SEPTYNIOS MENO DIENOS

2003-10-03 nr. 583

7 MENO DIENOS

| Archyvas | Redakcija |


Pirmasis 
 Armina Jonušaitė
Skolintos formos

Muzika 
• Skirmantė Valiulytė
Tarp reklamos ir realybės
• Kryptis - komunikabili muzika2
• Muzikos mokyklų auklėtiniai koncertuos filharmonijoje3
• Kviečia "Alma mater musicalis"
• Prasidėjo sezonas M.K. Čiurlionio galerijoje
• Mecosopranų gretose1
• Amerikiečių dovana Lietuvos muzikos akademijos bibliotekai
• KONCERTAI

Dailė 
• Rima Povilionytė
Žvilgsnis pro senojo miesto langus
1
• in memoriam
Algimantas Švažas
1
• Agnė Narušytė
Vytauto Balčyčio temos ir potemės
• PARODOS

Literatūra 
• Šarūnas Monkevičius
Knygų spintoje
• Julius Keleras
Poezija
2
• VAKARAI1

Teatras 
• Audronis Liuga
Drakono skrydis
• Rasa Vasinauskaitė
Meilė - tai didelė trauma
1
• NDT kviečia į "Madam Bovari"15
• Klaipėdos dramos teatro sezono pradžia
• Menų spaustuvė pradeda scenos menų debiutų programą
• SPEKTAKLIAI

Kinas 
• Šviesos genijus
• Tautinis kičas žūva6
• Kino terapija1
• Grubumas per prievartą
• Savaitės filmai
• KINO REPERTUARAS

Bibliografija 
• Bibliografinės žinios

Pirmasis

Skolintos formos

Vlado Urbanavičiaus skulptūrų paroda "Lietuvos aido" galerijoje

Armina Jonušaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vlado Urbanavičiaus skulptūrų ekspozicijos fragmentas

Žvelgdami į naujausias Vlado Urbanavičiaus skulptūras "Lietuvos aido galerijoje" regime įvairios prigimties medžiagų jungtis viename darbe - neapdorota mediena derinama su senomis, dažnai aprūdijusiomis metalo atliekomis. Ankstesniems skulptoriaus darbams būdingi iš bronzos, granito ar kokio kito akmens besiveržiančio abstraktaus gyvio fragmentai tarsi evoliucionavo į gelžgalių bei paprasto medžio gabalų hibridus.

Savo skulptūrų formas autorius vadina "skolintomis": "Mano žvilgsnis vis dažniau užkliūva už paliktų ir nugyventų daiktų, šiaip besimėtančių gamtos formų (lauko akmenų, rąstigalių, kelmų...)". Viena vertus, "skoliniai" tarsi tos pačios kilmės - surasti savoje aplinkoje, šiukšlės ar gamtos formos, prikeltos antram gyvenimui. V. Urbanavičiaus skulptūrose susiduria įvairios kilmės plastiniai ir kultūriniai klodai. Mediniai elementai siejasi su gamtiška aplinka ar kaimo buitimi, o agresyvios metalo detalės - tarsi natūralių "radinių" priešybė. Įdomus, prieštaringas ir ne itin taikus yra ir jų santykis skulptūroje: medžio fragmentai - skridiniai horizontaliai, tarsi plonomis riekutėmis, supjaustyto kamieno sudedamosios dalys, įvairiais būdais įspraustos, aptrauktos, aptemptos "atgyvenusiais" metaliniais strypais, lankais, įtvarais. Keletas didesnių kompozicijų sukonstruotos iš betono, akmens ir medžio.

Dviejų skirtingos prigimties medžiagų derinimas V. Urbanavičiaus kūrybos kontekste - gana naujas reiškinys. Autorius ir anksčiau mėgo akmenį, granitą, metalą, tačiau kurdamas pavienius meno objektus. Kalbėdamas apie 9-ojo dešimtmečio V. Urbanavičiaus skulptūras, A. Andriuškevičius taikliai jas pavadino "esiniais", t. y. kas turi būtį. Grubiai atrėžti, beveik nepaliesti jokiais įrankiais, natūralių formų skridiniai, tvirtai juosiami geležinių įtvarų, taip pat asocijuojasi su gyvosios gamtos pasauliu. Šiomis iš pirmo žvilgsnio paprastomis, monumentaliomis, tarytum neapdirbtomis formomis autorius vizualiai išreiškia, "įmedžiagina" dvasinį žmogaus ir pasaulio santykį mene. Įdomu, kad pakitusi skulptūrų sandara nekeičia darbų esmės; išlieka menininkui būdinga paprasta, santūri, monumentali forma, dvelkianti harmonija ir proporcijų grynumu. Naujuosiuose darbuose gvildenami kultūros ir natūros, žmogaus susikurto pasaulio bei gamtos santykiai.

Daiktų ir "šiukšlių" virsmas meno kūriniais - gana plačiai paplitęs reiškinys. Tačiau V. Urbanavičiaus "metodas" turi savitų ypatybių. Skulptoriaus naudojami geležiniai strypai, spaudžiantys, įrėminantys medžio intarpus, nėra tokie "praktiški" kaip, pavyzdžiui, Mindaugo Navako meno objektais paversti daiktai. Nors autorius į žaidimą įtraukia ir naujas darbų prasmes, jis ir toliau ieško vidinių žmogiškojo ir daiktiškojo pasaulio klodų nepasiduodamas formų žaismui. Apgaulingai santūri plastinė forma slepia menininko siekį peržengti vizualaus pasaulio pažinimo ribas. Išgrynintos, abstrakčios, paprastos V. Urbanavičiaus skulptūros išoriškai atrodo priartėjusios prie šio tikslo. Skulptoriui svarbus ne išorinis kūrinio blizgesys ar postmodernistinis formų žaismas, o minimalistinis, tačiau universalus raiškos būdas.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 190 iš 203 
2:21:48 Jun 27, 2011   
Oct 2008 Feb 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba