Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-10-22 nr. 3303

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALIS BALBIERIUS.
20
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• LAIMA PETRAUSKIENĖ.
Archyvinės įdomybės,
arba Ar gali rektorius būti neveiksnus?
9

ATMINTIS 
• Nors „Baltą drobulę“ išleido ne „Baltija“...2

KNYGOS 
• AURELIJA STANKUTĖ.
Veisiejų metraštininkė be grįžimo plano
 DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Liūdnumas likti nesuprastam
4
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• PRANAS VISVYDAS.
Sandūros su kūryba
1

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Skanaus!
• AURELIJA STANKUTĖ.
Menų spaustuvėje – diskusijos apie scenos menų dvidešimtmetį
1

ANIMACIJA 
• „Tindirindis 2010“ –­ jau greitai1

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Apie meno paieškas raketų bazėje
3
• KRISTINA STANČIENĖ.
Kultūriniai ir istoriniai Arvydo Pakalkos kraštovaizdžiai

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Orkestriniai lenkiško rudens disonansai
• RYTĮ MAŽULĮ kalbina RITA NOMICAITĖ.
„Šiuolaikinė muzika – laisvai“
1

PAVELDAS 
• „Ivano Luckevičiaus kitabas –
Lietuvos totorių kultūros paminklas“

KELIONĖS 
• ADA JONUŠĖ.
Palikite Katmandu!
4
• ARVYDAS VALIONIS.
V. Krėvės-Mickevičiaus sugrįžimas į Azerstaną
1

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
40

PROZA 
• INEZA JUZEFA JANONĖ.
Auksinis miestelis
9
• VACLOVAS MIKAILIONIS.
Dešimt minučių
7

VERTIMAI 
• WILLIAM CARLOS WILLIAMS,
JAMES L. DICKEY
• RANDALL JARRELL,
ROBERT BLY

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Sparnai
2

KULTŪRA 
• Audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“
• Šiaulių dramos teatras viešės Vilniuje

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vienišiai

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų:
– gal ne ta koja atsikėlėte iš lovos?
– atsikėliau be kojų...
 
• aš jums nebeskolingas / aš šoku1
• RŪTA ŽENTELYTĖ.
Nieko verta pasaka,
arba Niekas nėra idiotas
1

KNYGOS

Liūdnumas likti nesuprastam

DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ

[skaityti komentarus]

Nastaravičius M. DĖMĖTŲ AKIŲ.
– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Lakoniška Mindaugo Nastaravičiaus debiutinės knygos anotacija („fragmentuotus išgyvenimus sieja etinė refleksija, buities ir būties jungtys“) gana taikliai charakterizuojanti, tačiau abejonių kelianti dėl kičinių paralelių: buitis-būtis bei fragmentas-jungtis. Reikėtų pabrėžti, kad knygos tekstai nesiekia sukurti tariamai giluminio įspūdžio.

Aidas Marčėnas jau yra tapęs neatsiejamu Rašytojų sąjungos leidžiamų knygų pilkuoju kardinolu – be jo lydimojo žodžio ar redakcijos vargiai apsieinama. Penkiasdešimtmečio sulaukusį literatūros lauko veikėją mokytoju vadina nemažas būrys bendražygių. M. Nastaravičius jo įtakos taip pat neišvengė: „...springstant // atrajojant svetimas įtakas...“ („nakties išgąstis“, p. 81). Srautinis, kartais pasąmoningai srūvantis kalbėjimas primena Vytauto P. Bložės intonacijas: „tada, kai kelios žiemos greit prabėgo, / kai gamtą supratau kaip žmogaus nuostabą // gamta ir aš – nustėręs / ir pirmą kartą bijantis nebenustebti“ („supratimas“, p. 28). Tekste, pavadintame „norėtųsi“, atvirai, be koketavimo inicialų šifrais, M. Nastaravičius intertekstualumo gairėmis pažymi jam įtaką dariusius poetus (tai D. Kajokas, G. Grajauskas, S. Parulskis bei anksčiau minėtieji). Nors veiksniai jaučiami, autorius nemaskuoja, bando kalbėti savitu balsu, ir jam neblogai pavyksta. Suaugęs žmogus, reflektuojantis mokyklos, kiemo, ankstyvos paauglystės metų reminiscencijas – esminė didžiosios dalies knygos tekstų ašis. Užaštrinta kalba, nuogu žvilgsniu atkartotas įvykis – mėgstama, taikli ir patogi laikysena: „įrodyti savo narsumą reikėjo išduriant akį katytei“ („degė“, p. 84). Tiesa, tuomet išryškėja proziškumas, įcentruoto kasdienio atsitikimo akcentavimas. Išsaugota paaugliškumo jausena bei realūs daiktai sudaro galimybes manipuliuoti savimi („skilimas“):


        kai tau dvi dešimtys dar ir penkeri šalia, atrodo, baigias
        tai, ką vadinai vaikyste, gerokai užsitęsusia, o prisiruošęs
        į namus iškart apžiūri lipdukus su motociklais, ir tuos,
        kur klijuodavai vidinėj spintos pusėj, kur pusnuogės
        ir nuogos, kolekciją alaus skardinių, skylėtą sieną

                    p. 38

Galėtume kalbėti apie simuliacijos formą, bet be tikrų išgyvenimų, pirminės emocijos gaivališkumo nebūtų taip tikra. Beje, knygoje nedaug manierizmo, to, ką būtų galima įvardyti „pozavimu“: „pabudau, tavęs nebebuvo, bet radau ką tik gimusį vaiką, / skiautelėje – paliktą nuosprendį“ („tėvo pėdomis“, p. 26). Tekstai, kuriuose tai ryškiau jaučiama, tartum neturi savaiminio tapsmo, tampa duobėmis. Pabodęs rašančiųjų dievoieškos klausimas, probėgšmais pasirodęs ir M. Nastaravičiaus knygos puslapiuose („sniegas IX“):


        dvylikos trylikos metų klydau nuolat, sakydamas,
        išpažintį vis pamiršdavau, kas po ko

        vėliau, kaip atrodė,
        keršijau dievui

              p. 57

Kitus tekstus gelbsti ironija bei autoironija, švelnindama sprangų dirbtinumą: „...kai niekaip abiem neišėjo / pabūti suaugusiais, pasižaisti tuos žaidimus, kurie / aprašyti žurnaluose, kaip patikti moteriai / ir dešimt unikalių būdų, kaip viską nutraukti“ („be jokių konkrečių įrodymų, su konkrečiu parodymu“, p. 76). Nevengiama ir grotesko atšvaitų: „tu žinojai, kas pasituštino prie rusų kalbos / kabineto durų – žinojau, bet tikrai ne aš, (...) ne aš tą reikalą pašikau“ („dialogai su pasiaiškinimais I“, p. 17).

Nepaisant kai kur tekstus nustelbiančio manieringumo, M. Nastaravičiaus kalba įelektrinta, dilgčiojanti: „išmokti išspjauti ugnimi, spjaudytis / žodžiais ir siekti tikslumo, išspjovus / pataikyti tiesiai į akį skaitytojo“ („baigtinis“, p. 45). Jis jau mokosi iš savo rašymo klystkelių, paklydimų –­ „nerašyt apie nieką, apie ką parašyt nemoku“ (ten pat), arba gauna patarimus iš aukščiau, skambančius kaip nekvestionuotini teiginiai – „vengt filosofijų, vengt tuščio žodžio“ (ten pat). Būtent pastarosios taisyklės autorius neįsidėmėjo. Nesunku įspėti, ko tiksliai vengti ragino, teksto žodžiais tariant, vienas gyvųjų poetų (amžinybėje – nebe poetai?): „ištariu – dingsta laiko tėkmėj, ką ten tėkmėj, dingsta iškart, vos ištarus“ („kitas bandymas pabaigti“) arba „tai, kas svarbu, ko ilgiesi, / visgi turi kažkokią / neapčiuopiamą // tą, kur anapus, / prasmę“ („vienas“, p. 67). Šios citatos tinkamos iliustruoti šabloniškai anotacijoje išskirtą būties ir buities jungtį. Tai suponuoja ėjimą paprastesniu keliu arba kritiškesnio žvilgsnio stoką tekstų redakcijoms. Panašiais atvejais tekstas netampa eilėraščiu / kūriniu dėl klišių: „sapnas nesibaigia: dabar jau sapnuoju –­­ baisu“ („vos sekundė anąryt“, p. 72) arba „iš to nieko, kurį turiu nuolatos, / kaip veriančią tuštumą, pasilikusią / po tavo buvimo“ („tik daugiau“, p. 31). Sapno metaforika ir misticizmas, manyčiau, užtektinai giliai ištyrinėtas tiek psichoanalitinių mokyklų, tiek išrašytas literatūros veikėjų, jog nustebinti naudojant pabudimo-sapnavimo žaismę ypač sudėtinga. Abejoju, ar pačiam autoriui reikalingas posūkis į neoromantikų gretas, nes antrosios citatos motyvas dažnas vadinamosios išpažintinės lyrikos tekstuose.

M. Nastaravičius savo pasaulį kuria atsargiai, galbūt dar negrabiai, bet su išankstiniu žinojimu: „žinai, parašysiu tau laišką, dar vieną laišką, tikėsiuos, / kad man atsakysi, žinai, pernelyg pavojinga tikėtis / ir laukti...“ („svarstyklėms, kur pasveria si“, p. 50). Pasaulis trapus, jame veikiantis asmuo – jautrus, savivališkai nusižeminęs: „...apleisti ir pabūti / tuo šuneliu, kuris uoslės neturi, kad atmintis tokia pati, / kaip ir manoji...“ („nepakankamumas“, p. 39). Tai susižeidęs žmogus, „liūdnesnis nei esi ir vienišesnis“ („turinys ir forma“, p. 37), norintis „..būti atspindžiu savęs ar veidrodžiu / kuris // įšalęs į tave parodo kitą“ (ten pat), atsiprašantis, jog „...kai paklausia, / tai kas iš tavęs išėjo, suprantu, išėjo tai, kas neturėjo išeiti“ („tai kas iš tavęs išėjo“, p. 25). Pastarasis eilėraštis galėtų būti dar viena nuoroda į autoriaus koduojamo, o skaitytojo dešifruojamą pasaulį – rezignuojančio žmogaus, šventai tikinčio jo tvarka ir neišvengiamumu. Tai tylios save kuriančio, į šį procesą įsigyvenusio žmogaus grumtynės, knygos žodžiais tarint, bėgtynės su pačiu savimi, stebint per atstumą, jaučiant stipriausią baimę „likti nesuprastam, paaiškinti ne tai, / kaip būti turėjo iš tikro, veikiau tai, kaip būt neturėjo“ („nakties išgąstis“, p. 81). Tapęs kalbos įkaitu, žmogus dehumanizuojamas, jaučia save kaip daugialypę, prieštaringą asmenybę („dialogai su pasiaiškinimais II“):


        jautiesi kaltas dėl to, kad rašai, nes galėtum ir nerašyti,
        galėtum kitaip – taip, galėčiau nerašyti, nevarginti tavęs
        ir tų, kurie skaito, bet nebegaliu nebevargint, nenoriu kitaip

                      p. 18

Tokie ir „dialogai su pasiaiškinimais III“: „kalbiesi su savimi – ne, aš kalbuosi / su tavimi // tu kalbiesi su tavimi...“ Rašymas suvokiamas kaip neatskiriamas nuo buvimo makabriškas procesas: „juk nesakiau pribaigti“ („į grįžtį“, p. 44), nes tai „rašinėjimai savo gyvybei“ („žinutė, ir tuščia“, p. 80). O kitiems? Jeigu knyga išleista, ji turėtų būti bent truputį ir kitiems. Taip atsitinka, nes tekstai tampa universalūs, jie nelieka asmeninėje plotmėje, personaliniame lauke, jie gyvi, ir skaitytojas jaučia. Tai pretenzijos į profesionalumą – į poeziją, apie kurią kalba A. Marčėnas lydimajame žodyje. Nors natūrali kalbos tėkmė ir apkrauta, bet čia slypi jos impulsyvumas, gaivališkumas, tos intonacijos, kuriomis M. Nastaravičius gali išsiskirti. Šiuos eilėraščius verta skaityti vienam tyloje, ramiu balsu, kad neišbaidytum.

Tikėkimės, kad autorius jau išgyveno visas baimes likti nesuprastam, neteisingai išgirstam, ir nesieks tapti agresyviu poetu-pranašu: „klausykite, gulintieji šalia, duokite daugiau vietos – // pasislinkit kaip nors, susispauskit...“ („skiriu“, p. 5), o subtiliai liūdno žvilgsnio žmogus prarasdamas daug, šiek tiek atras.

 

Skaitytojų vertinimai


63917. jona :-) 2010-10-24 22:05
Norėčiau šią knygą turėti - manau ji man patiktų, kaip patiko ir knygos pristatymas...

63927. saulius2010-10-25 12:11
skaiciau knyga. tikrai viena geriausiu pastaruju metu PK. manau, autorius bus vienas ryskiausiu jaunuju poetu ateityje

63938. o as2010-10-26 08:26
vakar buvau knygos pristatyme. kalbejo ten apie sita recenzija Marcenas. sake, kad jis nera etatinis anotaciju rasytojas ir raso labai retai. bet siaip - esme ne cia. pristatymas labai patiko. Marcenas, Tamosaitis puikiai kalbejo, Stankevicius nebuvo piktas, gerai vede vakara, o Nastaravicius atrode kiek pasimetes, bet uztat grazus:)

63974. šešupė2010-10-27 21:06
knygos neskaičiau, bet skaičiau kažkada šitą autorių atėnuose. toks įspūdis, kad žmogus žino, ką rašo. patikėjau juo. tikiu ir šita recenzija ir ypač linkiu, kaip sako jos autorė, netapi pranašu!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 3 iš 6 
4:53:16 Jun 20, 2011   
Jun 2010 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba