Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-07-19 nr. 2908

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• BERNARDAS BRAZDŽIONIS26
• UŽUOJAUTA
• TRUMPAI3
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LRT KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• FRANKFURTAS 20021

POKALBIAI 
 GYVA KNYGA APIE GYVĄJĮ1

KULTŪROS PAVELDAS 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
KELIAS PER LIETUVĄ. TYZENHAUZŲ DVASIA
1

ESĖ 
• Epistolinės esė.
RENATA ŠERELYTĖ

JAUNOJO VERTĖJO PUSLAPIS 
• ŠVIESŲ VIDUDIENĮ

POEZIJA 
• MINDAUGAS VALIUKAS5

KNYGOS 
• Gabija Sereikienė.
"TVERIANČIOJO GYVENIMO" TEORETIKAS
5
• Darius Šimonis.
SOLO MONO SCRIPTUM
4
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• APIE BALSO GALIĄ

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
ESKIZAI EKRANE

DAILĖ 
• Ignas Kazakevičius.
ATSPINDYS
2
• Jurgita Ludavičienė.
ŠLIŪŽĖ SMĖLYJE...
• Ieva Siminonytė.
G.PINTUKAITYTĖS DARBŲ PARODA
• Eglė Petkevičiūtė.
AUDRIAUS PUIPOS AKVARELĖS, GRAFIKA, PIEŠINIAI
1

KRONIKA 
• Ričardas Šileika.
TRYS KILOGRAMAI DRUSKOS MARIJAI ŠILEIKAITEI
• JURGIO BALTRUŠAIČIO NAMUOSE1
• Ignas Kazakevičius.
"MENO DESANTAS"
3
• GERBIAMIEJI,13

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
DAR NE ŠVEICARIJA
1

POKALBIAI

GYVA KNYGA APIE GYVĄJĮ

[skaityti komentarus]

iliustracija

Poetę Onę Baliukonę, sudariusią atsiminimų knygą "Širdies neatskiriamasis" apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kurią neseniai išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, kalbina JUSTAS MIKALAUSKAS

Koks būtų Jūsų asmeninis santykis su a.a. Monsinjoru Kazimieru Vasiliausku?

Manyčiau, kaip ir daugumai, jis tiesiog švietė. Aišku, jis buvo kunigas, dvasininkas, tačiau visiškai kitoks nei didžiuma Katalikų Bažnyčios dvasininkų, ir prie jo artėti, su juo bendrauti, o paskui netgi bičiuliautis buvo labai lengva ir gera. Ir iš tikrųjų: patekęs į jo gyvenimo erdvę, išsinešdavai kažkokios šviesos, būtent šviesos, aš norėčiau ypač pabrėžti šį žodį.

O gal tiesiog pajutote artimą - poeto - sielą? Monsinjoras nerašė eilių, bet kiek mokėjo eilėraščių atmintinai! Net per pamokslus nuolat cituodavo Jurgį Baltrušaitį, Vytautą Mačernį…

Taip, jis buvo fenomenalios atminties žmogus, galbūt apskritai fenomenas, ir mes dar ilgai bandysime įspėti jo sielos mįslę. Manau, kad jis buvo dvasininkas kūrėjas arba kunigas poetas, kadangi gyveno poezija, skaitė ją, mokėjo atmintinai nepaprastai daug eilėraščių, netgi padarydamas gėdą ne vienam jų autoriui. Tai liudijama, pabrėžiama beveik kiekviename kolegų rašytojų atsiminimų puslapyje. Ir jo santykis su poezija buvo išties unikalus. Jis išmoktus eilėraščius skaitydavo jau kaip savo. Tiesiog juos atverdamas iš vidaus, pasiekdamas kitiems gal nepasiekiamą gylį.

Kas paskatino Jus sudaryti knygą: pareiga ar tai, kad tokių žmonių mes tarsi nepastebime kasdieniniame gyvenime ir labiau žavimės, tarkim, V. Hugo "Vargdieniais", kur kunigas prikelia naujam gyvenimui nusikaltėlį? O juk Monsinjoras taip pat ne vieną žmogų atjautė, sustiprino, gal net prikėlė…

Man atrodo, jis kaip tik buvo ypač vertinamas ir gerbiamas: kiek atsiminimų suplaukė iš pačių įvairiausių sričių, skirtingiausių profesijų žmonių! Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas buvo vienas iš daugelio kunigų, tačiau vis dėlto vienintelis. Kito tokio nėra. Ko gero, tokios plačios, visapusiškos asmenybės tikriausiai greitai ir neatsiras. Pažįstame ir Vilniuje, ir visoje Lietuvoje dvasininkų, kurie seka jo pėdomis ir gal ateityje galėtų prilygti Monsinjorui, bet nūnai lyginti sunku. Monsinjoras išėjo iš mūsų kaip visiškai susiformavusi, net, sakyčiau, pasiekusi savo zenitą asmenybė. Pasak tėvo Stanislovo, tikras grynuolis, prie kurio išties buvo nepaprastai gera prisiglausti. Šiuo atveju aš pabrėžčiau asmenybės švarumą, tyrumą, skaistą - savybę, kuri imponavo ir veikdavo aplinkinius.

Kodėl ėmiausi šią knygą rengti? Pirmiausia iš sunkiai nusakomos vidinės pareigos. Manyje visą laiką egzistavo troškimas kuo nors atsilyginti Monsinjorui, kuris yra padaręs ne tik man, bet ir daugybei žmonių daug gero. Per jo laidotuves, stovėdama prie Arkikatedros durų susikaupusioje, šviesioje minioje, staiga suvokiau, kaip šį norą įgyvendinti. Pačiai keista, kad laidotuvių dieną pavadinau šviesia… Bet ji iš tikrųjų tokia buvo.

Ta idėja lyg sklandė ore, aukštybėse - ir pasirinko būtent Jus? Nuostabu, kad žmogus tai suvokia, pažada - ir padaro, ką pažadėjęs...

Taip, jūs teisus. Mintis tartum sklandė ore. Ir aš džiaugiuosi, kad jos niekas kitas nepagavo. Ne todėl, kad norėčiau pasigirti, kokią puikią knygą sumaniau, anaiptol. Dabar ją vertinu kaip paprastas skaitytojas ir matau, kas neatlikta, kas galėjo būti padaryta geriau. Bet, kita vertus, turėjau nepaprastai mažai laiko. Norėjome pasveikinti Monsinjorą aštuoniasdešimtmečio proga - š.m. balandžio 9-ąją. Deja, knyga išėjo visa savaite vėliau.

Monsinjoras K.Vasiliauskas visur, kur būdavo, ką dirbdavo, atiduodavo save visą, be išlygų. Kaip sekėsi Jums, ar viską, ką sumanėte, įdėjote į knygą? Gal kas nepavyko, gal ko trūksta?

Iš tikrųjų: rengiant knygą pasąmonėje vis kirbėjo mintis, ar aš sugebėsiu pasielgti kaip jis - atiduoti šiam darbui visą save. Atsiminimus žmonės nešė, vežė, siuntė šūsnimis - ir tai mane drąsino. Supratau, kad kiti žmonės taip pat įsitikinę, jog reikia padaryti tiek, kiek šią akimirką įmanoma. Man tai buvo tikras išbandymas dar ir todėl, kad pačiame darbo įkarštyje susilaužiau ranką. O trūksta, žinoma, daug ko, ypač artimiausiųjų, kurie dar negalėjo ar nenorėjo parašyti.

Aš džiaugiuosi, jog stengėtės išleisti knygą Monsinjoro 80-mečiui. Nors jo fiziškai čia ir nebėra, bet jis gyvena mumyse. Ar pati knyga suteikė Jums bendravimo džiaugsmo, ar manote, kad šia knyga tęsiate Jo pradėtą darbą?

Taip, jūs labai gerai pastebėjote. Jis gyvas visuose, kurie vienaip ar kitaip prie jo prisilietė. Iš tikrųjų, mano šios knygos vizija ir buvo - gyva knyga apie gyvą žmogų. Visi, kurie jį prisiminė, rašė taip, tarsi jis būtų čia pat, šalia jų, juose. Tai ir yra svarbiausia priežastis, kodėl aš taip skubėjau ir skubinau kitus. Norėjosi kalbėti apie jį, kol jis dar čia ir dabar. Vėliau jausmai atvėsta, emocijos blunka, ir žmogus nutolsta. Arba virsta tam tikra idealia schema. O šioje knygoje mes dar kalbame apie Monsinjorą kaip apie savą, artimą, kurį labai mylime.

iliustracija
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas su Tibeto dvasiniu vadovu Dalai Lama 2001 metais
Algirdo Kumžos nuotrauka

Kazimieras Vasiliauskas yra užsiminęs, jog paskutinis jo noras - gražiai numirti. Ar pajutote, kodėl būtent toks buvo paskutinis Monsinjoro troškimas?

Jis pats gyveno skaidriai, gražiai - ir netgi kiek įstengdamas gražino kitų žmonių gyvenimus. Manau, kad po susitikimų su juo, neretai peraugdavusių į bičiulystę, daugelis žmonių taip pat ėmė gyventi subtiliau. Tai labai svarbu. Todėl ir jo mirtis buvo graži. Jei žmogaus sąmoningai gyventa, tai jis įstengia panašiai ir numirti. Tai, ko gero, dar didesnė pamoka mums. Jis pats nebijojo mirties ir kartu lyg pasiėmė dalį mirties baimės iš kitų, iš mūsų. Tai nė kiek ne mažiau, nei pakelti žmogų gyvenimui. Jis, matyt, tiek sykių lengvino mirštantiems kančias, kad ir pats tiesiog privalėjo lengvai numirti. Kita vertus, kas yra mirtis - vienas žingsnis, vienas akies mirksnis, peržengimas ribos, kuri iš tikrųjų beveik neegzistuoja. Egzistuoja tik visa apimantis Gyvenimas…

Kaip Jums sekėsi rinkti medžiagą, nes liudijimų juk buvo daug ir įvairių? Neįsivaizduoju kito žmogaus, apie kurį tokie skirtingi ir patirtimi, ir profesija žmonės kalbėtų taip panašiai, pabrėždami vientisą jo gyvenimą. Gal visi žmonės svajoja taip gražiai gyventi, bet jiems vis nepavyksta, vis pasiduoda kokiai pagundai, o Monsinjoro gyvenimas jiems - lyg svajonės įsikūnijimas?

Visi pabrėžia, kad Monsinjoro asmenybė buvo nepaprastai vientisa, harmoninga. Todėl tiek žmonių ir žavėjosi juo. Tačiau, deja, nedaugelis žino, kiek už šią asmenybės vidinę darną, sielos harmoniją reikia mokėti. Auka buvo labai didelė. Jis aukojo savo laiką, savo talentus - kad galų gale sukurtų savyje tokį žmogų. Autentišką. Nepakartojamą. Ir labai vidujai turtingą… Žinoma, tai paradoksas, bet gyvenimas toks jau yra - paradoksalus. Džiaugiuosi, kad jokie egzistenciniai virsmai neįtraukė jo į nesibaigiančias politines audras, kad jam neteko patirti dostojevskiškų aistrų. Jis buvo išstudijavęs Fiodorą Dostojevskį, labai jį mėgo, nuolatos cituodavo, tačiau pats vis dėlto nebuvo dostojevskiška asmenybė, jo širdyje gėris ir blogis gal jau neturėjo preteksto grumtis, nes jis buvo atsidavęs tiktai gėriui. Štai kodėl, matyt, jis buvo toks traukos centras daugeliui, ir visi jautė, žinojo, jog prisilietus prie jo tas vidinis gėris pertekės į jų pačių sielas, jas nuramindamas, apšviesdamas. Ypač tai vertino kūrybiškos prigimties žmonės, ir rašytojų atsiminimuose būtent tai nuolat pabrėžiama. Aš net sakyčiau, jog ši knyga visų pirma yra sutelktas kolegų rašytojų darbas. Ir pats Monsinjoras yra ne kartą sakęs: "mano parapija - Rašytojų sąjunga". Tad ir nenuostabu, jog žodžio žmonės jam buvo artimiausi. Turiu galvoje Viktoriją Daujotytę, Justiną Marcinkevičių, Joną Strielkūną, Joną Mikelinską, Jurgą Ivanauskaitę, Algimantą Zurbą, dar daugelį daugelį kitų…Aš pati esu labai dėkinga Vladui Braziūnui, kurio "Širdies neatskiriamąjį" net pasiskolinau šios knygos pavadinimui. Man atrodė, kad ši įstabi metafora puikiai atskleidžia ne tik mūsų, rašytojų, meilę Monsinjorui, bet ir visų kitų apie jį kalbančiųjų... Ir politikų, ir dvasininkų, tremtinių, politinių kalinių, buvusių jo parapijiečių, šiaip bičiulių, visų, kurie jį sutiko savo gyvenimo kelyje… Knygoje, man regis, kiekvienas jų sužėrėjo savo šviesele ir suteikė jai savo atspalvį.

Stebina tai, jog Kazimieras Vasiliauskas - uolus Bažnyčios tarnas, reaguodamas į visuomenėje vykstančius pokyčius, nebuvo sukaustytas vien tikėjimo doktrinų ir reiškėsi mūsų kasdienybėje kaip laisva asmenybė, beje, kaip ir tėvas Stanislovas.

Tik labai nedaugelis iš tikrųjų - laisvi žmonės. Juolab tarp dvasininkų… Tačiau tai ir traukia prie jų, ypač menininkus. Manau, todėl, kad jie patys save kuria, nėra sustingę, inertiški. O kurdami patys save iš įvairiausių gyvenimo išbandymų, vargų, kančių, kartu kuria, keičia ir aplinkinius. Būtent šis vidinis, paslėptas, nematomas, bet labai jaučiamas kūrybiškumas ir traukė prie Monsinjoro, Kardinolo Vincento Sladkevičiaus, kunigo Ričardo Mikutavičiaus, o dabar štai prie tėvo Stanislovo - be jų, man rodos, ir Lietuva būtų kur kas tamsesnė, primityvesnė.

iliustracija
Kazimieras Vasiliauskas 1954 m. Intoje

Manau, jie ir mus moko, kokia graži gali būti draugystė (ne dėl naudos, ne šiam kartui), palydint, palaikant vienas kitą per visą gyvenimą…

Taip, juos siejo nepaprastai glaudus ryšys, kuris niekada nenutrūko. Bet kiek už šią draugystę reikėjo mokėti, kokiom pragaro aplinkybėm ji buvo užmegzta ir užgrūdinta! Juk baisesnių sąlygų nei tose šachtose, Intoje ir Vorkutoje, gal nė sugalvoti neįmanoma. O jie ištvėrė, neužsisklendė savyje, būrė aplink save žmones, neatsisakė savo pašaukimo vesti juos aukštyn, šviesyn. Ir tapo tokiais bičiuliais, kad sunku tai net nusakyti. Tai mums labai gražus pavyzdys. Beje, džiaugiuosi, kad daugelis žmonių, kalbėdami apie Monsinjorą, kartu užsimena ir apie tėvą Stanislovą, vienuolį kapuciną Mykolą Dobrovolskį, todėl manau, jog ši knyga skirta ir jam, nes kalbėti apie vieną, nepaminėjus kito, negalima, jie tiesiog - neatskiriami.

Ištikimybė idealams dabar daugeliui žmonių sukelia jei ne juoką, tai bent lengvą šypseną. O jie, kaip teigė Monsinjoras, jam visada buvo labai svarbūs. Ir visas jų kursas, 50 okupacijos metų persekiojamas, ujamas, neatsisakė, neišdavė savo pašaukimo. Juk su tokiomis nuostatomis gali gyventi tik stiprūs žmonės…

Idealai gyvi tik tuomet, kai tu į juos lygiuojiesi, kai jie tave kelia, augina… Ne veltui vienas knygos skyrius taip ir vadinasi: "Aukštųjų idealų riteris". Kunigo ir vienuolio Juliaus Sasnausko rašinio pavadinimas išties labai tikslus. Monsinjoras buvo riteriška asmenybė, nors išoriškai nė iš tolo nepriminė jokio karžygio. Ir niekada nebuvo prisidengęs nuo gyvenimo smūgių kokiais nors šarvais. Atvirkščiai, buvo nepaprastai atviras, sakyčiau, net atlapaširdis aukštaitis. Jis visur, kur tik galėjo, žmones gynė, teisino ir pirmiausia matydavo idealą, o tik paskui visus kitus dalykus. Aukštosios vertybės iš tikrųjų buvo jo gyvenimo centras, pagaliau ir jo tvirtybė. Būtent tai neleido jam palūžti, parkristi ar nupulti…

Turime tų idealistų, bet jiems sunku pasireikšti, nežmoniškai sunku, ypač nūnai. Idealizmas mūsų visuomenėje "nemadingas", iš jo juokiamasi, net tyčiojamasi. Manęs, tarkim, patyčios nežeidžia, bet jaunesnius žmones, kurie gal turi tokių aspiracijų, taurių jausmų, norėtų nuveikti gražių darbų, tai, žinoma, skaudina. Gal juos tiesiog užslopina mūsų aplinka, tas ironiškas, net ciniškas požiūris į gyvenimą. Juk idealistas - kvailys; bet kodėl neprisiimti kvailio vaidmens? Kova tarp gėrio ir blogio mūsų dienomis ypač įnirtinga, bet aš tikiu, jog šviesa vis tiek nugalės. Ji tik laikinai sykiais mus apleidžia, pasitraukia. Tačiau gal vien tam, kad mes labiau jos pasiilgtume? Monsinjoras išėjo - ir išsyk pajutome, kaip mums tokių žmonių reikia, kaip jų ilgimės. O kai jis buvo šalia, žinojai, kad bet kada gali kreiptis - būsi išklausytas ir suprastas, atleistas ir palaimintas. Naiviai tikėjome, kad taip bus amžinai. Galbūt tik netekę žmogaus mes suvokiame jo vertę? Tačiau jis ir dabar tebeveikia mūsų sąmonę, mūsų nusiteikimus…

Kam skirta ši knyga? Vis dėlto didžiuma atsiminimų pateikė vyresnės kartos žmonės, o pats Monsinjoras visą laiką pabrėždavo, kad reikia nuo jaunystės auklėti, skiepyti tuos idealus, tik tada žmogus drąsiai eis per gyvenimą. Kaip manote, ar jaunesni žmonės supras šią knygą?

Sunku pasakyti… Net man jaunystėje aukštieji idealai nebuvo labai svarbūs, sąmoningai į juos nesiveržiau. Tuo metu svarbesni būna "gyvenimiški" reikalai: meilė, pasilinksminimai, karjera… Monsinjoras turėjo ir jaunų bičiulių, netgi mažų vaikų, kurie kartu su juo aukojo šv. Mišias Arkikatedroje; ir jie, tikiu, šito niekada nepamirš. Manau, ateis laikas - ir iš šios kartos žmonių taip pat sulauksime gražių atsiminimų apie Monsinjorą. Rengdama knygą galvojau tik apie savo amžininkus ir vyresnius, kurie, šiaip ar taip, geriausiai jį pažino, su juo bičiuliavosi, bendravo dvasiškai ir intelektualiai.

Monsinjoras buvo labai aktyvus, daug kartų reiškėsi spaudoje - ir net "Lietuvos ryto" vedamojo pavadinimas, pasirodo, jo sugalvotas…

Taip, čia Arvydo Juozaičio liudijimas, kadangi nuo jo ir prasidėjo tie "Laiko ženklai". Vlado Braziūno maloniai parengtas paskutinysis knygos skyrius, kurį pavadinau paties Monsinjoro žodžiais "Esu tik sielų architektas", man atrodo, ir yra ta kronika, tie "laiko ženklai", parodantys, kokio intensyvumo buvo jo gyvenimas, kad jis iš tikro dirbo dešimties žmonių darbą. Ir šis skyrius man puikiai papildo knygą. Pokalbiai su Monsinjoru, atsiminimai apie jį mums atskleidžia jo asmenybės gelmę, sielos erdves, o ši kronika - ištraukos iš laikraščių, žurnalų - tarsi mūsų visuomenės gyvenimo, kuriame taip intensyviai dalyvavo Monsinjoras, skerspjūvis. Ir kaip kryžius turi dvi kryptis - vertikalę ir horizontalę, jo viena kryžma veda į gylį ir aukštį, kita - į plotį, taip aš suvokiu ir Monsinjoro gyvenimą. Kartu tai tiesiog - savojo kryžiaus nešimas per Lietuvą… Iš tikrųjų, kiek darbų jis yra nuveikęs visuomenei: dalyvavęs, kalbėjęs, inspiravęs, paskatinęs, rašęs straipsnius ir dalijęs interviu visokiom progom neišskirdamas nė vieno, o juk dar turėjo ir tiesioginių kunigo pareigų - krikštyti, laidoti, aukoti šv. Mišias, klausyti išpažinčių. Manau, tas jo neįtikėtinas gyvenimo intensyvumas atsiskleidžia ir iš šios faktų, įvykių kronikos. Be to, gal kas nors kada nors sumanys rašyti biografinį romaną ar studiją apie jo gyvenimą, tai galės pasinaudoti šia medžiaga, joje gausu nuorodų, ji - nelyginant koks sąvadas. Taigi ir Vladui Braziūnui turim už ką dėkoti.

iliustracija
Vabalninko vidurinės mokyklos Monsinjoro Kazimiero kambaryje 2001 m. rugsėjo 8 dieną
A.Butkevičiaus nuotrauka

O nekrologai, kam jie įdėti į knygą, juk tai taip neįprasta?

Tam, kad darsyk paliudytume, jog žmogus yra čia pat, šalia mūsų, mumyse. Be to, kai kurie nekrologai išties labai prasmingi, gilios koncentruotos minties ir puikaus stiliaus. Jie greičiau pakliuvo į knygą kaip literatūriniai kūriniai. Arba antai nepakartojamas tėvo Stanislovo pamokslas…

Monsinjoras yra prasitaręs, jog nuo pat vaikystės norėjo būti tarp menininkų, kūrėjų, ir, nepaisant visų gyvenimo negandų, šis jo noras išsipildė, jį visur supo meniškos prigimties žmonės…

Jis pats buvo menininkas, kūrėjas, nors pasirinko kunigystę. Kunigystė, kaip ir poezija, žmogų įtraukia suvisam ir nebepaleidžia. Jis buvo pašauktas ir, ko gero, išrinktas, tai beveik neabejotina, šitai pabrėžia ir jo lagerio bičiuliai, su kuriais jis kasė anglis: Jonas Kudžma, Kazimieras Banys. Jis juos, tuomet visai išsekusius, gal net palūžusius, kėlė, telkė, buvo jų dvasios centras. Be jo tasai lagerinis gyvenimas būtų tapęs absoliučiu pragaru, jis buvo lyg paties dangaus paaukotas palengvinti jų vargams, pakelti dvasiai. Ir, kaip sako tėvas Stanislovas, jis ten buvo tikras kultūros ministras. Kunigas K.Vasiliauskas tarp ištremtų lietuvių organizuodavo literatūros būrelius, svarstymus, perskaitytų knygų aptarimus. Tremtiniai daug filosofuodavo, dalindavosi su kitais savo įžvalgomis, ir tai jiems buvo labai svarbu, nes ten susitelkė nepaprastai daug talentingų jaunų žmonių, kuriems trūko dvasios peno.

Manau, jog knyga labai aktuali, prasmingi ir Monsinjoro svarstymai, kas yra meilė, kiek ji turi vardų, kokia drama vyksta šiandien moters gyvenime ir taip toliau.

Pokalbių su Monsinjoru skyrius, man rodos, yra vienas vertingiausių. Net būtų įmanoma visą knygą parengti vien iš jo interviu; kiek jis visokiom progom įvairiems laikraščiams yra jų davęs! Gal ateity kas surinks ir išleis? Aš įdėjau tik jo fundamentalius pokalbius ir tokius, kurie niekur nebuvo skelbti. Jie ypač atskleidžia šio žmogaus išmintį, dorą, sąžinę. Kiekvienas klausimas jį nuvesdavo į tokias gelmes ir erdves, jog iš tikrųjų skaitydamas ne kartą pagalvodavai, kad jis yra tikras eruditas, intelektualas, o tu manei, jog jis daug paprastesnis, sykiais gal net naivus…

Žmonės dažnai pagaili savęs, bijo išsekti, nuskursti, neįsivaizduoja, kad galima dalintis be atlygio, be naudos sau. Monsinjoras dalijo save be perstojo ir lyg paneigė tai.Taigi patvirtino: jei žmogus kūrybingas, tiesos ir gėrio lydimas, nei jo talentas, nei turtai niekur neprapuls, tik pasidaugins…

Iš tikrųjų - kuo daugiau duodi, tuo daugiau ir gauni, tai neišvengiama. Aš manau, jog Monsinjoras nuo pat vaikystės šitai jautė, gal net puikiai žinojo ir veikė būtent šia kryptimi. Visiems tik dalino - nieko iš kitų nelaukdamas, nereikalaudamas nei dėmesio, nei dėkingumo, nei materialinio atlygio. Jis tiek daug išdalino savęs, kad tiek pat jam ir sugrįžo. Ypač - meile. Ypač - dėkingumu… Prisipažinsiu, jog ir aš labai pavargau rengdama šią knygą, vis dėlto nuovargį persvėrė kur kas didesnis džiaugsmas: kažkas nuveikta… O grįžtant prie Monsinjoro - didžioji jo užduotis buvo: kurti kitus žmones, auginti juos augant kartu ir pačiam. Jis nieko nėra sugriovęs, net netyčia, o tai - nepaprasta retenybė, gal net brangenybė. Kaip sakė savo pamoksle tėvas Stanislovas: "Grynuoli Tu, grynuoli!" Iš tikrųjų: geriau ir nepasakysi.

Noriu padėkoti Jums už šią knygą, už paliudijimą, jog žmogus nemiršta, jei pasilieka kitų širdyse.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
5:04:50 Jun 20, 2011   
Jun 2010 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba