DIALOGAI "JUDANČIŲ MIŠKŲ" FONE

Karlo Manfredo Rennertzo parodos "Judantys miškai" fragmentas

Karlo Manfredo Rennertzo parodos "Judantys miškai" atidarymo dieną Kauno M. Žilinsko galerija buvo sausakimša. Gal dėl to, kad į Kauną atkeliavo dar vienas Sauliaus Valiaus tarptautinis projektas, o gal susieita pažiūrėti neįprastų matmenų medžio skulptūrų, kurioms atgabenti į sales prireikė specialaus pasiruošimo. Tačiau daugumą traukė žinia, jog į M.K.Čiurlionio ir J. Mačiūno miestą atvyksta dar viena gerai parinkta meno kolekcija. Pamatus jai 1997 m. padėjo profesorė Eva Maria Schoofs-Kentner, galerijai padovanojusi per 170 šiuolaikinių vokiečių grafikos darbų bei surengusi autorinę parodą. Netrukus Kauną pasiekė Michaelio Morgnerio, Josepho Beuyso, Felixo Droese‘o, Paulio Uwe’s Dreyrio, Giunterio Ueckerio, Takako Saito darbai. Daugumai šių projektų rasti kelią į Lietuvą padėjo Saulius Valius, fenomenaliai gebantis atskleisti užsienio ir Lietuvos meno sąlyčio taškus. Beje, ar ne laikas išsamiau apžvelgti S.Valiaus daugiasluoksnę veiklą, seniai pranokusią vienos valstybės ribas? O kol tai padarys temų ieškantys menotyrininkai, pravartu pasižvalgyti po M. Žilinsko galerijos sales, juolab kad vokiečių dailininkas keletą darbų sukūrė specialiai joms.

K.M.Rennertzas iš pradžių kūrė realistinius darbus ir tik vėliau pasuko neoekspresionizmo link. Jis, kaip ir Barbara Hepwort, sako nejaučiąs, kad nuotaika ar tikslai būtų kitokie, tapant (arba kalant) realistinius kūrinius arba kuriant abstrakčias skulptūras. Pirmiausia jis studijavo menotyrą Acheno aukštojoje technikos mokykloje, o 1972-1978 m. mokėsi skulptūros Valstybinėje meno akademijoje Diuseldorfe pas profesorius I.Kampą ir A.Hiuppį. Jaunas menininkas sėkmingai eksponavo darbus parodose Vokietijoje, Šveicarijoje, JAV, Indijoje, Egipte. Vodremono pilyje, Prancūzijoje, skulptorius ekspoziciją formuoja iš audros išlaužtų parko medžių kamienų. Ypač jį traukia sekvoja - įspūdingas medis, išaugantis iki 110 metrų ir galintis gyvuoti apie 2000 metų. Žmogaus egzistencijos ir gamtos dualizmas yra šio dailininko kūrybos skatinamoji jėga. K.M. Rennertzas dirba ne tik Vokietijoje. Jis turi studijas Niujorke, Luksore. Kelionės į Indiją ir Egiptą dar labiau įtvirtina jo kūrybos moto. K.M.Rennertzas ne kartą iš esmės keitė savo kūrybos stilių. Kaip P. Picasso ar H. Moore‘as, jis nuolat siekia naujų išraiškos galimybių ir, kaip kadaise A.Modigliani’s ar E.Viiraltas, – sąlyčio su senuoju Afrikos menu. Noras pažinti įdomesnes medžio formavimo struktūras atvedė jį į Lietuvą. Ventės rage stovi jo darbo skulptūra.

P.Galaunė, 1931 m. nuvežęs liaudies skulptūrą į Skandinavijos šalis, beveik tiesiogine prasme prie rūpintojėlių "parklupdė" šiauriečius. Į Lietuvą profesorius sugrįžo apdovanotas karaliaus Vazos II ordinu, įsitikinęs lietuviškos tautinės medžio skulptūros savitumu. Vokietijoje medžio skulptūra siejama su įvairiose epochose gyvenusių T.Riemenschneiderio, V.Stosso, E.Barlacho vardais. Jaunas Diuseldorfo studentas K.M.Rennertzas, "atradęs medį" XX a. pabaigoje, vertinamas kaip daug žadantis debiutantas, tačiau mažai begrįžta į savo pirmtakų pozicijas. Jam artimesnės alegorinės idėjos, ieškojimas paslėptų vertybių medžiagoje.

Ekspozicija, prasidedanti nuo M. Žilinsko galerijos laiptų, organiškai sujungia ne tik skulptūras, bet ir tapybą popieriuje, nuolat sąveikaujančią su trimačiu menu. Dviejose salėse išdėstyti darbai – ne atskiri objektai, o vientisas reginys su erdvinėmis, plastinėmis, spalvų ir faktūrų struktūromis. Keisdamas žiūrėjimo taškus, patirsi vis naujus įspūdžius, prisimindamas H. Reado mintis apie motyvų sinkretiškumo reikšmę erdvėje. Kontrastingomis spalvomis žaižaruojančio pasaulio raktą surasi ne iš karto. Impozantiškų dydžių, asketiškų formų figūros "Juodas vyras", "Juoda moteris" (in ir jang, vyriškojo ir moteriškojo įvaizdžio, gretinimas), ekspresyvios tapybinės vizijos ("Eskizas bokštui") tėra tolesnių dialogų pradžia. Dailininkui svarbus antropomorfinis mitologinis medžio suvokimas, ryšiai su Polinezijos daile. Sąsajas su lietuvių skulptūra liudija siekis suteikti medžiagai sakralumo, apibendrinti plastiką. Masyviose, iki juodumo apdegintose ir paspalvintose figūrose slypi Willendorfo "Venerų" bruožai. Kartais skulptūrų paviršius dengiamas plonyčiu aukso sluoksniu. Prisiminus, jog aukso gruntas ant viduramžių medinių paveikslų simbolizuodavo dangaus šviesą, o auksas dažnai būdavo tapatinamas su saule ir ugnimi, drįstu sakyti, kad autorius jį naudojo ne paviršutiniškam dekoratyvumui, o panteistinio reginio įspūdžiui išgauti.

Didžiojoje salėje dominuoja monumentali stilizuotų augalinių objektų "Pora", artima abstrahuotai K. Brćncuži’o "Begalybės kolonai". Juodas siluetas kontrastuoja su freskiškų tonų paviršiumi. Lakoniški, konceptualūs vaizdiniai primena priešistorinių kultūrų motyvus: "Vidus", "Išorė", "Juodas laivas Raudonojoje jūroje". Laužytų masių formose, dekoruotose grafiškomis linijomis ("Galva"), šmėsteli P.Picasso šešėlis, primindamas, kad menas yra nuolatinis ėjimas atgal, o ne tik laikotarpio išraiška.

"Svaigti ir kartu būti blaiviam – štai tikrosios poezijos paslaptis", – sakė F.Schellingas. K.M.Rennertzo paroda skatina išgyventi dvasinę ekspresiją, ekspansyvius kontrastus ir grįžimą į pastovumą.