Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2011-06-03 nr. 3334,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=18224

POEZIJOS PAVASARIO ĮSPŪDŽIAI

Dar kartą apie poeziją ir jos pavasarį

IEVA GUDMONAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aivarui Veikniui vėl teks grįžti
į rutiną

Autorės nuotrauka

Ant šių metų poezijos paukštės susėdę poetai praskriejome Ignalinos ir Zarasų rajonus, visur pasėdami savo poezijos vaisius – danguje ir ant žemės, kur mūsų be galo svetingai laukė žmonės iš Lietuvos kampelių, net ir pačių mažiausių ir keisčiausių provincijų, atlikdami savotišką misiją – nešdami to naujo, gal kiek ir svetimo pasaulio dvelksmą –­­ iš didmiesčių tvaiko ir dulkių, pramaišiui su mūsų dvasia, nors užaugusia tarp mūrų, dar turinčia kelių į pirmykštį peizažą, pirmapradę dausų šviesą, paprastą, lietuvišką širdį. Ne kartą, pamatę klausytojus (ypač jei būdavo vien senimas), perkratydavome savo tekstus ir vietoj vienų parinkdavome kitus – paprastesnius, lyriškesnius, labiau suprantamus. Kartu su Sara Pois­son pastebėjome –­ „baisių“, „keistų“, „neaiškių“ savo tekstų neskaitėme. Parinkome daugmaž neutralius ar kylančius iš kiek suprantamesnių patirčių.

Kad ir kokie būtume skirtingi – svarbu, kad įvyksta susitikimas kurioje nors, kad ir netikėčiausioje vietoje, kur jaučiamas auginančios šviesos pliūpsnis ir nykimo katarsis. Čia ir susitinkame –­ dviejų laikotarpių sandūroje, kur kaimas yra, bet jo tuoj nebus: žinome, kad jauni žmonės iš čia išvažiuoja ir negrįžta, o seni dar yra, bet jų ir jų daiktų likimą numatome. Susitinkame tarp kartų, ten, kur nėra nei vienos, nei kitos, kur viską jungia ta pati vienintelė ir nepaneigiama patirtis: mes esame. Čia išnyksta ribos, čia sakymas tampa būties teigimu, o susitinkant kalboje, lietuviškame žodyje, skaitymas ir klausymas virsta tapačiais reiškiniais. Viskas susieina į tą patį būties reiškinį ir tuštumos stygių. Miestuose visko daugėja, ir ta daugybė daiktų turi bendrą žmonijos, o ne tautos veidą. Ar keliavimas į kaimą yra keliavimas į tam tikrą idėjinę sferą, praeities salą?

Tai galima ir visiškai paneigti: žmonės ten dar gyvena, ir gyvena dabar. Ežerai, kalnai, miškai taip pat yra ne mažiau ar silpniau negu yra miestai, ir jeigu to nematome, tai dar nereiškia, kad neegzistuoja. Svetingieji Ignalinos ir Zarasų krašto žmonės vežiojo mus po nacionalinį Aukštaitijos parką, aprodė daugybę miškų, kalvų, ežerų. Taip pasijunti it kitam pasaulyje. Tik tada tau iš tikrųjų primenama, kad gyveni ne tiek mieste ar šalyje, o Žemės planetoje, kurią, kiek žinau, norėta pavadinti Vandens planeta.

Bet poezijos pavasarius rengiame tik ant žemės, kur esame ne tik suprasti, bet ir nenusakomai puikiai pagirdyti ir pavalgydinti. Kiekvieno miestelio ar kaimelio žmonės mūsų laukė padengtais stalais, kaskart pasitiko kaip garbingiausius svečius. Pernai, atsimenu, pasitikdavo ir su orkestrais ar su vėliavom, puošniai apsirengę sustodavo eilėmis ir taip nutiesdavo mums garbingą taką iki skaitymo vietos... Tad pasijunti lyg tautos pranašas, šventosios ugnies nešėjas. Ir, prisiimdamas sau tokią garbę, ne visada drąsiai žengi ant tų gėlėmis puoštų postamentų ir ne visada tari žodžius, vertus tokios didelės pagarbos ir išaukštinimo. „Tautos dainius“ mūsų pasaulyje jau nebeegzistuojanti sąvoka – nebeturime pranašų, didžiųjų poe­tų, pavienių žmonių, atliekančių didžią poezijos misiją, nebekaitiname širdžių ir jau retai ką nors priverčiame išspausti ašarą... Dabar viskas tampa beveik tapatu dėl gausybės.

Taigi važiuojame grupelėmis, prisiimdami ne tiek savo, kiek kartos veidą, šių metų almanache tiksliai surikiuoti pagal gimimo datas, tarsi gimimo metai būtų kaip nors paveikę mūsų poezijos kokybę ar rodytų tais metais parašytos poezijos veidą (pavyzdžiui, nuo 1978 iki 1988 metų)... Toks sudėliojimas primena žaidimą, tarkime, išrikiavimą pagal pirmąsias pavardžių raides (nors tai galbūt pasiteisintų, juk raidės irgi turi atitinkamas vibracijas), ūgį arba akių spalvą...

Iš tiesų sunku pasakyti, kas yra karta poezijoje, kur ji baigiasi ir kur prasideda. Tačiau aišku, kad šis žodis siejasi su žodžiu „kartotis“, „kartas“. Taigi galbūt –­ dar kartą. Mes ateiname dar kartą, bet po mūsų bus kita karta ir kitų kartų – poe­zijos pavasarių, premijų, vardų. O iš tikrųjų ateina tie patys ir gal net ne kitaip, o tik naujai ir tik dar kartą...


Na, o poetinėje kelionėje po Zarasų ir Ignalinos rajonus daugiau kartų nei skaitėme poeziją sėdėjome prie stalo! Suskaičiavau aštuonis kartus, ir visa tai – per dvi dienas. Netgi nusprendžiau kelionę skirstyti pagal sedėjimą prie stalų. Aišku, žmonės norėdavo atsidėkoti už skaitomą poeziją –­ dvasinį maistą – bent jau maistu kūnui.

Pirmasis stalas – Ignalina. Tenai susipažinome su žmonėmis, atsakingais už mūsų priėmimą. Jie paskirstė mus į dvi grupes –­ vieni važiavome į Mielagėnus, o kiti – į Didžiasalį. Kai mielieji ignaliniečiai pristatė maršrutus: Mielagėnuose graži bažnyčia, Didžiasaly – griuvėsiai, mes su Sara iškart tarėme: „Griuvėsiai“, ir mūsų autobusiukas jau dundėjo Didžiasalio link...

Miestelio gyventojai pirmiausia nuvedė aprodyti bibliotekos, įsikūrusios pirmame penkiaaukščio namo aukšte. „Kai atvežė kompiuterius, lankytojų žymiai padaugėjo, anksčiau ateidavo visai mažai. Toks amžius, knygos mažai kam rūpi...“ –­ pasakojo bibliotekininkė, mums apžiūrint keletą senų knygų lentynų.

Vėliau prasidėjo, sakyčiau, net kiek metafizinė ekskursija po vietas, kurių nebėra: „Čia buvo didžiuliai kultūros namai, čia kombinatas, valgykla, didžiulės salės...“ – buvo rodoma į griuvėsius, lūženas...

Didžiasaliečiai apleistų daugiaaukščių su kiaurais juodais langais bodisi, sako, kad jie gadina peizažą, ir net nenutuokia, jog keistieji menininkai čia trenkiasi, kad tik juos pamatytų, nufotografuotų, taip paliudydami nesibaigiančią nieko istoriją.

Čia mus pasitiko antrasis stalas. Privalgėme, prigėrėme, ir buvo laikas grįžti į Ignaliną – skaityti poezijos ir trečią kartą sėsti prie stalo, kur pirmąkart pasijuto egzistencinis stalo įaugimas į širdį. „Niekada tiek daug nesėdžiu prie stalo“, –­­­ guodžiausi Sarai, pasakodama apie stalus, nutapytus Rembrandto, De la Touro, Van Gogho ir Tolouse-Lautreco paveiksluose... O čia dar pranešama, kad po kelionės į Aukštaitijos nacionalinį parką mūsų laukia puiki vakarienė ant ežero kranto, taigi – dar vienas pasisėdėjimas. Atsidūstame ir kantriai kylame nuo stalo, susirinkdami nuostabiąsias ignaliniečių ir didžiasaliečių dovanas –­ krištolines lelijas, pakalnučių puokštes ir mažus šakočius.

Iki vakarienės dar spėjome pakeliau­ti –­ aplankėme žymiausius krašto piliakalnius, buvome Palūšėje, prie Almajo ir kitų ežerų, kur nepaliaujamai striksėjo į kraštovaizdžius, nugaras ir veidus atsimušantys Saros Poisson ir Beno Januševičiaus fotoaparatų zuikučiai... Pastarieji savo misiją atliko tikrai kilniai – vargu ar liko neišfotografuotų vietų, neįamžintų įdomesnių poetų judesių. Dar, aišku, kaip liguisti eseistai, sutikdami su Susan Sontag, nusprendėme, kad fotografavimas padeda užtikrinti saugumą naujose, nepažįstamose vietose, jas savinantis ir atakuojant savo žvilgsnio ribomis, komponuojant įkelti vietas ir žmones į saugųjį sąmonės lauką.

Prie Limino ežero, kur mūsų laukė neįtikėtinai gausiai padengtas stalas jaukioje pavėsinėje prie židinio, fotografavau lėkštėse sukomponuotas sasyskas ir virtus kopūstus; kaimo turizmo sodyboje, kurioje nakvojome, – įvairius ant sienų ir pečiaus sukabinėtus daiktelius ar televizorių... Rytą, penktąjį kartą per kelionę sėsdama prie stalo, fotografavau dailius putpelių kiaušinius, krepšius ir mikrobangų krosnelę, paskui – pačias putpeles, šunis ir sodybą, skendinčią žalioje lietaus dulksnoje...

Tada atėjo eilė ir šeštajam stalui –­ Salako kultūros namuose mirgantiems įvairiaspalviams sumuštinukams ir kavai, septintą kartą – kepsniai prie kito ežero, aštuntą – nuostabaus grožio poeto Fausto Kiršos sodyboje, kur stalas lūžo nuo sūrių, pyragų, šviežios duonos, giros ąsočių ir alaus statinių...

Valgymo metas mus struktūruoja, galbūt be jo išvis negalėtų įvykti tokia poetų kelionė – išsisklaidytume kiekvienas savo realybėje, išardę esamą tvarką. Valgymas kaskart grąžina mus į bendrybę, į tai, kas mus vis dėlto jungia, kur tampame vienodi, kur visiškai nesvarbu –­ miestietis tu ar kaimietis, poetas ar žemdirbys...

Būtina paminėti prieš kelionės pa­baigą jaunuosius poetus ištikusią grėsmę. „Vėl teks grįžti į rutiną, – sakė Aivaras Veiknys. – Čia mes labai svarbūs, mus myli, gerbia, rūpinasi, kad tik nesutrupėtume.“ Iš tiesų – sukuriamas idiliškas laikas, kur tau nieko netrūksta, kur jautiesi sotus, laimingas ir dar darantis šį tą prasmingo kitiems. Jokių problemų, pykčių ar įtampos, nieko nereikia daryti pačiam – viskuo pasirūpinta. Būtų galima pavadinti sala. Nuopelnu, kad puoselėjame poetinį žodį, o gal – kad esame tokie, kokie esame. Rašydama šį tekstą, vis dar bandau atiduoti duoklę kalbai, užpildyti kokias nors nieko nedarymo spragas, įamžinti, apibrėžti laike mus jau palikusią salą; šis tekstas liudija, kad į realybę jau grįžome (ar tikrai?) ir dabar gyvename prisiminimais, viską filtruojame ir verčiame nuotoliais, tekstais, mes, negalintys nerašyti, būti per arti, kartais –­ gyventi čia ir dabar, nes rašant apie tai, kas buvo, praleidžiama tai, kas nutiktų dabar, tačiau tai ne visai tiesa, nes tas dabar ir yra teksto jausmas. Juk taip ir gyvename, taip ir prasidėjome. Užrašyti, rašantys, simuliuojantys.


 

Skaitytojų vertinimai


68578. 3202011-06-06 19:33
o sasyskos ne kursyvu turi but ar redaktorius atostogose?

Rodoma versija 2 iš 2 
20:53:57 Jun 12, 2011   
May 28 Jun 27
Sąrašas   Archyvas   Pagalba