Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-11 nr. 3172

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Erika Drungytė.
SUŠALĘS VĖJAS
35
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO RENGINIŲ PROGRAMA
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

DATOS 
• BUVAU PRIEVARTA IŠVARYTA IŠ RADIJO IR TELEVIZIJOS RŪMŲ5
 Ričardas Kalytis.
BŪKIME KAIP „GREKONYS“

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
LRS PREMIJĄ GAVĘS LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS ĖMĖ DŽIAZUOTI
8
• PARALELĖS NR. 1, 2007 LAPKRITIS

KNYGOS 
• DIEVIŠKOJI KOMEDIJA. PRAGARAS3
• „IEŠKOJIMAI“
• „VITAMINŲ PARDAVĖJAS“
• „NOSTALGIJA“7
• BALTŲ LANKŲ KNYGYNO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI2
• VAGOS KNYGYNŲ TINKLO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI3
• Gintarė Adomaitytė.
PASKUI PRINCESĘ RAIDEGUNDĄ
2
• (PA)SKAITINIAI4
• NAUJOS KNYGOS1

TEATRAS 
• ILGA KELIONĖ Į LĖLIŲ TEATRĄ
• Ridas Viskauskas.
PASAULIS, KAIP LIGONIŲ SAMBŪVIS?
2

FOTOGRAFIJA 
• Tomas Razmus.
VALANDA SU PRANCŪZŲ FOTOGRAFIJA BRIUSELYJE

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
HOBITAI. KELIONĖ Į VIENIŠĄ KALNĄ
38

PAVELDAS 
• Stasys Yla.
KODĖL VAŠINGTONO KATEDROJE TURIME ĮRENGTI ŠILUVOS MARIJOS KOPLYČIĄ

POEZIJA 
• Alvydas Valenta.
KOVOTOJO ETIKOS KODEKSAS, ARBA DONO CHUANO PAMOKOS
17

PROZA 
• Justinas Lingys.
PROZA
4

VERTIMAI 
• PAVLO KOROBČIUK

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
MENO TERAPIJOS SEANSAS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Šiaurys Narbutas.
KOREKTIŠKŲ PRAMOGŲ EKSTERMINATORIAI
14
• Justinas Bočiarovas.
ESĖ
8

KRONIKA 
• PERŽIŪROS IR ĮŽVALGOS
• GYVENIMAS JUODO POLIETILENO MAIŠE
• Piotras Kulesza.
POLA NEGRI
• VERTĖJŲ DĖMESIUI!
• DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYBOS

DE PROFUNDIS 
• BALYS BUKELIS1
• Kęstutis Rastenis.
DIEVAS YRA TOLIMAS IR NEPASIEKIAMAS ARBA LAIPTAI Į DANGŲ
3
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ
51

DATOS

BŪKIME KAIP „GREKONYS“

Ričardas Kalytis

[skaityti komentarus]

1. Vergo žymė

Ar prisimenate, kiek buvo skundų „kolchozų“ laikais dėl jų pirmininkų? Vienam nedavė ganyklos, kitam arų, trečiam –­ automobilio laidotuvėms. Taip, suįžūlėję šie visagaliai su savo baudžiauninkais galėjo elgtis nesivaržydami. Sunkiai, labai sunkiai Landsbergis „prastūmė“ tada įstatymą, leidžiantį atleisti tokį pirmininką. Tereikėjo pusei kolūkiečių sueiti ir pakelti rankas. Įstatymas pasisekimo neturėjo, mat reikėjo tas rankas pakelti. Kas tai? Vergo žymė.

Ta pati žymė lenkė prie žemės vieną didelį vyrą ir neleido atsistoti su tauta Baltijos kelyje. Vergo žyme buvo pažymėti ir mūsų vadai 1940-aisiais. Ji išdeginta mūsų kaktose, ji nenuplaunama, nenugydoma, ji perduodama mūsų vaikams ir vaikaičiams. Tą žymę išdegino mūsų artimieji kaimynai. Pirmieji tai bandė padaryti kryžiuočiai, tačiau jiems nepavyko.

Pirmieji tai padaryti sugebėjo suazijėję maskvėnai, XVII amžiuje pirmą kartą Lietuvos istorijoje okupavę Vilnių. Tada jie motinų akyse skersdavo, virdavo katiluose jų vaikus, prievartaudavo mažametes, o mūsų kariuomenė negalėjo apginti. Tada ir atsirado mumyse ta vergo žymė. Vėliau šią žymę gilino kazokai, korę žmones mūsų miesteliuose ir laikę pakartuosius po mėnesį. Tą pačią žymę atnaujino tie patys okupantai Rainiuose, prie Ledjūrio, Rešiotuose, miestelių aikštėse, pametę išniekintus partizanų lavonus. Tai vis dėl to paties.

O kas dėjosi prie Bokšto? Ar negalėjo šaunioji armija paimti jo be aukų? Galėjo. Ne to reikėjo.

Reikėjo atnaujinti vergo žymę. Tad ir traiškė, skersomis kulkomis šaudė, kad tiktai būtų žiauriau, kad tiktai būtų baisiau. Šaudė ir leido filmuoti ir transliuoti, kad visi žinotų, jog negalima imperijai priešintis, kad Parlamento gynėjai išsilakstytų. Taip numatyta buvo. Tačiau įvyko stebuklas. Tą baisią valandą daugelio vergo žymė išnyko. Kartų kartos minės šią valandą, istorikai nagrinės, dramaturgai rašys pjeses. Tose pjesėse skambės žodžiai: „Jeigu mes net ir žūsime, nenusiminkite, Lietuva vis tiek kelsis, o nusikaltėlis bus nubaustas.“ O kai skaitys „Testamentą“, visi atsistoję verks. Didvyriškai bus pavaizduotos mūsų šauniosios moterys. Atsiminkime jų vardus! Jais motinos krikštys savo dukras. Deja, ne visų vergo žymė išnyko. Artėjant tankams, vieni išbėgo „pagalbos ieškot“, kiti „pavargę“ išnyko, treti pas klebonus pasislėpė. Tie, su pagilėjusiomis vergo žymėmis, dar ir šiandieną neatsigauna, bijo šaudymo. „Nereikia kariuomenės, nereikia ginklų, su kuo mes kariausim?“ Lyg neturėtume „gerų“ kaimynų (tai jau įrodė visas XX amžius).

2. Vargas sudėjusiesiems ginklus

Tai rytiečių, prieš daugelį amžių patyrusių mongolų ordų antplūdį, patarlė, kai šios, apgulusios miestus ir sudariusios apgaulingą taiką, juos užėmusios, nukapodavo beginkliams galvas, visiems, ūgiu virš kibitkos ašies, o moteris ir vaikus išvarydavo į vergiją.

Pasvarstykime, kodėl vis dėlto priešas nepuolė Parlamento, kitaip sakant, Lietuvos? Kas išgelbėjo?

Žmonės? Ginklai? Taip, ir ginklai. Jei nebūtų skelbta, kad Parlamente yra ginkluotų mirtininkų, šaunioji armija galėjo be didelių aukų (ten jos buvo nepageidautinos) prasiveržti pro minią su savo dujomis, lazdomis bei skydais. Tačiau Parlamento apsauga... Ne visada juk ir minia buvo, galėjo bet kada šaunusis Makutinovičius su savo skrebais ateiti ir suguldyti kniūbsčius. Būtų atsiradę ir atsivertėlių, suradusių apdairiai išmestas raudonas knygutes. Tada viskas būtų įvykę sklandžiai ir „demokratiškai“. „Sklandžiai“ juk paėmė ir Spaudos rūmus, ir televizijos pastatą. Tačiau Parlamento apsauga...

Galėjo ir su apsauga paimti, tačiau tada reikėjo deginti, šaudyti apsaugą ir į ją užsirašiusius deputatus. Tada jau nebereikėtų Falinui ieškoti Molotovo-Ribentropo pakto originalų. Ir taip viskas būtų aišku.

Ginklai padėjo. Visada reikia gintis.

1968 m. okupuojant Čekoslovakiją, pirmiausia buvo atlikta žvalgyba. Į Prahos oro uostą buvo pasiųstas transporto lėktuvas su ginkluotu desantu. Kaip čekai elgsis? Jeigu jį būtų sunaikinę, kariuomenė nebūtų įvesta. Bijota vidury Europos sukelti karą. Deja, lėktuvas nusileido, niekas jo nešaudė, desantas užėmė oro uostą, ir tada prasidėjo...

Dar nežinia, ar 1940 m. sovietai būtų ėję į Baltijos šalis, jeigu tos būtų pasiryžusios gintis, ir Lietuvoje nebūtų buvę Vitkausko. (Visada apie vitkauskus galvokime!) Sovietai buvo gerai pamokyti suomių ir bijojo kelti naują karą Europoj. Ar ne įrodymas, kad jie veikė žaibiškai, teikė ultimatumus valandomis? Ilgas tampymasis su suomiais bei pasaulio opinija privertė juos tenai atsisakyti savų planų. Suomiai su savo kukliais ginklais įrodė, jog šito kačiuko negalima nei parduoti, nei dovanoti – jis draskosi.

Kalbant su rusais apie jų prieškario gyvenimą, aiškėja, jog 1938–1939 metais jų gyvenimo lygis jau tiek buvo pakilęs, kad parduotuvėse buvo laisvai pardavinėjamas sicas* ir sviestas. Prasidėjus „finskoj vojnie“, viskas dingo, buvo įvestos kortelės, kurios naudotos iki 1949 m. Kažin, ar neatsitiko panašiai ir su „Afganskoj vojnoj“? Ar ne ji sužlugdė imperiją? Kokie gražūs buvo laisvieji mudžachedai, atvažiavę į šlyjančios imperijos sostinę pasirašyti jiems garbingos taikos! Apsivynioję rytietiškais turbanais, įdegę, griežtų veidų, išdidūs ir nepalenkiami... Ši maža tauta šalia grobuonių kaimynų XX amžiuje galėjo išlikti tiktai suspaudusi šautuvą. Mat kada didesnis tylomis įveda savo kariuomenę, ta pasilieka amžinai, jokios derybos ir skundai nepadeda. Prisiminkime Vilnių, kurio 1920 m. Lietuva negynė. Ko vertos buvo pasirašytos sutartys ir vėlesni skundai? Mažos ir ginkluotos tautos jėgą įrodė šveicarai (liko neokupuoti), o ypač izraeliečiai.

Ginklai mums, mažiems, svarbesni už duoną, nes be jų ši gali likti nesuvalgyta. Istorija mažoms tautoms retai, kartais tik vienintelį kartą suteikia progą. Mūsų žiauri istorija šiandien mums maloninga. Šiandieną mes atsakingi už savo ateitį. Teneprakeikia mūsų ateities kartos už šiaudadūšių ištartą žodį: „Su kuo mes kariausim?“

Senoj mūsų gryčioj, kampe ant lentynos, buvo sena, apzulinta tėvo gerbiama knyga, o toje knygoje parašyta: „Senovės Grekonys, kad ir negausūs, bet stiprūs buvo todėl, kad jie iš mažumės mokino savo vaikus trijų svarbiausių dalykų: joti žirgu, svaidyti vilyčias ir kalbėti tiesą.“ Būkime kaip „grekonys“.

_________________________

* Sicas – tai perkelis, medvilninis audinys, ilgai buvęs rusių trokštama medžiaga suknelėms siūti.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
20:30:40 May 29, 2011   
May 2010 May 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba