Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-07-11 nr. 2958

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIČARDAS ŠILEIKA10
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE2

AKTUALIJOS 
• BERNARDO BRAZDŽIONIO ARCHYVAS - Į MAIRONIO NAMUS1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS2

PAŠNEKESIAI 
• TĘSTI: VEKTORIUS Į PASAULĮ2

POEZIJA 
• ENRIKA STRIOGAITĖ5
• ROMUALD LAVRYNOVIČ27
• VILIUS DŽIAVEČKA4
• AUŠRINĖ ZULUMSKYTĖ15

PROZA 
• PASAKA2
• NAKTIS2

VERTĖJO PUSLAPIS 
• NIKOLAJUS GUMILIOVAS

LITERATŪRA 
 JEANO LE MARCHAND`O pokalbis su FRANCOIS MAURIACU.
FRANCOIS MAURIACAS: "IŠLIEKA NE MŪSŲ KNYGOS, BET VARGANI MŪSŲ GYVENIMAI..."
1
• esė.
JERZY TRAMMER

KNYGOS 
• Algis Kalėda.
DAUGIAVEIDĖ POEZIJA
2
• Vytautas Ambrazas.
TOMAS VENCLOVA ITALŲ KALBA
8
• Liudvikas Jakimavičius.
MŪŠOS NOVELĖS
• Vladas BraziŪna.
VISUMA, PASIRENGUSI BŪTI
1
• MOTERYS IR SRAIGĖS
• APMĄSTYMAI PRIE ŠVENTOSIOS2
• A STATE WITHIN A STATE?
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-bieliauskienė.
VIENA - MUZIKOS MIESTAS
• Eglė Gudžinskaitė.
SEPTINTOJI VILNIAUS FESTIVALIO ISTORIJA
6

DAILĖ 
• Enrika Stanaitienė.
MEDŽIO SKULPTŪROS RAIDA
• Vida Krištolaitytė.
ABSTRAKTAI IR AKTAI
2
• Aistė Virbickaitė.
KAIP IEŠKOJAU ŽMOGAUS
• Laura Vaškevičiūtė.
KONSTRUKCIJA AR DESTRUKCIJA?

PAVELDAS 
• APIE TARPTAUTINĖS MUZIEJŲ TARYBOS VEIKLĄ

TEATRAS 
• IŠ VARŠUVOS TARPTAUTINIO TEATRO MOKYKLŲ FESTIVALIO SUGRĮŽUS
• Gasparas Aleksa.
INTYMI IŠPAŽINTIS SEZONUI BAIGIANTIS

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
"PIANISTAS"
9

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Eugenijus Girdžiūnas.
UPOKŠNIS
5
• SUKLYSTA1
• ŽIVILĖ KROPAITĖ5

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Tomas Pabedinskas.
"KELIO" STILIAUS FOTOGRAFIJA: AMERIKA - LIETUVA…

KRONIKA 
• Marija Jurgelevičienė.
KARALIENĖS MORTOS PREMIJOS LAUREATAI
2
• Vidutis Bakas.
MENAS DAINUOTI IR VAIDINTI
1
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
SENIAUSIAS LIETUVIŲ RAŠYTOJAS DAR NEIŠEINA Į PENSIJĄ
• DRAMATURGIJOS VAIKŲ, PAAUGLIŲ IR JAUNIMO TEATRUI KONKURSAS1
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

DE PROFUNDIS 
• Nerijus Vėta.
POETAI IRGI KEIKIASI
12
• Meilės paštas.
PRIESAGA -SM- SKIRTA TIK POETIŠKAI STIPRIEMS ŽODŽIAMS:
1

LITERATŪRA

FRANCOIS MAURIACAS: "IŠLIEKA NE MŪSŲ KNYGOS, BET VARGANI MŪSŲ GYVENIMAI..."

JEANO LE MARCHAND`O pokalbis su FRANCOIS MAURIACU

[skaityti komentarus]

iliustracija
Francois Mauriacas

Jeanas le Marchand`as. Esate sakęs, jog kiekvienas romanus kuriantis rašytojas turi išrasti savo stilių, - kaip Jūs apibrėžtumėte savąjį?

Francois Mauriacas. Rašant romaną man labai retai iškildavo technikos klausimas. Kai pradedu rašyti, nesustoju ir nesvarstau, pernelyg tiesiogiai nesikišu į pasakojimą. Nemąstau, ar aš per daug žinau apie savo personažus, ar aš turiu ar neturiu teisės juos vertinti. Aš rašau su visu naivete, spontaniškai. Niekad iš anksto nežinau, ką galėčiau ar ko negalėčiau daryti.

Iš tikrųjų ši problema neegzistuoja - jos sprendimą galima rasti užbaigtame kūrinyje, nesvarbu - geras jis ar blogas. Susirūpinimas šiais klausimais prancūzų romanui yra kliūtis. Prancūzų romano krizė, apie kurią žmonės tiek daug šneka, bus nugalėta tuomet, kai mūsų jauniesiems rašytojams pavyks atsikratyti tos naivios idėjos, jog Joyce`ui, Kafkai ir Faulkneriui priklauso beletristikos technikos monopolis. Esu įsitikinęs, jog žmogus, turintis tikrą romanisto temperamentą, įveiks šių tabu ribas, šias įsivaizduojamas taisykles.

J.M. Ir visgi, ar Jūs niekad nesate sąmoningai naudojęs tam tikros romano rašymo technikos?

F.M. Romanistas spontaniškai išrutulioja techniką, atitinkančią jo prigimtį. Pavyzdžiui, aš romane "Tereza Deskeiru" ("Therese Desqueyroux") panaudojau tam tikras priemones, atėjusias iš nebyliojo kino: pasiruošimo stoka, netikėta pradžia, epizodai, vaizduojantys praeities įvykius. Tuo laiku tai buvo nauja ir stebino. Aš griebiausi technikos, kurią man pasiūlė mano instinktas. Mano romanas "Destins" ("Gyvenimo linijos") buvo sukurtas panašiai, sekant kinematografiniais principais.

J.M. Kai Jūs pradedate rašyti, ar visos svarbiausios siužeto linijos jau būna numatytos?

F.M.Tai priklauso nuo rašomo romano. Apskritai jos nebūna numatytos. Dažnai atsitinka, kad pagrindiniai personažai nesivysto, ir priešingai - miglotesni, šalutiniai personažai pasakojimui plėtojantis atveria naujas galimybes, kurios nebuvo numatytos. Pavyzdžiui, rašydamas vieną savo pjesę "Asmodie", aš iš pradžių net nenujaučiau, kaip išsivystys M.Couture personažas ir koks svarbus jis bus pjesėje.

J.M. Ar rašant romanus kokia nors problema kėlė Jums ypatingą rūpestį?

F.M. Iki šiol ne. Šiuomet, beje, aš negaliu nesidomėti, kaip komentuojama mano kūrybos technika. Štai kodėl romanas, kurį aš ką tik baigiau, šiemet nebus spausdinamas. Aš noriu darsyk jį peržvelgti technikos požiūriu.

J.M. Ar Jums teko kada nors aprašyti situaciją, kurioje niekad nesate buvęs?

F.M. Savaime suprantama, tarkim, aš niekad nesu nieko nuodijęs. Žinoma, romanistas daugiau ar mažiau gerai supranta savo personažus, tačiau aš taip pat esu aprašęs situacijas, kuriose tiesiogiai nesu dalyvavęs.

J.M. Kiek reikia nutolti laiko atžvilgiu, kol galima aprašyti savo patirtį ar dalykus, kuriuos esate matęs?

F.M. Negalima tapti tikru romanistu, kol nesi pasiekęs tam tikro amžiaus, ir štai kodėl jaunas autorius beveik neturi galimybės sėkmingai rašyti apie kurį nors savo gyvenimo periodą, išskyrus savo vaikystę ir paauglystę. Tam tikra laikinė distancija romanistui, nebent jis rašytų dienoraštį, yra būtina.

Visų mano romanų veiksmo laikas sutampa su mano paauglyste ir jaunyste. Jie visi yra "Prarasto laiko beieškant". Tačiau, jei Prustas ir padėjo man suprasti save patį, tai čia nebuvo jokios sąmoningos imitacijos iš mano pusės.

J.M. Ar Jūs rašotės pastabas, kurios galėtų praversti ateityje? Kai Jūs pamatote ką nors įdomaus savo aplinkoje, ar pagalvojate: "Tą būtų galima kada nors panaudoti"?

F.M. Niekada. Dėl priežasčių, kurias ką tik nurodžiau. Aš nestebiu ir neaprašinėju; aš atrandu iš naujo. Aš atrandu iš naujo savo siaurą jansenistinį - pamaldžios, nelaimingos ir intravertiškos - vaikystės pasaulį. Sakytum, kai man buvo dvidešimt, durys manyje užsidarė visiems laikams prie to, kas turėjo tapti medžiaga mano kūrybai.

J.M. Kaip stipriai Jūsų kūryba yra valdoma jutimų - klausos, garso ir regos?

F.M. Labai stipriai - kritikai yra pabrėžę uoslės svarbą mano romanuose. Prieš pradėdamas romaną aš atkuriu savyje jo veiksmo vietas, jo milieu (aplinką - Vert.), jo spalvas ir kvapus. Aš prikeliu savyje savo vaikystės ir jaunystės atmosferą - aš esu visi mano personažai ir jų pasaulis.

J.M. Ar Jūs rašote kasdien, ar tik tuomet, kai juntate įkvėpimą?

F.M. Aš rašau visuomet, kada man tik tinka. Kūrybinguoju laikotarpiu rašau kiekvieną dieną; romanas negali būti pertrauktas. Kai nebesu nešamas pirmyn, kai pajuntu, tarsi būčiau liovęsis diktuoti, nustoju rašęs.

J.M. Ar kada nors esate bandęs parašyti romaną visiškai kitokį negu tie, kuriuos esate parašęs?

F.M. Kartais pagalvodavau apie detektyvą, tačiau niekad nesu to daręs.

J.M. Kaip Jūs sugalvojate vardus savo personažams?

F.M. Aš gana neprotingai pasielgiau, imdamas vardus, kurie yra gerai žinomi manojoje Prancūzijos dalyje, aplink Bordo. Bent tuo tarpu sugebėjau išvengti didelių keblumų, kuriuos šis kūrybos būdas galėjo man sukelti.

J.M. Kiek Jūsų personažai yra susiję su realiais žmonėmis?

F.M. Iš pradžių beveik visuomet esama realaus asmens, tačiau vėliau jis pasikeičia taip, kad nė truputėlio nebeprimena originalo. Apskritai tik antraeiliai veikėjai yra paimti tiesiai iš gyvenimo.

J.M. Ar Jūs naudojate kokį specialų būdą, kad realų asmenį pakeistumėt įsivaizduojamu?

F.M. Tokio būdo nėra... paprasčiausiai tai romano menas. Tai, kas vyksta, yra tam tikra personažo kristalizaciją. Tai beveik neaprašoma. Tikram romanistui ši transformacija yra dalis vidinio gyvenimo. Jeigu aš būčiau naudojęs šį triuką - surinkti iš surenkamųjų dalių - rezultatas nebūtų buvęs gyvas personažas.

J.M. Ar Jūs aprašėte save kokiu nors personažu?

F.M. Tam tikru atžvilgiu - visais. Daugiausia aš aprašiau save romanuose "L`Enfant charge de chaines" ir "La Robe pretexte". Ives`as Frontenacas romane "Le Mystere Frontenac" esu ir aš, ir ne aš: esama reikšmingų, labai reikšmingų panašumų, tačiau ir didelių deformacijų.

J.M. Kokie rašytojai technikos požiūriu Jums darė didžiausią įtaką?

F.M. Negaliu pasakyti. Rašymo technika manęs nepaveikė niekas arba vėlgi - visi autoriai, kuriuos tik esu skaitęs. Kiekvienas rašytojas yra kultūros gaminys. Kartais mums yra padarę įtaką nežymūs rašytojai, kuriuos esame pamiršę; galimas daiktas, aš buvau paveiktas tik tų knygų, į kurias buvau ilgai nugrimzdęs, knygų, kurias skaičiau vaikystėje. Nemanau, kad mane paveikė kuris nors romanų autorius. Aš esu atmosferos romanistas, tad man labai svarbūs buvo poetai: Racine`as, Baudelaire`as, Rimbaud, Maurice`as de Guerinas ir Francois Jamesas, jei norite pavyzdžių.

J.M. Ar, Jūsų nuomone, romanistas turėtų atsinaujinti?

F.M. Mano nuojauta man sako, kad rašytojas pirmiausia turi jausti atsakomybę už save ir suvokti savo ribas. Saviraiškos pastanga turėtų paveikti išraiškos būdą.

Niekad nesu pradėjęs romano nesitikėdamas, jog tai bus tas, po kurio jau nebereikės rašyti dar vieno. Kievienąsyk aš turėdavau pradėti nuo atsitiktinės smulkmenos. Kas būdavo iki tol, neturi jokios reikšmės… Aš netaisinėju freskos. Panašiai kaip tas, kuris nusprendė savo gyvenimą pradėti iš naujo, aš pasakydavau sau, kad ligi šiol nieko nesu padaręs, - kadangi aš visuomet maniau, kad mano chef d`œuvre bus romanas, kurį tuo metu rašiau.

J.M. Ar Jūs būnate prisirišęs prie romano personažų ir tada, kai romanas jau baigtas? Ar Jus sieja su jais koks nors ryšys?

F.M. Mano personažai man ima egzistuoti tik tuomet, kai kas nors man apie juos pasakoja arba parašo straipsnį. Aš parašiau romano "Tereza Deskeiru" tęsinį tik todėl, kad buvau paskatintas tą padaryti iš šalies. Vos tik knyga baigta ir paliko mane, ji man egzistuoja tik per kitus žmones. Užvakar naktį per radiją klausiau romano "Meilės dykuma" adaptaciją. Nepaisant iškraipymų, aš pažinau dr. Courreges`ą, jo sūnų Raymond`ą, Marie Cross, sulaikytąją moterį. Šis mažasis pasaulis kalbėjo, kentėjo priešais mane; šis pasaulis, kuris paliko mane prieš trisdešimt metų. Atpažinau jį, kiek iškraipytą per jį atspindėjusį veidrodį.

Mes daugiausia įdedam savęs į romanus, kurie tikriausiai nėra patys geriausi. Tarkim, romane "Frontenakų paslaptis" ("Le Mystere Frontenac") siekiau įamžinti savo paauglystę, grąžinti gyveniman savo motiną ir tėvo brolį, kuris buvo mūsų mokytojas. Nekalbant apie šios knygos privalumus ir trūkumus, ji man turėjo širdies atlygio toną. Tiesą sakant, aš jos neskaitau daugiau negu kitas; savo knygas aš skaitau tik tuomet, kai turiu skaityti korektūrą. Visų mano kūrinių publikavimas tam mane pasmerkė - tai yra taip pat skausminga, kaip ir skaityti senus laiškus. Tada mirtis paliauja būti abstrakcija, ir mes ją paliečiame kaip daiktą: saują pelenų, saują dulkių.

iliustracija
Jeanas le Marchand`as

J.M. Ar Jūs vis dar skaitote romanus?

F.M. Tik keletą. Kasdien aš pastebiu, kad dėl amžiaus mane ima dusinti jų personažai. Kadaise buvau aistringas, galima sakyti, nepasotinamas skaituolis, tačiau dabar... Kai buvau jaunas, mano paties ateitis buvo saugiai susieta su madam Bovari, Ana Karenina, Balzaco personažais, ta atmosfera, kuri sukūrė juos man kaip gyvus. Jie atskleidė man viską, apie ką aš pats svajojau. Mano likimas buvo nulemtas jų. Vėliau, praėjus tam tikram laikui, jie apsupo mane kaip konkurentai. Tos varžybos įpareigojo mane lygintis su jais, pirmiausia su Balzaco personažais. Dabar jie yra dalis to, kas yra užbaigta.

Kita vertus, aš vis dar galiu paskaitinėti Bernanos ar net Hyusmano romanus, kadangi jie turi metafizinį tęsinį. Mano jaunesnieji amžininkai labiausiai domina mane savo technika.

J.M. Tai yra todėl, kad daugiau nebesidomiu romanais, atiduotais istorijai, kūrybos istorijai.

Ar manote, kad toks požiūris yra būdingas tik Jums? Ar Jums neatrodo, kad kai įtaka, tarkim, to, kas vyksta Alžyre, tampa nepaprastai reikšminga, pasaulis jau nebėra susijęs su fikcija? Galimas daiktas, nebeliko distancijos, kuri būtina romanui suvokti.

F.M. Kiekvienas istorijos periodas buvo daugiau ar mažiau tragiškas. Tų įvykių, kurių liudininkai esame, nebepakaktų, kad galėtume paaiškinti tai, kas lengvabūdiškai vadinama romano krize ir kas nėra, galėčiau pridurti, skaitymo krizė, kadangi publika šiandien skaito romanus ir jų spausdinama kur kas daugiau negu mano jaunystėje.

Ne, mano nuomone, romano krizė yra metafiziškos prigimties ir yra susijusi su tam tikru žmogaus konceptu. Pasipriešinimas psichologiniam romanui iš esmės kyla iš žmogaus koncepto, kurio laikosi dabartinė generacija - koncepto, kuris yra visiškai negatyvus. Šis požiūris į individualumą pradėjo kisti labai seniai. Tą parodo Prousto kūriniai. Mes matome, kaip tarp "Svano pusėje" (tobulas kūrinys) ir "Atrasto laiko" tirpsta personažai. Romanui įsibėgėjant personažai yra.

Šiandien podraug su nereprezentaciniu menu mes turime nereprezentacinį romaną - personažai paprasčiausiai neturi išskirtinių savybių.

Aš tikiu, kad romano krizė, jei tokios išvis esama, yra būtent technikos krizė. Romanas yra praradęs savo tikslą. Tai yra sunkiausia, ir nuo to mes privalome pradėti. Jaunoji generacija, sekdama Joyce`u ir Proustu, tiki, jog ji "atrado" tikslą - senąjį romaną, nesusietą su realybe ir sukonstruotą iš paruoštų sudedamųjų dalių.

J.M. Tačiau ar personažų ištirpimas ne per daug akcentuojamas, kai kalbama apie eksperimentinį romaną? Galų gale juk Prousto ir Kafkos romanuose vis dar esama personažų. Žinoma, jeigu lygintume juos su Balzaco romanais, jie yra pakitę, tačiau juos prisimeni, žinai jų vardus, skaitytojui jie egzistuoja.

F.M. Nustebinsiu Jus. Aš beveik nežinau Kafkos personažų vardų ir kartu gerai jį pažįstu, nes mane žavi jis pats. Esu skaitęs jo dienoraštį, jo laiškus, viską apie jį. Betgi jo romanų negaliu skaityti.

Kalbant apie Proustą, esu minėjęs, kad jis yra pažeidžiamas lėtai yrant kiekvienam personažui. Galiausiai "Atrastas laikas" virsta lėta meditacija apie pavydą - Albertina fiziškai nebeegzistuoja, romano pradžioje realūs atrodę personažai, tokie kaip Karlas, yra sunaikinami vidinių trūkumų.

Taigi romano krizė yra metafizinė. Prieš mus buvusi generacija jau nebebuvo krikščioniška, bet tikėjo personažu, kas reiškė tą patį, kaip tikėti siela. Kiekvienam mūsų žodis "siela" reiškia ką nors kita, tačiau bet kuriuo atveju tai yra tas kertinis akmuo, kuris tampa personažo kūrimo pagrindu.

Tikėjimas į Dievą daugeliui buvo prarastas, tačiau neprarastos vertybės, kurias šis tikėjimas postuluoja. Geras nebuvo blogas, o blogas nebuvo geras. Romanas žlugo todėl, kad buvo sunaikintas šis fundamentalus konceptas - gėrio ir blogio ribos, ir todėl kalba pati buvo priversta nuvertėti ir prarasti reikšmes.

Tokiam romanistui, kaip aš, krikščioniui, žmogus yra tas, kuris save arba kuria, arba naikina. Jis nėra nesikeičianti, fiksuota būtybė, visiems laikams įkalinta nejudrioje formoje. Štai kodėl tradicinis psichologinis romanas skiriasi nuo to, ką aš rašiau arba maniau, kad rašau. Žmogiška būtybė, kokią aš kuriu romane, yra užklupta išganymo dramos, net jeigu ji to ir nežino.

Ir visgi mane žavi jaunųjų romanistų "absoliuto ieškojimas", jų neapykanta klastotėms ir iliuzijoms. Jie verčia mane mąstyti apie tai, ką Alainas ir Simona Weilai sakė apie "išvalantį ateizmą"... Bet nesvarstykime to toliau - aš nesu filosofas.

J.M. Bet visi teigia, kad būtent toks Jūs esate. Beje, kam tą neigti?

F.M. Kiekvienąsyk, literatūriniam talentui mažėjant, laimi filosofai. Nieko bloga nenoriu pasakyti apie juos, tačiau žingsnis po žingsnio jie viską užvaldo. Ši generacija yra siaubingai išsilavinusi. Anksčiau buvo galima būti talentingam ir vis tiek - kvailokam. Šiandien - ne... O kadangi jaunieji yra filosofai, jiems tikriausiai žymiai mažiau reikia beletristikos negu kadaise mums.

Nepaisant to, labai svarbu, kad autoritetas, labiausiai veikiantis mūsų laiko literatūrą, būtų filosofas. Jeanas Paulis Sartre`as turi didelį talentą, be kurio jis nebūtų užėmęs pozicijos, kurią užima dabar. Palyginkime jo ir Bergsono, kuris išliko idėjų sferoje ir tik netiesiogiai paveikė literatūrą per savo poveikį literatams, įtaką.

J.M. Ar tikite, kad literatūra tik atsitiktinumo dėka atsigręžė į filosofus?

F.M. Čia yra istorinė priežastis - Prancūzijos tragedija. Sartre`as išreiškė savo kartos desperaciją. Jis nesukūrė jos, tačiau suteikė jai pateisinimą ir stilių.

J.M. Jūs teigiate, kad labiau domėjotės Kafkos asmeniu negu jo kūryba. Laikraštyje "Figaro litteraire" esate rašęs, kad romane "Vėtrų kalnas" Jus patraukė Emily Brontė asmenybė. Trumpiau tariant, personažai išnyksta, autorius išeina į priekį ir pamažu viską užvaldo.

F.M. Beveik visi kūriniai miršta, tuo tarpu kūrėjai išlieka. Išskyrus "Išpažintį", mes retai skaitome ką nors daugiau iš Rousseau, kaip ir Chateaubriand`o retai skaitome daugiau ką kita, išskyrus jo "Memuarus iš kapo". Vien tik tie kūriniai mus domina. Visada buvau ir tebesu karštas A.Gide`o gerbėjas. Dabar, beje, atrodo, kad tik jo dienoraščiai ir "Jeigu grūdas nežus", pasakojimas apie vaikystę, turi galimybę išlikti. Tikroji sėkmė ateina tuomet, kai autorius dingsta, o jo kūrinys išlieka. Mes nežinome, kas buvo Shakespeare`o arba Homeras. Žmonės išseko rašydami apie Racine`o gyvenimą, negalėdami nustatyti nieko tikra. Jis išnyko savo kūrinių švytėjime. Tai gana reta.

Beveik nesama rašytojų, išnykstančių savo kūriniuose. O priešingus atvejus matome beveik visuomet. Net garsieji romanuose išlikę personažai dabar dažniau aptinkami vadovėliuose ir literatūros istorijose bei muziejuose. Jų gyvastis susidėvėjo, ir jie nusilpo. Kartais netgi mes regime juos mirštant. Madam Bovari sveikata, man regis, prastesnė negu anksčiau...

J.M. Jūs taip manote?

F.M. Taip, ir netgi Anos Kareninos, ir Karamazovų. Tam, kad jie gyventų, jiems reikia skaitytojų, o naujosios generacijos vis mažiau aprūpina jas oru, kuris būtinas jų kvėpavimui.

J.M. Esate kalbėjęs apie romaną, kaip tobulą literatūrinę formą, menų karalių.

F.M. Aš gyriau savo prekes... Jokia meno rūšis nėra karališkesnė negu kuri kita. Čia svarbiausia - menininkas. Tolstojus, Dickensas ir Balzacas yra didūs, tačiau ne literatūrinė forma, kurią jie demonstruoja.

J.M. Ar krikščionybė Jums, kaip romanistui, buvo tokia pat aktuali, kaip ir Jūsų sukurtos problemos?

F.M. Visą laiką. Dabar atrodytų komiška, bet katalikiškuose sluoksniuose aš buvau laikomas bemaž pornografiniu rašytoju. Tai mane šiek tiek pristabdė.

Jeigu manęs paklaustų: "Ar tikėjimas Jums trukdė, ar praturtino Jūsų literatūrinį gyvenimą?", atsakyčiau teigiamai į abi klausimo dalis. Mano krikščioniškas tikėjimas mane praturtino. Jis taip pat ir trukdė man, nes mano knygos nėra tokios, kokios būtų galėjusios būti, jei aš būčiau buvęs nevaržomas. Šiandien aš žinau, kad Dievas nekreipia dėmesio į tai, ką mes rašome; Jis tą naudoja.

Aš esu krikščionis ir norėčiau baigti savo gyvenimą ne su smurto ir pykčio ženklu, bet taikoje, nes didžiausia pagunda, užsiveriant krikščionio gyvenimui, yra atskirtis, tyla. Netgi iš muzikos, kurią aš mėgstu, ir tylos dabar aš renkuosi tylą, kadangi su Dievu nebūna tylos.

Mano priešai mano, kad aš noriu pasilikti scenoje bet kokia kaina, kad aš panaudoju politiką tam, kad išlikčiau. Jie iš tikro būtų priblokšti, jeigu sužinotų, kad man pati didžiausia laimė būti vienam savo terasoje bandant atspėti vėjo kryptį iš kvapų, kuriuos jis atneša. Aš baiminuosi ne to, kad būsiu pamirštas po mirties, bet greičiau to, kad būsiu nepakankamai pamirštas. Kaip mes sakydavome - išlieka ne mūsų knygos, bet vargani mūsų gyvenimai, užsibūnantys literatūros istorijose.

1953 m.

 

Skaitytojų vertinimai


31263. gerbiantis lietuviu kalba :-( 2006-08-18 00:04
Dievuliau, ka veikia kalbininkai Lietuvoje?????? Per TV laideles taso vos izvelgiamas kalbos klaidytes, o kaip man skaityti FRANCOIS MAURIACAS? Varda - prancuziskai, o pavarde (jos pabaiga) - lietuviskai??? Ir tai raso "Literatura ir menas"! Geda!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:20:36 Jun 12, 2011   
Jun 2010 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba