Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-09-09 nr. 3061

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Kerry Shawn Keys.
GĖLĖS*
9
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• PERSEKIOJAMAS TURKŲ RAŠYTOJAS
• LIETUVIŲ PEN CENTRO PAREIŠKIMAS
• GERBIAMAS PILIETI PULKININKE!
• LIETUVA – GARBĖS VIEŠNIA ŠIŲ METŲ TARPTAUTINĖJE GETEBORGO KNYGŲ MUGĖJE

POKALBIAI 
• RADŽIO IR MEILĖS SPINDULIAVIMAS P.O. ENQUISTO ROMANE "BLANŠA IR MARIJA"
• Su poete Aldona Elena PUIŠYTE kalbasi Dovilė ZELČIŪTĖ.
PERKEITIMO KELIAS
1

ATSIMINIMAI 
• Bronius Lazdynas.
TRAGIŠKASIS LIETUVIŲ DAINIUS
2
• Lidija Romanova-Papečkienė.
KRIAUŠAITĖ
• MUZIKA2

KNYGOS 
• Vanda Zaborskaitė.
VILNIAUS LEGENDOS KITAIP
1
• AKIS IR DVASIA
• RYTPRŪSIŠKI LIKIMAI
• SVETIMAS
• ARTĖJANT B. SRUOGOS 110-OSIOMS GIMIMO METINĖMS
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Eglė Gudžinskaitė.
ŽODŽIAIS APIE V.BACEVIČIŲ IR JO ŽODŽIUS
1
• MAIŠTINGAS KŪRĖJAS SUGRĮŽTA

DAILĖ 
• DAILĖS NIŠA SOSTINĖJE

TEATRAS 
• MENAS – TAI, KAS AMORALU
• AR PAVYKS "PELENĘ" IŠGELBĖTI IŠ VIEŠNAMIO?1
• JAPONAI IR LIETUVIAI VIENAME SPEKTAKLYJE

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
PIRMASIS PAVEIKSLAS ATKURIAMIEMS VALDOVŲ RŪMAMS

MENO DIS/KURSE* 
• VISA, KĄ IŠ ANKSTO ŽINOJOME APIE MENĄ, BET MŪSŲ NIEKAS NEKLAUSĖ20

POEZIJA 
• RENATA ŠERELYTĖ31

PROZA 
• Selemonas Paltanavičius.
AŠ VIS DAR LAUKIU TAVĘS, VASARA!
1
• Selemonas Paltanavičius.
TRAUKINIAI NEMIEGA IR NAKTĮ
1

VERTIMAI 
 Richard Brautigan.
ARBŪZŲ CUKRUJE
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Donatas Petrošius.
SIUŽETO NEGALIMA NUŠAUTI
6

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
GNOSTIKAI, ŽVAIGŽDŽIŲ VAIKAI, SVETIMUMAS: AUKŠTESNĖS BŪTIES ILGESYS
3

DAILĖ 
• Jūratė Stauskaitė.
"KIETI" EGLĖS SAPNAI
2
• Laimutė Tidikytė.
TAPYTOJA DALIA DOKŠAITĖ: ŠIRDIS KALBA TEPTUKU

KRONIKA 
• NUO VILIJOS IKI EGLIJOS
• Karolis Baublys.
LIETUVIŲ MENININKO ŠLOVĖ PARYŽIUJE
1
• "LANGAS Į LIETUVĄ" KAZANĖJE
• "REPRESIJOS GRĖSMINGAS SPARNAS…"

DE PROFUNDIS 
• ŽODŽIO GIMIMAS1
• MĖGSTAMO DARBO KLAUSIMU
• ĮSLAPTINTO LIUDININKO PASAKOJIMAS2

VERTIMAI

ARBŪZŲ CUKRUJE

Romano fragmentas

Richard Brautigan

[skaityti komentarus]

iliustracija
Richardas Brautiganas

Abūzų cukruje

Arbūzų cukruje viskas įvyko ir vyksta toliau, kaip ir mano gyvenimas vyksta arbūzų cukruje. Papasakosiu jums apie tai todėl, kad aš čia, o jūs – toli.

Kad ir kur būtumėt, mes padarysim viską, ką galime. Kelias toks tolimas, o mes čia neturime kuo keliauti, išskyrus arbūzo cukrų. Tikiuosi, kad mums pavyks.

Aš gyvenu troboje netoli idMYRIO. Aš matau idMYRĮ pro langą. Jis gražus. Matau jį ir užsimerkęs ir galiu paliesti. Šią akimirką jis šaltas ir sukasi kaip kažin koks daiktas vaiko rankoje. Nenutuokiu, kas tai per daiktas.

idMYRYJE – subtili pusiausvyra. Ji mums prie širdies.

Trobelė maža, bet miela bei patogi, kaip ir mano gyvenimas, ji pastatyta iš pušies, arbūzo cukraus ir akmenų, kaip ir beveik visa kita aplinkui.

Mes rūpestingai sulipdėme savo gyvenimus iš arbūzo cukraus ir leidomės į begalinius kaip svajonės kelius pro pušis ir akmenis.

Aš turiu lovą, kėdę, stalą ir didelę skrynią, kurioje laikau savo daiktus. Turiu žibintą, kuriame vakarais deginu arbūzų ir upėtakių aliejų.

Yra dar kai kas. Papasakosiu jums apie tai vėliau. Mano gyvenimas tykus.

Aš prieinu prie lango ir vėl pro jį pažvelgiu. Ties ilgu debesies pakraščiu šviečia saulė. Šiandien antradienis, ir saulė – auksinė.

Aš matau pušynus ir upes, tekančias pro tuos pušynus. Upės šaltos ir tyros, jose veisiasi upėtakiai.

Kai kurios upės vos keleto colių pločio.

Aš žinau tokią upę, kurios plotis – pusė colio. Žinau, nes išmatavau ją ir visą dieną sėdėjau šalia. Įpusėjus vidudieniui pradėjo lyti. Mes viską čia vadiname upe. Štai kokie mes žmonės.

Aš matau arbūzų laukus ir upes, tekančias per juos. Pušynuose ir arbūzų laukuose yra daugybė tiltų. Tiltas nutiestas ir priešais šią trobą.

Vieni tiltai padaryti iš medžio, seno ir išmarginto sidabru lyg lietus, kiti – iš akmenų, surinktų labai toli ir sudėliotų pagal šio tolio tvarką, dar kiti – iš arbūzo cukraus. Šitie man mieliausi.

Iš arbūzo cukraus čia gaminame begalę daiktų, – aš jums apie tai papasakosiu, – ne išimtis ir ši knyga, rašoma šalia idMYRIO.

Viskas atsiskleis, keliaujant arbūzo cukruje.

***

***

***

Meilė, vėjas

Mes ilgai ir iš lėto mylėjomės. Pakilo vėjas, ir lengvai suvirpo langai, trapiam cukrui sujudėjus vėjy.

Man patiko Polinos kūnas, ji sakė, kad ir jai manasis patinka, ir mudu nebesumanėme, ką dar pasakyti.

Staiga vėjas nurimo, ir Polina paklausė:

– Kas tai?

– Vėjas.

Vėl tigrai

Pasimylėję kalbėjomės apie tigrus. Kalbą apie juos pradėjo Polina. Ji gulėjo šilta greta manęs ir panūdo pakalbėti apie tigrus. Polina pasakė, kad juos prisiminti ją privertė senojo Čako sapnas.

– Įdomu, kaip jie sugebėjo kalbėti mūsų kalba? – paklausė ji.

– Niekas to nežino, – atsakiau. – Bet jie ja kalbėjo. Čarlis sako, kad galbūt mes patys buvome tigrai senų senovėje ir pasikeitėme, o jie ne. Nežinau. Bet tai įdomi mintis.

– Niekada nesu girdėjusi jų balsų, – tarė Polina. – Kai buvau dar visai maža, buvo likę vos keletas tigrų, senų tigrų, jie retai kada nusileisdavo iš kalvų. Tigrai buvo pernelyg seni, kad būtų pavojingi, ir juos be perstogės medžiojo. Man buvo šešeri, kai užmušė paskutinį. Pamenu, kaip medžiotojai atnešė jį į idMYRĮ. Juos lydėjo šimtai žmonių. Medžiotojai pasakė užmušę jį kalvose tą pat dieną, ir tai – paskutinis tigras. Jie nešė tigrą į idMYRĮ, ir visi juos lydėjo. Žvėrį apdėjo malkomis, o malkas apipylė arbūzų ir upėtakių aliejumi. Ne vieną galoną supylė. Pamenu, žmonės mėtė ant tos krūvos gėles ir sustoję ratu verkė, nes tai buvo paskutinis tigras. Čarlis ištraukė degtuką ir užkūrė ugnį. Ji degė ryškia oranžine liepsna daugybę valandų, juodi dūmai plaukė į dangų. Ji degė, kol liko tik pelenai; netrukus vyrai ėmė statyti upėtakių veisyklą idMYRYJ, kaip tik toje vietoje, kur sudegė tigras. Dabar sunku tai įsivaizduoti, kai ten šoki. Tikriausiai tu visa tai atsimeni, – pasakė Polina. – Tu irgi ten buvai. Stovėjai už Čarlio.

– Tiesa, – tariau. – Jie turėjo gražius balsus.

– Niekada jų negirdėjau.

– Galbūt tai buvo į gera.

– Turbūt tu teisus, – pasakė ji. – Tigrai. – Ir netrukus kietai užmigo mano glėby. Jos miegas mėgino tapti mano ranka, paskui – mano kūnu, bet aš jam neleidau, nes staiga pasijutau baisiai neramiai.

iliustracija
Vilmos Šileikienės fotografija

Atskėliau, užsivilkau kombinezoną ir išėjau – tai buvo vienas iš mano ilgų naktinių pasivaikščiojimų.

Aritmetika

Naktis buvo vėsi, žvaigždės – raudonos. Aš žingsniavau pro Arbūzų Reikalus. Ten mes iš arbūzų gaminame cukrų. Išspaudžiame iš jų sultis ir viriname, kol lieka tik cukrus, tada suformuojame iš jo tai, ką turime: savo gyvenimus.

Atsisėdau ant kušetės prie upės. Polina privertė mane susimąstyti apie tigrus. Sėdėjau ir galvojau apie juos – kaip jie nužudė ir suėdė mano tėvus.

Mes gyvenome visi drauge prie upės. Mano tėvas augino arbūzus, o motina kepė duoną. Aš lankiau mokyklą. Man buvo devyneri, ir aš turėjau vargo su aritmetika.

Vieną rytą mums valgant pusryčius atėjo tigrai, ir, mano tėvui nespėjus pagriebti ginklo, jie jį nužudė, nužudė ir motiną. Mano tėvai net nespėjo nieko pasakyti prieš mirtį. Aš rankoje tebelaikiau šaukštą košės.

– Nebijok, – tarė vienas tigras. – Mes tavęs nenuskriausime. Mes neskriaudžiame vaikų. Tik sėdėk ten, kur esi, ir mes papasakosime tau istoriją.

Vienas tigras pradėjo ėsti mano motiną. Jis nukando jai ranką ir ėmė ją čiaumoti.

– Kokią istoriją norėtum išgirsti? Žinau neblogą istoriją apie triušį.

– Aš nenoriu istorijos, – pasakiau.

– Okei, – pasakė tigras ir atsikando mano tėvo.

Aš ilgai sėdėjau su šaukštu rankoje, paskui jį padėjau.

– Tai buvo maniškiai, – pagaliau ištariau.

– Mes atsiprašome, – pasakė vienas tigras. – Nuoširdžiai.

– Aha, – tarė kitas tigras. – Nedarytume to, jei nebūtų būtinybės, jei nebūtume besąlygiškai priversti tai daryti. Bet tai vienintelis būdas mums išgyventi. Mes tokie pat kaip tu, – kalbėjo tigras. Mes šnekame ta pačia kalba kaip ir tu. Mes galvojame apie tą patį, bet esame tigrai.

– Galėtumėt padėti man išspręsti aritmetikos uždavinius, – pasakiau.

– O kas tai? – paklausė vienas tigras.

– Mano aritmetika.

– Ak, tavo aritmetika.

– Aha.

– Ką nori sužinoti? – paklausė vienas tigras.

– Kiek yra devyni, padauginti iš devynių?

– Aštuoniasdešimt vienas, – atsakė tigras.

– Aštuoni, padauginti iš aštuonių?

– Penkiasdešimt šeši, – atsakė tigras.

Pateikiau jiems pustuzinį kitų klausimų: šešiskart šeši, septyniskart keturi ir taip toliau. Man labai nesisekė aritmetika. Galiausiai tigrams pabodo mano klausimai, ir jie liepė man eiti šalin.

– Okei, – pasakiau. – Einu laukan.

– Tik neik per toli, – paprašė vienas tigras. – Mes nenorime, kad kas nors ateitų ir mus užmuštų.

– Okei.

Jiedu grįžo ėsti mano tėvų. Aš išėjau laukan ir atsisėdau prie upės.

– Aš našlaitis, – tariau sau.

Upėje pamačiau upėtakį. Jis plaukė tiesiai į mane, paskui staiga sustojo ten, kur baigiasi upė ir prasideda krantas. Upėtakis spoksojo į mane.

– Nieko tu neišmanai, – tariau jam.

Tai nutiko prieš man išeinant gyventi į idMYRĮ.

Maždaug po valandos tigrai išėjo į lauką, pasirąžė ir nusižiovavo.

– Graži diena, – pasakė vienas tigras.

– Aha, – pritarė kitas. – Nuostabi.

– Mums baisiai gaila, kad turėjome nužudyti ir suvalgyti tavo tėvus. Prašom, pamėgink tai suprasti. Mes, tigrai, nesame pikti. Tiesiog nebuvo kitos išeities.

– Suprantu, – tariau. – Ir dėkoju už aritmetiką.

– Nėra už ką.

Tigrai nuėjo.

Aš nužingsniavau į idMYRĮ ir pasakiau Čarliui, kad tigrai suėdė mano tėvus.

– Kaip gaila, – tarė jis.

– Tigrai tokie mieli. Kodėl jie priversti taip elgtis? – paklausiau.

– Jie nekalti, – pasakė Čarlis. – Man irgi patinka tigrai. Ne sykį smagiai su jais pasišnekėjau. Jie labai šaunūs ir moka įdomiai samprotauti, bet mums teks jų atsikratyti. Netrukus.

– Vienas iš jų man padėjo išspręsti aritmetikos uždavinius.

– Tigrai labai paslaugūs, – tarė Čarlis. – Bet jie pavojingi. Ką dabar darysi?

– Nežinau, – atsakiau.

– Ar norėtum pasilikti idMYRYJE? – paklausė Čarlis.

– Mielai, – atsakiau.

– Puiku. Tada sutarta, – pasakė Čarlis.

Tą vakarą grįžau į trobą ir padegiau ją. Nieko nepasiėmiau ir išėjau gyventi į idMYRĮ. Tai buvo prieš dvidešimt metų, nors atrodo, kad viskas įvyko tik vakar. Kiek bus aštuoni, padauginti iš aštuonių?

Iš anglų kalbos vertė SAULIUS REPEČKA

Versta iš: Brautigan R. IN WATERMELON SUGAR. – Random House, 2002.

 

Skaitytojų vertinimai


46157. Živilė :-) 2008-04-08 17:32
knyga man labai patiko,esu labai dėkinga sesei,kad leido man pamatyti kaip pasaulį įsivaizduoja kiti

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:38:14 Jun 12, 2011   
Jun 2010 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba