PERŽIŪROS IR ĮŽVALGOS

Sausio pabaigoje į Vilnių atvažiuoja rusiškas „Žvaigždžių fabrikas“. Mūsiškis žvaigždžių fabrikėlis (LNK) po bronzinių, sidabrinių ir auksinių finalų pradeda platininius – blaškosi grupėmis po Lietuvą. Nuo varčios vėl tas pats – tik keli tūkstančiai balsavusiųjų. Tos pačios dainelės ir dainininkai, tos pačios „šokančios dešrelės“. Tačiau Arūnas Valinskas ir iš „second hand“ moka išspausti vašką, o štai naujam vedliui Mariui Bereniui sekėsi sunkiau. Jurga Šeduikytė („Lietuvos ryto TV“, TV3) šaipėsi iš žvaigždžių šlovinimo ir šlovinimosi, bet tvirtino ne dėl to atsisakiusi Vilniaus savivaldybės metinio prizo. Elito pasaulyje visko būna: yra atsisakiusiųjų ir Nobelio premijos ar didžiųjų kino festivalių prizų. Lietuviai Europoje dar nėra per daug išrankūs, bet namie jau sugeba pakelti nosį.

„Emigrantai“ (LTV) rodė mokytoją, kuri Anglijoje dirba bet kokius darbus, kad tik ne už dyką, kaip to nori Lietuvoje švietimo reformatoriai entuziastai. Mato ir ten nusukamų nuo lietuvių pinigų. Ne tiek svarų gaila, kiek piktina pasityčiojimas iš „žemesnės klasės“ europiečių. Vyriškis Kopenhagoje kietai lenkia sprandą: naktimis išvežioja laikraščius. Kol suvokė danišką namų numeraciją, reikėjo laiko ir guvumo. Nustebino kitkas: kiek daug laikraščių ir žurnalų skaito danai. Mes dvejojame: ar išliks spauda? Pakrapštę pakaušį bėgam į visagalį internetą. „Šviesos“ leidykla priminė, kas yra „Skaitymo malonumas“. Taip pavadintas dailus, senoviško stiliaus fotoalbumėlis, kuriam daugiausia fotografijų davė Kauno bukinistas ir kolekcininkas Vidmantas Staniulis. Dabar tokios fotografuojamų žmonių pozos laikomos standartinėmis: laikraštis ant staliuko ar knyga rankoje. Bet senųjų laikų spauda ir fotografija atrodo nostalgiškai: „Aušra“, „Šaltinis“, „Pavasaris“. Daugelio pavadinimus sunku perskaityti. Mano tėvas kaime turėjo tokios lektūros knygynėlį. Dar caro laikų „Šaltinį“ vaikystėje skaitinėjau kaip paveiksluotą enciklopediją. O dabar dažniau užgoglinu į „Google“. Nuo ko reiktų pradėti šiais – skaitymo metais?

Televizija skaitymams – menka paspirtis. Ji tebekviečia į „Nekviestą meilę“ (LNK). Dešimtimis rikiuojasi naujos serijos apie lietuviškus „forsaitus“. Veiksmas sukasi vietoje, kai Rimantas Bagdzevičius pusvalandį dejuoja, kaip čia reikės pasakyti Mėtai, jog jos mylimasis Gediminas žuvęs. Nijolė Narmontaitė negali atsidžiaugti, kad dukra atsivedė į namus žentą – plikagalvį ir pliką kaip tilvikas žurnalistą. Norėtų paglostyti, bet nėra ką. Kol kas „Nekviestos meilės“ nėra už ką paglostyti. Tačiau guodiesi, kad bent Saulius Balandis kurioje nors serijoje meilę atras.

Rusijos televizijos šventė ilgiau už mūsiškes, bet turėjo daugiau ką paro­dyti. Vien „Metų humoras“ ar Jevgenijaus Petrosiano jubiliejus tęsėsi kelis vakarus. J. Petrosianui pagyrų dainas dainavo Josifas Kobzonas. Buvo ir liaudiškų linkėjimų: „Agurkėlis ant šakutės be Petrosiano – kaip be bonkutės“. Pasitaikė ir anekdotų apie agurkėlius. Viena moterėlė stebisi, kad kitos darže jau raudonuoja pomidorai, o jos – vis žali. Paslaptis paprasta: jei naktį jiems parodai savo gėdą, jie iš gėdos ir parausta. Bičiulė išbandė gėdos metodą, bet jos darže atsistojo agurkai... „Kreivas veidrodis“ uždainavo apie visus, kurie kaltina TV humorą nešvankybėmis. Menkas pasispardymas. Amerikietis pleibojininkas Larry’s Flintas naujoje knygoje „Seksas, melas ir politika. Nuoga tiesa“ („Sex, Lies and Politics. The Naked Truth“) seksą Amerikoje gina iš visų jėgų: „Seksualinis išsilaisvinimas yra tikros šios šalies gyventojų daugumos pirmasis žingsnis į valdžios susigrąžinimą.“ Moka ir sarkastiškai apibendrinti: „Mozė išlaisvino žydus, Linkolnas – vergus, o aš noriu išlaisvinti neurastenikus.“

„Laikas“ (RTR „Planeta“) parodė tolstančius Brežnevo laikų kuriozus. Kartą, kai Leonidas Iljičius kalbėjo iš Kremliaus tribūnos, pasigirdo popo giedojimas. Pasirodo, televizija, nuolat karpiusi ir taisiusi Vado tarseną, uždėjo ne tą garsinį takelį. Valdžia tuoj surado „provokatorių“. Panašiai ir pas mus, tik laikui atsivertus jau į kitą – Atgimimo pusę, televizijoje po kiekvieno rikto ar techninio nesklandumo politikai ragino ieškoti provokatorių. Slidus daiktas – televizija. Kuo dabar laikyti TV3 klipą dėl draudimo rodyti alkoholio reklamą per sporto varžybas? Provokacija ar spyriu seimūnams – įstatymo rengėjams? „Spaudos klubas“ (LTV) nesugebėjo išaiškinti, kur čia šuo pakastas ir kodėl krepšinį turėjome visą savaitę žiūrėti dar vėliau už rusiškas humoro laidas? Velniava, tad ir Andriui Rimiškiui išdygo ragai („Ačiū Dievui, atėjai“, TV3). Tik badytis daug sunkiau negu dainuoti. Julius Dautartas Rimiškio pasibadymus su Kristina Kazlauskaite pavadino „lesedrama“ („skaitymo drama“), tik tekstas buvęs nei į tvorą, nei į mietą. Artūrui Zuokui nereikėjo jokio teksto: į pavojus jis varė kitus. Koketiška laida, tad ją papildė RTR „Planetos“ „Apokrifas“, diskutavęs apie šių dienų koketavimo ypatybes. Neapsiėjo be skirstymo į vyriška – moteriška. Moteriška, kai nesupranti, kas vyksta iš tikrųjų, o kas tik dedasi, kad vyksta. Moterys „Kultūrinėje revoliucijoje“ (RTR „Planeta“) šaukė nebenorinčios trintis virtuvėje, kai restorane gali užsisakyti skaniausio plovo. Vyrai gynė šeimą: kas nevalgo namie, tas nežino, kas yra šeima. Tačiau patys nesisiūlė į namų šeimininkes. Juos vilioja toliai: „Discoveryje“ kopė į Everestą su vaizdo kameromis, pritvirtintomis prie šalmų.

„Iš niekur į niekur“ (LTV 2) keliauja rašytojas Grigorijus Kanovičius V. V. Landsbergio dokumentiniame filme. Jau parašė dešimt romanų iš žydų gyvenimo Lietuvoje, bet jų kaimynų lietuvių vis negalįs perprasti: kodėl jie taip padarė? O mums patiems ar aiškiau, kodėl po septyniolikos metų, praslinkusių nuo sausio įvykių, daug kas neaišku?

Skirmantas Valiulis