Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-07-11 nr. 2958

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIČARDAS ŠILEIKA10
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE2

AKTUALIJOS 
• BERNARDO BRAZDŽIONIO ARCHYVAS - Į MAIRONIO NAMUS1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS2

PAŠNEKESIAI 
• TĘSTI: VEKTORIUS Į PASAULĮ2

POEZIJA 
• ENRIKA STRIOGAITĖ5
• ROMUALD LAVRYNOVIČ27
• VILIUS DŽIAVEČKA4
• AUŠRINĖ ZULUMSKYTĖ15

PROZA 
• PASAKA2
• NAKTIS2

VERTĖJO PUSLAPIS 
• NIKOLAJUS GUMILIOVAS

LITERATŪRA 
• JEANO LE MARCHAND`O pokalbis su FRANCOIS MAURIACU.
FRANCOIS MAURIACAS: "IŠLIEKA NE MŪSŲ KNYGOS, BET VARGANI MŪSŲ GYVENIMAI..."
1
• esė.
JERZY TRAMMER

KNYGOS 
• Algis Kalėda.
DAUGIAVEIDĖ POEZIJA
2
• Vytautas Ambrazas.
TOMAS VENCLOVA ITALŲ KALBA
8
• Liudvikas Jakimavičius.
MŪŠOS NOVELĖS
• Vladas BraziŪna.
VISUMA, PASIRENGUSI BŪTI
1
• MOTERYS IR SRAIGĖS
• APMĄSTYMAI PRIE ŠVENTOSIOS2
• A STATE WITHIN A STATE?
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-bieliauskienė.
VIENA - MUZIKOS MIESTAS
• Eglė Gudžinskaitė.
SEPTINTOJI VILNIAUS FESTIVALIO ISTORIJA
6

DAILĖ 
• Enrika Stanaitienė.
MEDŽIO SKULPTŪROS RAIDA
• Vida Krištolaitytė.
ABSTRAKTAI IR AKTAI
2
• Aistė Virbickaitė.
KAIP IEŠKOJAU ŽMOGAUS
• Laura Vaškevičiūtė.
KONSTRUKCIJA AR DESTRUKCIJA?

PAVELDAS 
• APIE TARPTAUTINĖS MUZIEJŲ TARYBOS VEIKLĄ

TEATRAS 
• IŠ VARŠUVOS TARPTAUTINIO TEATRO MOKYKLŲ FESTIVALIO SUGRĮŽUS
 Gasparas Aleksa.
INTYMI IŠPAŽINTIS SEZONUI BAIGIANTIS

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
"PIANISTAS"
9

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Eugenijus Girdžiūnas.
UPOKŠNIS
5
• SUKLYSTA1
• ŽIVILĖ KROPAITĖ5

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Tomas Pabedinskas.
"KELIO" STILIAUS FOTOGRAFIJA: AMERIKA - LIETUVA…

KRONIKA 
• Marija Jurgelevičienė.
KARALIENĖS MORTOS PREMIJOS LAUREATAI
2
• Vidutis Bakas.
MENAS DAINUOTI IR VAIDINTI
1
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
SENIAUSIAS LIETUVIŲ RAŠYTOJAS DAR NEIŠEINA Į PENSIJĄ
• DRAMATURGIJOS VAIKŲ, PAAUGLIŲ IR JAUNIMO TEATRUI KONKURSAS1
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

DE PROFUNDIS 
• Nerijus Vėta.
POETAI IRGI KEIKIASI
12
• Meilės paštas.
PRIESAGA -SM- SKIRTA TIK POETIŠKAI STIPRIEMS ŽODŽIAMS:
1

TEATRAS

INTYMI IŠPAŽINTIS SEZONUI BAIGIANTIS

Gasparas Aleksa

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aktorė Olita Dautartaitė
Juozo Bindoko nuotrauka

Mažutis įstiklintas balkonas. Vėjas draiko nukarusią raudonų plunksnų skraistę. Atsiveria langelis, pasigirsta keistas eilėraštis. Eilėraštį apie netikrą mėnulį deklamuoja susivėlusi, užsimiegojusi, pusnuogė moteris. Staiga ji klykteli - tartum išgąsdinta povė - ir šoka nuo balkono žemyn. Neužsimuša. Tik išsigąsta. Gal to, kad liko gyva. Tokia išsigandusi ir pradeda pasakoti savo gyvenimo istoriją. Kančios, neišsipildžiusių vilčių, pavydo, nejautros ir nesupratimo pilnas gyvenimas bėga priešais žiūrovo akis. Moteris scenoje keičiasi kaip chameleonė: švelni ir nostalgiška epizode su mirusiu, bet vis dar labai mylimu tėvu, apgirtusi ir slepianti įtūžį aristokratė labdaros baliuje, graudžiai naivi, kai prisimena save, mažutę mergaitę, patyrusią motinos abejingumą, bandanti vaidinti narsią, kai "šnekasi" su Alfredu, savo vyru, ir rafinuota slapūnė dvasinių ligų ligoninėje, gašli gundytoja, kuri netrukus jau inkščia iš baimės, kad ketino atsiduoti atsitiktiniam kurorte sutiktam vyriškiui, ir nurimusi, su karneolio akmenėliu žaidžianti svajotoja...

Tokią Ingmaro Bergmano apysakos "Dvasiniai reikalai" heroję Viktoriją matėme Šiaulių dramos teatro scenoje. Spektaklį "Intymi išpažintis" čia pastatė režisierius Vytautas V. Landsbergis, programėlėje prisipažįstantis, kad repetuojant prie I.Bergmano teksto lyg savaime prilipo Kornelijaus Platelio eilėraščiai: "Taip susijungė kelios tolimos, bet ne svetimos kultūros: racionalus ir kartu emocionalus skandinaviškas I.Bergmano psichologizmas ir jam puikiai savo paradoksalių eilių galvosūkiais antrinąs K.Platelis. Ir visa tai suvienijo aktorė Olita Dautartaitė..."

"Intymi išpažintis" - vieno veiksmo monospektaklis. Tik pačioje jo pabaigoje šmėsteli Nomeda Bėčiūtė - tartum atgijusi skudurinė Viktorijos lėlytė, tartum į Amžinybę išeinančios herojės siela. Visą kitą laiką - o spektaklis trunka pusantros valandos! - aktorė O.Dautartaitė scenoje viena, ir jai talkina vien iš kitų Šiaulių dramos teatro spektaklių atpažįstami daiktai bei klasikinė muzika - Mozartas, Offenbachas, Straussas: "Richardai Štrausai! Neįtikėtina, aš jus net paliečiau. Ar kas patikės? Aš visada maniau, kad muzika priartina mus, žemės būtybes, prie to, kas nesuvokiama, prie paties Dievo..."* (p. 74).

Dar akivaizdžiau aktorei padeda K.Platelio poezija, kurios atseikėta saikingai, tačiau itin vykusiai. Už šią išmonę spektaklio kūrėjus derėtų pagirti, juoba kad V.V.Landsbergis rinkosi sąmoningai. Anot jo, spektaklio misija bei prasmė - teksto atvirumas, "kurio (kartais net baugiai) sklidina I.Bergmano kūryba ir kurio taip trūksta lietuviams, pasaulyje pirmaujantiems savižudybių skaičiumi" (cituoju režisierių iš programėlės - G.A.). Eilėraščiai, kuriuos - lyg savus ("Tu nepatikėsi, tėti, aš rašau eilėraščius, per šešerius metus aš jų prikepiau beveik tūkstantį, bet ir tai man nepadeda", p. 75) skaito Viktorija, galų gale, kai žiūrovai jau suvokia, jog prieš juos - psichikos ligonė, tartum atstoja veidrodžius, kurių klinikoje, kur moteris gydoma, savaime suprantama nėra: tik per poeziją įmanoma išvysti tikrą Viktorijos atvaizdą "tuščioje erdvėje", kurią jinai pripildo svajonių ir fantazijų. Poezija tampa raktu, atrakinančiu slaptuosius sudarkytos sielos "užraktus".

Minėjau, kad spektaklio scenografija "sudurstyta". Daiktai, "pasiskolinti" iš kitų spektaklių, O.Dautartaitei, kaip ji pati prisipažino, suteikė savitų emocijų. Tarkime, skudurinė lėlė, kurią aktorei padovanojo buvusi studentė, puikiai tiko scenose, kur grįžtama į vaikystės išgyvenimus. Jie skaudūs, nes gražuolė motina niekuomet nemylėjo savo paikos ir - taip jai atrodė! - negražios dukters, ir vienintelė mergaitės paguoda buvo tėvas, kuriam Viktorija skaudžiai atsiveria, nes tik su juo ir tegalėdavo rimtai pasišnekėti: "Man atrodo, kad mes studijavom pačią Tikrovę, nors nei tu, nei aš nesupratom, kas tai per daiktas" (p. 75).

Itin vykusi spektaklyje Viktorijos vyro Alfredo laidotuvių scena. Velionį atstoja mažutis krėslelis, kuriam išsakoma viskas, kas susikaupė per dvidešimt santuokos metų. Ir kai O.Dautartaitė, gracingai kilstelėjusi marškinių apačią, pritupia ant šito krėslelio, sakydama "jeigu aš dabar, užuot rijusi seiles, spjaučiau tau į veidą, tai būtų tik blanki demonstracija to, ką iš tikrųjų norėčiau tau padaryti" (p.78), žiūrovai, tiesą sakant, aikteli - tokia rafinuotai elegantiška ši scenos metafora.

Kiek kitokios nuomonės būčiau apie manekeną, kurio vyriškieji "atributai" itin nemenkos apimties ir kuris atstoja Viktorijai atsitiktinį sugulovą. Ši scena kupina anaiptol ne tiesmuko keršto Alfredui už tai, kad "nepaskolina" savo rankos kelioms akimirkoms: "Ar tu toks pat šykštus - geresnio žodžio nerandu - ir kitoms moterims, ar tik aš viena paskui lieku gulėti vieniša ir nepatenkinta?" (p. 73). Joje I.Bergmanas meistriškai užkodavo didžiausią moteriškumo desperaciją, paskutinį bandymą pačiai sau įrodyti, jog ne lytis lemia nevilties dydį. Tiek tekstas, tiek emocijos - ne vienaprasmės, tad ir iš vaizdo tikimasi didesnės įtampos.

Aišku, atsimenant I.Bergmano filmus, galima surasti pateisinimą kone nuogam "tikroviškumui", kurį matome scenoje: šis režisierius yra sau leidęs ir dar ekscentriškesnį natūralizmą. Bet man manekenas su vulgariai styrančiu falu labiau asocijavosi ne su I.Bergmanu, o su šiuolaikinės žiniasklaidos peršamu nešvankybės modeliu.

Režisieriaus ir aktorės garbei derėtų pripažinti, jog "Intymi išpažintis" geba užpildyti ir didelę sceninę erdvę, kaip tai buvo Šiaulių teatre. Tačiau kamerinėje aplinkoje, kur žiūrovas nuo aktoriaus yra vos per metrą ar tris, vyksmas - intymesnis. Tuo galėjome įsitikinti Kauno valstybinio akademinio dramos teatro antrojo aukšto fojė, kur buvo rodomas spektaklis.

Kitokia čia atrodė ir O.Dautartaitė - labiau susikaupusi, skaudesnė, užkrečianti ne tik sielos virpesiais, bet ir širdies tvinksniais, kurie iš mažo atstumo kone aidėte aidi. Intymią išpažinties atmosferą sustiprino itin subtilus apšvietimas, nors spalvos atrodė aštriai nuogos - balta, vyno raudonio, ledinė mėlyna ir panašiai.

Būtent kamerinėje aplinkoje be menkiausio dirbtinumo įvyksta tai, ką žiūrovams, statydamas šį spektaklį, programiškai žadėjo režisierius V.V.Landsbergis: "Nėra negražaus gyvenimo, visos mūsų klaidos yra nuostabios, jei sugebi jas apmąstyti, apgailėti, - tik tada keitiesi. Olitos Dautartaitės kuriamas personažas kažkuo primena Evangelijos Mariją Magdalietę - juk, nepabuvusi dugne, ji nebūtų pakilusi iki šventosios. Didelė atgaila visada vertingesnė, negu tobulas ir teisingas kokios nors išpuikusios davatkos gyvenimas".

Tikėtina, jog naują sezoną išvysime ir kitokių atspalvių bei niuansų, nes tiek dramaturgija, tiek režisūra, tiek ir O.Dautartaitės daugialypis talentas šitai liudytų.

________________________

* Citatos kursyvu - iš I.Bergmano teksto "Metuose" (2002, spalis, Nr. 10).

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:20:50 Jun 12, 2011   
Jun 2010 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba