Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-04-23 nr. 3281

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ALGIMANTAS MIKUTA.
Akompanuotojas
13

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Mūsų Urbo kalnas
2
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo
Kreipimasis
1
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, įvykusio 2010 m. balandžio 16 d.,
Rezoliucija
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Kavutė Goethe’s institute
• Vilniaus apdovanojimai – vilniečiams

ESĖ 
• SIGITA JENEVIČIENĖ.
Airiškos paskalos
1

LITERATŪRA 
• ALGIMANTO BUČIO pasikalbėjimai su VYTENIU ROŽUKU.
Vienos lietuviškos knygos invazija į 12 šalių
16

ŠOKIS 
• TAMARĄ KALIBATAITĘ kalbina MARIUS KRAPTAVIČIUS.
„Aš kojom žemės nesiekiau“
10

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Bendros patirties vienijamas teatras. Motinystė
• „Baltoji Stirna“ – veiksmo drama su kanopomis

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Grafika su fotografijos prieskoniais

MUZIKA 
• Su JONU SAKALAUSKU kalbasi SIMONA SMIRNOVA.
Jonas Sakalauskas – sėkminga NOA „korta“
• Ukrainos muzikos festivalyje violončelėmis grieš diplomatai

FOTOGRAFIJA 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Laisvo judėjimo trajektorija
• Pokalbis su ALGIRDU ŠEŠKUMI.
Šeškaus meno virtuvė

POEZIJA 
• JONAS JAKŠTAS.
25

PROZA 
• TOMAS ŠINKARIUKAS.
Išmetimas
2
• TOMAS ŠINKARIUKAS.
Solobomber
1

VERTIMAI 
•  MANFRED OSTERFELD .
Nedaug tetrūko
3
 OCTAVIO PAZ.
Saulės akmuo
4

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Žmogiška

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Iš artimo krašto

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DE PROFUNDIS
Nepriklausomas ribotos atsakomybės „Literatūros ir meno“ puslapis
 
• EVELINA BONDAR.
kaip aš susipažinau su algimantu m.
3
• ILONA JANULIENĖ.
Giesmė apie Kęstutį Navaką 
2
• ACHILLE CAMPANILE.
Aštuonkojo nelaimės
• SONATA MOGYLAITĖ.
Šlamantieji
2
• res ludentes / žaidžiantys daiktai

Šatėnų prieglobstis 
• Penktoji savaitė106

VERTIMAI

Saulės akmuo

OCTAVIO PAZ

[skaityti komentarus]


Meksikiečių poetas Octavio Pazas (1914–1998) priklauso didžiųjų XX amžiaus ispanakalbių rašytojų plejadai. Jaunystėje mokęsis iš prancūzų siurrealistų ir T. S. Elioto, Pazas pats tapo įkvėpimo šaltiniu ne vienai Lotynų Amerikos poetų kartai. Jis žinomas ne tik kaip lyrikas, bet ir kaip eseistas – knyga „El laberinto de la soledad“ („Vienatvės labirintas“) laikoma geriausiu meksikiečių kultūros atspindžiu. Literatūriniai žurnalai, kuriuos iki pat mirties redagavo rašytojas, buvo bene svarbiausias Lotynų Amerikos menininkų ir intelektualų forumas. 1990 m. O. Pazui suteikta literatūrinė Nobelio premija.

Poema
„Piedra de sol“ (1957) pavadinta pagal akmenyje iškaltą actekų kalendorių, kuriame būta 584 dienų – tiek, kiek poemoje eilučių. Dinamiškas ir vaiskus tekstas jungia asmeninę patirtį, Meksikos istoriją ir metafizinius svarstymus. Poemos vertimas prieš kelerius metus buvo spausdintas jau nebeleidžiamame žurnale „Istorijos“ ir mažai kieno pastebėtas. „Literatūros ir meno“ skaitytojų dėmesiui siūlome „Saulės akmens“ pirmąją dalį.


            tas gluosnis iš krištolo, tuopa iš vandens,
            aukšta čiurkšlė, kurią nulenkia vėjas,
            ir medis šokantis, nors gilios šaknys,
            ir upė, kuri teka ir vingiuoja,
            artėja, traukiasi, padaro lankstą
            ir pasiekia tikslą: ramiai taip juda
            žvaigždė ar nerangus pavasaris,
            vanduo, kurs nepramerkdamas akių,
            per visą naktį alma pranašystėm,
            gyvybė, kuri glūdi bangų mūšoj,
            tol nenurims, kol visko neapsems,
            nežlunga niekada žalumos valdžia
            nelyginant sparnai, aukštai padangėj
            blykstelėję išsiskleisdami,

            tasai keliavimas per ateities
            dienų brūzgynus, nelaimės pragaištingas
            žibesys tarytum paukščio trelių,
            kurios paverčia girią akmeniu
            ir lūkuriuojantys džiaugsmai
            po šakomis, kurios nudžiūva greitai,
            paukščių sulestos šviesios valandos,
            lemties ženklai, išsprūstantys iš rankų,

            gyvybė lyg staiga suskambusi
            daina, lyg vėjas, giedantis liepsnoj,
            lyg žvilgsnis, kurs pakibusį išlaiko
            pasaulį su visom jūrom ir kalnais,
            šviesos kūnas, prasisunkęs pro agatą,
            šviesos šlaunys, pilvas, šviesos įlankos,
            uola iš saulės, kūnas debesų spalvos,
            greitai striksinčios dienos spalvos,
            valanda žaižaruoja, ji turi kūną,
            pro tavo kūną aš matau pasaulį,
            tokį vaiskų pro tavąjį vaiskumą,

            einu ilgom garsų galerijom
            ir srovenu tarp aidinčių gyvybių,
            einu vaiskybe tarsi neregys,
            ištrintas blyksnio, užgimstu kitam,
            o kolonų miške, užburtas miške,
            aš pro šviesos skliautus žengiu
            į rudenio skaidrius koridorius,

            keliauju tavo kūnu lyg pasauliu,
            tavo pilvas – saulės užlieta aikštė,
            tavo krūtys – dvi bažnyčios, kur kraujas
            švenčia savo išvirkščias misterijas,
            nelyg gebenės tave apraizgo mano
            žvilgsniai, esi jūros apgultas uostas,
            esi siena, spindulio padalyta
            į dvi persiko spalvos puses,
            druskingas plotas, paukščiai ir uolynai
            nustebusio vidudienio valdžioj,

            pasidabinus mano geismo spalvom,
            kaip mano mintys keliauji sau nuoga,
            tavo akim brendu lyg vandeniu,
            iš tų akių sapnus geria tigrai,
            jų liepsnose sudega kolibris,
            keliauju tavo kakta tarsi mėnuliu,
            kaip debesis slenku tavom mintim,
            tavo pilvu nelyginant sapnais,

            vilnija ir gieda tavo lapų sijonas,
            krištolo sijonas, vandens sijonas,
            plaukai ir lūpos, tavo žvilgsniai,
            lyji kaurą dieną, kiaurą naktį,
            vandens pirštais atveri krūtinę man,
            vandens burna užmerki akis,
            lyji ant mano kaulų, tiesiai krūtinėn
            vandens šaknis įleidžia takus medis,

            einu per tavo juosmenį kaip upę,
            einu per kūną kaip per mišką,
            kaip takeliu aukštai kalnuos, kuris
            pasibaigia nelaukta praraja,
            einu per tavo duriančias mintis,
            ir puola prie baltos kaktos angos
            mano šešėlis ir sutrūkinėja,
            renku savo nuotrupą po nuotrupos
            einu toliau be kūno, apgraibom,

            o atminties koridoriai be pabaigos,
            į tuščią menę atsivėrė durys,
            kur trūnija visos vasaros,
            kur susmilksta troškimų auksas, veidas,
            kuris pranyksta, vos jį prisiminus,
            ranka, suyranti vos ją palietus,
            maištingos voratinklių šukuosenos
            virš šypsenų prieš daugel daugel metų,

            išeinu iš savo kaktos ir ieškau,
            nesėkmingai ieškau akimirksnio,
            ieškau žaibo veido ir veido audros,
            šėlstanačios vidurnaktį tarp medžių,
            ir veido lietaus aptemusiam sode,
            klampaus vandens, kurs žliaugia mano šonais

            nesėkmingai ieškau, rašau vienas,
            nebėr jau nieko, baigias diena ir metai,
            baigias mirksnis ir aš teškiuos į dugną,
            virš veidrodžių su mano sudaužytu
            atspindžiu vingiuoja slaptas takas,
            žengiu dienom, sumintais akimirksniais,
            einu per savo šešėlio mintis,
            žengiu savu šešėliu ir ieškau mirksnio,

            ieškau datos, spurdančios kaip paukštis,
            ieškau saulės penktą po pietų,
            kurią sutramdė tezontlio* plytų sienos:
            ten valanda nokino savo kekę,
            ir jai prasprogus iš rausvos gelmės
            išėjusios mergaitės išsisklaidė
            mokyklos akmeniniuose kiemuos,
            viena, rudens aukštumo, pro skliautą
            ėjo įsisupusi švieson,
            ir dosni erdvė ją padabino
            dar vaiskesne, nuauksinta oda,

            šviesos spalvos tigras, rusvas elnias
            nakties pakraštyje, probėgšmais
            regėta mergaitė, persisvėrusi
            per žalius pliaupiančius balkonus,
            kažin kelintas mergaitiškas veidukas,
            pamiršau tavo vardą, Marija,
            Meluzina, Laura, Izabele, Persefone,
            turi visų veidus ir niekieno,
            esi visos valandos ir nei viena,
            tu panaši į debesį ir medį,
            visi tu paukščiai ir viena žvaigždė,
            tu panaši į kardo ašmenis
            ir budelio kraujuotą taurę,
            gebenę, kuri stiebias, vejas ir išrauna
            sielą, atplėšia ją nuo savęs,

            ugniniai rašmenys ant jaspio, plyšys
            akmenyje, gyvačių karalienė,
            garo stulpas, šaltinis iš uolos,
            mėnulio cirkas, kalnuos erelių lizdas,
            anyžiaus grūdas, mažytis ir marus
            spyglys, kuris suteikia nemarias kančias,
            povandeninių slėnių piemenaitė
            ir mirusiųjų slėnio sargė, liana,
            pakibusi virš apsvaigimo skardžio,
            vijoklis, nuodingiausias augalas,
            prisikėlimo žiedas, gyvybės uoga,
            perkūnijos ir fleitos viešpatė,
            jazminų keras, ant žaizdos druska,
            sušaudytajam juodų rožių puokštė,
            rugpjūčio sniegas, kartuvių mėnulis,
            jūros rašmenys bazalto uoloje
            ir vėjo rašmenys dykumoje,
            granatas, javas, saulės testamentas,

            ugnies liežuvių veidas, suėstas veidas,
            mergaitiškas veidukas, kamuojamas
            vaiduokliškų metų, cikliškų dienų,
            kurios gimsta tam pačiam kieme ir sienoj,
            liepsnoja mirksnis, ir visi veidai,
            šmėkšintys liepsnoj, yra vienas veidas,
            visi vardai yra vienas vardas,
            ir visi veidai yra vienas veidas,
            visi amžiai yra vienas mirksnis,
            ir nuo pačios pradžios per amžių amžius
            dvi akys užstoja kelią ateitin,

            priešais mane nėra nieko, tik mirksnis,
            šią naktį išsilaisvinęs iš sapno
            susivijusių daiktan vaizdinių,
            tvirtu mostu iškirstas iš sapno,
            išplėštas iš šitos nakties nieko,
            į saują surinkta raidė po raidės,
            bet laikas ten anapus pasibaido
            ir į sielos langines paklebena
            pasaulio kraugeriški kalendoriai,

            tiktai akimirksnis tuomet, kai miestai,
            vardai ir skoniai, ir visa tai, kas gyva,
            subyra mano aklinoj kaktoj,
            tuo metu, kai nakties slogutis man
            sukūprina mintis ir nugarą,
            ir kraujas gyslose lėčiau tėkėti
            ima, ir dantys išsiklibina,
            aptemsta akys, o dienos ir metai
            beprasmiškas baisybes tekaupia,

            tuomet, kai laikas suskliaudžia vėduoklę
            ir nebelieka nieko už jo vaizdinių,
            akimirksnis nugrimzta į save
            ir plūduriuoja vidury mirties,
            grasinamas nykių naktinių žiovulių,
            grasinamas gyvybe prisidengusios
            mirties, jos barbariškų tauškalų,
            akimirksnis nugrimzta, įsiskverbia
            savin, tarytum kumštis susigniaužia,
            tarytum vaisius, kurs savy prinoksta,
            kurs save išgeria ir išsilieja,
            užsiveria vaiskus akimirksnis
            ir noksta viduje, šaknis išleidžia,
            ir auga manyje, ir visą apima,
            jo kliedinti laja mane lauk varo,
            ir mano mintys – tiktai jo paukščiai,
            jo gyvsidabris teka mano venom,
            sąmonės medis, laiko skonio vaisiai,

            gyvenime prabėgęs ir prieš akis,
            o laike, kurs sugrįžti bangų mūšoj
            ir net neatsigręžęs atslūgsti,
            praeities nebuvo, ji dar vyksta,
            ji tylutėliai įteka į kitą
            akimirksnį, kuris tuojau pranyksta.

____________________________________
* Vulkaninės kilmės akmuo.

Iš ispanų kalbos vertė JURGA KATKUVIENĖ ir LAURYNAS KATKUS

 

Skaitytojų vertinimai


58458. terra2010-04-26 03:32
ką jie padarė iš gero poeto!

58466. Likimo ironija2010-04-26 12:45
Keistas ispudis, tartum stai nuimsi pakuotes celofana ir po siuo tekstu aptiksi tikraji: ne toki aiskiai taisyklinga, taciau emocingesni ir rysku.

58472. Pėdkelnės :-( 2010-04-26 16:31
Ne eilėraštis, o tapetai. Toks ilgas, toks kvepiantis „litanija“.

58476. terra2010-04-26 20:30
čia ne eilėraštis, o poemos pirma dalis, pėdkelne

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 11 
21:16:14 Jun 5, 2011   
Jun 2010 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba