Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-09-09 nr. 3061

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kerry Shawn Keys.
GĖLĖS*
9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• PERSEKIOJAMAS TURKŲ RAŠYTOJAS
• LIETUVIŲ PEN CENTRO PAREIŠKIMAS
• GERBIAMAS PILIETI PULKININKE!
• LIETUVA – GARBĖS VIEŠNIA ŠIŲ METŲ TARPTAUTINĖJE GETEBORGO KNYGŲ MUGĖJE

POKALBIAI 
• RADŽIO IR MEILĖS SPINDULIAVIMAS P.O. ENQUISTO ROMANE "BLANŠA IR MARIJA"
• Su poete Aldona Elena PUIŠYTE kalbasi Dovilė ZELČIŪTĖ.
PERKEITIMO KELIAS
1

ATSIMINIMAI 
• Bronius Lazdynas.
TRAGIŠKASIS LIETUVIŲ DAINIUS
2
• Lidija Romanova-Papečkienė.
KRIAUŠAITĖ
• MUZIKA2

KNYGOS 
• Vanda Zaborskaitė.
VILNIAUS LEGENDOS KITAIP
1
• AKIS IR DVASIA
• RYTPRŪSIŠKI LIKIMAI
• SVETIMAS
• ARTĖJANT B. SRUOGOS 110-OSIOMS GIMIMO METINĖMS
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Eglė Gudžinskaitė.
ŽODŽIAIS APIE V.BACEVIČIŲ IR JO ŽODŽIUS
1
• MAIŠTINGAS KŪRĖJAS SUGRĮŽTA

DAILĖ 
• DAILĖS NIŠA SOSTINĖJE

TEATRAS 
• MENAS – TAI, KAS AMORALU
• AR PAVYKS "PELENĘ" IŠGELBĖTI IŠ VIEŠNAMIO?1
• JAPONAI IR LIETUVIAI VIENAME SPEKTAKLYJE

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
PIRMASIS PAVEIKSLAS ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS

MENO DIS/KURSE* 
• VISA, KĄ IŠ ANKSTO ŽINOJOME APIE MENĄ, BET MŪSŲ NIEKAS NEKLAUSĖ20

POEZIJA 
• RENATA ŠERELYTĖ31

PROZA 
• Selemonas Paltanavičius.
AŠ VIS DAR LAUKIU TAVĘS, VASARA!
1
• Selemonas Paltanavičius.
TRAUKINIAI NEMIEGA IR NAKTĮ
1

VERTIMAI 
• Richard Brautigan.
ARBŪZŲ CUKRUJE
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Donatas Petrošius.
SIUŽETO NEGALIMA NUŠAUTI
6

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
GNOSTIKAI, ŽVAIGŽDŽIŲ VAIKAI, SVETIMUMAS: AUKŠTESNĖS BŪTIES ILGESYS
3

DAILĖ 
• Jūratė Stauskaitė.
"KIETI" EGLĖS SAPNAI
2
 Laimutė Tidikytė.
TAPYTOJA DALIA DOKŠAITĖ: ŠIRDIS KALBA TEPTUKU

KRONIKA 
• NUO VILIJOS IKI EGLIJOS
• Karolis Baublys.
LIETUVIŲ MENININKO ŠLOVĖ PARYŽIUJE
1
• "LANGAS Į LIETUVĄ" KAZANĖJE
• "REPRESIJOS GRĖSMINGAS SPARNAS…"

DE PROFUNDIS 
• ŽODŽIO GIMIMAS1
• MĖGSTAMO DARBO KLAUSIMU
• ĮSLAPTINTO LIUDININKO PASAKOJIMAS2

DAILĖ

TAPYTOJA DALIA DOKŠAITĖ: ŠIRDIS KALBA TEPTUKU

Laimutė Tidikytė

[skaityti komentarus]

Neseniai tapytoja Dalia Dokšaitė sugrįžo iš Japonijos, kur jos personalinės sumi-e darbų parodos Tokijyje ir Čiboje sulaukė japonų pripažinimo. D. Dokšaitė yra unikali dailininkė: savo paveikslais perteikia lietuvišką dvasią naudodamasi sena japonų tapybos sumi-e technika. Japonai pabrėžia lietuvių tapytojos darbų savitumą: "Tai nėra kinų, tai nėra japonų darbai – tai yra sumi-e!"

Nuo spalvinės prie monochrominės tapybos

D. Dokšaitė kūrybinį kelią pradėjo koloristine tapyba. Iš pradžių dirbo scenografe Šiaulių dramos teatre, kūrė dekoracijas ir kostiumus. Sumi-e tapyboje dailininkė atrado visas pasaulio spalvas ir dabar negali įsivaizduoti, kad galėtų tapyti kitaip. "Bet svarbiausia man, kad ši technika leidžia išreikšti vidinį pasaulį. Čia turi būti išgryninta siela, kurios niekuo kitu nepakeisi", – teigia D. Dokšaitė.

2005 m. tapytas darbų ciklas "Nerija" iš kitų skiriasi ypatingu minimalizmu, gryna idėja. Ankstesniuose darbuose autorė nevengė detalių, sodresnės kompozicijos, o minėtame cikle ji pasiekė išskirtinio taupumo, idėjos skaidrumo.

Sužavėjo sumi-e piešiniai ant porceliano

D. Dokšaitė, gimusi ir užaugusi Vilniuje, Dailės akademijos Tapybos fakultete studijavo scenografiją bei domėjosi Japonija. Kartą studentė Dalia važiavo traukiniu "Kaunas–Vilnius" ir susipažino su aistringu japonų kultūros mylėtoju Anatolijumi iš Kurilų salų. Jis laisvalaikiu mėgo kasinėti vietas, kur iki 1940 m. gyvenę japonai buvo paslėpę šeimos relikvijas (vėliau rusų iškeldinti). Po kurio laiko ji gavo siuntinį iš Anatolijaus su vertingo japoniško porceliano šukėmis, išgražintomis subtiliais sumi-e piešinukais. D. Dokšaitė dar labiau susidomėjo sumi-e tapyba. Anatolijus apie lietuvių dailininkę papasakojo japonui Čisao Murajamai, kuris iki šiol yra nuoširdus D. Dokšaitės bičiulis. Daliai japonai atsiuntė pigiausio tušo ir teptuką – iš pradžių dailininkė tapė ne ant ryžių popieriaus... Tai nesutrukdė puikiai įvaldyti beveik dviejų tūkstančių metų senumo japonų tapybos sumi-e techniką, kuri atsirado Kinijoje, o vėliau išpopuliarėjo Japonijoje. D. Dokšaitė tapo pasaulyje pripažinta dailininke. Talentinga menininkė yra dalyvavusi Kinijoje, Japonijoje, Taivane, daugelyje Europos šalių ir Lietuvoje rengiamose parodose. 1996 m. dailininkė už darbą "Vėjas", atliktą šia technika, pelnė Pagrindinį prizą ir nuo tol kasmet dalyvauja garsiausiose sumi-e parodose Japonijoje, pelnydama aukščiausius apdovanojimus. Daugiau kaip 10 metų menininkė tapo vien sumi-e technika.

Sumi-e: širdis ir "keturios brangenybės"

Monochrominė tapyba sumi-e kartu su dzenu į Japoniją atėjo iš Kinijos XIII a., o suklestėjo XV–XVI amžiais. Ji pagrįsta tais pačiais estetiniais principais, kaip ir arbatos ceremonija, ikebana, no teatras. Sumi-e tapybą įmanoma suvokti, jei giliniesi į Rytų kultūrą ir filosofiją. Sumi-e meistrai mano, jog tapyti galima pradėti, kai siela tyra. Pirmiausia tapytojas ima tušo plytelę (fude) ir trina ją trintuvėje sukdamas mažiausiai 120 sykių. Sakoma: "Ne tu trini tušą, o tušas trina tavo mintis", t.y. padeda pamiršti kasdienius rūpesčius. Kai tušas paruoštas, tapytojas ima rankų darbo popierių vaši, teptuką pamirko sutrintame tuše ir tapo. Svarbu, kad visos priemonės būtų pagamintos iš natūralių medžiagų. Pasak D. Dokšaitės, kiekvienas teptuko prisilietimas turi skleisti gyvybę. Jei tapai pušį, tapk pušimi, jei bambuką – bambuku. Sumi-e tapyba – savotiška meditacija, kai pajunti tapomą daiktą, panyri į jį, tampi juo. Pasak Dalios, "tai – meditacija, kai erdvė didinama savyje, tvarkant, išmetant, kas nereikalinga..." Tapytoja teigia, jog pirmiausia reikia mintyse subrandinti norimą objektą, ilgam panirti į temą, kol kūrinys sąmonėje įgaus aiškius kontūrus. Kai iš daugelio linijų liks svarbiausia, – nušvis tapomo objekto esmė. Tada lieka techniškai įgyvendinti idėją.

Sumi-e meistriškumo siekiama daugelį metų

Sumi-e iš tapytojo reikalauja jautrumo, didžiulės kantrybės ir kasdienio darbo. Pasakojama, kad kartą vienas garsiausių tapybos tušu meistrų gavęs užsakymą nutapyti gaidį. Turtingas užsakovas nekantravęs išvysti paveikslą. Vis teiraudavęsis meistro, ar jis dar neišpildęs jo noro. Meistras vis atsakydavęs: "Dar ne". Užsakovas, netekęs kantrybės, norėjo atšaukti užsakymą. Tačiau tapytojas per tris minutes nutapęs kieme vaikščiojantį gaidį ir paprašęs gerai užmokėti. Turtuolis pasipiktino tokia meistro "apgaule". Sumi-e meistras atsakė: "Tapiau tris minutes, bet tam ruošiausi visus metus". Dailininkas turi daug dirbti, gerai įvaldyti techniką, kad paskui pamirštų ją ir tapytų, kaip liepia širdis. D. Dokšaitė pasakojo, kad kiekvieną kartą, pradėdama naują temą, susiduria su sunkumais, tarsi būtų patekusi į klaidų mišką. Kol nepašalins ant kelio užvirtusių medžių, tol neprasibraus į gilumą: tol tapys, plėšys, kol pavyks norimas dalykas. Sumi-e meistrai pataria profesionalumo mokytis iš senųjų meistrų darbų, kopijuoti – ne aklai, o pajuntant ir perteikiant dalyko esmę. Būtina turėti savo kelią – dao. Tik širdis gali atverti kelius į tikrą žinojimą ir originalumą.

"Mano mėgstamiausias užsiėmimas – būti vienai ir tapyti", –

sako Dalia. Šiais metais Japonijoje surengtai pasaulinei EXPO parodai dailininkė sukūrė kalendorių "Rūko šviesa". Kūriniams tekstus parašė Vytautas Baškys. Lietuvius ir japonus žavi D. Dokšaitės paveikslų lietuviškumas. Abi šias tautas sieja panašus dvasios ir gamtos grožio suvokimas. Harmonija, natūralumas, paprastumas artimas ir lietuvio, ir Tekančios saulės šalies gyventojui. Dailininkė teigia, jog kurti ją įkvepia lietuviškas peizažas, Vilniaus architektūra, istorija ir mitologija. "Širdis jaučia – teptukas įkūnija. Sumi-e tapybos principais bandau išreikšti savo, lietuvės, sielą. Tapau tai, kas širdžiai mieliausia – gimtinė, jos gamta, laiko tėkmė... Bandau įsiklausyti į medžio ošimą, žolės virpesį, išgirsti savo ir protėvių balsus. Labiausiai jaudina Lietuvos praeitis, mūsų mitologija, tautosaka – ko jau nėra, bet ką mes galime nujausti esant savyje".

Grįžusi iš ilgos kelionės po Japoniją, dailininkė džiaugiasi, kad parsivežė ne vieno naujo kūrinio idėją. Daug keliavo, pamatė nuostabių architektūros paminklų, gamtos grožybių – visa tai svajoja parodyti savo naujuose paveiksluose.

Dailininkė dalijasi patirtimi

Nemanykite, jog tapytoja D. Dokšaitė mėgaujasi vien vienatve. Ji turi daug bendraminčių japonistų ir Rytų kultūros žinovų. Dailininkė yra įkūrusi sumi-e ir kaligrafijos studiją "Tušo kelias", į kurią renkasi žmonės, norintys susipažinti ir išbandyti subtilią tapybos tušu techniką. Jie mokosi ir kaligrafijos pradmenų, rengia grupines parodas. Studija veikia ne tik Vilniuje, bet ir Č. Sugiharos namuose, Kaune. Pakviesta dailininkė važinėja po įvairius Lietuvos kampelius ir skaito paskaitas, dalyvauja mokslinėse konferencijose, rašo straipsnius, atveria smalsuoliams sumi-e paslaptis, moko, kaip patiems pasigaminti popieriaus. Organizuoja nacionalines ir tarptautines parodas bei renginius. Juose bando sukurti bendrą nuotaiką, jungdama įvairias meno sritis: skulptūrą, keramiką, vitražą, piešinį, gėles (ikebana), muziką, teatrą, poeziją...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:38:34 Jun 12, 2011   
Jun 2010 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba