Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-10-14 nr. 3066

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Tomas Venclova.
KRAŠTOVAIZDIS
84
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• VYTAUTO LANDSBERGIO BAIGIAMOJI REPLIKA TEISMUI PO GYNĖJO KALBOS 2005.IX.263
• VYTAUTO LANDSBERGIO KALBA VILNIAUS PIRMOSIOS APYLINKĖS TEISME 2005.IX.2730
• EUROPOS MENININKŲ TARYBOS KONGRESAS

KNYGOS 
• Gintaras Beresnevičius.
NAUJASIS HUMORO STILIUS
• Roma Bončkutė, Axel E Walter.
DRAUGYSTĖS DAINIUI SIMONUI DACHUI – 400 METŲ
1
• Modesta Jurgaitytė.
KŪNO PERSPEKTYVA VEIDRODYJE
1
• VIENIŠĖJA1
• ARBŪZŲ CUKRUJE6
• BALTIJA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
MAIŠTININKŲ PUOTA: "VILNIUS JAZZ" – 2005
17

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
EMALIO SPALVOS
• LIETUVIŲ MENO PROJEKTAS ŠVEDIJOJE

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičiūtė.
"SIRENOS": VEIDAI, VARDAI, GARSAI
4

KELIONĖS 
 Astrida Petraitytė.
MUMCĖ BUVO LONDONE! ARBA "Į BLUMSBERĮ! Į BLUMSBERĮ!"
5

MENO DIS/KURSE* 
• Janina Krušinskaitė.
STABDOMO LAIKO POLITIKA
4

POEZIJA 
• ANTANAS ŠIMKUS13

PROZA 
• Dalia Jazukevičiūtė.
BALTI MARŠKINIAI
31

VERTIMAI 
• Kerry Shawn Keys.
PIENAS
2
• Kerry Shawn Keys.
TĖTIS

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS SVEČIŲ POEZIJA 
• LESZEK ENGELKING5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vilius Džiavečka.
EINU TARSI ATBULAS
4

KRONIKA 
• PASKUTINĖ ILIUZIJA
• DZIAKUJ, MINSK!
• Lukas Miknevičius.
APIE BUROKĄ, PRERIJAS IR SRAIGIŲ GAMYBĄ
5
• VIEŠAS LITERATŪROS VERTĖJŲ KREIPIMASIS
• III TARPTAUTINIS BARDŲ FESTIVALIS
• ŠIAULIUOSE A.BALTAKIS SUTIKTAS KAIP BIČIULIS
• BENDRA KARIKATŪRISTŲ IR NUTEISTŲJŲ DARBŲ PARODA
• JAPONIJOS FONDO PROGRAMOS

SKELBIMAI 
• VDA SKELBIA
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA
• MIELI POETAI IR POETĖS!1
• IEŠKOME JAUNŲ TALENTŲ!

DE PROFUNDIS 
• Tezaurus Vilensis.
BLAŽIO BROLIS (PRAMUŠIMAS)
3
• Vytautas Tutkus.
LEOPOLDAS
1
• HUKŲ RENGA5

KELIONĖS

MUMCĖ BUVO LONDONE! ARBA "Į BLUMSBERĮ! Į BLUMSBERĮ!"

Astrida Petraitytė

[skaityti komentarus]

Savaitę Londone man padovanojo sūnus. Kas, kad šimtas litų, už kuriuos pirkti bilietai autobusu pirmyn ir atgal, buvo iš mano kišenės, – juk išvis nebūčiau nutuokus apie galimybę nukakti į Londoną už 50 litų (net ir dabar nesuvokiu šios "Eurolines" akcijos – švystelti atsitiktiniam kelionę pusvelčiui, nebent – tai žaisminga ir gražu!); Paulius jau balandį skambinosi, teiravosi, tykojo tinkamo momento, tada lėkė pirkti bilieto Londonan, po to, pakartodamas procedūrą, – iš Londono. Ir ne tik.

Kaip smagiai kauštelėjusiojo egzaltacija norom nenorom daro kiek žaismingesnes ir blaiviųjų pašnekovų kalbas, taip ir Pauliaus pastarųjų vasarų apsvaigimas Londonu negalėjo nesukelti šiokių tokių "angliškų haliucinacijų" mumcei. Jo įspūdžiai sukdavosi apie: "Skvotas! Įsivaizduoji? Gyvenome skvote! Anglai vieninteliai turi skvoto įstatymą: jei namas ilgesnį laiką negyvenamas, bet kas jame gali įsikurti!". Manoji "fotelinė" pažintis su senąja gerąja Anglija atsišaukdavo: "O, Blumsberis! Jei būčiau Londone – nueičiau į Blumsberį..." Miela svajoti, įsivaizduoti, kas būtų, jeigu būtum, svaigti kito fantazijom ir užkrėsti savosiomis kitus... Štai praėjusią vasarą sulaukiau lauktuvių iš Londono portretų galerijos (Portrait Gallery), "legitimuojančios" manąją idée fixe, – atviruko su melancholišku Virginijos Woolf profiliu, metaliniai, roželėmis apipinti rėmeliai (irgi kažkieno dovana), iki šiol buvę užkišti, nes pernelyg kičiniai "šeimyninei" nuotraukai, idealiai įglaudė tą jaunos gražios moters skausmingą profilį. Kai sūnus pavasariop suformulavo: "Mumce, turi šią vasarą nuvažiuoti į Londoną!", ne iškart leidausi išvejama iš Fantazijų lauko; tik kai man prieš nosį buvo švysteltos trys magiškos kortos: "1. nuvažiuoji už 50 litų ir parvažiuoji už tiek; 2. šią vasarą – ir tik šią – turi kur apsigyventi; 3. muziejai Londone nemokami!", argi begalėjau sukrapštyti nors kokį kontrargumentą?! Nosimi įmurkdytam į realybę, net ir pusdarbiui belieka pasiskolinti šimtelį kitą, susikrauti lagaminėlį ir – ropštis į antrą "Eurolines" autobuso aukštą, dar sėkmingai užimant rizikingiausią vietą – pačiame priekyje, prieš lango ekraną, transliuojantį Lenkijos bažnytkaimius, perkirstus "centrinės magistralės", siaurus dažnukart perpus remonto padalintus jų keliukus, Vokietijos lygumas ir mūro (ar kokiom ten) sienom atitvertas gyvenvietes (tiesa, ties Vokietija ekranas kaip tik "išsijungia" – naktis ir mėginimas optimaliai įrangyt savo kūną į duotąją formą), Olandijos malūnus, karvių ir avių bandas pievose, idiliškus ūkius, pilnus mobiliųjų namelių bei dviračiais apkrautų automobilių Belgijos kelius (į Briuselio stiklinius dangoraižius turim progą pastebeilyt ir nuo šaligatvio), – dar mažą Prancūzijos taškelį – Kalė (o taip, Rodino "Kalė piliečiai"! – su jais netikėtai teks susidurti viename Londono parke netoli Vestminsterio)... Čia įvažiuosim į keltą ir, patogiai atsidrėbę kurio nors denio krėsle, o gal prilipę prie borto ir atsidavę atvirai vėjo, vandens stichijai, stebėsime tolstančią kontinento pakrantę, o po geros valandos – artėjančius didingus Doverio šlaitus (kaip nuklausiau: druskos), tada – dar porą valandų žaliai banguojančio Anglijos reljefo pro autobuso langą...

Londono erdvė, į kurią įsirėžiam, perlieja dviem skirtingais potyrių srautais. O, koks jaukus, "naminis", koks XIX amžiaus modus vivendi alsuojantis miestas, kaip galėčiau aš gyventi viename iš tų namų, ne, ne iš prabangiausių, didingiausių, judrias didmiesčio gatves rėminančių, o šalutinių gatvelių nedidukame dviaukštyje, viename iš visos eilės susiliejančių, tarsi vienodų, bet kartu grakščiai banguojančiais fasadais architektūrinę dermę kuriančių (paskui privatumo zonos tame milžiniškame skruzdėlyne sergėjimas bus paliudytas mažyčiu – privalomu – kiemeliu anapus namuko su "trimis miegamaisiais", vieno jų savininką be ceremonijų savaitei išstūmus į palėpę). Jenau! Kokia juodaodžių gausa, net ne gausa – dominavimas tame praeivių sraute, pro kurį iriasi link Viktorijos stoties mūsų autobusas, taip pat ne pačiame ištaigingiausiame Strithamo rajone, kurį nuo stoties traukiniuku pasieksim gal per dvidešimt minučių. O, mano anglosaksiškoji, aristokratiškoji Anglija!

Kai virtuvėje imu bambėti prieš "rasių maišymąsi", "vietinis" giminaitis mandagiai šypsosi, o iš sūnaus (prieš kelias dienas išvykusio "Europon" ir keliom valandom vėliau už mane atsibeldusio Londonan) gaunu išklausyt piktą demokratinio humanizmo pamokėlę.

Savo maršrutus Londone pradedu planuot šeštadienio vakarą, taigi – sekmadienio rytui, tad: "Norėčiau nueit į anglikonų pamaldas". Pirminis mano impulsas yra nekaltas – susiradus netolimą bažnytėlę, dalyvaut Apeigose; betgi jaunimui internete suradus, jog dešimtą valandą kaip tik vyks pamaldos Vestminsterio abatijoj, dorą ketinimą tuoj nukerta turistinė klasta: o, patekt į didingąjį architektūros šedevrą, į kurį šiaip jau reiktų pirkt bilietą!..

Taigi sekmadienį gaunu patirt "pažįstamą" Londoną: važiuojam dviaukščiais raudonaisiais autobusais (nusipirkę savaitės bilietą už 10 svarų; už tinkantį ne tik autobusui, bet ir metro bei traukiniui reiktų mokėt 25, o už vienkartinį – svarą dvidešimt), nors senbuvių informacija apie "subtilybes" naujokei pravarti: atvažiuojant autobusui, negana stypsoti stotelėje – reikia jį stabdyti iškeliant ranką, įlipti tik per priekines duris, vairuotojui parodant savąjį bilietą, norint išlipti, irgi reikia nuspausti mygtuką, kitaip autobusas gali nesustodamas pravažiuoti ne vieną stotelę; kiekvienoje stotelėje yra schema, nurodanti, kurioje vietoje esi ir kokiu maršrutu toliau vyks kiekvienas čia sustojantis autobusas... Iš 333-iojo persėdam į 159-ąjį senamadį, su atviromis durimis gale, toje kiaurymėje glūdinčiu konduktorium ar kontrolierium (kaip įprasta, – juodaodžiu); į tokį autobusą gali įlipt ar iš jo išlipt jam stabtelėjus prieš šviesoforą. Juo ir pasiekiam labiausiai "pažįstamą" Londoną: važiuodami Vestminsterio tiltu, jau regim "Londono akį" (aukščiausia "transporto priemonė", lėtai savo vagonėliuose kelianti smalsuolius į 135 m aukštį; ir tai vis naujo tūkstantmečio garbei!). Bet svarbiausia – priešais: į upę "įbridę" Parlamento rūmai su Big Benu kaimynystėj, o už jų tuoj – ir įspūdingoji abatija...

Prie šoninių vartelių rankines tikrinantis patarnautojas įtariai žvilgteli į Paulių ir perspėja: dabar tik "Service", ne pasivaikščiojimas, aš, veidmainė, įtarimų nesukeliu, tad atsiveria prieš mus Šventovės durys, nors tuoj kitas tvarkdarys ranka rodo kryptį, kartu ragindamas neužsibūti čia, atsiveriančioje didingoje erdvėje, galinčioje išties sukelt (dievo)baimingą virpulį; taigi pašaliukais esam nukreipiami į šonines patalpas, o ten mus "perima" kitas senyvas ponas, parodo vietas ir įteikia programėlę, kurios įžanginiai žodžiai kviečia mus – nepriklausomai nuo išpažįstamo tikėjimo – dalyvauti su žmonėmis iš viso pasaulio pamaldose, tradiciškai aukojamose nuo 1065 metų, šv. Eduardui Išpažinėjui įsteigus abatiją... Sėdim šoninėj navoj, sparnu prisijungiančioj prie centrinės, nematom jos gale giedančio choro, bet ir altorius, ir kunigas, skaitantis Šventąjį Raštą, bei J.E. Davidas Huttas, sakantis pamokslą, – prieš mus; ko gero, iš čia būtų regimos ir karalių karūnavimo iškilmės? Po pamaldų, dar vargonams gaudžiant Ch.V.Stanfordo (1852–1924) Šešis trumpus preliudus, būrelis "turistaujančių" mėginam pašmižinėti pakampiais. Aš kone atsitrenkiu į įrašą "Shakespeare‘s memorial", vos spėju pakelt nosį į bareljefinę skulptūrą, o tvarkdariai jau nepermaldaujamai gina mus lauk. Paskui, išgalėjusi už keturis svarus nusipirkti nedidukę lakoniško teksto knygelę apie Londoną (Paulius šaiposi, jog ji vaikiška), sužinau, jog mūsų būta "Poetų kampelyje", skirtame žymiems rašytojams.

Iš Vestminsterio skubam ieškoti turgaus, veikiančio tik sekmadieniais ir tik iki 2 "p.m.", kuriame pigūs vaisiai; seku paskui Paulių, įbedusį nosį į Londono žemėlapį. Galiausiai surandam, sukiojamės tarp buitinių rakandų stirtų, tualetinio popieriaus dėžių, kabančių rūbelių, kol išsimušam iki prekystalių su vaisiais, nedvelkiančiais užlondonio ūkio gaiva, – prisiperkam bananų ir slyvų ("Trys pakeliai už svarą"), tad ir tempiam maišus namo.

Paulius pasiryžęs dar ir popietę paskirt, kad mumcė imtų orientuotis šitame, kaip sako Londono senbuvis giminaitis, "dideliame kaime". Važiuojam į Trafalgaro aikštę, kurią – užjausdamas provincialę, giminaitis meta gelbėjimosi ratą – kerta kone visi autobusai, tad, kur nors nuklydusi, turiu vykti ten, o iš Trafalgaro į Strithamą jau paprasta. Pakartojam rytinį maršrutą – už Vestminsterio viena kita stotelė, ir iškyla Nelsono kolona su paties Trafalgaro mūšio (1805 m.) laimėtojo statula. Žmonėmis bei urbanistiniais ir kultūriniais objektais (liūtai, apsupę Nelsoną koloną, fontanai, žibintai, baliustrados ir pan.) mirguliuojanti aikštė mane svaigina, ko gero, labiau nei idiliškas gamtos peizažas (tokiais atvejais kaip alibi sau primenu G.Flaubertą).

Lipam laiptais aukštyn, link didingų pastatų – Nacionalinės galerijos, Portretų galerijos, o greta smailiu bokštu aukštyn šaunanti bažnyčia (pavadinimo – St.Martin-in-the-Fields – interpretacijos išsiskiria: mano – "Švento laukų Martyno bažnyčia", Pauliaus – "Švento Martyno bažnyčia laukuose") kviečia į "Lančo koncertus" (nemokamus!).

Pirmadienį mumcei tenka savarankiškai nerti į putotas Londono bangas... Jau netoli vidurdienio, kai atsibeldžiu į Trafalgaro aikštę. Pradėti nuo muziejų nėra ko – masina po valandos Šv.Martyno bažnyčioje prasidėsiantis koncertas, tad traukiu iš aikštės vedančiais gatvelių spinduliais, viena jų, regis, grynai kiniška, leidžiu sau užsukt į ą la itališką kaviniukę. Tada "akademinę valandą" klausausi vargonų – Nicholasas Danksas dovanoja mums C.Francką bei londoniečių itin pamėgtą Ch.V.Stanfordą. Galiausiai peržengiu Portretų galerijos slenkstį (prieš Nacionalinę išsirikiavus geroka eilutė; ne prie bilietų – tiesiog, kaip visose viešose vietose, tikrinamos rankinės). Ir ištinka mane dukters palaidūnės atgailos ir atlaidos priepuolis, suvirpa širdis sulig pirmaisiais žingsnais – o Dieve, pasirodo, ta atgyvena klasikinė dailė tebegyvuoja, žydi ir klesti! O jau buvau leidusi sau galvą prapūsti "naujųjų tikėjimų" vėjams, įtikėjusi, jog kitokio – ne ŠM(c) – meno nebėra! Čia regiu ne tik praėjusių amžių "senienas", oficialius, manieringus ar santūriai subtilius karališkųjų dinastijų (aha, Tiudorai ir Stiuartai!), politikų, menininkų portretus, bet ir 2005 metų salę, kurioje vien realistine (gal ir hiper ar foto – neišmanėliams sunku spręsti) maniera nutapyti darbai! Sparčiu žingsniu eidama nuo paveikslo prie paveikslo, iš salės į salę (turiu spėti viską aprėpti iki šeštos!), staiga lengvai "atsitrenkiu" į porą kuklių portretėlių – taip, seserys Brontė! Viename – visas trejetas, kitame – Emily... Popieriaus lakštai po stiklu įplyšę, aptrupėję – gal tai ir sustabdė: lyg Anų Laikų vėjo gūsis. Bet šioj salytėj pasijuntu besisvečiuojanti pas "saviškius": romantiškosios meilės pora Elizabeth Barret Browning ir Robertas Browningas, Virginijos Woolf biustas... Taigi – visas kampelis skirtas Bloomsbury‘o draugijai! Tad gaunu tikslesnes koordinates, kuriomis vakare neįkyriai baksnoju savo vedlio sąžinę: nuo 1905 metų seserų Vanessos ir Virginijos Stephen adresas – Gordono skveras, o 1907 m. "Virginija persikelia į Fitzroy skverą". Bet Pauliaus empatiniai virpesiai užgožti intensyvesnių – atpažinimo, grįžimo, šventės pakartojimo – įspūdžių bei poreikio jais dalintis su nepašvęstaisiais, tad keliaujam jo pramintais takais.

Antradienio kelias veda į "V&A" – didžiausią pasaulyje, kaip skelbia įžanginiai planelio žodžiai, "meno ir dizaino" muziejų. Didžiulių, keletą pastatų jungiančių Viktorijos ir Alberto rūmų plane pažymėti septyni aukštai, nors ir ne visi jų plotai skirti ekspozicijoms. Keletą valandų sukam ratus – pereidami ir vėl grįždami – po pirmojo aukšto ekspozicijas, ir mums meno įspūdžių tądien per akis. Rytų meno egzotika, įvairovė, niuansai, gausybė! Ne tik meno: čia ir arčiausiai meno esantys dievybių atvaizdai – įvairiausi Budos, Višnu, Šivos etc., ir gyvenimo būdą demonstruojantys baldai, rakandai, rūbai. Indija (nepamirštant sąsajų su britais), Japonija, Kinija, Korėja... Ir "savų" europietiškų viduramžių salė pribloškia – nors Paulius perspėja, jog tai tik kopijos, bet užtenka vien galingosios Trajano kolonos "puselių", kad vėpsotum nuščiuvęs... Renesanso salėj su Michelangelo didybe ataidi "anų laikų" savi žingsniai po Tretjakovo galeriją bei Ermitažą, tad viskas regisi jau kiek "matyta". Užtat Rafaelio salė! Nors tai tik "kartonai", eskizai, berods popiežiaus Leono X užsakytoms freskoms…

Ne mažiau (o gal ir labiau) entuziastingai po valandėlės kelio nuo "V&A" Paulius priveda prie didingo namo Noting Hile. "Štai!" – akyse kone puikybės triumfas: šiame prabangiame, solidžiame, ramiame pasiturinčiųjų rajone jis prieš porą metų gyveno! Tris savaites! Skvote!

Paulius apimtas puikybės karštligės – perteikti neišmanėlei porą vasarų "valdytus" turtus, tad Blumsberiui teks palaukti: Londone yra Tate’ai! Žinoma, į "Tate Britain" ŠM(c) entuziastas gali atsainiai numoti ranka, užtat "Tate Modern"! Tad kitą rytą traukiam Temzės pakrante "Londono akies" kryptimi, nupėdinam dalį – kaip sužinau iš savo knygelės – "Tūkstantmečio mylios", jungiančios Vetsminsterio ir Tauerio tiltus. Čia gyva ir jauku – šurmuliuoja turistų būreliai, dėl jų dėmesio konkuruoja muzikantai, didmiesčio klerkai, prisėdę ant suolelio, užkandžiauja iš atsivožtų plastikinių dėželių sumuštiniais… Nepasiryžusi vien meno dvasia būti gyva, suaimanuoju: bėda, kad Londone, kol iš kokio pašalio atsibastai iki pageidaujamo "objekto", jau būni išalkęs ir turi eit valgyt… Paulius džiugiai atsišaukia: "Tad atsisėdi prie "objekto" ant žolės ir pavalgai!" Išties – kai prieš mus išnyra masyvus buvusios elektrinės pastatas, neseniai tapęs modernaus meno muziejumi, neskubam iškart į vidų, sukam į jo pašonėje atitvertą veją, kur gali įregėt ne vieną "Pusryčių ant žolės" kompoziciją; sukrentam ir mes, nors mūsų krepšelyje – tik "Sainsbury’o" riestainiai (Londone įprasiu užkandžiaut ne tik ant žolės, bet ir tiesiog gatvėje – kokiu nors už "special price" – 49 pensus – rytietiškoje parduotuvėlėje pirktu ir čia pat pašildytu "samosu").

Ilgai nesilepinam, nyram į galingas buvusios elektrinės "žiotis", pakeliui suspirgu, užmačiusi Fridos Kahlo parodos afišą: "O, būtinai…" Bet būtinybė iškart išgaruoja sužinojus, jog tai laikina paroda, į kurią perkami bilietai… Užteks mums ir poros iš septynių aukštų ekspozicijų (kituose vėlgi – ir auditorijos, ir parduotuvės, restoranas…). Čia ryškiai paliudyta "laisvai" (nuo tarnavimo, prietarų, konvencijų ir dar kažko) angažuota ("Šokiruoti buržua") menininko siela – Andy Warholas ir kiti galbūt ne mažiau ryškūs vardai, salės: "Po Duchamp’o", "Kasdienybės menas", "Optika&Kinetika", "Nuogybės" ("Naked&Nude")… Ši gausybė ir įvairovė leidžia ne tik "plėsti akiratį", bet nekart tampa džiugiu atradimu ar atpažinimu: štai fojė, prie įėjimo į "Nuogybių" salę, – Rodino "Bučinys" (aš dar sudvejoju – taip nepagarbiai "numesta" gali būti tik kopija, bet Pauliui "aišku", kad tai ir pagarbiai, ir originalas). Daugybe šios erdvės segmentų atspindimas net tik šiandienos ar "rytdienos" modernas, bet ir jo istorinis kelias, taigi –mieląja klasika tapę darbai: čia ir Claude’o Monet "Vandens lelijos", ir René Magritte’as, ir salytė, skirta vokiečių bei prie jų besišliejantiems ekspresionistams, "nubrauktiems" nacizmo ideologų: Emiliui Nolde’i, Pauliui Klee, Oskarui Kokoschkai, Edwardui Munchui… O štai dar vieni mano "pažįstami" – "Gilbert’as ir George’as", nors ši pažintis nauja: Portretų galerijoje užmečiau akį į dviejų nuogalių senių paveikslą, neįtardama, jog šie "personažai" – produktyvus ir kūrybingas tandemas, kūręs įvairių žanrų kūrinius. Ypač žavus "filmukas", kuriame šie du dar jauni draugai kalvos atšlaitėje gėrisi prieš jų akis atsiveriančia (numanomai) gamtos panorama; mes, žiūrovai, regime kone sustingusią kompoziciją, tik nežymiai plevena krūmokšnių lapeliai, tik retkarčiais mirkteli į tolį įsmeigtos akys… Dar stipresnį įspūdį mumcei padaro austro, gyvenančio Berlyne, Markuso Schinwaldo filmukas "Dictio pii", o eksponatai su nuoroda prie autoriaus pavardės "Born Lithuania" pakutena tik snobišką puikybę: Chaimas Soutine’as (vienas peizažas) ir Jacques’as Lipchitzas (dvi skulptūros)…

Išėjus iš Tate’o, mūsų akys nukrypsta kiton Temzės pusėn į kylantį virš kitų pastatų Šv.Pauliaus katedros kupolą (111 m aukščio!). Tad perlekiam naujausią ("Tūkstantmečio"!) "folija" blizgantį ir gurgždantį pėsčiųjų tiltą, nuščiuvę kylam laipteliais link materializuotos Dvasios didybės – Katedros, iškilusios vietoj sudegusiosios po didžiojo 1666 m. gaisro ir triumfališkai išlikusios, kai Antrojo pasaulinio karo metu aplink krito bombos... Vos įžengiam į galingą kolonomis dekoruotą erdvę, vos užverčiu galvą į kupolo aukštybes, Paulius jau skuba pro duris – ar tai todėl, kad alkanas? Užsukam į parduotuvėlę, užkremtam pakeliui – į kur? Paulius įbedęs nosį į žemėlapį, paskui pakiša man pirštu baksteltą tašką: "Va, Fitzroy square", ak štai kas – keliaujam į Blumsberį! Pavažiuojam kiek autobusu, pažingsniuojam pėstute – ir jau Fitzroy’us, dar tik gatvė, ne aikštė. Tarp "aristokratiškų" vis įsiterpiantys masyvūs, kiek "kazarmiški" tamsių plytų namai trukteli iš rausvų padebesių manąjį svajonių Blumsberį žemėn, bet, atsidūrus ieškomoj aikštėj su prabangių, vienodai šviesių pastatų kvadratu, pergalingu atodūsiu patvirtinu: taip, čia! Puikiai galiu išvyst prasiveriančias duris ir lengvai išplevenantį pavidalą, nors... Taigi dėl savo skirtingai trumparegių akių esu pratus regėt du vienas ant kito besiklojančius kontūrus, šįkart jie – ne visai dubliuojasi: vienas kone eterinis, vibruojantis, kažkodėl smėliškai gelsvas, jį perdengia šviesos ir šešėlių sumodeliuotas moters profilis, tai apsitraukiantis mergiškų godų ūkeliu, tai sutamsuojantis giliomis skaudaus patyrimo akiduobėmis, bet ne, matau – lengvas gal žoržeto suknelės plazdėjimas, tiesi ir ryžtinga eigastis, o rankoj kažkas panašu į kraitelę... Ak taip: "Ponia Woolf nutarė pati nusipirkti gėlių..."

Maniau, kad anglai neturi mados kalti prie namų memorialinių lentelių, bet čia jų, mėlynų ovalų su baltais įrašais, – prie kiekvieno pastato, tik pavardės vis nepažįstamos: kažkoks buvęs ministras pirmininkas, kažkoks mokslininkas... Bet štai po juoda, matyt, ankstesnio pagerbimo lentele, skelbiančia gyvenus čia ir George’ą Bernardą Shaw, dangiškasis ovalas: "Virginia Stephen (VIRGINIA WOOLF). 1882–1941. Novelist and Critic lived here 1907–1911".

Kitą dieną esu savarankiška – kelias iki Nacionalinės galerijos aiškus, o toje gausybėje salių su "knibžtėte knibždančiais" šedevrais geriau klydinėt, stovinėt ar sėdinėt, sukt ratus, ieškinėt praleistojo kampelyčio įsiklausant vien į savąsias užgaidas. Nebūtina drausmingai laikytis salių eiliškumo, juo labiau kad jos išdėstytos toli gražu ne linijiškai ir ne chronologiškai, štai kone savarankiško fligelio ("Sainsbury’o sparne") nuo 51-os iki paskutinės 66-os salėse – ankstyvoji (1250–1500 m.) tapyba. Aš pradedu nuo centrinio holo, kartu su 2 – 14 salėmis dosniai pažeriančio vėlyvesnio periodo (1500–1600 m.) turtus; ekspozicijos dažniausiai segmentuojamos pagal šalis ar iškiliausius miestus ("Florencija ir Roma"), bet ne vieną salę ženklina kurio nors Meistro vardas – taip ir šiame hole mane "pasitinka" Titianas ("Bachas ir Ariadnė" planelyje išskirta kaip šio dailininko kolekcijos "Highlight", taip sakant – "vinis"). Netvarkingai klydinėju iš salės į salę, iš vienos epochos peršokdama į kitą – jau ir XVII amžius, mano mielieji mažieji ir didieji flamandai-olandai, jų jaukumos apsupty pasijuntu ne vienoj salėj: "Olandų portretas ir religinė tapyba", "Olandų tapytojų kasdienio gyvenimo scenos", "Olandų gamtos peizažai ir miesto vaizdai" ir panašiai. Nei Rembrandtas, nei Rubensas nėra "tematizuoti", savos karalystės kūrėjams priklauso nuosavos valdos. Rembrandtas nenuvilia, jo santūrią savikliovą savąja meistryste paliudija autoportretai (34 bei 63 metų), o lengva šelmystė blyksteli mielosios Saskios "arkadiškuoju kostiumu" paveiksle… O štai Rubensas, – į jam skirtas kelių salių erdves einu nusiteikus pašaipiai: ak, tos kūningos nuogalės!– staiga pasirodo per menkai pažintas, jo tematikos, stilistikos diapazonas kur kas platesnis; klydinėjantį žvilgsnį labiausiai prikausto peizažai (potvynis, ruduo…). Van Dyckas kiek per didelių mastų ir manieringas, užtat Vermeeras, Jan Steenas, van Ostade, Bruegelis vyresnysis, Halsas… Šoktelėjus į vokiečių salę, prie Nyderlandų meistrų taip sklandžiai priglunda ir Holbeinas jaunesnysis (su rūsčiai didingais "Ambasadoriais"), ir Lucas Cranachas vyresnysis (su šventosiomis Genovaite ir Apolonija, Kristina ir Otilija…). Smagu patirti chrestomatinių vardų "vidinę aprobaciją", smagu pasijust naujų teritorijų užkariautoja… Štai salė "Leidenas", skirta Rembrandto gimtojo miesto tapybos mokyklai, tik joje – ne Didžiojo Meistro, bet jo mokinio Gevrito Dono bei jo pasekėjų darbai. Turiu stabtelėt ties informaciniu stendeliu, nes "Gevrit Don" manyje niekaip neatsiliepia: puoselėtojoje "finschilders" – "puikiosios tapybos" tradicijoje sukurtų darbų paviršius dažnai atrodo padengtas emale ar nupoliruotas, be to, kurti "nišų paveikslai" – kai interjeras regimas pro langą...

O dar italų, ispanų, prancūzų ir pačių britų ekspozicijos! Galima iškart šokt į salę "Florencija ir Roma, 1500–1560", kurioje – Rafaelio ir Michelangelo darbai, patirt ne tik estetinį, bet ir religinį virpulį, ne tuštybės pagarbinimui žydėjo vieno genijaus jaunystė ("Nukryžiuotasis Kristus ir Mergelė Marija", "Šv. Katerina", "Procesija į Kalvarijas", "Popiežius Julius II"…) ar titaniškas triūsas ženklino antrojo senatvės metus ("Madona su Kūdikiu", "Guldymas į kapą")… XVII amžiaus Italijai atstovaujantis Caravaggio jau ieško ne pačių dramatiškiausių šventos tematikos momentų ("Vakarienė Emause"), o dar šimtmečiu vėliau Canaletto "lengvabūdiškai" prieš mūsų akis atveria apverstą "Akmentašių kiemą"…

Štai ir ispanai norėtų būti didžiai dievobaimingi: Velazquezas žvelgia į "Virtuvės sceną su Kristumi Martos ir Marijos namuose", o Murillo žavisi "Kristumi, gydančiu paralitiką"… Bet žinom mes juos! Ir Venera prieš veidrodį ne mažiau dėmesio pelno, jau nekalbant apie visokius Pilypus IV… O koks žavus Murillo valstietis berniukas!

Prancūzus, žinia, – nors yra ir Poussinas, Corot, ir Delacroix – (post)impresionistai simbolizuoja; vėlyviausių (muziejuj) laikų ekspozicijoj jiems paskirta bent keletas salių: "Manet, Monet ir impresionistai", "Seurat ir Pissarro", "Cezanne’as, Gauguinas ir van Goghas"... Pastarojoj "ištinka" spinduliuojanti drobė – "Saulėgrąžos".

Britai "šauna į viršų" vėlyvuoju periodu, čia ir Reynoldso solidūs portretai, ir Constable‘io kasdienio, ir Turnerio kiek egzaltuoto romantizmo peizažai, ir Hogartho smagiai "Madingos vedybos", ir Gainsborough’o ponas ir ponia Andrews kaimo idilėj.... O dar Stubbso žvilgantis žirgas! Bukletas "Summer Highlights" – "Vasaros įvykiai" skelbia, jog birželį – rugsėjį svarbiausia muziejaus rengiama paroda – "Stubbsas ir arkliai".

Bet man per akis ir nemokamų lobių. Desertui teks grįžti prie ištakų – ankstyvosios tapybos, ir net – naivios bei puošnios krikščionybės ekstazės. Štai vaikštau po menę, tarsi-ikonom išpuoštą... XIII amžiuj italų tapyba ne tik krikščionybę pagarbinti siekė, bet ir patyrė visuotinę Bizantijos ikonų įtaką. Iš bizantiškų rėmų palaipsniui jau vaduotasi, bet sakralumas liks dar ilgam tapybos alfa ir omega. Jau peršokus į XV amžių – Fra Angelico "Kristaus pašlovinimas dangiškajam teisme" ar Lorenzo Monaco "Nusižeminę šventieji karūnuoja Mergelę". Pierro della Francescos skaidriesiems darbams paskirta nedidukė salytė. Taip, italai šiais amžiais "palmių šakelės" neperleidžia niekam. Jie net drąsėja – ir "pikantiškos" scenos parūpsta (štai Botticelli‘o "Venera ir Marsas", nors Veneros toks dvasingas – "pažįstamas" – veidas), o "batalistas" Uccello mūšį prie San Romano vaizduoja. Dar viena pažintis – Carlo Crivelli’s, kurio darbams skirta atskira erdvė (realybės ir nerealumo jungtis: paveikslai perduoda "dvasinę ar mistinę žinią", tačiau detalės tapytos gan natūralistiškai), vėl – Madonos, Kūdikiai, juos adoravę šventieji... Italijai taip viešpataujant, vis dėlto viena kita svetimšalė salelė įsiterpia, o jų vardai ir darbai šlovingumo nestokoja – "nežinomo švabo" tapytas "Moters portretas" verčia sustoti, ką sakyt apie Dürerio "Šv.Jeronimą". Dar – Robertas Campinas su "Vyru ir moterim" bei Rogeras van der Weydenas su "Skaitančia Magdalena" (regis, ženkliną Nyderlandų tapybos ištakas). O štai graudinąs, mielas van Eyckas, bet prie jo "Arnolfinų portreto" negali prisibrauti: ant grindų susėdus japonų kompanija, o jų gidė saviškai kažką kleketuoja...

Regis – visko gana, jaučiuos pakiliai. Tad dar pusvalandžiui likus iki šešių – suku į galerijos parduotuvėlę... Vos įžengusi išgirstu rusišką šneką, ausis savaime suklūsta – dvi damos, viena jų norėtų nusipirkt "Leonardą" – ojetau! Negi muziejuj nebuvo Leonardo da Vinci?! Žvilgt į planelį – o jame šalia salės "2" net miniatiūrinis "Madonos uolose" paveikslėlis! Kiek pasiblaškius randu antrą – užkampio – salę, taip, du da Vinci paveikslai, kitas, ne "Madonos", tiesą sakant, turbūt, tik eskizas, "kartonas", bet į jį ir stebeiliju: juodų linijų sūkuriu iš gelsvo fono "išsiveržus" draugija – "Madona su Kūdikiu bei šv.Ona ir šv.Jonas Krikštytojas"...

Grįžtu ne tik apsvaiginta amžių sluoksnio "nenukenksmintų" fluidų, bet ir kamuojama neišsprendžiamo rebuso: ir visi šie lobiai taip – nė už ačiū – pažeriami kiekvienam, tiems būriais plūstantiems smalsautojams, tarp kurių dauguma juk – kitų, ir netgi turtingų, šalių turistai, ir kodėl jiems leidžiama taip "prisiplėšti" turtų, reikalaujančių milžiniškų lėšų, darbo, galingos armijos tarnautojų! Kai virtuvėje išsakau nuostabą, Marija, vieno iš "trijų miegamųjų" šeimininkė, teigia, jog tai humaniškas Anglijos vyriausybės požiūris į "saviškius", kas kad tarp lankytojų jų tebus tik koks procentas – bet ir dėl to verta laikyti atvertas meno šventovių duris…

Juk visi dosnieji, atvirieji muziejai (kaip ir nemokamų koncertų salės) "sutinka" priimti piniginius įnašus; vos įžengęs į fojė regi kvietimą, gal net primygtinį: "Suggested donation 3.50" (ar pan.). Kiekvieno padoraus turisto sąžinė bei piniginė atsiliepia į šį raginimą, tik perlų pririjusi kiaulė iš Lietuvos gali išeit nė akim nemirktelėjusi…

Penktadienį, paskutinę mumcės Londone dieną, jaunimas mandagiai darkart palydi iki Trafalgaro aikštės, net nepurkštauja prieš "Lančo" koncertą Šv.Martyno bažnyčioje. Čia jau gausu publikos, programa ir atlikėjai intriguoja: ciklo "Jaunieji Rumunijos muzikai Londone" koncerte smuikininkas Horia Vacarescu (kartu su akompanuojančiu solidžiu Londono karališkosios muzikos akademijos profesoriumi pianistu Geoffrey’u Pratley’u) grieš Brahmsą, Paganinį, Saint Saensą ir vienintelio nežinomo Cipriano Porumbescu "Baladę"! Ech, crazy mommy – ji apsižliumbia, ir dar klausydama ne paganinių ar bramsų, o rumuniškosios baladės (kurioje jai vaidenas santūri, vyriškai sutramdyta rauda)!

Po koncerto išsiskiriam. Paulius dar žemėlapy baksteli pirštu, iš kurios vietos reiktų autobusu vykt į "Tate Britain", ir traukia savais takais. O mumcė, iškart neaptikusi reikiamos autobusų linijos, nutaria – tegu paskutinė popietė bus šiaip pasiklaidžiojimas. Plaukdama per įvairiom kryptim tekantį-ribantį srautą, tegaliu dar labiau nesuprast Vilniuj suspėtos išgirst naujienos, kaip nušovę metro stotyje kažkokį vargšą arabą, mat, nesustojęs laiku, o – svarbiausia – keistai apsirengęs (šilta diena ir storas megztinis); ar Londone galima būt "keistai" apsirengus? Bet tik tas – nekaltai nušauto – atminimas kažkiek pakrebždeno, šiaip lengvabūdiškai pakilios nuotaikos nedrumstė baimės. Tiesa, autobusuos kartais teko regėt rūstų perspėjimą: šalia nupieštų lagaminų užrašas "Guilty until proven innocent".

Patraukusi šiaurine Temzės krantine, sumaniusi laiptais vėl kilt Trafalgaro aikštės pusėn, užkliuvusi už Somerseto namų (veikiau – rūmų) su raginimais ir ten aplankyti meno kolekcijas, bet nusprendusi – ne, nebereikia, norėdama geriau susivokti kur esu, žvelgiu į autobusų maršrutą – vienas iš jų prie "Tate Britain" sustoja! Nors jau po penkių ir nebespėju į iki šešių atidarytą muziejų, sumanau bent pažvelgti į pastatą. Atkeliauju – penkios po pusės šešių, bet vienas kitas, žiūriu, nesidrovėdamas tik dabar vidun žengia, na, užbėgsiu ir aš – rankinių tikrintoja nenustemba. Skubiai užlekiu į pirmą salytę, o ten ekspozicijoj "Regėjimo būdai" vos pora paveikslų, prie vieno sustoju – Renoiro "Nuoga moteris ant kušetės" (matyt, svečio teisėm britų tapybos muziejuj), pamanau – tiek ir tebus pamatyti man lemta. Bet ne, kai įtarimas sukyla, teiraujuos budinčiosios mergaitės: "Till six?"; ji tiradą man išpila, kol susivokiu: taip, šiandien "Fridy late" ir dirbama bus iki dešimt (rodos, visi muziejai retkarčiais dirba ligi vakaro). Nudžiungu, bet kiek baugiai – kelionės lauknešėliui turiu dar pakeliui į "Sainsbury" užsukt, o ir šiaip kelias netrumpas... Tad sparčiu žingsniu apsuku vieną Tate‘o pastato pusę, į antrą nebesikėsinu, nors iš amžių klodų išnirę britaniški lobiai – lyg būtų Nacionalinės galerijos filialas – nenuvilia. Vėl – Turneris, Gainsborough’as, Reynoldsas, Constable‘is, Tiudorų-Stiuartų portretai... Bet čia – ir naujų britų meno potėpių beigi niuansų. Štai Blake‘o salytė, jo būta ne tik poeto. Arba vėl – su prerafaelitais – septynių jaunuolių brolija, įkurta 1848 metais – galiu artimiau susipažinti. O dar – "svetimtautis" (amerikietis) iki šiol, regis, neaptiktas Whistleris (dabar, LTE atsivertus vėl regiu matyto paveikslo šešėlį: "Panelė Siselė Alengzander – pilkų ir žalių tonų harmonija"; aliejus, 1874, Tate’o galerija, Londonas)...

Pusę aštuonių išsiplėšusi iš Britanijos Tate‘o, po poros valandų su "Saisnbury‘o" maišeliais jau esu Strithame – telieka virtuvėj, geriant arbatą, dar apgailėt, kas nesuspėta: dar liko Britų muziejus (su Partenono skulptūromis) ir Tauerio bokštai, nors kai kurias pagundas didžiuojuos įveikus: juk, vos atkeliavus, kirbėjo nulėkt pavėpsot prie kilmingų Bakingamo rūmų, tik pašaipos iš jaunimo sulaukus: "Ten eina tik japonai ir amerikiečiai", taip ir likau nepaliudijus Britų monarchijos...

 

Skaitytojų vertinimai


18951. Turistai, turistai2005-10-16 23:24
Nacionaline egzotika, arba apie Madagaskara...

18953. juodulys2005-10-17 10:30
smagus straipsniukas ir geras pavyzdys mūsų niurzgliams. gal tik nevertėjo taip smulkiai eksponatų aprašitėti.

19018. Melony2005-10-19 00:12
Viskas taip smulkiai aprasyta. ir jei jau taip tiksliai tai ne araba ten nuzude, o brazila. Tikriausiai. Siaip aisku ziurint i tai jog straipsnis pasirode jau spalio menesi, o rasoma apie liepos menesio nuotykius, tai galima numanyti kad po keliones buvo daug medziagos apdirbta. Juk atvaziavo be ypatingu planu. Bet pastebejimai geri apie Londona. Bet jau reikia manau visa ta but pamacius, tada idomu skaityt kaip iti pamate. o siaip tiek daug istorines info, kad sunku perksityt nuo pradziu iki galo.

19073. sernas2005-10-20 04:32
Nuobodziai parasyta, daug eiluciu praleidau. Pavirsutiniska. Ne is tolo nepalyginti su Ivanauskaites kelioniu aprasymais, ne is tolo...

19075. Bjauri boba IVS2005-10-20 05:44
Smagiai praleidau vakarą su mumce :) Inforamcijos tikrai daug, jei nepažįsti bent pusės minimųjų, tai per daug, bet jei kas antrą jau esi sutikęs, tai tik mirkteli akį prabėgom, o pirmą kartą sutiktų vizitkes į kišenes susikrauni - mažu prireiks kada. Gaila tik, kad dabar, kai tikriniai vardai rašomi taip, kaip turi būti, tai tik regimoji atmintis fiksuoja, o jei reiktų ištarti tų nepažįstamųjų vardus, tai liežuviu paspringčiau, apsimesčiau, kad peršalau, kosėju ir kvailai šypsočiaus. Gerai dar, kad ne japoniškais hieroglifais; angliškai lyg ir ne bėda.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 8 
5:01:55 Jun 20, 2011   
Jun 2010 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba