Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-11 nr. 3172

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Erika Drungytė.
SUŠALĘS VĖJAS
35
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO RENGINIŲ PROGRAMA
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

DATOS 
• BUVAU PRIEVARTA IŠVARYTA IŠ RADIJO IR TELEVIZIJOS RŪMŲ5
• Ričardas Kalytis.
BŪKIME KAIP „GREKONYS“

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
LRS PREMIJĄ GAVĘS LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS ĖMĖ DŽIAZUOTI
8
• PARALELĖS NR. 1, 2007 LAPKRITIS

KNYGOS 
• DIEVIŠKOJI KOMEDIJA. PRAGARAS3
• „IEŠKOJIMAI“
• „VITAMINŲ PARDAVĖJAS“
• „NOSTALGIJA“7
• BALTŲ LANKŲ KNYGYNO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI2
• VAGOS KNYGYNŲ TINKLO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI3
• Gintarė Adomaitytė.
PASKUI PRINCESĘ RAIDEGUNDĄ
2
 (PA)SKAITINIAI4
• NAUJOS KNYGOS1

TEATRAS 
• ILGA KELIONĖ Į LĖLIŲ TEATRĄ
• Ridas Viskauskas.
PASAULIS, KAIP LIGONIŲ SAMBŪVIS?
2

FOTOGRAFIJA 
• Tomas Razmus.
VALANDA SU PRANCŪZŲ FOTOGRAFIJA BRIUSELYJE

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
HOBITAI. KELIONĖ Į VIENIŠĄ KALNĄ
38

PAVELDAS 
• Stasys Yla.
KODĖL VAŠINGTONO KATEDROJE TURIME ĮRENGTI ŠILUVOS MARIJOS KOPLYČIĄ

POEZIJA 
• Alvydas Valenta.
KOVOTOJO ETIKOS KODEKSAS, ARBA DONO CHUANO PAMOKOS
17

PROZA 
• Justinas Lingys.
PROZA
4

VERTIMAI 
• PAVLO KOROBČIUK

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
MENO TERAPIJOS SEANSAS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Šiaurys Narbutas.
KOREKTIŠKŲ PRAMOGŲ EKSTERMINATORIAI
14
• Justinas Bočiarovas.
ESĖ
8

KRONIKA 
• PERŽIŪROS IR ĮŽVALGOS
• GYVENIMAS JUODO POLIETILENO MAIŠE
• Piotras Kulesza.
POLA NEGRI
• VERTĖJŲ DĖMESIUI!
• DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYBOS

DE PROFUNDIS 
• BALYS BUKELIS1
• Kęstutis Rastenis.
DIEVAS YRA TOLIMAS IR NEPASIEKIAMAS ARBA LAIPTAI Į DANGŲ
3
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ
51

KNYGOS

(PA)SKAITINIAI

[skaityti komentarus]

iliustracija

Poisson, Sara. ČIUPINĖJIMO MALONUMAS. – V.: Tyto alba, 2007.

Matyt, reaguodama į savo pirmos novelių knygos kritiką, antroje autorė ėmėsi esė žanro. Iš pradžių dėl to apsidžiaugiau, o pradėjusi skaityti pasijutau taip, tarsi mano rankose būtų vadovėlis pažengusiems moks­leiviams. Arba publicistikos straipsnių rinkinys. Nieko blogo čia, žinoma, nėra, bet vis dėlto eseistika yra arčiau grožinės literatūros nei žurnalistika, kurią, beje, autorė galiausiai „išsiduoda“ studijavusi. Nes žurnalistai paprastai nedrįsta peržengti visuotinai priimtos nuomonės tomis temomis, kurios susijusios su vadinamomis tradicinėmis vertybėmis, ir gerai išmoksta sėkmingo straipsnio struktūros dėsningumus.

Visų esė struktūra vienoda: rutuliuojama kokia nors dar negirdėta mintis išsiplėtoja į tvarkingai sukonstruotų, „nušlifuotų“ sakinių vėrinį. Moksliškai tiksliai analizuojama ir preparuojama net ten, kur autorė dalijasi savo gyvenimo faktais. Visada gudriai „išsisuka“ iš pavojingų asmeniškumų ir ima kalbėti globaliai: pažeria statistinės informacijos, datų, įžymybių pavardžių ir visuotinės reikšmės pasaulio istorijos faktų. Ir pagaliau ilgokas, per ilgas vienai temai išplėtoti kūrinys baigiamas efektingu sakiniu, kurį uolus skaitytojas tikriausiai turėtų įsiminti.

Autorė siekia vienu kartu išsakyti viską, ką žino ir mano. Tikiesi įdomių, provokuojančių minčių, bet sulauki tradicinio požiūrio į vyriškumą, moteriškumą, reklamos žalą, patriotizmo stoką ir visa kita, dėl ko dabar „madinga“ sielotis: „Greitojo maisto kioskai, išviečių veidrodinis atspindys. Restoranai ir priėmimai su vynu, kuris pridengia neskaidrią valgio prigimtį ir sukuria laikino išlaisvėjimo iliuziją.“ (p. 55) Dieve, kokie mes visi nedvasingi ir kaip dažnai reikia apie tai priminti. Stebiuosi, kaip nepabodo patetiški, „demaskuojantys“ pareiškimai su daugybe abstrakčių „jūs“, „mes“, „visi“ ir „niekas“. Jie ir „išduoda“ žurnalistų gerai „ištreniruotą“ plunksną.

Kai kur išdrįstama drąsiai fantazuoti („Jeigu būčiau vyras“), bet iš karto tarsi daromi reveransai potencialiems pasipiktinusiems skaitytojams („Kodėl man patinka vyrai“). Eseistė kukliai cituoja ir savo eiles, nors neatrodo poetiška. Malonumas čia siejasi ne su juslėmis, o su intelektu, kurį ji demonstruoja kaip tik įmanydama.

Survilaitė, Janina. VILA „EDELVEISAS“. – V.: Tyto alba, 2007.

Knygoje gausu neigiamų emocijų. Neaišku, kas autorės protagonistę laiko pririšęs toje Šveicarijoje, jei ji vis nepaliauja stebėtis nežmogiškai racionaliais šveicarais: „Vakarykščiame šveicarų dienraštyje skaičiau, kad vienas devyniasdešimt ketverių metų senukas baigė virėjų kursus. [...] Tik nebuvo parašyta, ką jis verda ir kas tą jo išvirtą viralą valgo... Visi mano sumanymai, kaip pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę, suteikti formą jo prasmės ilgesiui, persenelių pasaulyje man atrodė bereikšmiški ir pasmerkti.“ (p. 58) Šveicarus smerkia už tai, kad nenori turėti vaikų ir „kala frankus“ (įdomu, kodėl uoliai nepastebi, kad jos sukurta veikėja, smarkiai idealizuojama idealistė Agnė, daro lygiai tą patį“?), kolegas-slaugus už šiurkštų elgesį su pacientais –­­ ir stebisi, kam tie neįdomūs senukai taip ilgai gyvena. Tačiau visur, kur tenka asmeniškai su jais bendrauti, tampa sentimentaloka ir savo dorybes gudriai perteikia kitų personažų kalbomis: „Mano žavioji, mieloji slaugytoja Agne! [...] Tu vienintelė supratai tragišką mano šeimos istoriją. Ačiū tau, brangioji Agne.“ (p. 299) Ir tokios patetiškos pagyros liejasi kiekvienoje pasakojimo dalyje.

Su mylimuoju jiedu kalbasi tarsi sociologijos moks­lų daktarai, o jausmingi dialogai – tarsi iš meilės romanų blizgančiais rožiniais viršeliais. Jis – ne lietuvis, nors veikėja labai karštai myli Lietuvą. Taip karštai, kad negyvena ten keliolika metų. Apie ją šneka Sąjūdžio laikų politikų žodžiais: „Galvodama apie Lietuvą, aš savo asmeninį įvaizdį „Edelveise“ kūriau, tobulinau ir kėliau sąžiningu darbu, pasiaukojimu ir krikščioniška meile artimui... […] Tai pirmiausia laikiau savo, kaip lietuvės, pilietine pareiga. Man buvo labai svarbu įrodyti, kad lietuvių tauta, ilgiausiai išlaikiusi Europoje pagonybę, nėra atsilikusi, kaip kai kas mano.“ (p. 91) Jos patriotiniai pareiškimai baisiai juokingi. Tikrai lietuviška – nesiliaujanti kritika, nutaikyta beveik į visus, išskyrus, žinoma, pačios Agnės šeimą. Ir dar –­ išskyrus pinigus. Apie visus su pinigais susijusius reikalus autorė pasakoja tikrai per daug, kad patikėtum jos altruistiniu humaniškumu ir entuziastinga meile darbui. Dėl pinigų į siužetą įpina gana silpną detektyvinę istorijėlę, kurią visiškai užgožia pakylėti samprotavimai apie mirtį, pacientų ir kolegų asmeninės istorijos bei intrigos, Šveicarijos gamtos aprašymai ir visuomenės atstovų portretai. Kažkokia prieštaravimų mišrainė, kur viename puslapyje koneveikiami sovietų okupantai, o kitame – įsimylėjėliai burkuoja apie tai, kokia graži lietuvių kalba. Ir žinoma, kaip visi myli ir gerbia gailestingąją seselę Agnę.

Bukowski, Charles. ARKLIENOS KUMPIS. Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas. – K.: Kitos knygos, 2007.

Spėjant iš to, kokiu greičiu „Kitos knygos“ leidžia knygas, turbūt leidyklos vadovai nenurims, kol lietuviškai neišleis viso jo kūrybinio palikimo. Galiausiai gali atsitikti taip, kad kalbėdami su amerikiečiais apie literatūrą jie paklaus, o kas gi yra tas Bukowskis, taip karštai mylimas Lietuvoje. Labiausiai jo knygos patinka jaunimui ir radikaliai mąstantiems vyresnės kartos atstovams. Kiti stebisi jo nedvasingumu, peikia už šiurkščią literatūrinę kalbą ir paprastus, tarsi kirviu ištašytus siužetus. O autoriaus gerbėjams svarbiausia –­ tas atlapaširdiškumas ir nepagražintos istorijos iš „be­sarmačio“ gyvenimo. Bukowskis neabejotinai priklauso tiems, kas visą save sudėjo į knygas.

Ir šis storas romanas niekuo neišsiskirtų, jei nieko nežinotum apie jo autorių. Iš literatūros ir kino galima sužinoti, kad tokių dalykų, kuriuos jis čia aprašo, pasitaiko kone kiekvieno standartinio amerikiečio gyvenime. Standartiniame namuke praleistos vaikystės – kartu su tėvais, kurie labiausiai rūpinasi tuo, ką kaimynai pagalvos. Tirono tėtušio, kuris pats nė velnio nemoka daryti, žiaurių pamokymų. Priverstinių vizitų į bažnyčią, mokyklos, kurioje visi mušasi ir vienas iš kito tyčiojasi, beisbolo rungtynių, kuriose tėvų užguitas nevykėlis mėgina „sublizgėti“. Paauglystės, nusėtos baisiais spuogais, kupinos erotinių svaičiojimų ir nesusivokimo, ką galima veikti šiame suknistame gyvenime ir, svarbiausia – kuriam galui. Pirmųjų darbo paieškų ir karinio rengimo pratybų, pradedančiųjų alkoholikų iškylų ir berniškos draugystės. Žodžiu, mažasis Bukowskis beveik niekuo nesiskyrė nuo tūkstančių amerikiečių berniukų, gyvenusių nedideliame miestelyje. Gal tik tuo, kad aplinkinių į galvą kalama amerikietiška svajonė jam niekada nerūpėjo: „Buvau visiškas elgeta, toks turėjau ir likti. [...] Troškau žūtbūt susirasti tokią vietą, kur galėčiau pasislėpt. Vien mintis apie tai, kad turėčiau kuo nors tapti, mane vimdė.“ (p. 246) Net garsioji Amerikos ekonominė depresija, kurios metais jam teko laimė užaugti, daugiau ar mažiau sąmoningai aptariama tik romanui įpusėjus.

Kodėl gi tada ši knyga tokia stora? Todėl, kad joje –­ labai daug dialogų, kartais visiškai nereikalingų ten, kur galima aprašyti situaciją vienu sakiniu. Bet Bukowskis niekada nebuvo praktiškas. Galime pažingsniui stebėti, kaip iš spuoguoto vargetos jis virto rašytoju.

Desarthe, Agnes. SUVALGYKITE MANE. Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. – V.: Tyto alba, 2007.

Linksma ir savaip patraukli knyga, galinti praversti tiems, kas norėtų kada nors atidaryti nuosavą restoraną. Nors iš emocingų užuominų ir audringos atomazgos aišku, kad labiausiai autorei rūpi visai ne maistas. Tiesa, prancūzams valgis negali nerūpėti, todėl čia rasime labai gyvai ir spalvingai aprašytus patiekalus (su daug rūpestingai vertėjos parengtų išnašų) ir praktinės informacijos, susijusios su verslu, ir įdomių lankytojų portretų. Dauguma jų – vyrai: kad ir kas atsirastų šalia restorano „Pas mane“ savininkės (tuo pačiu ir darbuotojos), nežinia kodėl trokšta jai padėti ir būtinai įsimyli. Arba ji įsivaizduoja, kad įsimyli, nes pati labai daug ką myli.

Be vaizduotės, veikėja traukia ir tuo, kad turi visokiausių paslapčių, kurios ją priverčia tapti savotiška atsiskyrėle ir tuo pačiu viso kvartalo numylėtine. Jos maisto kultas primena garsųjį I. Allendės romaną „Kaip vanduo šokoladui“, o restoranas – filme „Amelija iš Monmartro“ vaizduojamą kavinukę. Tiesa, „maniakė“ čia – ne lankytojas, o pati savininkė. Dėl jos žavaus tarškėjimo, ironijos ir guvių vaikystės prisiminimų jai galima atleisti keistą potraukį jauniems berniukams. Tačiau apie pagyvenusių vyrų meilę jaunutėms merginoms prirašyta daugybė knygų, o apie subrendusios moters meilę sūnaus vienmečiui – vos kelios. Tema tikrai labai subtili, ir veikėja puikiai tą supranta, be paliovos grauždamasi dėl suirusių santykių su šeima. Bet graužiasi visai ne tragiškai, o labai prancūziškai – susitaikydama su šia „silpnybe“ ir svajodama apie visuomenės dažnai smerkiamą ryšį. Ji yra drąsi ir sąžininga, dirbdama savo iš pažiūros nesudėtingus darbus primena tą, kurias poetai vadina laukine moterimi: „Turi pamiršti, kad įsakinėja smegenys – viskas statoma ant nervų ir atminties kortos. Tai Dar Nesąmoninga būsena, tarsi grįžimas į grynai instinktyvų būvį. Tuo metu manęs negalima kalbinti.“ (p. 106) Labai „moteriška“ knyga turėtų patikti toms, kurios nesigėdija savo moteriškumo (kaip dažnai nutinka patriarchalinėse visuomenėse) ir juo didžiuojasi.

ALEKSANDRA FOMINA

 

Skaitytojų vertinimai


44163. Katė2008-01-15 08:01
Autorius Po palme?

44169. laima2008-01-15 11:33
Nejaugi I. Allende parašė Kaip vanduo šokoladui(mano galva, ji parašė Afrodidę)? Gal aš ko nors nežinau?

44172. tarp kitko 2008-01-15 15:19
Laura Esquivel yra "kaip vanduo sokoladui" autore.

44336. saulėgrąža2008-01-20 18:38
aha, kaip įprasta, pastebimos tik klaidos :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
20:30:41 May 29, 2011   
May 2010 May 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba