Trumpa XX amžiaus Klėjos ir Kaliopės seserystės istorija

Tai, kad Klėja ir Kaliopė seserys, –­ senų seniausiai apreiškė Hesiodas, o pas­kui jų dar gana paprastus santykius aiškino Aristotelis. Anot jo, „istorikas ir poetas skiriasi ne tuo, kad vienas iš jų rašo eiliuotai, o kitas proza. (...) Pirmasis pasakoja apie įvykius, kurie tikrai įvyko, o antrasis – apie įvykius, kurie galėtų įvykti. Todėl poezija yra filosofiškesnė ir kilnesnė už istoriją, nes ji liečia daugiau bendruosius dėsnius, o istorija – daugiau pavienius įvykius“. Vėliau šių dviejų atskiras sritis globojusių mūzų santykiai sudėtingėjo, nors jos visais laikas vienaip ar kitaip veikė viena kitą.

Vis dėlto, ko gero, ne taip svarbu, ką vienas ar kitas filosofas kalbėjo apie istoriją poezijoje, ar atvirkščiai. Todėl tikėdamasi punktyriškai pristatyti lietuvišką Klėjos ir Kaliopės seserystės versiją skirtingais XX amžiaus laikotarpiais, tiesiog aptarsiu, kokį pavidalą ir taip jau sukurta istorija įgauna keliuose eilėraščiuose.

Šlovingoje kunigaikščių Lietuvoje atramų ieškojusio Maironio istorijos vizija dar ilgai gyvavo skirtinguose lygmenyse –­­­ pradedant klišėmis tapusiais įvaizdžiais, baigiant gamtiška istorijos samprata, implikuojančia to, kas buvo, prisikėlimą. Nors pats Maironis poezijoje istorijos, kaip sąlygiškai autonomiško proceso, neapmąstė, jo išplėtota romantinė istorijos įprasminimo tradicija pradėta ardyti tik antroje XX amžiaus pusėje. Regis, tuo metu poezijoje imta mąstyti, kas apskritai yra istorija.

Nepamiršdamas savo ir svetimo prieš­priešos, vaidilos kanklių, patetiškai apie milžinkapius kalba Bernardas Brazdžionis, geidžiantis, kad senuose pageltusios šimtametės knygos lapuose (taip jis ir įvaizdija istoriją) suoštų amžių girios, papūstų protėvių vėjas ir būtų prikelti gyvenimui jų kapai. (Vėliau jis ne mažiau patetiškai, pranašo poza iš istorijos sąmyšio reikalaus ritmo.)

Turbūt aiškiausiai nuo maironiškos tradicijos pradeda tolti Kazys Bradūnas, naudojęsis priešistorės, valstybės kūrimosi, kunigaikščių ir pounijinės Lietuvos, o vėliau ir netolimos, ypač pokario, istorijos epizodais, iki tam tikro laiko suskliaustais Lietuvoje. Moderniai archajiškoje Bradūno poezijoje istorija vis dar maironiška ta prasme, jog ji labai aiškiai turi tikslą („Istorija čia nepaklys –­ / Nubėgo į tolimą ateitį laikas“, – sakoma „Aušros vartų baladėje“). Be to, ji ir gamtiška, cikliška. Tai ta pati Lietuvos, nors ir šiek tiek kitokia, t. y. pagoniško pasaulio dinozaurų, dabar kietos fosilijos Europos uoloje istorija. Ji kuria tautą ir yra kuriama tautos.

Pora komplikuotesnių dviejų deivių sąveikos atvejų. Pirmiausia šiek tiek apie Lietuvoje sovietmečiu kūrusią ir tam tikra prasme Klėją gelbėjusią bei istorinę atmintį saugojusią kartą, kuriai K. Bradūnas padarė didžiulę įtaką: vieniems rinkinio „Morenų ugnys“, kitiems – „Pokalbiai su karaliumi“ poetika. Pokalbių, kuriuose su kunigaikščiu Gediminu kalbasi poetas, komunikacijos situacija, retorika labai primena Juditos Vaičiūnaitės poeziją. Daugelyje jos eilėraščių istorinė tematika ne tik dominuoja – ji taip eksplikuojama, jog atrodo, kad skaitome sueiliuotus istorijos fragmentus, nors dabarties apraiškos vienaip ar kitaip matomos visur, tad dabartis yra istoriška, tiksliau, jos istoriškumas atrandamas (beje, viena mokinė, perskaičiusi „Kanoną Barborai Radvilaitei“, pasakė: nieko čia nematau, tik istoriją).

J. Vaičiūnaitės Klio cikle „Mano mūzos“, kitaip nei sena H. Radausko prostitutė Klio, – tai pajūryje žaidžianti mergaitė:

ji piešia ant smėlio,
bet vaikiškus jos žemėlapius
naktį nuplauna bangos.
Kodėl šitos laikinos naivios linijos
tokios brangios?
Jos turi formą širdies,
ir iš jų ištrykšta versmė.

Mergaitė kopos viršūnėj
delnais išsijoja gintarą,
ji stato smėlio pilis
ir mažus graudingus piliakalnius,
ir sunkiasi smiltys jai pro pirštus,
ir viesulu lekia –
užpusto miglotam krante
apraizgytą jūržolėm inkarą.

Istorija suvokiama kaip naivus betikslis žaidimas, kurio rezultatai čia pat sugriaunami. Ne veltui J. Vaičiūnaitė bene pirmoji mūsų poezijoje prisimena, kad yra ne tik politinė, valstybės, bet ir vieno žmogaus istorija, tad įveda savotišką mažųjų, kasdienybės istorijų žanrą. Minėtame Kanone, teigdama teisę kiekvienam išlikti istorijoje, ji priešina du išlikimo būdus: išlikimą pageltusiame pergamente (prisiminkime B. Brazdžionį) ir atmintyje, pastarąjį lygindama su poeto išlikimu poezijoje. Tad J. Vaičiūnaitės Kaliopė ir net Erata priglobia Klėją neeksploatuodama Lietuvos pradžios ir aukso amžiaus mito, greičiau stengdamasi jį dekonstruoti. Trečiojo asmens, anot Romano Jakobsono, poeziją, kurios tarsi šaukiasi istorijos pasakojimai, keičia pirmojo asmens poezija – taip tarsi išvengiama muziejinės istorijos įspūdžio.

Tačiau tik nužemintųjų generacijos eilėraščiuose istorija kaip dabartis iškyla tiesiogine to žodžio prasme: nebe dabartyje prišaukiamos ar neva netyčia atrastos išnyra praeities salos, bet visa jų išgyvenama dabartis yra istoriška. Skaitydamas Algimantą Mackų jauti, kad istorija dalyvauja jo poezijoje, o žiūrėdamas, kaip ji įžodinama, pamatai, kad jokių senovės vaizdų (ar ne taip mes suvokiame, tiks­liau, esame išmokę suvokti istoriją?) nelikę. Augintiniai patetiškai nebesiglaudžia prie seno istorijos herbo. Keistu būdu praeities istorija jiems tarsi nebėra gyva (ne veltui renkamasi herbo, kaip ženklo, simbolio, metafora), tiesiog nebepasiekiama. „Augintiniuose“ sakoma: „Senos valstybės herbas išlaikė numatytą skaudų / pasimatymą su savo karžygiais.“

Jų Istorija – tai emigracija, egzilė, kalbos nyksmas, prisimenamas Antrasis pasaulinis karas: kaip išmalda istorijai gimdomos aukos („Jurekas“). Vis dėlto man atrodo, kad A. Mackus istorijos neeksplikuoja. Ar nebus taip, kad jos patirtys tiesiog įprasmintos nauja retorika, pirmiausia verčiančia prisiminti senąją? Ar A. Mackaus atveju poezijoje mes pirmiausia nesusiduriame su lietuviškos poe­tikos istorija, slepiančia istorijos dvasią?

Apskritai istorija gali būti suvokiama įvairiai: maironiškai, bradūniškai, gediška – kaip gamtiška, turinti tikslą ar dėsnius; vėlyvai brazdžioniška – sąmyšinga, šokanti fokstrotą, taigi jau ambivalentiška: ne tik skaitant, prisimenant praeitį ir sykiu žiūrint į ateitį šlovinama; lavonine kvepianti radauskiška; naiviai su smėliu žaidžianti vaičiūnaitiška... Skirtingais laikotarpias ryškinami vis kiti istorinės praeities (politinės ar sociokultūrinės) aspektai, atliekantys gana skirtingas funkcijas – nuo kalbėjimo apie praeitį kaip didingus kitus iki kalbėjimo apie save per kitus ar su kitais. O kartais istorija tiesiog duoda metaforų...

Ar galime kalbėti apie šių ir ne šių dienų istoriją dabartinėje poezijoje? Klausimas atviras. Nors aišku, kad prie senos valstybės herbo tikrai patetiškai nebesiglaudžiama ir pasimatymai su karžygiais nelabai beįmanomi, o jei ir įvyksta, atrodo arba dirbtini, arba sentimentalūs, arba ironiški. Šiandieninė istorijos pajauta visai kitokia, iki šiol gyvavusi istorijos įprasminimo tradicija bematoma gal tik vieno kito poeto kūryboje, tačiau turime Gintaro Grajausko „Naujausių laikų istoriją, vadovėlį pradedantiesiems“...

Galbūt šis ironiškas Vadovėlis ir yra mackiškas (istorijos dabartiškumo prasme) šiuolaikinio žmogaus istorijos variantas?