Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-04-13 nr. 3138

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Marius Burokas.
GIMIMO LIUDIJIMAS
90
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• NEIŠDUOKIM VALSTYBĖS10

AKTUALIJOS 
• Eugenijus Ignatavičius.
KOLABORANTŲ ILIUZIJOS
10

KNYGOS 
• Eugenijus Žmuida.
ARVYDAS J. GALGINAS: APIE GYVENIMĄ IR MIRTĮ
3
• Vitas Areška.
„EILĖRAŠČIAI YRA MANO TERAPIJA“
3
• Sigita Bartkutė.
BŪTIS TRAPI – BŪTIS SMAGI
• LITERATŪRA VS MAKULATŪRA10
• NAUJOS KNYGOS1

DAILĖ 
• Algis Uždavinys.
IŠĖJO Į PASAULĮ LAIMĖS IEŠKOTI
6
• Akvilė Eglinskaitė.
PAJŪRIO NAUJIENOS
24

FOTOGRAFIJA 
 PAGARBA KITOKIAM GYVENIMUI

MUZIKA 
• Laima Slepkovaitė.
STUDENTO EGZAMINAS NACIONALINĖJE FILHARMONIJOJE
13
• IŠKILIOS LIETUVIŲ MUZIKOLOGIJOS IR MUZIKOS KŪRYBOS FIGŪROS – NAUJOSE KNYGOSE2

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
KITŲ GYVENIMAI
1

POEZIJA 
• MARIJA MACIJAUSKIENĖ7
• RŪTA POKŠYTĖ-DIRKSTIENĖ7

PROZA 
• Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva.
PROZA
4

LITERATŪRA 
• ĮVERTINTOS 2006 METŲ VAIKŲ BEI PAAUGLIŲ KNYGOS4

VERTIMAI 
• Emilio Coco.
VĖLYVA MEILĖ
2

MENO DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• TOLSTANT NUO TIKROVĖS: APIE JEANO BAUDRILLARD’O FILOSOFIJĄ6

TEATRAS 
• PAPASAKOSIME JUMS PASAKĄ…
• Ridas Viskauskas.
TARP KELIŲ PASAULIŲ

KRONIKA 
• PRAMOGŲ METAS
• IŠ ŽIŪROVO LAIŠKŲ TEATROLOGEI4
• KANKLIŲ PATRIARCHO NETEKUS1

GASTROLĖS 
• LĖLIŲ SPEKTAKLYJE – MENININKO DRAMA
• ŠVENTĖ EUROPOS ŽEMĖLAPIO PABAIGOJE

DE PROFUNDIS 
• Sam Leith.
VIENAS TŲ KOMIKSŲ HEROJUS IŠ TIESŲ MIRĘS
• Benediktas Januševičius.
APOKALIPTINIS
21
• Aldona Viščinienė.
PASIRUOŠĘS DARBUI IR GYNYBAI
1

FOTOGRAFIJA

PAGARBA KITOKIAM GYVENIMUI

[skaityti komentarus]

iliustracija
Joana Deltuvaitė
Nuotrauka iš asmeninio
J. Deltuvaitės archyvo

Kovo 15–gegužės 6 d. Hamburgo fotografijos namuose „Deichtorhallen” veikia baigiamoji tarptautinio projekto „Europos vertybės” paroda. Lietuvai šiame projekte atstovauja fotografė Joana Deltuvaitė. Ta proga Lietuvos fotomenininkų sąjungos programų vadybininkę Eglę Deltuvaitę ir fotomenininkę Joaną Deltuvaitę kalbina Ridas Viskauskas.

Tarkite keletą žodžių apie tarptautinį projektą „Europos vertybės“. Kas rengė šį projektą? Ko siekta?

E. Deltuvaitė. Projektą organizavo Hamburgo Alfredo Toepferio fondas kartu su fotografijos namais „Deichtorhallen“. Šis fondas kiekvienais metais rengia projektus, keliančius svarbius socialinius, meninius bei mokslinius klausimus. 2006–2007 metais buvo įgyvendintas projektas „Europos vertybės“. Kaip rodo pavadinimas, projekto pagrindinis tikslas – mėginti įvairiomis meno formomis išryškinti Europos vertybes.

Fotografinis tyrimas „Kas yra svarbu?“ – šio projekto dalis. Kokios buvo kitos dalys? Kaip atrinkti autoriai?

E. Deltuvaitė. Kiek teko domėtis, ta pačia tematika buvo atliktas tyrimas įvairiose mokyklose (regis, tose, kur mokosi įvairiatautė ir įvairiarasė moksleivija).

J. Deltuvaitė. Tarptautinei komisijai lietuvių fotomenininkus siūlė Romualdas Požerskis (komisijos narys). Jis pateikė trijų lietuvių projektus: Algimanto Aleksandravičiaus, Roko Pralgausko ir mano. Kodėl išrinko mano projektą, sunku pasakyti. Galbūt patiko idėja, galbūt portfolio – meno pasaulyje veiksnių gali būti daug...

Kokius reikalavimus rengėjai kėlė mūsų fotomenininkei?

E. Deltuvaitė. Svarbiausia buvo nenutolti nuo projekto temos. Taip pat – aplankyti miestus, kurie minėti projekto aprašyme. Kalbant apie projekto temą, organizatoriams norėjosi kuo platesnės apžvalgos. t.y. aplankyti numatytus miestus ir jų skvotus.

Reikėjo laikytis sutarties, dalyvauti susitikimuose, laiku pateikti medžiagą, atsakyti į klausimus ir panašiai, bet čia projekto vadybos niuansai, per daug nesusiję su meniniais jo aspektais.

Kas Jums, Joana, rengiant projektą, buvo įdomu?

J. Deltuvaitė. Tai buvo vienas pirmųjų mano projektų, kai lėšos leido įvykdyti viską, ką norėjau. Ši aplinkybė itin svarbi jaunai menininkei. (Tikiuosi, ir kitiems jauniems menininkams bus suteikta ši galimybė.) Pamačiau skvoterių kultūrą iš arčiau, kiek buvo įmanoma per man duotą laiką. Įdomu buvo stebėti skvoterių skirtumus, nepriklausančius nuo šalies ar miesto. Suvokti, kad šios mažos „šeimos“ – atviros nuoširdžiam ir tolerantiškam žmogui. Tikėjausi (ir žinojau), ką galiu rasti įvairiose šalyse, bet, susipažinus su skvoteriais, aš ėmiau kitaip žiūrėti į laisvesnį gyvenimą. Pateikdama projekto metmenis, nesitikėjau, kad tiek patirsiu ne kaip fotografė, o kaip žmogus.

Taigi, Joana, domėjotės, kaip ir kuo gyvena „paribių žmonės“, jei galima taip pavadinti ieškotojus, pasirinkusius savotišką „benamystę“, kaip socialinį (buitinį), gal ir egzistencinį nuotykį. Ar jums patinka jų gyvenimo būdas?

J. Deltuvaitė. Viskas priklauso nuo konkretaus skvoterio. Jei kalbame apie skvoterius, kurie nevartoja prievartos, toks gyvenimo būdas mane žavi. Norėčiau tokioje aplinkoje pagyventi, pajusti jos dvasią, perprasti nerašytas taisykles. Tačiau tam reikia daug drąsos ir tam tikro nerūpestingumo. Pati niekada savęs nepriskyriau ir, matyt, nepriskirsiu kokiai nors undergroundo kultūrai.

Kita vertus, kaip gyveni, taip ir mąstai, arba atvirkščiai, kaip mąstai, taip ir gyveni. Ne kiekvienas ten gali būti – skvoterių bendruomenė jaučia nesavą... Svarbu ir tai, kiek pats gali būti niekam ir sykiu visiems priklausančiose patalpose. Galima žavėtis daugelio gyvenimo būdu, bet tu gyveni savo gyvenimą. Man patinka jų požiūris į daugelį dalykų, bet reikia pripažinti, kad jie daug ko savanoriškai ir atsisako: saugumo, pastovumo jausmo. Čia svarbus ir sugebėjimas peržengti įstatymo ribą. Aš to negalėčiau padaryti. Tokia nerūpestinga nesu. Kad ir kaip šiame kontekste keistai skambėtų, bandos jausmas mums visiems įgimtas, tad, ilgai gyvenant tokioje aplinkoje, taisyklės ir gyvenimo būdas – perimamas. Mano požiūris į gyvenimą – per daug kritiškas ir skeptiškas.

Kaip skvoterius traktuoja Vakarų Europos šalių visuomenės? Neseni įvykiai Danijoje rodo, kad tokios bendruomenės vertinamos kaip „užkrečiami židiniai“, su kuriais valstybėms dera kovoti pasitelkus prievartos mechanizmus…

iliustracija
Joana Deltuvaitė. „Berlynas“ iš serijos „Skvoterių namai“. 2006

J. Deltuvaitė. Rengdama projektą, stengiausi vengti politinių klausimų. Pirmame taške, Londone, klausinėdama skvoterių, kodėl jie taip gyvena, tikėjausi konkrečių atsakymų, tačiau jie tik patvirtino mano įsitikinimą. Suprantu, kad ir organizatoriai tikėjosi daugiau su politika susijusių atsakymų. Tik vėliau supratau, kad iš anksto nusiteikti nereikia. Nenorėjau eiti į skvotą, prisiskaičiusi straipsnių ar prisiklausiusi istorijų. Norėjau pažvelgti savu žvilgsniu, o tam politikos nereikėjo. Tai, ką pamačiau ir fotografavau, mane tenkino kaip fotografę. Smalsiai stebėjau ir fiksavau jų buitį ir kasdienybę, kuri juos, „kitokius“, supa kasdien. Tad šiandien tvirtai galiu pasakyti, kad tai – ne politinis projektas. Nesu nei už skvoterius, nei prieš juos. Kiekvienas skvotas turi savo istoriją. Keičiasi ir skvoteriai. Stebėjau juos, o ne gyvenau su jais.

Europoje skvoteriai, kaip problema, prarado aktualumą. Europiečiams skvoteriai – atgyvena. Organizatoriai stebėjosi mano pasirinkta tema: „Kodėl? Juk tai niekam neįdomu.“ Anaiptol, tai bus aktualu tol, kol gyvuos šis reiškinys. Manau, man pavyko atkreipti jų dėmesį į skvoterius ir parodyti juos kitaip.

Visuomenė per daug laikosi stereotipų. Jei skvoteris, tai būtinai kas nors bloga... Įsitikinau, kad skvoteriai – įvairūs (nuo pacifistų iki tokių, kokia pati nenorėčiau būti). Kažkodėl visuomenė tikisi degradavusių žmonių, prišnerkštos aplinkos, tačiau aš manau, kad degradavusių žmonių yra kiekviename sluoksnyje. Ar visada žmogaus aplinka rodo jo požiūrį į gyvenimą? Nustebinau ne vieną, kuris tikėjosi mano nuotraukose pamatyti šiukšliną kambarį. (Pati jaučiu, kad kai kurių požiūris yra ir bus: va, mergaitė, nemačiusi ir nesuvokusi skvoterių gyvenimo, visa tai romantizavo.) Aš fotografavau tai, ką mačiau. Tikiu, kad kitas fotografas būtų fiksavęs kitaip ir rezultatai būtų kitokie. Neteisinu skvoterių, o fotografuoju. Kiekviename sluoksnyje yra savų „autsaiderių”.

Vertinant šiuolaikinės visuomenės kriterijais (esą reikia visur skubėti, siekti, veikti…), galbūt skvoteriai mūsų gyvenimo tempo nejaučia, kiti sakytų, jie sulėtėja ir degraduoja. Klausimas toks: ko tu sieki? Čia reiktų diskutuoti dėl materialių ir nematerialių gyvenimo tikslų. Bet, bendraudami su kitokiais, išmokstame toleruoti ir prisitaikyti. Gerbiu tuos, kuriems nusispjauti į šiuolaikinės visuomenės normas, reikalavimus ir kurie sugeba, išdrįsta kurį laiką gyventi kitaip. Esminis klausimas: kurie iš mūsų jaučiasi geriau? Kurie laimingesni? Kurie gyvena visavertį gyvenimą? Taigi – vertybių pasirinkimo klausimas.

Tad pagrindinė mano projekto išvada: Europos vertybės yra tolerancija, supratimas kitokio, svetimo, pagarba vienas kito pažiūroms.

Tiesą sakant, gal norėčiau, kad taip būtų.... Bet tam reikia daug laiko.

Lyginant matytas Jūsų nuotraukas su mūsų televizijų demonstruojamais „gyvenimo pavargėlių“ buities vaizdais, atrodo, kad skvoterių buitis gana nebloga… Ir dėl duonos kąsnio jiems draskytis nereikia, tad nesinori skvoterių reiškinio romantizuoti. O kaip Jums sekėsi įgyti skvoterių pasitikėjimą? Žmonių įvairių būna – ar nesusidūrėte su pykčio ir agresijos priepuoliais?

J. Deltuvaitė. Nemanau, kad jiems nereikia „draskytis“. Galbūt jų požiūris kitoks. Buitis? Įvairi. Pas tuos skvoterius, kur buvau, beveik visur – patogumai ir technika, tačiau, pavyzdžiui, nėra vandens...

Buvo nuotykių, tačiau tai – išimtis. Suprantu jų privatumą. Skvoterių buitis – itin privati. Vengiau konfliktų. Jei sakydavo, kad negalima, nepiktnaudžiavau pasitikėjimu. Nesu ta, kuri tikslo siekia bet kokiom priemonėm.

Ar skvotų tema Jums regisi perspektyvi? Juk projektas – „užsakomasis“? Kuo dabar gyvenate, kokias vizijas brandinate?

J. Deltuvaitė. Skvotų tema perspektyvi, bent man.

Šiuo metu pradedu įgyvendinti kitą idėją, taip pat susijusią su buitimi. Dar šįmet manęs laukia trys personalinės parodos – Manheime (skirta miesto 400 metų jubiliejui), Klaipėdoje bei Vilniuje. Esu pakviesta dalyvauti keliuose grupiniuose projektuose. Iš tiesų svajoju išleisti knygą apie šį projektą, bet kadangi vos prieš porą mėnesių išėjo mano kūrybos albumas, manau, kad šią svajonę teks kuriam laikui atidėti.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 7 
21:33:33 Jun 12, 2011   
Jun 2010 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba