Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2003-07-11 nr. 2958

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• RIČARDAS ŠILEIKA10
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE2

AKTUALIJOS 
• BERNARDO BRAZDŽIONIO ARCHYVAS - Į MAIRONIO NAMUS1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS2

PAŠNEKESIAI 
• TĘSTI: VEKTORIUS Į PASAULĮ2

POEZIJA 
• ENRIKA STRIOGAITĖ5
• ROMUALD LAVRYNOVIČ27
• VILIUS DŽIAVEČKA4
• AUŠRINĖ ZULUMSKYTĖ15

PROZA 
• PASAKA2
• NAKTIS2

VERTĖJO PUSLAPIS 
• NIKOLAJUS GUMILIOVAS

LITERATŪRA 
• JEANO LE MARCHAND`O pokalbis su FRANCOIS MAURIACU.
FRANCOIS MAURIACAS: "IŠLIEKA NE MŪSŲ KNYGOS, BET VARGANI MŪSŲ GYVENIMAI..."
1
• esė.
JERZY TRAMMER

KNYGOS 
• Algis Kalėda.
DAUGIAVEIDĖ POEZIJA
2
• Vytautas Ambrazas.
TOMAS VENCLOVA ITALŲ KALBA
8
 Liudvikas Jakimavičius.
MŪŠOS NOVELĖS
• Vladas BraziŪna.
VISUMA, PASIRENGUSI BŪTI
1
• MOTERYS IR SRAIGĖS
• APMĄSTYMAI PRIE ŠVENTOSIOS2
• A STATE WITHIN A STATE?
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-bieliauskienė.
VIENA - MUZIKOS MIESTAS
• Eglė Gudžinskaitė.
SEPTINTOJI VILNIAUS FESTIVALIO ISTORIJA
6

DAILĖ 
• Enrika Stanaitienė.
MEDŽIO SKULPTŪROS RAIDA
• Vida Krištolaitytė.
ABSTRAKTAI IR AKTAI
2
• Aistė Virbickaitė.
KAIP IEŠKOJAU ŽMOGAUS
• Laura Vaškevičiūtė.
KONSTRUKCIJA AR DESTRUKCIJA?

PAVELDAS 
• APIE TARPTAUTINĖS MUZIEJŲ TARYBOS VEIKLĄ

TEATRAS 
• IŠ VARŠUVOS TARPTAUTINIO TEATRO MOKYKLŲ FESTIVALIO SUGRĮŽUS
• Gasparas Aleksa.
INTYMI IŠPAŽINTIS SEZONUI BAIGIANTIS

NAUJI FILMAI 
• Rasa Paukštytė.
"PIANISTAS"
9

JAUNIMO PUSLAPIS 
• Eugenijus Girdžiūnas.
UPOKŠNIS
5
• SUKLYSTA1
• ŽIVILĖ KROPAITĖ5

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Tomas Pabedinskas.
"KELIO" STILIAUS FOTOGRAFIJA: AMERIKA - LIETUVA…

KRONIKA 
• Marija Jurgelevičienė.
KARALIENĖS MORTOS PREMIJOS LAUREATAI
2
• Vidutis Bakas.
MENAS DAINUOTI IR VAIDINTI
1
• Leonas Peleckis-Kaktavičius.
SENIAUSIAS LIETUVIŲ RAŠYTOJAS DAR NEIŠEINA Į PENSIJĄ
• DRAMATURGIJOS VAIKŲ, PAAUGLIŲ IR JAUNIMO TEATRUI KONKURSAS1
• Antanas Naujokaitis.
LIETUVIAI SVETUR

DE PROFUNDIS 
• Nerijus Vėta.
POETAI IRGI KEIKIASI
12
• Meilės paštas.
PRIESAGA -SM- SKIRTA TIK POETIŠKAI STIPRIEMS ŽODŽIAMS:
1

KNYGOS

MŪŠOS NOVELĖS

Liudvikas Jakimavičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Viršelyje - Rūtos Čigriejūtės piešinys

Literatūros istorijoje visai neretas "nuotykis", kad poetui ima ir šauna į galvą mintis rašyti prozą. Kas ten toje jo galvoje susisuka, sunku pasakyti, bet nutinka taip, ir visai neretai. Va, kad prozininkas imtų rašyti eiles, tai čia jau dalykas retas. Gal ir rašo, bet rodyti nesiryžta. Gal ir gerai daro.

Prieš gerą dešimtį metų net negalėjai įtarti, kad Henrikas Čigriejus po septynių eilėraščių knygų išleis du novelių rinkinius. Atrodė - gryno plauko lyrikas, tačiau gal tik tiems, kas poetą pažino vien iš jo knygų. Gal čia prisidėjęs kiek ir mitas, kad nuo Strazdo ir Vienažindžio laikų aukštaičiai - lyrikai, o žemaičiai - labiau linkę į epą. Kur tada dėsime aukštaitį Marių Katiliškį, o kur Vytautą Mačernį? Išimtys?.. Na bet Čigriejaus į tų išimčių sąrašą nelabai ir įtrauksi. Kai imi skaityti jo noveles, matai, kad jo kalbėjimas lyg ir ne visai tipiškai proziškas. Visų pirma nerasime jo prozoje kietai sukalto siužeto, dramaturgiškai organizuotų įvykių ir konfliktų grandinės bei iš anksto apgalvotos schemos, kuri neretai prozininkui labiau kliudo, nei padeda, kai pro teksto plyšius kyšo karkaso grebėstai. Iš poeto nereikia to nei norėti, nei reikalauti. Poetas su medžiaga įpratęs dirbti visai kitaip. Poetui visados svarbiau teksto plastika, emocija, vizualumas. Kartais svarbiau ne ką, o kaip pasakyti.

Pradėkim nuo H.Čigriejaus "KĄ". Rašytojas pasakoja mums trumpas istorijėles, kurių laikas driekiasi nuo pasakotojo vaikystės, karo ir pokario iki pat mūsų dienų. Paskutinės rinkinio novelės "Rudenop žydintys augalai" personažas: "Per visą naktį po negudrius sapnus prasigrūdinėjęs, išvargęs nebejaunas žmogus pagaliau nubudo. Atsikėlė ir niekam nė žodžio nesakęs išėjo. Namo"(p.173). Išėjo iš pasmirdusio miesto pėsčias tėviškėn prie Mūšos, į Šiaurės Lietuvą, kur prabėgo jo vaikystė. (Čia rezgėsi ir bene visų kitų novelių siužetai.) Tuo sugrįžimu lyg ir užskliaučiamas laiko ciklas. Šabloniškai mąstant, ką čia apie tą pokarį nauja pasakysi. Šiurpūs laikai, tačiau Čigriejus į juos pamėgina žvelgti visai kitokiu žvilgsniu. Personažui tai juk ir pats šviesiausias gyvenimo laikas - vaikystė, ir vaikui neatrodo taip viskas dramatiška kaip suaugusiam. "Aldutė pasakoja, kaip kaime žmonės dabar įsigąsdinę, kaip visiems baisu tų ginkluotų vyrų. O tiek vienoje, tiek kitoje pusėje juk saviškių saviškiai. Ar ne pasaulio tik pabaiga - juk iš tiesų visi savi žmonės" (p.86). Yra personažų, kurie priklauso vienai ar kitai stovyklai, tačiau jokių nuožmių susidūrimų tarp jų nematome. Kaži kur kaimo pakrašty ima ir naktį pradeda loti šunys, visi supranta, kad kažkur jau eina. Enkavėdistai pašaudo, tačiau nieko nenušauna, na vienam stribokėliui padega miškiniai stogą, saugumietis pameta pistoletą TT. Toks tad novelėse anų pokario laikų fonas, kad suprastume, apie kokį čia laiką kalbama. Tačiau tiesioginio susidūrimo nėra, ir tokia, matyt, sąmoninga rašytojo nuostata - nespalvinti laiko peizažo tik juoda ir balta spalva, nes tuomet kaipmat reikės ir vertinti, ir kaltinti, ir rasti kaltą. Rašytojui svarbesnė įvykio nuojauta, įvykio, kuris taip ir neįvyksta.

Nėra novelėse nei didelių aistrų, nei didelių operetinių meilių. Personažai nardinami kasdienybės tėkmėn, tačiau ji nėra jau tokia visai nuobodi, nes tą nuobodulį išsklaido pasakotojas, kuriam net labai įdomu, KAIP papasakoti, kad būtų malonu tą pasakojimą skaityti. Čigriejui pasakotojas yra daug svarbesnė figūra ir už siužetą, ir už personažus, iš kurių spalvingumo irgi neatimsi. Tarkim, vienoje novelėje yra toks fizinio lavinimo mokytojas, išlaikęs PDG normas ir kuriantis eilėraščius, arba kitas - buhalteris, visą savo gyvenimą iki smulkmenų mėginantis užrašyti į dienoraštį, ir už tą keistą norą nukeliauja pas baltąsias meškas. Tačiau, kaip minėjau, pasakotojas yra svarbesnis, nes jis režisuoja novelės audinį. Ir reikia pasakyti - gabiai. Visų pirma jis pasitelkia švelnią, kiek graudoką ironiją. Pavyzdžiui, aprašinėja daktarą: "Daktarams didelių ūgių nereikia - va valsčiaus Sklenys: laibutis, dailutis. Visada su baltu chalatu. O jau vikrus; vaikas būdamas irgi, ko gero, buvo vėjo pūkštomas. Tikriausiai. O štai dabar kiek žmonių stačiai iš giltinės nagų plėšia. Ir beveik visada išplėšia. Ne vienas ir pasimirė, tas teisybė, betgi nuo mirties vis tiek vienąkart nepabėgsi. Ir vaistų tokių nėra, kad gyventum visąlaik ir gyventum. Patys ir daktarai nėra visagaliai, miršta juk ir jie" (p.131). Tokie pasažai tekstą ne tik puošia, bet ir padaro nuotaikingą, vaizdingą, faktūrišką.

Nuotaikai ir vaizdui kurti rašytojas gan dažnai pasitelkia gamtovaizdžio detalę. O peizažistas jis nepamainomas. Sakyčiau, - tikras impresionistas: "Buvo spalis. Bulvienų dūmų kiek apsmilkyti, į tolybes jau traukė paukščiai, tai šen, tai ten palikdami greit nebeišdžiūstančias balas, purkšnojo debesys, priemolio laukais plavinėjo visiems pažįstamas, bet ir keistokas jau laikas. Nepasakysi, kad būtų tau liūdna, betgi, kad linksma, tai irgi ne"(p.133). Būdinga Čigriejui peizažą tapyti ne dėl gražumo, ne dėl jo paties, bet suausti su pasakotojo nuotaika. Ir cituotasis baigiamas liūdnoku ironišku aforizmu. Ironija autoriui taip pat ne savitikslis koks literatūrinis tropas, kad pralinksmintų pasakojimą ar prajuokintų skaitytoją. Tai greičiau filosofinė nuostata, leidžianti ir sunkmečiu personažams nesumarazmėti ir išgyventi. Reikia pasakyti, kad yra ir dar vienas ar keli dalykai, kurie nuotaiką gerokai praskaidrina net pačiais rūsčiausiais laikais. Henriko Čigriejaus novelėse tai alus - personažas, ne mažiau gyvas už kitus, o gal ir gyvesnis. Prie alaus atsiranda kalbos, jis prašnekina ir pačius nešnekiausius, kuria nuotaiką ir atmosferą: "Sėdi du vyrukai prie stalelio, stalelis netuščias. Graži popietė, saulės lopas ant sienos jaukiai primena artėjantį šiltą gražų rudenėlį. Jurgis atsilaužia gabalėlį sūrio ir gurkšteli šviesaus alaus.

- Tai kas gi tau?

- Durnumas, žinok, užėjo. Taip ne ištisai, bet gabalais… O kai užeina, tai ilgai nebepaleidžia bjaurybė. Paskui vėl - kaip tas katinas pelę.

Gurkšteli alaus ir Jurgio draugas - kiek pasišiaušusiais retokais plaukeliais pedagogas Leonardas Šimas. Švarkas jo jau apsitrynęs, galima sakyti - švarkelis atitaria galvelei" (p.137). Tokia rami kalbos tėkmė ir laiko tekėjimas ar tik ne iš Vinco Krėvės "Šiaudinėj pastogėj" ataidi. Ir gerai, kad ataidi.

Čigriejus H. A. EKVINOKSIJŲ ŽMONĖS. - Vilnius: Vaga, 2003.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:20:35 Jun 12, 2011   
Jun 2010 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba