytė
Lino daina
• Neringa Černiauskaitė
Kai nesimato medžio stiebo
3
• Aistė Paulina Virbickaitė
Pakeliui į muziejų
• Nijolė Nevčesauskienė
Kaklaraištis džentelmenui
1
• Projektas van Goghui atminti2
• PARODOS

Literatūra 
• VAKARAI

Teatras 
• Rūta Šalnaitė
Dešimtasis Baltijos šokio gimtadienis
1
• Konstantinas Raikinas vaidins Vilniuje
• "cezario grupė" vėl kelia sparnus1
• "Stiklinė arbatos..." "Sriubos teatre"
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Skirmantas Valiulis
Dokumentikos teatrai
• Apie tuos, kurie nori pakeisti pasaulį1
• Susidūrus su tikrove
• Grėsmė geram kinui6
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Pasaulyje 
• Paulina Pukytė
Šiaip žmonės
15

Anonsai 
• Lietuvos Respublikos kultūros ministerija skelbia

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Operos magija

"Madam Baterflai" Nacionaliniame operos ir baleto teatre

Živilė Ramoškaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Scena iš "Madam Baterflai" spektaklio
M. Raškovskio nuotr.

Ką jau ką, o Giacomo Puccini operą "Madam Baterflai" Lietuvoje žino visi, net ir tie, kurie niekada nebuvo peržengę Operos teatro slenksčio. Operoje papasakota jaunutės japonės meilės ir mirties istorija – visiems suprantama, paveiki, pasiekianti net ir storiausiu ledu apsitraukusią širdį.

Kai ši istorija išgyvenama kartu su didžiojo žmonių virkdytojo G. Puccini muzika, ji pakyla į aukštesnį, kone antikinės tragedijos mastą įgyjantį lygį. Esame patyrę tokių nepamirštamų akimirkų ankstesniuose šios operos spektakliuose mūsų teatre, dainuojant Virgilijui Noreikai, Irenai Milkevičiūtei, kitiems puikiems solistams.

Tačiau, pasirodo, būna atvejų, kai įvyksta beveik stebuklas, kai operos statytojų kuriamo sceninio reginio poveikis tampa tolygus muzikos poveikiui, vaizdinys darosi toks pat svarbus kaip pati muzika. Tiesą sakant, teoriškai apie tai žinoma ir nuolat kalbama, tiktai dažniausiai, deja, neturint pavyzdžio, kurį galima būtų nurodyti.

Apie tokį retą laimingą atvejį dabar galime kalbėti po "Madam Baterflai" premjeros Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Išvydome tokį užburiantį spektaklį, kokio niekada nesame turėję, nors tikrai pavykusių darbų mūsų scenoje yra buvę ne vienas ir ne du. O gal didėjant nuolat dauginamai agresyviai meninio šlamšto lavinai vis labiau ilgimės tylaus susikaupimo, švaros, tikro jausmo...

"Madam Baterflai" yra bendras Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro ir Anglijos nacionalinės operos pastatymas. Spektaklį kūrė įžymus britų kino režisierius Anthony Minghella su savo žmona režisiere choreografe Carolyn Choa ir tarptautine menininkų grupe: dirigentu Davidu Parry (Didžioji Britanija), scenografu Michaelu Levine’u (Kanada), kostiumų dailininke Han Feng (JAV) ir šviesų dailininku Peteriu Mumfordu (Didžioji Britanija). Spektaklyje dalyvauja lėlės ir keli artistai iš "Blind Summit Theatre", taip pat du šokėjai. Visi kiti jo dalyviai ir kūrėjai – dainininkai, choristai, vadovaujami Česlovo Radžiūno, šokėjai, muzikantai (orkestro koncertmeisteriai Angelė Litvaitytė, Algimantas Peseckas) – mūsų operos ir baleto teatro artistai. Iškart norisi jiems visiems sušukti: bravo!

Iš mums pažįstamo filmo "Anglas ligonis" jau supratome, kad A. Minghella – subtilus, jautrus, romantiškos sielos menininkas, nostalgiškai ieškantis išorinio ir vidinio grožio. Peizažas, dangus su visais atspalviais, interjero detalės, herojų gestai, kalbėsena, drabužių formos bei spalvos ir svarbiausia – šviesa, jos kritimo rakursai ir šešėliai filme kūrė magišką atmosferą. Režisierius – estetas, tačiau ne šaltas ir sterilus, o išsaugojęs vidinę liepsną, nebijantis tikrojo jausmingumo. "Madam Baterflai" muzikai šie režisieriaus bruožai – tikras lobis.

Nestebina, kad pirmasis A. Minghellos darbas operos srityje yra būtent "Madam Baterflai". Ši istorija labai artima jo prigimčiai, drįsčiau spėlioti – gal ir gyvenimo patirčiai. Rytų kultūrą režisierius pažįsta bene geriau, nei savo laiku galėjo pažinti kompozitorius, tad pasakoja ją žvelgdamas iš tos kultūros lauko. Jo spektaklis primena iškilmingą apeigos rimtumą. Šią plotmę brėžia juvelyriškai tikslūs judesiai ir choreografiniai epizodai, tobulai įsiliejantys į operos vyksmą. Neabejotina, kad visa tai, kaip ir tikslūs japonių veikėjų Baterflai ir Suzuki gestai bei pozos, yra režisieriaus žmonos C. Choa įnašas.

Spektaklyje neliko nepastebėtas nė vienas herojės sielos krustelėjimas, atskleisti jos jausmų proveržiai nuo didžiulio naivaus džiaugsmo operos pradžioje iki juodžiausios nevilties ir išdidžiai pasirenkamos mirties, kaip kad darė tėvai ir protėviai. Taip, protėvių balso šauksmui šiame spektaklyje skiriama daug dėmesio; tai jaučiama daugybėje vietų, kartais – probėgšmais, tarsi žaibiškai blykstelėjusi mintis.

Vizualinis spektaklio pavidalas magiško poveikio įgyja scenografo M. Levine’o, šviesų dailininko P. Mumfordo ir kostiumų kūrėjos H. Feng tobulai įgyvendintų sumanymų dėka. Tai, kaip virtuoziškai naudojamas apšvietimo arsenalas ir kokį nuotaikų bei emocijų kontrapunktą jis kuria, reikia tiesiog pamatyti, – ir ne vieną kartą. Scenos šonuose atsirado po tris papildomus judančius prožektorius, apšviečiančius meistriškai erdvėje išdėstytas mizanscenas. Šie kūrėjai geba išgauti tokių efektų, kad pradedi nebesuvokti, kur esi, ar kartais nebuvai kažin kur persikėlęs. Tokia hipnotizuojanti yra spektaklio pradžia, skelbiama gongo dūžiu ir vykstanti absoliučioje tyloje, paskui – nepaprasto subtilumo pirmojo veiksmo nakties scena ir finalas bei sukrečianti pantomima (regėjimas?) antrojo veiksmo antrojoje dalyje, skambant orkestro įžangai.

iliustracija
Irena Zelenkauskaitė (Madam Baterflai) ir Laima Jonutytė (Suzuki). Vytautas Juozapaitis (Šarplesas)
M. Raškovskio nuotr.

Apie Baterflai sūnaus personažą perteikiančią lėlę ir ją valdančius aktorius vėlgi galima kalbėti tik superlatyvais. Režisierius labai tiksliai paaiškino, kodėl jis rinkosi lėlę: gyvas vaikas suaugusiųjų spektaklyje atrodo gana nenatūraliai. Pamačius, ką mūsų scenoje darė anglų lėlininkų sukurta ir valdoma simpatiška marionetė, abejonių dėl tokios traktuotės ne tik nekyla, bet net imi galvoti, jog tik taip ir gali būti. Joks vaikelis neįstengs suteikti vaidmeniui tiek jausmo, švelnumo ir nuoširdumo, kiek "negyvai" lėlytei suteikė ją valdę artistai. Jiems nenusileido "neprofesionalės" lėlininkės, operos solistės Irena Zelenkauskaitė ir Laima Jonutytė, suvaidinusios jaudinančių bendrų scenų.

Paminėjau solistus ir gal sustokime prie jų. Pirmiausia – vienintelė Madam Baterflai, Irena Zelenkauskaitė, herojiškai atidainavusi, neskaitant peržiūrų, visus penkis premjerinius spektaklius (pirmasis – kovo 23). Jau vien už tai, kad ji įveikė tokį sunkų krūvį, garbė ir šlovė solistei. Tačiau tai – toli gražu ne viskas. Manyčiau, kad L. Zelenkauskaitė atsivėrė kaip nepaprastai subtili menininkė, meistrišku dainavimu ir lygiaverte vaidyba sukūrusi giliai išgyventą, sukrečiantį savosios herojės paveikslą. Jai buvo pavaldžios visos šio vaidmens plotmės, atsiskleidusios raiškiai artikuliuotoje vokalinėje partijoje. Įspūdingai ji atliko ilgąjį meilės duetą pirmajame veiksme, turtingomis balso spalvomis atskleisdama drovumą, švelnumą, kaitrią meilės liepsną ir dar daugybę savosios herojės jausmų. Operos finale jos balsas įgijo įspūdingos jėgos, tragedinio skambesio. Balsas ir gestas, švelnūs judesiai, tarsi kiek sulėtintas, natūralūs smulkučiai žingsneliai – tai vis solistės įvaldytas naujų priemonių arsenalas, kuriuo ji naudojosi virtuoziškai. Jokio dirbtinumo ar pervaidinimo. Išskirtinio pagyrimo verta I. Zelenkauskaitės dikcija, leidusi gėrėtis puikiu italų kalbos skambesiu ir pučiniška muzikos bei žodžio derme.

Tokį pat įspūdingą ir iki smulkių detalių nušlifuotą Suzuki vaidmenį sukūrė Laima Jonutytė, savo herojei suteikusi begalinio švelnumo, nuoširdumo, užuojautos. Greta tikslaus ir stilingo dainavimo žavėjo kiekvienas solistės judesys – ar ji klauptųsi, ar neštų arbatos padėklą, ar dėtų pagalvėlę... Puikūs buvo jos duetai su I. Zelenkauskaite, ypač antrajame veiksme, skinant gėles. Šią partiją atliekanti jauna solistė Jovita Vaškevičiūtė dar nesijaučia laisvai ir kol kas labiau susitelkusi ties vokalinėmis užduotimis.

Pinkertoną pirmojoje premjeroje vietoj susirgusio svečio dainavo Viktoras Aleškovas. Šis operos herojus kur kas paprastesnis, tad ir jo vaidybinės užduotys apsiriboja keliais štrichais, kuriuos solistas atliko sąžiningai ir įtikinamai. Svarbiausias šios partijos momentas, didysis pirmojo veiksmo duetas, buvo atliktas be priekaištų, skoningai įprasminus aistrą skleidžiančias muzikos bangas. Svečias iš Didžiosios Britanijos Rhysas Meirionas kūrė švelnesnio ir lyriškesnio Pinkertono paveikslą. Tačiau vokalinis vaidmens aspektas buvo gerokai blankesnis, o vietomis solistui tiesiog trūko balso jėgos.

Padoraus ir sąžiningo konsulo paveikslą sukūrė Vytautas Juozapaitis. Jo Šarplesas viską pastebi, supranta ir jautriai reaguoja, be to, jis dar ir elegantiškas džentelmenas. Solistas savo partijai suteikė daug turtingų spalvų ir niuansų, jo replikos ir rečitatyvai buvo nuosekliai įprasminti. Tiesiog puikiai buvo atlikta laiško scena. D. Stumbro herojus tokio subtilumo stokoja, vietomis jis tarsi nereaguoja į aplinką. Jo vokalinėje partijoje tikėjomės išgirsti daugiau įvairovės ir kryptingumo.

Ryškius įsimenančius vaidmenis sukūrė Rafailas Karpis (Goras) ir Arūnas Malikėnas (Princas Jamadoris), kiekvienas savo personažui suteikęs individualumo. Prie A. Malikėno tikslaus ir stilingo dainavimo esame įpratę, o štai jaunasis tenoras M. Karpis nusipelno atskiro pagyrimo.

Reikia pasidžiaugti, kad visi spektaklyje dalyvaujantys solistai, minėti ir ne, pasirodė kaip subtilūs aktoriai ir maksimaliai susitelkę dainininkai. Parodžius publikai penkis pirmuosius spektaklius, dabar dekoracijos ir kostiumai išvežami į užsienį, tokios yra bendro pastatymo sąlygos. Belieka tikėtis, kad ši pertrauka bus kuo trumpesnė ir sugrįžęs atgal spektaklis ilgai gyvuos mūsų scenoje.

 

Skaitytojų vertinimai


7090. Angele :-) 2006-04-10 11:18
Sutinku su jumis 100%!!! Fantastiskas spektaklis! Deja, man ji teko matyti tik video kaseteje [Anglijos premjerini sp.], bet tai, ka pamaciau, mane pritrenke. Nieko panasaus nebuvau macius-kokia estetika! Pasirodo, ir labai minimaliom priemonem galima sukurt stebukla. Ir taip viskas dera tarpusavy, retai kada taip buna. Jei muzikiniai spektaklis stiprus, tai ziurek, rezisura kazkokia keista. Jei scenografija puiki, tai ziurek, muzikinis darbas netenkina. O cia viskas susilieja, teisybe sakot, net nebezinai, kur randiesi. Gaila, kad apie dirigenta neisreisket savo nuomones. Idomu butu. Jei kalbet apie ji, tai jam turejo but nelengva. Jis juk nezino, kad sita spektakli mes 20 metu grojom su a.a.J.Aleksa. O kas jau kas, bet jis mus gerai ismustravo, kad nakti pakelus, galim mintinai viska ispyskint [kalbu apie orkestra]. Orkestre daug nauju, jaunu veidu, bet dar nemazai ir tu, kurie mena ta nuostabu laika. Todel mums sis pastatymas dideliu sunkumu nekele. Labai dziaugemes, kad puikiai zinojom muz. medziaga, nes pasiruosimo laikas buvo labai trumpas, ir kazin, jei butume nezinoje, ar butume taip groje. Dirigentas labai jau nuosekliai laikesi Puccini nurodymu. Jei jau ritenuto, tai tiksliai nuotos gaidos, kur parasyta. Nezinia, ar tai gerai ar ne. Tokia jau jo interpretacija. Cia jau galima pradet diskutuot apie menini vaizda. Gal gana, aciu uz issakytas mintis. Jusu nuomone visada labai vertinu, jus juk buvot puiki smuikininke [is Kauno!]! Aciu!!

7091. ak2006-04-10 13:02
"Ką jau ką", o aš šios operos nežinau, ot! Kodėl kultūrininkai rašo, kaip "viešųjų ryšių" specialistai?

7095. Serene :-) 2006-04-10 15:43
Spektaklis superinis, tokio grožio seniai nemačiau, fantastiška scenografija.

7109. JA :-) 2006-04-12 01:59
superlatyvais. Autore, atsiversk tarptautiniu zodziu zodyna, jei nezinai kaip rasoma. O siaip nebloga ta tavo dialektika.

7114. JTA2006-04-12 21:59
Pritariu Autorei, labiausiai dėl I.Zelenkauskaitės. Labai teisingai parašyta, ji sukūrė puikų vaidmenį, vertą didžiausių pagyrų! Tik gal reikėjo aiškiau apie solistą iš Anglijos, kuris visai nieko neišdainavo, bent jau 25 d. spektaklyje, publika buvo pakraupusi, juk nemažus pinigus mokėjo!

7115. fantomas :-) 2006-04-13 16:37
gerai, kad atsirado ne "lietuviskas geras" spektaklis, bet is tikro geras... Ir gerai, kad ne tik publika, bet ir musu rezisuros "genijai" gal pamate, kas yra kas... Pernelyg mes jau iskeliame tuos nekrosius, varnus, korsunovus... Ar be dvasios, vidines kulturos galimi is tikro geri, siuolaikiniai spektakliai? Na, gal tik Vakarus siek tiek stebinti savo "barbariskumu", kol vyksta dar Rytu Europos politika... Bet ji jau baigiasi. Sveikinu teatra!

7116. Paulius2006-04-13 21:39
Tik va kodel M. Karpis, kai istikruju jis Rafailas? "Ryškius įsimenančius vaidmenis sukūrė Rafailas Karpis (Goras) ir Arūnas Malikėnas (Princas Jamadoris), kiekvienas savo personažui suteikęs individualumo. Prie A. Malikėno tikslaus ir stilingo dainavimo esame įpratę, o štai jaunasis tenoras M. Karpis nusipelno atskiro pagyrimo."

7119. em2006-04-14 14:50
man (ir daug kam kitam, tiesa sakant) vaikas atrode kraupiai. nesakau, kad cia blogas sprendimas, gal tai tik isryskina dramatiska siuzeta, bet "simpatiska marionete" jo tikrai nepavadinciau. to fantomas: manau, kad varnas ir nekrosius yra geri rezisieriai ir sitas spektaklis tikrai ju nenusodina.

7120. Kate2006-04-14 15:21
Antroje nuotraukoje matyti keturi operos personažai. Ar autorė moka skaičiuoti tik iki 3-jų...

7127. to Kate2006-04-15 18:03
Gal nustokit debiliskai ant autores varyt... Jei tamsta nezino, tai ne autores iliustracijas straipsniams laikrasty sudeda, ne jos ir parasus po nuotraukom suraso. Varnu ratelis kazkoks...

15468. Suzuki :-) 2008-12-05 22:51
Dievinu sia opera - ziurejau keturis kartus! gal kas nors turi kokios nors arijos teksta?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 192 iš 205 
2:24:56 Jun 27, 2011   
Oct 2008 Feb 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba