Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-10-14 nr. 3066

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Tomas Venclova.
KRAŠTOVAIZDIS
84
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• VYTAUTO LANDSBERGIO BAIGIAMOJI REPLIKA TEISMUI PO GYNĖJO KALBOS 2005.IX.263
• VYTAUTO LANDSBERGIO KALBA VILNIAUS PIRMOSIOS APYLINKĖS TEISME 2005.IX.2730
• EUROPOS MENININKŲ TARYBOS KONGRESAS

KNYGOS 
• Gintaras Beresnevičius.
NAUJASIS HUMORO STILIUS
• Roma Bončkutė, Axel E Walter.
DRAUGYSTĖS DAINIUI SIMONUI DACHUI – 400 METŲ
1
• Modesta Jurgaitytė.
KŪNO PERSPEKTYVA VEIDRODYJE
1
• VIENIŠĖJA1
• ARBŪZŲ CUKRUJE6
• BALTIJA
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
MAIŠTININKŲ PUOTA: "VILNIUS JAZZ" – 2005
17

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
EMALIO SPALVOS
• LIETUVIŲ MENO PROJEKTAS ŠVEDIJOJE

TEATRAS 
• Daiva Šabasevičiūtė.
"SIRENOS": VEIDAI, VARDAI, GARSAI
4

KELIONĖS 
• Astrida Petraitytė.
MUMCĖ BUVO LONDONE! ARBA "Į BLUMSBERĮ! Į BLUMSBERĮ!"
5

MENO DIS/KURSE* 
• Janina Krušinskaitė.
STABDOMO LAIKO POLITIKA
4

POEZIJA 
• ANTANAS ŠIMKUS13

PROZA 
• Dalia Jazukevičiūtė.
BALTI MARŠKINIAI
31

VERTIMAI 
• Kerry Shawn Keys.
PIENAS
2
• Kerry Shawn Keys.
TĖTIS

POETINIO DRUSKININKŲ RUDENS SVEČIŲ POEZIJA 
• LESZEK ENGELKING5

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Vilius Džiavečka.
EINU TARSI ATBULAS
4

KRONIKA 
• PASKUTINĖ ILIUZIJA
• DZIAKUJ, MINSK!
• Lukas Miknevičius.
APIE BUROKĄ, PRERIJAS IR SRAIGIŲ GAMYBĄ
5
• VIEŠAS LITERATŪROS VERTĖJŲ KREIPIMASIS
• III TARPTAUTINIS BARDŲ FESTIVALIS
• ŠIAULIUOSE A.BALTAKIS SUTIKTAS KAIP BIČIULIS
• BENDRA KARIKATŪRISTŲ IR NUTEISTŲJŲ DARBŲ PARODA
• JAPONIJOS FONDO PROGRAMOS

SKELBIMAI 
• VDA SKELBIA
• LIETUVOS BANKAS SKELBIA
• MIELI POETAI IR POETĖS!1
• IEŠKOME JAUNŲ TALENTŲ!

DE PROFUNDIS 
• Tezaurus Vilensis.
BLAŽIO BROLIS (PRAMUŠIMAS)
3
 Vytautas Tutkus.
LEOPOLDAS
1
• HUKŲ RENGA5

DE PROFUNDIS

LEOPOLDAS

Vytautas Tutkus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Leopoldas nusnūdo

Įrodyta, kad esant palankioms sąlygoms viena porelė pelių per metus susilaukia iki milijono palikuonių. Prie palankiausių sąlygų turi būti priskirtas maisto kiekis.

1941 metų vasarą vokiečiams žygiuojant Maskvos link kartu su Raudonąja armija į šalies gilumą pasitraukė kolūkių valdybos ir dalis kolūkiečių, todėl laukuose subrendęs derlius liko nenuimtas. Laikui bėgant vėjas ir lietus javus priplakė prie žemės, o vėliau sniegas, uždengęs laukus, sudarė puikias sąlygas ne tik išlikti, bet ir daugintis lauko pelėms. Pavasarį iš po sniego jau išlindę milijardai pelių maitinosi vabaliukais, žolytėmis bei naikino laukinių paukščių lizdus. Rudenėjant, atšalus orams, tie milijardai pelių patraukė kaimų link, neaplenkdami ir kareivių apkasų. Labiausiai jos pamilo blindažus ir žemines, kuriose kareiviai gyveno, valgė, laikė savo maisto atsargas, ypač džiūvėsius. Kareivai bandė gintis. Kapojo kastuvėliais, traiškė batais. Nepadėjo ir apie žemines iškasti grioviai, į kuriuos pripildavo žibalo ar mašininės alyvos.

Frontui ties Maskva įstrigus, daugiausia darbo turėjo snaiperiai, tykodami apsižioplinusių priešo kareivių, ir žvalgai, bandydami nepastebėti prasmukti per fronto liniją ir pačiupti "liežuvį", t.y. priešo kareivį, žinoma, geriau karininką, kuris per tardymą galėtų atskleisti savo dalinio karinę paslaptį.

Kartą rusų žvalgams pasisekė. Nepastebėti prasmukę per priešo apkasus ir per ambrazūrą įmetę granatą į blindažą, sušoko vidun ir, pačiupę likusį gyvą puskarininkį, patraukė saviškių link. Žinoma, nepalikę ir ant stalo buvusių konservų. Paskutinis blindaže likęs jaunas kareivis Vasilijus dar žvilgtelėjo po gultais ir ten pamatė susigūžusį katiną. Karo metu kareivių mintys skrieja žaibiškai. Vasilijui toptelėjo į galvą, kad šis katinas minta pelėmis, o jų savoje žeminėje apstu, tad nieko nelaukdamas pasičiupo katiną, pasikišo jį po skvernu ir nusekė paskui saviškius.

Žvalgų kuopa buvo pavaldi divizijos vadui, todėl jis gana dažnai pas juos lankydavosi. Kaip žinoma, karo metais kariniu grobiu buvo dalinamasi, bet privalumą visada turėjo vadas. Todėl ir šį sykį divizijos vadas išeidamas iš žvalgų žeminės savo adjutantui liepė paimti katiną. Taigi katinas apsigyveno jau ne žeminėje, o vado blindaže.

Karo metais frontininkams žiemą duodavo po 100 gramų degtinės, kuriuos "frontiniais gramais" vadindavo. Negeriančių šių gramų buvo vienetai, tačiau tarp tų vienetų buvo divizijos komisaras Malkovas. Divizijos vadas pulkininkas Parfyrijus Martynovičius Gudzas išgerti mėgo. Kadangi jam savų gramų nepakakdavo, jis ne kartą užuominomis bandė įkalbėti komisarą, kad šis savuosius atiduotų jam, bet tas užuominų nesuprasdavo ir savuosius gramus pildavo į gertuvę. Kartą divizijos vadas, kiek pyktelėjęs tarė:

– Ivanai Martynovičiau, tu pats negeri, man neduodi, tai nors Leopoldą pavaišintumei.

– Kokį Leopoldą?

– Mūsiškį… Katinėlį…

Komisarui ši mintis įstrigo. Pasisodinęs katiną ant kelių, rankšluosčiu surišo kojas ir pražiodinęs smukutį jam į nasrus supylė šaukštą degtinės. Leopoldas pradėjo prunkšti, draskytis, bet rankšluostis išgelbėjo Malkovui rankas. Kitą dieną šią operaciją komisaras pakartojo. Savaitės pabaigoje Leopoldas jau nesidraskė, o dar po dviejų, suėdęs mėsos gabaliuką, pamerktą dubenėlyje degtinės, ir dubenėlį išlaižęs, murkdamas ir svyruodamas kiūtindavo į savo kampą. Galiausiai jis pradėjo prašyti savo normos, trindamasis į kojas, jei laiku nebūdavo vaišinamas.

Kartą patikrinti divizijos atvyko korpuso vadas. Kaip buvo įprasta, po apžiūros divizijos vadas pasikvietė korpuso vadą į savo blindažą ir vaišino jį tuo, ką turėjo, ir, žinoma, degtine. Įpusėjus pietums ir matydamas, kad jo nekviečia, Leopoldas palindęs po stalu pradėjo trintis į generolo kojas.

– Koks įžūlus tas jūsų katinas, – tarė generolas paspirdamas Leopoldą.

– Ne įžūlus, o degtinės prašo… – pataisė generolą divizijos vadas.

– Tu ką, juokauji? Kur matei, kad katinas degtinę laktų?

– Ivanai Martynovičiau, įpilk Leopoldui jo normą, – paliepė pulkininkas.

Generolas išvertęs akis stebėjo, kaip katinas lakė degtinę, o išlakęs ėmė miaukti.

– Ar nematai, kad Leopoldas dar prašo, – paragino komisarą divizijos vadas.

Po pietų korpuso vadas, atsisveikinęs su blindažo šeimininkais, kreipėsi į savo adjutantą:

– Paimk katiną. Nuo šiol jis gyvens pas mane.

Prieštarauti generolui nedrįso nei divizijos vadas, nei komisaras, tik, generolui vėl apsilankius divizijoje, pulkininkas Gudzas nedrąsiai paklausė, kaip laikosi Leopoldas?

– Oo, jūsų Leopoldas toli nuėjo, – tarė generolas. – Pas mane buvo atvažiavęs maršalas Žukovas, tai jis, pamatęs Leopoldo gabumus, pasiėmė, pažadėjęs jį parodyti Stalinui.

Ištesėjo Žukovas savo pažadą ar ne, nežinau, bet pokario metais buvo sukurtas multiplikacinis filmas, kuriame pagrindinis herojus buvo katinas Leopoldas. Įtariu, kad scenarijaus autorius buvo girdėjęs šią istoriją.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 8 
5:01:54 Jun 20, 2011   
Jun 2010 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba