Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-06-10 nr. 3335

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AISTĖ SUNELAITYTĖ52
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

DATOS 
• ALDONA RUSECKAITĖ.
Prie Vytauto Mačernio jaunystės liečiantis...
6

BIRŽELIO 14-AJAI 
• VYTAUTAS NARBUTAS.
Žudydami kūną, jie dvasios nužudyti nepajėgė
7

KNYGOS 
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Užtaisyta tyla
• NAUJOS KNYGOS1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

POEZIJOS PAVASARIO ĮSPŪDŽIAI 
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Alyvos žydėjo be panikos ir be pašalinių neigiamų poveikių
1

DRAMATURGIJA 
• TOMA GUDELYTĖ.
M. Ivaškevičiaus utopijos salos atradimas italų teatre
17

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Prielaida išlikti – atkaklus savarankiškas darbas
4

MUZIKA 
 „...visados bus užrašyta už garbę, ne už gėdą“

DAILĖ 
• DALIA VASILIŪNIENĖ.
Skaruliai. Mintys prie atverstos knygos

POEZIJA 
• MARIJA MACIJAUSKIENĖ4
• IEVA TOLEIKYTĖ2

PROZA 
• RIČARDAS KALYTIS.
Rėda
10
• MARIJA DJAČENKO.
Salvadoro erdvėlaivis
• MARIJA DJAČENKO.
Juodoji skylė

VERTIMAI 
• ALDO BUZZI.
Kiaušinis a la coque
3

(PA)SKAITINIAI 
• MARIUS PLEČKAITIS45

IN MEMORIAM 
• RIMANTAS ČERNIAUSKAS
1950 09 10 – 2011 06 01
1
• Mirė lietuvių literatūros vertėja į čekų kalbą
ALENA VLČKOVÁ
1

KRONIKA 
• ELVYRA MATVEIČIKIENĖ.
Dovanojo knygas savo krašto bibliotekoms

SKELBIMAI 
• A. Baranausko literatūrinė premija1

DE PROFUNDIS
„Visi rašytojai – šmėklos. Ką padarysi!“ Michel Schneider
 
• STASYS VYTAUTAS KARIGAILA.
Beribė barzda
• VYTAUTAS VARANIUS.
Dugnas
2
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Magiškasis realizmas

MUZIKA

„...visados bus užrašyta už garbę, ne už gėdą“

[skaityti komentarus]

iliustracija
Antanas Kučingis
1971 m. Kaune

      M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje yra saugomas Antano Kučingio (1899–1983) fondas – per 3360 eksponatų, kuriuos padovanojo dainininkas ir jo vaikai – sūnus Algimantas Kučingis, dukra Rasa Šleinienė, kiti asmenys. Nuotraukos, laiškai, dokumentai, asmeniniai daiktai byloja apie įvairiaspalvę talentingo menininko asmenybę, dramatišką jo gyvenimo kelią sudėtingu istoriniu laiku.

      Šių eilučių autorė rengia knygą „Antanas Kučingis. Laiškai. Dokumentai. Atsiminimai“, kurios tikslas – pateikti dalį archyvinės medžiagos iš Antano Kučingio palikimo.

      „Literatūros ir meno“ skaitytojams siūlome vieną laišką iš būsimos knygos (A. Kučingio laiškų ir informacijos apie dainininką jau skelbta „Literatūroje ir mene“, 2010 02 05, Nr. 3270).

      Laiško autorius – lietuvių rašytojas, vertėjas, politinis kalinys Antanas Dambrauskas (1911–1995). 1951–1955 m. jis kartu su A. Kučingiu ir A. Miškiniu kalėjo Olžeraso ir Omsko lageriuose. Trys šviesuoliai lageryje susibičiuliavo. A. Dambrauskas prisimena: „Aš, karantiną atsėdėjęs, jau vaikštau lagerio zonoj, o Miškinis su Kučingiu į ją išeis po dienos kitos. Gyvenimas vėl pasidarė šviesesnis ir malonesnis. Kokia Dievo malonė pilkoje kalinių minioje sutikti šviesų, mokytą žmogų! Gretimo, vos atidaryto barako prieangyje sutikau Kučingį. Kai apsidžiaugęs nedrąsiai pratariau: „Kaipgi, maestro, tamsta čia? Ar negalėjai likti kaip buvęs teatre, kur liko Kipras ir kiti? Juk ten geriau.“ Kučingis atsakė: „Taip, Dambrauskai, ten buvo gera. Tačiau dabar kam ten, kol buvo Lietuva, buvo gera, dabar tam vieta čia. Didžio žmogaus ir doro lietuvio atsakymas“ (Antanas Dambrauskas. „Viskas praeina“. –­ Vaga, Vilnius, 1991, p. 134). Nors buvo artimi bičiuliai, A. Dambrauskas laiškuose į A. Kučingį visada kreipdavosi „Tamsta“, tuo pabrėždamas pagarbą jam. Pagarba ir didžiulis A. Kučingio talento ir jo asmens savybių vertinimas išsakomi daugelyje A. Dambrausko laiškų.


                      Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė


Antanas Dambrauskas
[Į Omską]
Karaganda, 1956.V.18.

Mielas p. Antanai Pirmasis1,

Tamstos laiškas paguodė mane sotumu pensionieriaus nuotaikos, kuri ir mane šį pavasarį slegia daugiau nei kitados. Ramintis galime gal vien tuo, kad esame „pensininkai“ be pensijos, kuri ir šviesųjį Vaižgantą bematant palaužė. Tamsta bejėgiškumą jauti ne dėl to, kad gerąją, kūrybinę savo dalį būtum praradęs, o dėl to, kad tos tebetrykštančios jėgos neturi sau vietos. Bejėgis likęs žmogus bejėgiškumo nebejaučia. Gaila ir dažnai esti liūdna. Bet argi mes kalti ir atsakingi už tą tuštumą mūsų sieloje ir nuo jos pareinančiąją skriaudą mūsų artimiesiems. In magnis et voluisse satis est2, yra pasakęs kažkuris Romos protas. Dėl tų gerųjų norų dabar ir nėra mums vietos. Tačiau taip nesinorėtų tarti, kad save giriančioji Kvailybė, tiek dažnai vaidinusi Istorijos scenoje ir vis likusi viešnia, dabar jau „būtų atėjus visiems laikams“, kaip pastovi šeimininkė; kad kas buvo brangu visiems visais amžiais, dabar tuštybe būtų pavirtę. Nesakau nė, kad istorijos ratą galima „pasukti atgal“. Tegu ir „visuomenės vystymosi dėsniai“, kad nori, būna tikri, bet kad amžinai viešpatautų Dementia3 ir jos vaikas Chaosas, man vis netelpa į galvą. Slinko amžiai, kitėjo socialinės santvarkos, per visas jas peršokdavo savigyra Kvailybė, ir vėl grįždavo protas, vardus į Knygą užrašęs. Kodėl dabar turi būti kitaip? Ar sulauksim mes proto grįžimo meto, ar ne, bet Tamstos pėdsako, įminto lietuvių kultūros arime, Kvailybė neištrins, nors nueitajam keliui nebeleistų tęstis anapus tuščiojo tarpo ribos. Savo maršalų ir generalisimų vardus ji pati įrašinėja, pati ir išbraukia. Tačiau neišbrauks, kas ne jos įrašyta. Labai prasmingi atrodo man žodžiai žmogaus, kuriam vienas studijos apie Šekspyro kūrinių autorystę sudarytojas norėtų priskirti visus tuos otelus, hamletus ir kt. Tai buvęs kažkuris žinomas tos epochos visuomenės ir politikos veikėjas, baigęs, kaip daugelis, savo dienas ant ešafoto. Kalėjimo sienoje palikęs įbrėžtus žodžius: „Mano vardas išnyks draugėj su mano kūnu, bet dvasia gyvens amžinai.“ Ir Tamstos, Mielas p. Kučingi, krikšto ir iš tėvų paveldėtasis vardas gal užges nebepasiekęs kito tuštumos krašto, tačiau amžinai liks lietuviškas Mefisto, don Basilio ar Kardinolas. O tuštuma, kuri dešimtį metų graužė Tamstai sielą ir kūną, išmintingų žmonių visados bus užrašyta už garbę, ne už gėdą.

Nelinksma pilkoji mūsų dienos proza. Grįžimo mes dar nesulaukėm, o pasas vien gyvenamąją leidžia Tamstai pakeisti. Mūsų Mieloji Lietuva ne vien už keleto tūkstančių kilometrų nuo mūsų, bet, kas daug baisiau, – už 10 su viršum fiziško naikinimo ir dvasinės demoralizacijos metų. Mes likom „inkliūzai“, tos prieš amžius gintaran užaušusios musės ar bitės, o jie, tie buvusieji mūs artimieji nebuvo „konservuoti“ ir pašalinės įtakos norom nenorom juos perveikė. Ir „idealai“ dažnam pakitėjo. Tad kur jiems mus besuprasti ir į mūsų balsą atsiliepti; ypač tiems, kur aukštai stovi! Nepamirškim pagaliau, kad yra ir tokis jausmas, dėl kurio mažiau šviesi žvaigždė laukia šviesesniosios pritemimo. Tai silpnųjų ir tuščiai pripūstų „asmenybių“ ginklas, neretai drumsčiąs ir Olimpo dievybių žydrynę… Daug mielesnis buvai Tamsta ne vienam prieš 10 metų ne vien dėl to, kad bičiulystės sentimentai gyvesni tebebuvo, bet ir dėl to, kad Tamstos kelias ėjo vis tolyn į Rytus. Stoty, narve vienas Mažeika4 Tamstą atrado. Ilgainiui laikas, ilgos bergždžios viltys ir ėmusi kitėti kelio kryptis jausmams padėjo „atgrubti“. Mes ne bonapartai, ne jo padėty. Kai tas pabėgo iš Elbos, prancūzų laikraščiai rašė: velnias pabėgo. Kai priėjo prie Alpių, – rašė: Bonapartas jau Alpėse. O kai atėjo prie Prancūzijos, ėmė šaukti: Sa Majesté Imperiale sugrįžo... Nietzsches „Übermenschas“5 tebėra gyvas, jam tebetarnaujama šaukiant apsiputojus: den Fallenden muss man noch stossen6. Prašau man atleisti, jei trumpai ir atvirai pasakysiu, ką galvojau ir galvoju apie Maestro7, kaip apie žmogų: vieną kartą lietuviškas parašas po jo paveikslu buvo visai vietoje – tai ant muilo makštelės8. Ką pozityvu yra palikęs lietuviškos muzikos pasauly? Lygiai tą pat, ką ir „marianinė“9, nors savo operos tėvu vadinom. Menas ir Kaune dabar tas pat kaip Omske. O jei Tamsta taip grįžtum nebe į operą, o, sakysim, į biblioteką ar kur nors panašu? Bent pasakytum, kad per 10 metų šio to gera pramokai. Kas spjauna į saulę, tai jos nebemato ne dėl to, kad ją užtemdė, bet kad sau akis užsispjovė...

iliustracija
Laiško pradžia ir pabaiga
M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus eksponatai

Man pavasaris šiemet labai sunkus. Nuo švento Jurgio savaitę su viršum pravargau kolchoze prie sėjų. Sušalau be guolio, išsidegutavau, susitepiau visas. Grįžau ne kaip 8 dienas, bet kaip aštuonerius metus iš nauja atbuvęs. Tą mums abstrakčiai žinomąjį baisumą mačiau visai konkretų. Ir sunkesnėmis mintimis prislėgė jis mane negu „pakeliamoji celina“... Drėgnas šaltis paveikė mano reumatizmus ir kitas negalias. Čiulpiamas maudimas bjauriai nudažo sąmonę. Be to jaučiuos, kaip tie kur „kraujo spaudimais“ serga: apsvaigęs, pailsęs. Net laišką parašyti tenka prisiversti.

Gal Tamsta ir girdėjai apie „kovo 19 potvarkį“, kuriuo atšaukiama „ištrėmimo pareiga“ atvargusiems. Gal pagal jį ir Tamstai davė pasą. Paskubėjo. Pas mus balandžio 23 išdavė vieniems karklams vakariečiams. Pabaltiečių negavome nė vienas. Komendantas nieko nė nežadėjo. Kaip rašė Praluots, lygiai ta pati „atranka“ Krasnojarske ir Novosibirske. Tik ten žadėję „paleisti visus“: kieno giminės ištremti, pas gimines, o kieno neištremti – nežinau kur. Taigi mano popieriai – vis be popierių. Bet ir sugrįžęs kur pritilpčiau –­ nežinau labiau už Tamstą. Be to, yra указ разгрyзки мест заключения10, pagal kurį vietoj peržiūri bylas ir daugelį paleidžia. Manau, ir Antrojo likimas greit pakitės. Ar dar pavys Tamstą šis mano laiškas?11

Sudiev, Mielas p. Antanai I

Nuoširdžiai Tamstos Antanas III

Kai Tamsta išvažiuosi, prašyčiau nors duoti žinoti.


____________________________________
1 Pirmuoju Antanas Kučingis buvo vadinamas todėl, kad buvo vyriausias trijų bičiulių draugijoje. Antrasis buvo poetas, vertėjas Antanas Miškinis (1905–1983), trečiasis – Antanas Damb­rauskas.
2 Dideliuos dalykuos užtenka gerus norus turėjus (lot.).
3 Beprotystė, kvailybė (lot.).
4 Juozas Mažeika (1907–1976), operos solistas.
5 Antžmogis (vok.).
6 Krintantį reikia dar pastumti (vok.).
7 Kipras Petrauskas.
8 Kalbama apie muilą, ant kurio pakuotės buvo užrašas „Kipro Petrausko tualetinis muilas“, Kipro Petrausko portretinė nuotrauka ir jo autografas.
9 Kalbama apie Sankt Peterburgo Marijos teatrą, kuriame K. Petrauskas dainavo 1911–1920 metais.
10 Įsakymas tuštinti įkalinimo vietas (rus.).
11 Tuo metu A. Kučingis, paleistas iš lagerio dirbo Omsko filharmonijoje, o 1956 m. birželio 30 d. išvyko į Lietuvą.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 1 iš 4 
4:58:09 Jun 20, 2011   
Jun 2010 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba