Namas su vaiduokliais ir draugai visam gyvenimui

Andrius Zubkaitis. „Gestas“. Drobė, aliejus. 1995. Mokytojas P. R. Vaitekūnas

„Arkos“ galerijoje surengta Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokinių paroda. Tai jubiliejinis renginys, skirtas šios ugdymo įstaigos įkūrimo penkiasdešimtmečiui. Sunku suskaičiuoti, kiek šioje mokykloje mokėsi menininkų, istorikų, žurnalistų, medikų, teisininkų... Ne vienas jų prisipažįsta, kad čia ne tik ugdėsi kūrybinius gebėjimus ir plėtė meno žinių akiratį, bet ir susirado draugų visam gyvenimui.

1958 m. įkurta vaikų dailės mokykla iš pradžių įsikūrė I. Černiachovskio (dab. Vinco Kudirkos) aikštės pakraštyje buvusiose patalpose, vėliau persikėlė į socialistinio istorizmo stalinistinės architektūros pastatą S. Konarskio gatvėje. Iki šiol sklando legendos apie vokiečių belaisvių statytą dviaukštį, kuriame naktimis vaidenasi. Ši mistikos ir paslapties kupina pastato aura net ir dabar kelia kupinas fantazijų vizijas. Galbūt dėl to labiau norisi kalbėti apie unikalią mokyklos atmosferą, kintančią laiko dvasią, o ne analizuoti parodoje pristatomus mokyklinius kursinius ar diplominius tapybos darbus.

Tai, kad kažkada buvau šios mokyklos mokinė, o dabar joje dėstau dailės istoriją, kviečia žvelgti į šios įstaigos (žargonu vadintos konarskyne, dabar – vienožinskyne) veiklą iš skirtingų pozicijų. Daugelis buvusių mokinių man pritars, kad joje sutiko daug puikių pedagogų, kurių gyvenimiškos nuostatos ir kūrybos principai paliko neišdildomą įspūdį, padėjo apsispręsti, kuo būti. XX a. 6–7 dešimtmetyje čia būrėsi menininkai modernistai –­ Valentinas Antanavičius, Petras Repšys, Arvydas Šaltenis, Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Vytautas Šerys (1931–2006), Teresė Marija Rožanskaitė (1933–2007) ir kiti. Tai iš dalies yra ir pirmojo mokyklos direktoriaus Antano Garbausko (1932–2008) nuopelnas, kurio darbo kryptis vėliau plėtojo ilgametis mokyklos direktorius Juozapas Miliūnas, padedamas pavaduotojų Juozo Gecevičiaus ir Antano Galecko (1929–2001). Sovietmečio dogmos ir formalumai neįstengė nuslopinti daugelio mokyklos pedagogų kūrybos atvirumo, nuoširdumo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dalis mokyklos pedagogų perėjo dėstyti į Vilniaus dailės akademiją. Šiame kontekste negaliu nepaminėti Jono Gasiūno, kurio asmenybė padarė didelę įtaką jaunesnės kartos menininkams.

Kiekvienas prisiminsime ne tik savo mokytojus, bet ir nepakartojamas vasaros praktikas, klasės draugų nuotykius, atmintin įstrigusius pirmuosius susižavėjimus ir nusivylimus. Dalis parodoje rodomų paveikslų byloja apie kelias menininkų kartas – iš jų minėtini Šarūnas Sauka, Nomeda Bunkutė (Saukienė), Audrius Puipa, Ričardas Bartkevičius, Arūnas Rutkus, Jurga Barilaitė, Aistė Kirvelytė, Sigita Maslauskaitė, Orūnė Morkūnaitė, Rima Blažytė, Rasa Brazauskaitė, Alina Melnikova ir daugelis kitų. O kur dar kolegų Liutauro Pšibilskio, Ievos Antanavičiūtės (Pleikienės), Mildos Žvirblytės darbeliai... Žiūrėdami mokyklinius darbus galime įžvelgti ir to meto stilistikos, ir vadovaujančio dailės pedagogo kūrybos įtaką. Akivaizdus žingsnis nuo realistinės darbo tematikos paveikslų prie modernistinės plastikos ieškojimų. Paskutinį dešimtmetį ryškus konceptualumo pamatas. Manau, kad ateityje sulauksime ne tik apžvalginių tapybos parodų, bet ir objektų, videoinstaliacijų ekspozicijos, juolab tarp mokyklos pedagogų – Algis Lankelis-Elvich, Audrius Novickas, Donatas Jankauskas, Arūnas Gudaitis, Aurelija Maknytė, Karolis Jankus ir kiti.