Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-09-09 nr. 3061

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kerry Shawn Keys.
GĖLĖS*
9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• PERSEKIOJAMAS TURKŲ RAŠYTOJAS
• LIETUVIŲ PEN CENTRO PAREIŠKIMAS
• GERBIAMAS PILIETI PULKININKE!
• LIETUVA – GARBĖS VIEŠNIA ŠIŲ METŲ TARPTAUTINĖJE GETEBORGO KNYGŲ MUGĖJE

POKALBIAI 
• RADŽIO IR MEILĖS SPINDULIAVIMAS P.O. ENQUISTO ROMANE "BLANŠA IR MARIJA"
• Su poete Aldona Elena PUIŠYTE kalbasi Dovilė ZELČIŪTĖ.
PERKEITIMO KELIAS
1

ATSIMINIMAI 
• Bronius Lazdynas.
TRAGIŠKASIS LIETUVIŲ DAINIUS
2
 Lidija Romanova-Papečkienė.
KRIAUŠAITĖ
• MUZIKA2

KNYGOS 
• Vanda Zaborskaitė.
VILNIAUS LEGENDOS KITAIP
1
• AKIS IR DVASIA
• RYTPRŪSIŠKI LIKIMAI
• SVETIMAS
• ARTĖJANT B. SRUOGOS 110-OSIOMS GIMIMO METINĖMS
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Eglė Gudžinskaitė.
ŽODŽIAIS APIE V.BACEVIČIŲ IR JO ŽODŽIUS
1
• MAIŠTINGAS KŪRĖJAS SUGRĮŽTA

DAILĖ 
• DAILĖS NIŠA SOSTINĖJE

TEATRAS 
• MENAS – TAI, KAS AMORALU
• AR PAVYKS "PELENĘ" IŠGELBĖTI IŠ VIEŠNAMIO?1
• JAPONAI IR LIETUVIAI VIENAME SPEKTAKLYJE

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
PIRMASIS PAVEIKSLAS ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS

MENO DIS/KURSE* 
• VISA, KĄ IŠ ANKSTO ŽINOJOME APIE MENĄ, BET MŪSŲ NIEKAS NEKLAUSĖ20

POEZIJA 
• RENATA ŠERELYTĖ31

PROZA 
• Selemonas Paltanavičius.
AŠ VIS DAR LAUKIU TAVĘS, VASARA!
1
• Selemonas Paltanavičius.
TRAUKINIAI NEMIEGA IR NAKTĮ
1

VERTIMAI 
• Richard Brautigan.
ARBŪZŲ CUKRUJE
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Donatas Petrošius.
SIUŽETO NEGALIMA NUŠAUTI
6

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
GNOSTIKAI, ŽVAIGŽDŽIŲ VAIKAI, SVETIMUMAS: AUKŠTESNĖS BŪTIES ILGESYS
3

DAILĖ 
• Jūratė Stauskaitė.
"KIETI" EGLĖS SAPNAI
2
• Laimutė Tidikytė.
TAPYTOJA DALIA DOKŠAITĖ: ŠIRDIS KALBA TEPTUKU

KRONIKA 
• NUO VILIJOS IKI EGLIJOS
• Karolis Baublys.
LIETUVIŲ MENININKO ŠLOVĖ PARYŽIUJE
1
• "LANGAS Į LIETUVĄ" KAZANĖJE
• "REPRESIJOS GRĖSMINGAS SPARNAS…"

DE PROFUNDIS 
• ŽODŽIO GIMIMAS1
• MĖGSTAMO DARBO KLAUSIMU
• ĮSLAPTINTO LIUDININKO PASAKOJIMAS2

ATSIMINIMAI

KRIAUŠAITĖ

Lidija Romanova-Papečkienė

[skaityti komentarus]

…ir verkia atmintis tavęs

Kiekvienąsyk, eidama Žvėryno tiltu, aš nejučiom akimis ieškau jaunos kriaušės, kuri kadaise augo šalia granitinių turėklų. Ji matėsi iš tolo. Augo ant aukšto Neries kranto, apžėlusio tankia žole bei laisvai ir plačiai išsikerojusiais neaukštais krūmais.

Bet jau seniai nebėra nei laukinės žolės, nei to medžio. Ir tik mano atmintyje išliko ir ta kriaušaitė, ir su ja susijusi sena sena istorija. Visiškai jaunos merginos meilės istorija, taip tragiškai pasibaigusi.

Tuo metu Vilniuje pavasaris buvo dar tik beprasidedąs. Išaušo šiltos, saulėtos dienos rytas. Gamtoje visa džiaugėsi ilgai laukta šiluma ir saulės šviesa. Įvairiausiais balsais žavingai ir skambiai čiulbėjo visokie paukštužėliai, linksmai šokinėdami nuo šakelės ant šakelės. Kartu su gamta mano sieloje kažkas žydėjo ir dainavo.

Transporto žiedo stotelėje aš lengvai užlipau troleibuso laipteliais ir atsisėdau priekyje. Salonas buvo beveik tuščias. Be manęs, ten dar buvo du trys žmonės.

Troleibusas jau buvo bepajudąs iš vietos, kai pro dar nespėjusias užsidaryti galines duris įlėkė dvi merginos ir puolė prie vairuotojo kabinos. Verkdamos ir pertraukdamos viena kitą, jos skubinosi jam kažką pasakyti. Mus pasiekė frazių nuotrupos:

"Prašom, greičiau… Mūsų draugė… Galbūt mes suspėsim… Galbūt…"

Vairuotojas trūktelėjo iš vietos, ir mūsų troleibusas visu greičiu pasileido pustuštėmis gatvėmis, staigiai ir grėsmingai pristabdydamas posūkiuose.

Nesustodamas nė vienoje stotelėje, troleibusas lėkė pro nustebusius laukiančius jo keleivius.

Merginos stovėjo, įsitvėrusios į turėklus, prisispaudusios viena prie kitos ir tyliai aikčiojo. Aš girdėjau, kaip viena iš jų vis kartojo: "Kad tik suspėtume, kad tik suspėtume…"

Prie pat tilto vairuotojas staigiai sustabdė ir atidarė visas duris. Merginos ir mes visi puolėm lauk iš troleibuso.

Prie pat tilto turėklų stovėjo keletas moterų liūdnais veidais ir kažkoks labai nusiminęs vyras, kuris rodė upės link, kažką joms aiškino, vis kartodamas: "Juk aš nemoku plaukti… Visiškai nemoku plaukti…"

Mes visi iškart supratome, kad pavėlavom. Viskas jau įvyko.

Tai suvokusios merginos pradėjo raudoti. Jos stovėjo stipriai apsikabinusios ir verkė viena kitai ant peties. Merginos buvo taip nusivylusios ir kupinos skausmo, kad visi aplink irgi neišlaikė.

Verkė ir atsitiktinai praeinančios moterys, ir aš, ir mūsų troleibuso keleiviai. Po truputį aplink ėmė rinktis žmonės. Pasigirdo vėliau atvažiavusių troleibusų signalai, – jų keleiviai nežinojo, kas čia nutiko. Vairuotojui ir mums, keleiviams, teko grįžti į savo vietas. Troleibusas lėtai ir gedulingai pajudėjo iš vietos, palikdamas už savęs vis didėjančią minią ir dvi apsikabinusias merginas šalia kriaušės.

Tais senais ir ramiais laikais tokios istorijos buvo itin retos. Ir šis atsitikimas sujudino visą miestą.

Aš tuo metu gyvenau netoli transporto žiedo stotelės, šalia kurios buvo vienas kažkokio technikumo pastatas. Man pasakojo, kad merginos buvo to technikumo studentės, kaip ir jų žuvusi draugė. Taip atsitiko, kad ji pamilo savo jauną dėstytoją… Atrodė, kad meilė abipusė. Jis jai žadėjo iškart po sesijos iškelti vestuves. Ji buvo laiminga. Merginos džiaugėsi dėl savo draugės… Jau visi žinojo, kad ji laukiasi.

Ir staiga – žaibas iš giedro dangaus! Pasirodo, jis melavo! Jis jau buvo vedęs… Ji ir visi kiti apie tai sužinojo tada, kai netikėtai į Vilnių iš Lietuvos gilumos atvyko to dėstytojo žmona su vaikais.

Jaunai apgautai mergaitės sielai tai buvo per didelis sukrėtimas, ir ji neišlaikė. Pirmu pasitaikiusiu troleibusu ji pasiekė Žvėryno tiltą ir iš nevilties nušoko žemyn, į Nerį.

Jos ištikimos draugės, norėdamos ją išgelbėti, puolė ją vytis, bet pavėlavo keletą minučių.

Praėjus kiek laiko po šito įvykio, iš kažkurio kaimyno aš sužinojau šios istorijos tęsinį.

Tragedijos kaltininkui, spaudžiamam pasipiktinusių jo studentų ir viso dėstytojų kolektyvo, teko palikti darbą ir išvažiuoti iš Vilniaus turbūt visam laikui.

Prisimindama šią istoriją, aš kaip šiandien matau dvi apsikabinusias figūrėles prie tilto, kur auga jauna kriaušė.

Taip jau nutiko, kad šita kriaušaitė tais pačiais metais pirmąsyk pražydo. Ji stovėjo aukšta, liekna, visa apsipylusi baltais žiedais, kaip jauna nuotaka vestuviniu apdaru. Ir neįmanoma buvo nuleisti akių nuo jos kerinčio grožio.

Kiekvieną pavasarį ji visus džiugino savo baltu kaip sniegas rūbu. O rudenį buvo nuo apačios iki viršaus pilna medaus saldumo geltonų kriaušyčių didžiausiam visų netoliese gyvenančių vaikų džiaugsmui.

Bet praėjo keletas metų. Ir kai Neries krantus surakino naujos krantinės betoninėmis grotomis, kažkieno negailestinga ranka išrovė šį medelį.

Ir tik mano ir tų, kurie žinojo šį atsitikimą, atmintyje liko tylus skausmas – patiklios mergaitiškos sielos meilės tragedija ir stovinti prie pat tilto krašto puiki žydinti jauna kriaušaitė.

2004

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:38:30 Jun 12, 2011   
Jun 2010 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba