Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-06-01 nr. 3145

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas Rubavičius.
LEDINUOTOJO KRISLAS
100
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS2
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

SIC! 
• Rimvydas Stankevičius.
KAIP TAMPAMA POEZIJOS PAVASARIO LAUREATU?
62
• REDAKCIJOS PASTABA4

POEZIJOS PAVASARIS 
• Ramūnas Čičelis.
PASAULIS MARGAS IR NENUOBODUS
4
• Dovilė Zelčiūtė.
PASKUTINĮ PENKTADIENĮ...
• Ričardas Šileika.
PRIESKONIAIS IR EILĖRAŠČIAIS GARDINTA NAKTIES SRIUBA
5
• Aušra Kaziliūnaitė.
RICH PEOPLE, VERY RICH PEOPLE...
43

KNYGOS 
• „DŽIUNGLIŲ VAIKAS“
• „EIK, KUR LIEPIA ŠIRDIS“2
• „MOTERIS CASANOVOS LAIKAIS“1
• Alfredas Guščius.
KIRVIS – KRUVINAS PRIEKAIŠTAS
3
• Rima Petrauskaitė.
AR PAVYKĘS DEBIUTAS?
1
• (PA)SKAITINIAI

DAILĖ 
• Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė.
SPALVOTOS EGLĖS KELIONĖS ERDVĖSE
1
• Algis Uždavinys.
BALTUOJA BURĖS TOLUMOJ
11
• APIE DAILININKĘ IR MAMĄ1

MUZIKA 
• „DŽIAZAS YRA DAUGIAU NEGU TIK MUZIKA“59

PAVELDAS 
 Vydas Dolinskas.
ATKURTA REZIDENCIJA: IŠORINIS KEVALAS BE TURINIO – LANKYTOJŲ APGAVYSTĖ
1

TEATRAS 
• „PONAI GLEMBAJAI“: ATGARSIAI IŠ KROATIJOS3

POEZIJA 
• Jonas Jakštas.
PENTACIKLAS „VIA EST VITA“*
2

PROZA 
• Justinas Lingys.
KRENTANT LAPAMS
• Justinas Lingys.
BŪK LAIMINGAS
• Justinas Lingys.
POMĖGIS

VERTIMAI 
• Silvija Patterson.
PONIA IR PONAS ATSARGOS SERŽANTAS
• Adam Zagajewski.
LIGŪRIJOS EILĖRAŠČIAI
6

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Danguolė Vasiukevičiūtė.
KENO KESEY’O ROMANAS „SKRYDIS VIRŠ GEGUTĖS LIZDO“, EKRANIZACIJA IR SĄSAJOS SU ISTORINIU KONTEKSTU
5

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• BALTARUSIJOS TEATRAS DRAMATURGO AKIMIS
• MOKSLEIVIŲ KONKURSO „AUGAME KARTU SU EILĖRAŠČIU“ LAUREATŲ KŪRYBA

KRONIKA 
• KVIESTA MEILĖ
• LIETUVOS RESPUBLIKOS RESTAURATORIŲ SĄJUNGOS SUVAŽIAVIMO DALYVIŲ KREIPIMASIS
• 2007 METŲ „SANTAROS-ŠVIESOS” KONFERENCIJOS, VYKSIANČIOS BIRŽELIO 21–24 DIENOMIS ALANTOJE, MOLĖTŲ RAJONE, PROGRAMA
• VIEŠKELIS, KURIS PRIMENA JONĄ AISTĮ1

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis ir S. S..
SKĘSTANČIŲJŲ BURBULIAVIMAS

DAILĖRAŠTIS 
• Jolanta Sereikaitė.
LAISVALAIKIO ŽAIDIMAI, ARBA MINTYS PO LIETUVOS DAILININKŲ SĄJUNGOS KONFERENCIJOS
• Jurgita Rimkutė.
KŪRYBINIAI JAUNŲJŲ KERAMIKŲ IŠŠŪKIAI
1
• INFORMACIJA
• Remigijus Venckus.
AR ATRANDAMOS NAUJOS VIDEOMENININKŲ (IR NE TIK JŲ) PAVARDĖS?
1
• Vytenis Rimkus.
NAUJIENOS IŠ ŠIAULIŲ
1
• Kristina Stančienė.
DIALOGAI, MONOLOGAI IR TERAPIJA
• APIE SAVE
• ATGARSIAI
• JUBILIEJAI

PAVELDAS

ATKURTA REZIDENCIJA: IŠORINIS KEVALAS BE TURINIO – LANKYTOJŲ APGAVYSTĖ

Vydas Dolinskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
VDR laikais pastatytų Respublikos rūmų vietoje po kelerių metų bus atkurti istoriniai Berlyno rūmai

Vykdant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo darbus svarbi yra ir europinė istorinių rezidencijų atkūrimo bei jų pritaikymo modernioms kultūros funkcijoms patirtis. 2006 m. rudenį Vilniuje buvo surengta tarptautinė konferencija „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste“, o joje pradėta diskusija 2007 m. balandžio 29–gegužės 1 d. buvo pratęsta Berlyne suorganizuotame simpoziume „Berlyno rūmuose – Humboldtų forumas? Sunaikintų rezidencijų atstatymas ir rekonstrukcija Vokietijoje bei Europoje (1945–2007)“. Konferencijoje gvildentus aktualius Europos istorinių rezidencijų ir Valdovų rūmų atkūrimui bei jų būsimai veiklai klausimus aptaria konferencijos dalyvis Vydas Dolinskas, Lietuvos dailės muziejaus filialo „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“ vedėjas.

Balandžio 27–gegužės 1 d. Berlyne vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos „Berlyno rūmuose – Humboldtų forumas? Sunaikintų rezidencijų atstatymas ir rekonstrukcija Vokietijoje bei Europoje (1945–2007)“ pavadinimas galėjo kiek klaidinti. Atrodė, jog daugiausia dėmesio bus skiriama Berlyno miesto rūmų (Stadtschloss) vietoje Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) laikais pastatytų Respublikos rūmų rekonstrukcijai ir būsimam naudojimui, tačiau Berlyno rezidenciją iš tikro aptarė trys pranešimai. Dauguma pranešėjų pateikė įvairias teorines įžvalgas ir supažindino, kaip atstatomos, atkuriamos ar rekonstruojamos bei pritaikomos nūdienos poreikiams kitos Vokietijos istorinės rezidencijos, nukentėjusios Antrojo pasaulinio karo metais. Platesniam europiniam istorinių rezidencijų atkūrimo kontekstui iliustruoti konferencijos kuratorius Guido Hinterkeuseris pasirinko du objektus – Varšuvos karališkąją pilį ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmus Vilniuje. Tokį sprendimą greičiausiai lėmė tai, kad Varšuvos rūmų ir viso senamiesčio atstatymas po karo yra vienas labiausiai žinomų atkūrimo projektų pasaulyje, įvertintas UNESCO ir įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą, o Vilniaus rūmų atkūrimas – dar menkai pažįstamas, tačiau aktualus, šiuo metu vykdomas darbas, dažniausiai palankiai vertinamas pasaulio paveldo ekspertų, kitų Europos valdovų istorinių rezidencijų specialistų. Vienas Varšuvos ir Vilniaus rūmų projektus jungiantis aspektas, kaip parodė konferencijos dalyvių pranešimai ir diskusijos, ypač domino vokiečius, tarp jų ir Berlyno rūmų atkūrimo iniciatorius. Varšuvoje ir Vilniuje atkurti ar atkuriami, nors ir skirtingomis priemonėmis, lygiais bei metodais, ne tik išoriniai rūmų kevalai, bet pagal skirtingas išgales stengiamasi suteikti šioms atkurtoms rezidencijoms ir istorinį turinį, kuris akcentuojamas ir ekspozicijomis, ir istorinėms rezidencijoms būdinga kultūrine, reprezentacine, edukacine veikla.

Tam tikrus teminius konferencijos rėmus nubrėžė du pirmieji pranešimai, kuriuos parengė Tiuringijos žemės rūmų ir parkų valdybos pirmininkas Helmutas Eberhardas Paulus ir ilgametis Saksonijos žemės restauravimo tarnybos vadovas Heinrichas Magirius, už nuopelnus paveldo išsaugojimui ir architektūros objektų atkūrimui neseniai pagerbtas Berlyno laisvojo universiteto garbės daktaro titulu. Pirmasis pranešėjas akcentavo, jog valdovų ir kitų didikų dvarų vaidmuo Europos kultūros ir meno kūrybos procese šimtmečius buvo vienas svarbiausių, kartais dominuojantis. Europinės civilizacijos ženklus taip pat kūrė Bažnyčios bei miestų struktūros. Dėl istorinių aplinkybių nulemto monarchijų naikinimo ir kitų dvaro kultūros puoselėjimui XIX–XX a. nepalankių aplinkybių šis paveldas ir jo kūrėjai iki šiol tyrinėtojų labiausiai užmiršti, o visuomenė nepakankamai objektyviai suvokia dvaro kultūros reikšmę formuojant europinę civilizaciją. Todėl atkuriami rūmai ir juose puoselėjamos funkcijos, artimos istorinėms, yra reikšmingas dvaro kultūros reabilitavimo ir jos paveldo aktualinimo bei pažinimo faktorius. H. E. Paulus lygino rūmus su žmogumi, turinčiu ne tik kūną, bet ir dvasią. Atkuriant rūmų išorinį apvalkalą, būtina atkurti ir jų vidinį pasaulį – interjerus bei istorines funkcijas. Kitu atveju geriau iš viso neatkurti. H. Magirius pavyzdžiais iliustravo skirtingos apimties ir metodikos istorinių paminklų atkūrimo projektus (pvz., Dresdeno Frauenkirchė, Semperio opera, Saksonijos valdovų rūmai, Venecijos teatras „La Fenice“, Kelno katedra, Mainco senamiesčio kvartalai, taip pat naujausi projektai Maskvoje, Kijeve, Rygoje, Vilniuje ir kt.). Jis kėlė klausimą, kaip toli galima eiti atkuriant vieną ar kitą istorinį objektą? Būdamas paminklosaugininkas, profesorius kritikavo konservatyvius paminklosaugininkus, aklai besilaikančius savo „katekizmo“ ir protestuojančius prieš visokį atstatymą ar atkūrimą bei propaguojančius „griuvėsių kultūrą“. Kita vertus, profesorius akcentavo, jog atkuriant reikia atsižvelgti į tam tikrus dėsnius, išbandytus laiko. Vienas tokių aspektų, aktualus nūdienos Vokietijai, – atkuriamų objektų istorizavimas. H. Magirius pabrėžė, jog, atkuriant rūmus, kaip ir kitus istorinius paminklus, privalu, kiek įmanoma, siekti istorinės tiesos, t. y. „archeologinio tikslumo“. Modernizuotos istorinės formos nepasiteisino, nes nemažoje dalyje Vokietijos miestų, kurie pokaryje buvo atstatyti minimaliai imituojant istorines formas, dabar griaunamos pokario statybos ir ištisi senamiesčių kvartalai atkuriami iš naujo, kuo tiksliau laikantis istorinių formų ir rekonstruojant netgi detales. Profesorius pažymėjo, jog, pavyzdžiui, Dresdeno Frauenkirchė dėl ideologinių aplinkybių negalėjo būti atstatyta iškart po karo, kaip Kelno katedra, todėl jos atkūrimo imtasi tik dabar, o rekonstruojama buvo skrupulingai laikantis istorinės tiesos. Anot prelegento, modernūs architektai turėtų suprasti, kad jų uždavinys yra kuo tiksliau atkurti istorinį paveldą, o ne palikti savo pėdsakus jame. Natūralu, atkuriamą objektą nūdien turi būti patogu naudoti, jis turi būti aprūpintas šiuolaikinėmis technologijomis. Atstatant rūmus ir kitus paminklus, galima atkurti elementus, egzistavusius ne prieš objekto sunaikinimą, o gerokai anksčiau.

Daugiausia laiko konferencijoje skirta Vokietijos istorinių rezidencijų atstatymo ar atkūrimo patirčiai, kuri galėtų praversti ir rekonstruojant Berlyno rūmus. Prelegentai – Franzas Josefas Talbotas, Nikolausas Heissas, Saskia Hüneke, Peteris von Unruhas, Sidas Auffarth’as, Dankwartas Guratzschas, Dirkas Syndramas, Wolfgangas Wiese – pristatė Štutgarto naujųjų rūmų, Darmštato rezidencinės pilies, Potsdamo ir Vysbadeno miesto rūmų, Hanoverio, Braunšveigo, Dresdeno, Manheimo rezidencijų rekonstrukcijų ir pritaikymo projektus. Berlyno rūmų atkūrimo problemas nagrinėjo Guido Hinterkeuseris, architektas Yorkas Stuhlemmeris ir Jörgas Meineris. Piotras Majewskis konferencijos dalyvius supažindino su Varšuvos karališkosios pilies atstatymo peripetijomis ir šiandieninėmis pilies funkcijomis, o Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų atkūrimo ir panaudojimo projektą pristatė šių eilučių autorius. Varšuvos ir Vilniaus rūmų atkūrimo pavyzdžiai konferencijos dalyvių buvo sutikti dėmesingai ir palankiai, vėliau jie buvo minimi ne viename pranešime bei diskusijose. Bent penki konferencijos dalyviai buvo artimiau susipažinę ir su Vilniaus rūmų atkūrimo eiga, nes dalyvavo 2006 m. Vilniaus konferencijoje arba buvo susitikę su Lietuvos specialistais tiriamosios 2005 m. ekspedicijos į Vokietiją metu. Tai D. Syndramas, P. Majewskis, W. Wiese, G. Hinterkeuseris, Y. Stuhlemmeris.

Berlyno konferencija buvo gera proga pristatyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje atkūrimo projektą tarptautiniame forume, kita vertus, pasitikrinti Valdovų rūmų atkūrimo kai kurių sprendimų europinį kontekstą, palyginti Vilniaus patirtį su Vokietijos ir kitų Europos kraštų patirtimi. Vilniaus rūmų atkūrimas ir ekspozicijų įrengimo vizija, pagrįsta istorinių funkcijų atspindėjimu, konferencijos kontekste atrodė moderni, visapusiška, pagrįsta europine patirtimi ir vienintelė tinkama nuo pamatų atkuriamai istorinei rezidencijai. Pagrindinis pranešimų leitmotyvas, kuris buvo adresuojamas pirmiausia Berlyno rūmų atstatymo iniciatoriams, buvo tai, jog neverta net pradėti atkurti istorinės rezidencijos, jei norima pasitenkinti tik išorinio kevalo (fasadų, tūrių) atkūrimu. Atkuriant istorinę rezidenciją, būtina atkurti ir aktualinti pastato istorines funkcijas, „jo dvasią“, dvaro ir rūmų gyvenimą, kultūrą. Geriausia tokiam tikslui pasiekti priemonė, anot pranešėjų, – rūmų interjerų atkūrimas ir tinkamų interjerų ekspozicijų įrengimas. Interjerų ekspozicijos galėtų būti ir minimalios, įrengiamos vėliau, tačiau jos būtinos, nes kitu atveju rūmai nėra atkuriami. Atkūrus vien fasadus, o pastate įkurdinus net kultūrines įstaigas, bet neturint rūmų aplinką atspindinčios ekspozicijos, lankytojas būtų apgaunamas. Jis nerastų „rūmuose rūmų“. Vienas ryškiausių pateiktų neigiamų pavyzdžių buvo Braunšveigo rūmų rekonstrukcija, kai atkuriami tik fasadai, o viduje įrengiamas prekybos centras. Kaip vykęs ir sektinas pavyzdys pristatyta Manheimo rūmų rekonstrukcija. Po karo atstatyti rūmai buvo pritaikyti universiteto, bibliotekos ir kitoms kultūrinėms funkcijoms, o šiandien pagrindinis korpusas yra iš naujo remontuojamas ir atkuriami piano nobile interjerai (apie 20 salių), tuo tarpu pirmame aukšte planuojama didaktinė ekspozicija, supažindinanti su rūmų raida ir Reino pfalcgrafų dinastijos istorija. Lankytojų patogus aptarnavimas labiausiai buvo akcentuojamas pranešime apie Dresdeno rūmų atkūrimą ir pritaikymą muziejinėms funkcijoms.

Konferencijos pabaigoje kalbėjęs Berlyno tarptautinės architektūros akademijos prezidentas Hansas Kollhoffas akcentavo, jog, pasiryžę atkurti istorinę rezidenciją, architektai turi vengti istorinių ir modernių formų, spalvų kontrasto, siekti užmaskuoti šiuolaikines technologijas ir neišvengiamas naujos architektūros formas, kad jos nekristų į akis bei ateityje netaptų nepageidaujamais ir nelogiškais elementais. Jis teigė, kad, pavyzdžiui, Berlyno rūmuose būtina atkurti bent keletą reprezentacinių interjerų ir juos papuošti taikomosios dailės kūriniais, kurie išreikštų „rūmų dvasią“. Dalis rūmų interjerų gali būti atkurta ir vėliau, svarbiausia – palikti tam techninę galimybę (iš maždaug 1000 patalpų Berlyno rūmuose pradžioje planuojama atkurti bent 60 reprezentacinių salių). Šiandien atkūrimui keliami didesni reikalavimai nei po Antrojo pasaulinio karo. Negalima pasitenkinti vien abstrahuotomis istorinėmis formomis, būtina sutelkti dėmesį į smulkias interjero architektūrinio dekoro detales. Profesorius kritikavo ir sumanymą Berlyno rūmuose eksponuoti Azijos ir Afrikos tautų meno rinkinius. Jo manymu, tai svetimos rezidencijai kolekcijos, kurioms reikėtų ieškoti kitų erdvių. Rūmams labiau tiktų perkeltos Taikomosios dailės muziejaus ar Berlyno paveikslų galerijos ekspozicijos.

Turint galvoje bendras konferencijos išvadas, numatytos Valdovų rūmų Vilniuje dvi nuolatinės ekspozicijos – didaktinė istorinės raidos ir rekonstruotų istorinių interjerų – yra kaip tik tos formos, tie istorinės rezidencijos esmės, dvaro gyvenimo ir kultūros pristatymo būdai, kurie yra tarptautinės mokslinės ir kultūrinės visuomenės vertinami kaip optimalūs, labiausiai atitinkantys visuomenės kultūrinius poreikius. Vilniaus rūmų projektas bei rezidencijos institucijos veiklos daugiafunkciškumas (daugiafunkcinė salės veikla, parodų centras, edukaciniai renginiai, turizmo informacija) – tai tas privalumas, kurio kitos pristatytos rekonstruojamos istorinės Vokietijos rezidencijos neturi arba jo dar detaliau nesvarstė. Vilniaus rūmuose numatytos lankytojų patogaus aptarnavimo priemonės atitinka visus geriausius vokiečių siūlymus. Tad konferencija buvo naudinga – pasitikrinta, ar teisingu keliu einama, kuriant Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų ekspozicijų ir kitos kultūrinės veiklos strategiją.

 

Skaitytojų vertinimai


38977. monsteris2007-06-10 23:32
reto nykumo ponas. gaus jis tas trokstamas pareigas braziaus rumuose (neveltui taip zmogus stengiasi), jei tik tu rumu nieks neismontuos.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

1 2 3 4 5 6 7
8 9 10 11 12 13 14
15 16 17 18 19 20 21
22 23 24 25 26 27 28
29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 15 iš 22 
21:15:10 Jun 5, 2011   
Jun 2010 Jun 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba