Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-09-09 nr. 3061

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kerry Shawn Keys.
GĖLĖS*
9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• PERSEKIOJAMAS TURKŲ RAŠYTOJAS
• LIETUVIŲ PEN CENTRO PAREIŠKIMAS
• GERBIAMAS PILIETI PULKININKE!
• LIETUVA – GARBĖS VIEŠNIA ŠIŲ METŲ TARPTAUTINĖJE GETEBORGO KNYGŲ MUGĖJE

POKALBIAI 
• RADŽIO IR MEILĖS SPINDULIAVIMAS P.O. ENQUISTO ROMANE "BLANŠA IR MARIJA"
• Su poete Aldona Elena PUIŠYTE kalbasi Dovilė ZELČIŪTĖ.
PERKEITIMO KELIAS
1

ATSIMINIMAI 
• Bronius Lazdynas.
TRAGIŠKASIS LIETUVIŲ DAINIUS
2
• Lidija Romanova-Papečkienė.
KRIAUŠAITĖ
• MUZIKA2

KNYGOS 
• Vanda Zaborskaitė.
VILNIAUS LEGENDOS KITAIP
1
• AKIS IR DVASIA
• RYTPRŪSIŠKI LIKIMAI
• SVETIMAS
• ARTĖJANT B. SRUOGOS 110-OSIOMS GIMIMO METINĖMS
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Eglė Gudžinskaitė.
ŽODŽIAIS APIE V.BACEVIČIŲ IR JO ŽODŽIUS
1
• MAIŠTINGAS KŪRĖJAS SUGRĮŽTA

DAILĖ 
• DAILĖS NIŠA SOSTINĖJE

TEATRAS 
• MENAS – TAI, KAS AMORALU
• AR PAVYKS "PELENĘ" IŠGELBĖTI IŠ VIEŠNAMIO?1
• JAPONAI IR LIETUVIAI VIENAME SPEKTAKLYJE

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
PIRMASIS PAVEIKSLAS ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS

MENO DIS/KURSE* 
• VISA, KĄ IŠ ANKSTO ŽINOJOME APIE MENĄ, BET MŪSŲ NIEKAS NEKLAUSĖ20

POEZIJA 
• RENATA ŠERELYTĖ31

PROZA 
• Selemonas Paltanavičius.
AŠ VIS DAR LAUKIU TAVĘS, VASARA!
1
 Selemonas Paltanavičius.
TRAUKINIAI NEMIEGA IR NAKTĮ
1

VERTIMAI 
• Richard Brautigan.
ARBŪZŲ CUKRUJE
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Donatas Petrošius.
SIUŽETO NEGALIMA NUŠAUTI
6

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
GNOSTIKAI, ŽVAIGŽDŽIŲ VAIKAI, SVETIMUMAS: AUKŠTESNĖS BŪTIES ILGESYS
3

DAILĖ 
• Jūratė Stauskaitė.
"KIETI" EGLĖS SAPNAI
2
• Laimutė Tidikytė.
TAPYTOJA DALIA DOKŠAITĖ: ŠIRDIS KALBA TEPTUKU

KRONIKA 
• NUO VILIJOS IKI EGLIJOS
• Karolis Baublys.
LIETUVIŲ MENININKO ŠLOVĖ PARYŽIUJE
1
• "LANGAS Į LIETUVĄ" KAZANĖJE
• "REPRESIJOS GRĖSMINGAS SPARNAS…"

DE PROFUNDIS 
• ŽODŽIO GIMIMAS1
• MĖGSTAMO DARBO KLAUSIMU
• ĮSLAPTINTO LIUDININKO PASAKOJIMAS2

PROZA

TRAUKINIAI NEMIEGA IR NAKTĮ

Selemonas Paltanavičius

[skaityti komentarus]

Palatos kaimynė įsikūrė prie sienos: taip jaukiau, pasakė, niekas pro langą nespoksos. Lova po langu teko Emilijai – ji ir norėjo atsigulti tokioje vietoje, kur šviesu, kur gulėdamas gali akimis ganyti debesėlius ir skaičiuoti pro juos praneriančius lėktuvus. Dar pora dienų,o paskiau ją operuos, ir tada ji galės įvertinti savo pasirinkimą – jos niekas nelankys, ji galės žiūrėti pro langą ir galvoti. Apie daug ką reikėtų galvoti, nes ir tam, pasirodo, laiko surasti sunku...

Pirmąją naktį lova spaudė šonus, pagalvė buvo per aukšta, ir Emilija ilgai neužmigo. Iš kitos ligoninės pusės šviečiantis mėnulis apšvietė dangum skubančius debesis, pro juos plykstelėjo raudonos lėktuvo švieselės. "Viešpatie... kada viskas baigsis..." – iš lovos prie sienos atsklido kaimynės atodūsis. Nelengva ir jai – pamanė Emilija, tačiau kaimynė miegojo. "Kažką susapnavo..."

Po dviejų valandų palatos kaimynė vėl atsiduso ... Po kažkiek laiko – ir vėl...

Emilija nemiegojo. Ji žiūrėjo pro langą ir galvojo apie kažką sunkaus prisimenančią palatos kaimynę. Galbūt – tai jos vargai, o gal – slaptos nuodėmės neleidžia ateiti sapnui? Gal dar kas...

Rytą kaimynė nusiprausė po čiaupu, susišukavo prieš mažutį veidroduką ir sėdėjo laukdama pusryčių. Pernakt bluosto nesudėjusi Emilija skaitė knygą, bet visą laiką jautė palatos kaimynės žvilgsnį. Atrodė, kad moteris nori kažką pasakyti, tik nedrįsta.

– Aš labai atsiprašau... – staiga prabilo ji, ir per knygos viršų Emilija išvydo susirūpinusį veidą. – Turbūt šiąnakt kalbėjau ir jums ramybės nedaviau...

– Kalbėjote... – Emilija nuleido knygą. – Tačiau tik keletą kartų per naktį.

– Taigi čia ir yra blogiausia... – moteris nuleido galvą ir nutilo.

– Jūs tik nesijaudinkite. Na, viskas praeina...

– Aš ne apie tai. Tai – mano bėda, nuo kurios negalėjau pabėgti visą gyvenimą, net dabar, kai jau tiek metų praėjo. O viskas prasidėjo...

Baltas geležinkelio meistro namelis stovėjo prie pačių bėgių. Kitur jis ir nebūtų tikęs, nes kadaise jį pastatė tvarkai geležiniuos keliuos prižiūrėti ir pervažai saugoti. Gal todėl jis buvo nepanašus į jokį kitą apylinkės namą – aukštas ir raudonstogis, primenantis keistą laibakotį grybą.

Kai jame apsigyveno geležinkelio meistru vadinamas vyras, namelis tapo šiek tiek kitoks – į jį atremtas kartis apsivijo vijokliai, pasieny per vasarą žydėjo paprastų gėlių lysvė. Prie namelio ant virvės plevėsuodavo skalbiniai, kuriuos reikėdavo skubėti nurinkti atidundant traukiniui – jei nespėsi to padaryti, juodom anglies dulkėm apnešti drabužiai jau netiks niekam.

Kartis prie namelio atrėmė ir lysvę gėlėms sukasė meistras. O skalbinius džiaustė kažkaip nepastebimai į namelį atsikrausčiusi jo žmona. Po kiek laiko tarp tų skalbinių ėmė rastis vaikiškų drabužėlių – pradžioj visai mažučių, vėliau – vis didesnių. Po poros metų vaizdas kartojosi – nuo pačių mažiausių iki didesnių.

Šios naujienos nepakeitė namelio – jis tebebuvo toks pat mažas, su aklinai įtaisytais siaurais langeliais. Ir traukiniai liko – dundantys jiems nustatytu laiku, drebinantys žemę, namelį ir kiekvieną jame esantį daiktą.

Pagal traukinių dundesį namelyje buvo skaičiuojamas laikas. Kai geležiniai bėgiai imdavo tyliai zvimbti, meistras vienmarškinis šokdavo iš lovos, užsimesdavo uniforminį švarką ir su geltona vėliavėle rankoje skubėdavo iš namelio. Traukinys sutūtuodavo iš toli, atlėkdavo į veidą blokšdamas sunkų nuo tepalo orą ir nutoldavo už posūkio. Lyg žvėries akys toldami vis mažėjo raudoni jo žibintai, braškėjo bėgių sandūros. Nuo švarko nusipurtęs dulkes, meistras pastovėdavo, pasižiūrėdavo į juodą nakties dangų. Kai jis vėl guldavosi į lovą, namelyje tildavo paskutinis jau toli nulėkusio traukinio aidas.

Namelyje vėl įsivyraudavo tyla – iki kito tylaus, bet vis garsėjančio bėgių zvimbimo.

Ne tik meistras negalėjo miegoti: jo žmona vartėsi ir dūsavo, galvą slėpdavo po pagalve – vis veltui. Artėjantis, su trenksmu pradundantis ir nutolstantis traukinys jai buvo lyg nelaimės nuojauta – slenkanti artyn, besistaipanti priešais ir nuslenkanti tolyn.

"Kada viskas baigsis?.." – atsidusavo moteris ir užmigdavo. Iki kito zvimbimo ir vis garsėjančio dundesio.

Antrame mažučio namelio kambarėly miegojo meistro ir jo žmonos vaikai – sūnus ir dukra. Dieną prisidūkę, iki valios prisižiūrėję dundančių traukinių, jie pūtė kuo ramiausiai ir nieko negirdėjo. Nuo traukinių keliamo triukšmo drebėjo visas namelis, o jie miegojo ir sapnavo. Dieną, kai pro šalį į abi puses vienas paskui kitą lėkdavo traukiniai, jie žaisdavo savo žaidimus ir, atrodė, jų visai negirdėjo....

Paskui vaikai užaugo ir išvažiavo kas sau, meistro žmona mirė, o jis pats liko. Dar labai ilgai jis namelio sienas ramstė kartimis ir sėjo vijoklius, laistė nasturčių lysvę po namelio langu ir su geltona vėliavėle rankoje lydėjo traukinius – dieną ir naktį.

– Kai aš išvažiavau iš ten, maniau, kad pasaulyje nebūna tokių vietų, kur jie nedundėtų dieną naktį... – atsiduso moteris. – Pradžioje buvo taip ramu ir gera. Tyla veikė lyg geriausi vaistai, aš užauginau vaikus, likau našlė. Tačiau tada į mano gyvenimą sugrįžo traukinių bildesys: dieną jų lyg ir negirdžiu, bet naktį jie dunda ir dunda.

– Ne visą laiką?

– Ne visą... Atrodo, kad jie žino kažkokį tvarkaraštį – vis tuo pačiu metu, kaip tada, vaikystėje. Bet tada aš jų negirdėjau. Tik dabar...

– Gal praeis... – ėmė ją raminti Emilija. – Juk būna taip, kad praeina...

– Būna. Bet šitie nepraeis... Tiek to, valgykime, pusryčiai šąla, – palatos kaimynė prisitraukė lėkštę su skysta koše ir panardino į ją šaukštą.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:38:26 Jun 12, 2011   
Jun 2010 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba