Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-11 nr. 3172

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Erika Drungytė.
SUŠALĘS VĖJAS
35
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO RENGINIŲ PROGRAMA
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

DATOS 
• BUVAU PRIEVARTA IŠVARYTA IŠ RADIJO IR TELEVIZIJOS RŪMŲ5
• Ričardas Kalytis.
BŪKIME KAIP „GREKONYS“

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
LRS PREMIJĄ GAVĘS LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS ĖMĖ DŽIAZUOTI
8
• PARALELĖS NR. 1, 2007 LAPKRITIS

KNYGOS 
• DIEVIŠKOJI KOMEDIJA. PRAGARAS3
• „IEŠKOJIMAI“
• „VITAMINŲ PARDAVĖJAS“
• „NOSTALGIJA“7
• BALTŲ LANKŲ KNYGYNO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI2
• VAGOS KNYGYNŲ TINKLO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI3
• Gintarė Adomaitytė.
PASKUI PRINCESĘ RAIDEGUNDĄ
2
• (PA)SKAITINIAI4
• NAUJOS KNYGOS1

TEATRAS 
 ILGA KELIONĖ Į LĖLIŲ TEATRĄ
• Ridas Viskauskas.
PASAULIS, KAIP LIGONIŲ SAMBŪVIS?
2

FOTOGRAFIJA 
• Tomas Razmus.
VALANDA SU PRANCŪZŲ FOTOGRAFIJA BRIUSELYJE

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
HOBITAI. KELIONĖ Į VIENIŠĄ KALNĄ
38

PAVELDAS 
• Stasys Yla.
KODĖL VAŠINGTONO KATEDROJE TURIME ĮRENGTI ŠILUVOS MARIJOS KOPLYČIĄ

POEZIJA 
• Alvydas Valenta.
KOVOTOJO ETIKOS KODEKSAS, ARBA DONO CHUANO PAMOKOS
17

PROZA 
• Justinas Lingys.
PROZA
4

VERTIMAI 
• PAVLO KOROBČIUK

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
MENO TERAPIJOS SEANSAS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Šiaurys Narbutas.
KOREKTIŠKŲ PRAMOGŲ EKSTERMINATORIAI
14
• Justinas Bočiarovas.
ESĖ
8

KRONIKA 
• PERŽIŪROS IR ĮŽVALGOS
• GYVENIMAS JUODO POLIETILENO MAIŠE
• Piotras Kulesza.
POLA NEGRI
• VERTĖJŲ DĖMESIUI!
• DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYBOS

DE PROFUNDIS 
• BALYS BUKELIS1
• Kęstutis Rastenis.
DIEVAS YRA TOLIMAS IR NEPASIEKIAMAS ARBA LAIPTAI Į DANGŲ
3
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ
51

TEATRAS

ILGA KELIONĖ Į LĖLIŲ TEATRĄ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Olga Pocevičiūtė

Aktorė Olga Pocevičiūtė šiemet mini 25 metų darbo Vilniaus teatre „Lėlė“ sukaktį. Ta proga OLGĄ POCEVIČIŪTĘ kalbina RIDAS VISKAUSKAS.

25 metai viename teatre! Ne juokai... Epochų kaita, paties teatro vaidmens visuomenėje pokytis, margi teatro žmonių vidaus santykiai, kasdienybės rutina... Ilgainiui keičiasi ir teatro žmogaus požiūris į save bei profesiją... Atsigręžime atgal. Kaip susidomėjote teatru?

Aktore nenorėjau būti – dar mokykloje maniau, kad jau esu aktorė...

Iki aštuonerių metų gyvenau Sibire. Mamos svajonė buvo grįžti į Lietuvą. Būdama penkerių jau skaičiau ir rašiau rusiškai bei lietuviškai. Mamos brolis mus parsivežė į Mažeikius. Buvau smalsi, aktyvi: skaičiau daug, nuo pirmos klasės šokius lankiau – tautinius, vėliau – pramoginius, vaidinau mokykloje, paskui – Mažeikių liaudies teatre, chore dainavau, per koncertus pranešinėdavau, kas pasirodys. Tik buvo pikta, kad vis princeses, karalaites mokykloj liepdavo vaidint. O draugei, tamsių plaukų, ryškaus veido, charakterinius vaidmenis skirdavo... Mokytoja sakydavo: esi su kasomis, šviesaus veido, netinki būti kokia ragana... Ką padarysi... Visose moksleivių dainų šventėse dalyvavau. Kraštotyra domėjausi. Buvau jaunoji korespondentė („Lietuvos pionierius“, „Pionerskaja pravda“). Rašinėlius laisva tema per visą sąsiuvinį rašydavau.

Toks mano gyvenimo būdas... Mano tėvai, puikūs žmonės, pasitikėjo manimi, nekontroliavo. Kai reikėjo rinktis profesiją, mąsčiau visaip. Galiu kirpėja būti – savo drauges šokiams papuošdavau. Siuvėja – būdavome su uniformom vienodom, vienintelė išskirtinė detalė – „kalnieriukas“, megzdavau jį visoms, siūdavau... Mokytoja – puikiai su vaikais bendraudavau. Gydytoja – visus gydydavau, kas pirštą įsipjaudavo ar ką... Bibliotekininke norėjau dirbti. Mamytė, pasitarusi su Dieduku, siūlė studijuoti teisę („rimtas mokslas“). Ir kioskininke norėjau būti...

Aš – irgi! Anuomet spaudos kioskai tik spauda, žurnalais prekiaudavo, tai dabar –­ visokiom maisto prekėm...

„Mokslas ir gyvenimas“, „Švyturys“, „Jaunimo gretos“!..

Nusprendžiau stoti į teisę. Bet... nusivežiau 4 nuotraukėles, reikėjo 5. Nepriėmė dokumentų. Nenusiminiau. Viena kaimynė patarė: „Yra Lietuvoje tokia Konservatorija – artistus ruošia!“ Netekau žado – kaip galima artistus ruošti? Čia juk Dievo dovana! „Galima galima“, – tikino kaimynė.

Nuvažiavau. Kursą rinko Dalia Tamulevičiūtė ir Vytautas Čibiras. Prisimenu, niekaip negalėjau Konservatorijos durų atidaryt. Anuomet buvau „kūda, nususi, liesa baisiai“. Pradėjau verkt. Žmogus kažkoks padėjo įeit... Ypatingai nesirengiau egzaminams. Iškritau po 3 turo. Paklausiau Tamulevičiūtės: „Pasakykite teisybę, ar aš galiu būti aktore? Ar verta atvažiuoti kitais metais?“ Pradėjo dėstytoja juoktis: „Esi labai jauna. Būtinai atvažiuok. Tik perskaityk knygų ir balsą treniruok, kad žemesnis būtų...“

Parvažiavusi perskaičiau visas knygas pagal duotą sąrašą. Vėliau Konservatorijoje beveik skaityti nereikėjo. Balsą pas muzikos mokytoją lavinau. Įsidarbinau namų valdyboj pedagoge – vaikų nuo 8 iki 16 metų laisvalaikį organizuodavau. Bet po pusmečio atsitiko baisus dalykas: buhalterė apkaltino mane pradanginus inventorių už 100 rublių! Vos infarkto negavau! Gyvenime svetimo popieriuko nesu paėmus nuo stalo... Įsidarbinau mokykloj pionierių vadove. Kaip man patikdavo organizuoti rytmečius, Užgavėnes!.. Mokiau pasiutusius penktokus rusų kalbos. Mokytojai man siūlė pedagogės kelią rinktis. Bet aš vėl nuvažiavau į Konservatoriją. Įstojau.

Kas kursą rinko?

Vlada Mikštaitė ir Gintas Žilys. Įstojome kaip būsimi dramos aktoriai, o po mėnesio sužinojom, kad būsime rengiami muzikiniam teatrui. Manęs šokas neištiko – aš muzikos mokyklą baigiau, bet kitiem... Įstojome 25, baigėme 16. Turėjau daug vargo dėl kalbos. Kalbėjau tik žemaitiškai. Mylima dėstytoja Valerija Vaitkevičiūtė siūlė manęs net nepriimt: nemokėjau lietuviškai kalbėt. Ypač kai reikėdavo greitai mintį dėstyt, per etiudus, tarkim. Turėjau daug energijos, temperamentas – o cho cho! Maniau, dėl tarmės galą gausiu... Specialiai namie skaitydavau itin taisyklingai, lėtai. Persilaužiau antram kurse. Bet susitikusi savą jaukų žmogų, kalbėdavau tik žemaitiškai. (Kai gyvenom Sibire, namie lietuviškai kalbėjom, visur kitur – rusiškai.) Mūsų kurso santykiai su Žiliu nesusiklostė – atsisakėme pedagogo. Ar tik nebūsime pirmieji Konservatorijoje, atsisakę pedagogo?.. Mėgau kurti etiudus tema „Pas babutę kaime“, atsitikimus gamtoj... Tai dėstytoją gal sunervinau... „Tu ką? Po Vilnių prostitutės vaikšto! Šiais laikais jos „Volgom“ važinėja, vilas joms stato... O tu man vaikiškus etiudus rodai apie „bobutę kaime ir šulinį“. Įskaudino mane... Jo paskaitas pamažu visi pradėjome ignoruoti. Vaidybos meistriškumą mums pradėjo dėstyti Algė Savickaitė. Reikalai pagerėjo. Labai ja pasitikėjau, širdį atverdavau...

Vlada Mikštaitė mus rengė muzikiniam teatrui, statydavome operetes, lavindavome dainavimo įgūdžius. Pirmam kurse man dėstė Aleksandra Staškevičiūtė. Ji sakydavo: „Oi, tavo ilgi plaukai! Turi juos susukti į kuodą, nes palaidais plaukais tik ponios į balius vaikšto.“ Ji daug kalbėjo apie etiketą, kaip artistė turi atrodyti „ponių visuomenėje“... O dainavome tik „do re mi fa sol la si“... Perėjau mokytis dainavimo pas Abdoną Lietuvninką. Labai patiko. Ir egzamino nebijojau... Niekada nedrebu eidama į sceną. Širdis lyg ir sustingsta, bet kad prakaitas muštų – ne. Noriu greičiau išeiti į sceną. Kokį tekstą pasakyti reikia, koks mano personažo tiks­las – žinau, bet kaip tekstą sakysiu – neplanuoju. Stresinėje situacijoje, jei ir ką supainioju, nesutrinku – improvizuoju.

Diplominius spektaklius („Devynbėdžiai“; „Šešėlis“; su dėstytoja Nataša Ogaj paruošėme koliažą pagal A. Čechovo, F. Dostojevskio kūrinius; „Merėje Popins“ vaidinau Mamą; koncertas-vaidinimas) rodėme Kauno muzikiniame teatre.

Kaip toliau klostėsi kurso likimas?

Ne visi mokėjo šokti ir dainuoti, kaip reikia muzikinio teatro spektakliams. Tuo metu Kauno dramos teatrui vadovavo Vytautas Čibiras. Po teatro peripetijų 1976 metais jis visą mūsų kursą ir pakvietė į Kauno dramos teatrą. Buvau įtraukta į spektaklį „Biografija: vaidinimas“. Jonas Vaitkus pastatė „Lopšinę“ (1976) – tuo metu tai buvo didelė naujiena teatre. Mus pasitiko vyresni aktoriai – Rūta Staliliūnaitė, Kęstutis Genys, Antanas Barčas, Antanas Žekas, Milė Šablauskaitė, Doloresa Kazragytė... – labai pagarbiai. Po pirmo spektaklio „Merė Popins“ mus net pristatė žiūrovams, apdovanojo knygomis! Jokių intrigų trupėje nebūdavo. Grimo kambariu dalydavomės su Kazragyte. Ypač mane globojo Antanas Gabrėnas – labai intelektualus, išprusęs aktorius.

iliustracija
Evaldas Mikaliūnas, Olga Pocevičiūtė, Juozas Marcinkevičius, Marija Leikauskaitė spektaklyje „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ (apie 1984 m.)
Audriaus Zavadskio nuotraukos iš „Lėlės“ teatro archyvo

Premjeras kartu švęsdavome. Vyresnieji stengdavosi suprasti, kuo gyvename, ką galvojame.

Kai vyriausiu režisieriumi tapo Jonas Vaitkus, teatre sustiprėjo drausmė (ligi tol buvome įpratę „laisvai“ gyvent...). Man patiko Vaitkaus „valdžia“ – įsivaizdavau aktorystę kaip „auką“. Rytą būdavo mankšta, paskui – repeticija, pertrauka (nubėgdavom kokį „Astros“ kotletą praryti kavinėn per kelią...), vėl – repeticija, vakare – spektaklis. Jokio asmeninio gyvenimo. Bet pradėjo persekiot „kavalieriai“ –­ laukdavo prie durų su gėlėm... Siutino mane jie. Visos mano draugės jau ištekėjo. Likau viena senmergė. Nutariau ištekėt, kad ramybė būtų, kad galėčiau dirbti kaip žmogus.

Vyrą išsirinkau ne menininką. (Juokai: dar vaikystėj svajojau ištekėti už vyro –­ tolimojo plaukiojimo jūreivio ir nebylio tuo pačiu.) Moters dalia – vaikai, pradėjau lauktis... Kai grįžau po dekreto, Vaitkus mane iš karto „įmetė“ vaidinti „Unijoje“ (pagal J. Grušą) vietoj Jūratės Onaitytės. Spektaklis po savaitės. Buvau šokiruota. Labai geranoriškai man padėjo spektaklyje vaidinę Rūta Staliliūnaitė ir Algimantas Masiulis. Per spektaklio aptarimą visi sulaukėme pastabų. Man režisierius pasakė: „Be repeticijų, po pertraukos... kaip su mėšlinais batais per parketą pravažiavai, bet nieko – mėšlo buvo nedaug...“ Šią frazę amžiams įsiminiau.

Pradėjo sirgti mažas sūnus, auklės nebuvo iš ko samdytis. Išėjau iš teatro. Gimė antras sūnus. Buvo sunku. Pradėjau sapnuoti teatrą. Paskambinau Vaitkui... Bet po mėnesio jį atleido iš pareigų...

Nuėjau į Povilo Mataičio folkloro teatrą. Repetavau kiekvieną vakarą kaip šokėja. Artėjo koncertas. Mane vadovas pasikvietė ir sako: „Yra problema – turite pase pasikeisti vardą. Jis – rusiškas. Turite apsispręsti. Jei nepasikeisite, nedirbsit mūsų teatre.“ Galite įsivaizduoti, kaip jaučiausi... Tai ką – tėvo motinos turiu išsižadėti vardan... Kitą dieną nuėjau ir pasakiau: „Labai ačiū. Atsiprašau. Nevaidinsiu.“ Aišku, paverkiau...

Kreipiausi ir į tuometinį Akademinį dramos teatrą – į Henriką Vancevičių. Repetavau du spektaklius. Bet anuo metu nebuvo autorinių sutarčių aktoriams. Etato man nedavė dėl tuometinės „neskaidrios“ etatų skyrimo tvarkos... (Beje, vyresnioji teatro moterų karta nedraugiškai žiūrėjo į jaunas aktores, gal baiminosi dėl savo vyrų?..) Bet Rimas Tuminas, rengęsis repetuoti A. Kuternickio pjesę „Fėjos Dražė variacijos“ tema, pagrindinį vaidmenį pasiūlė Reginai Arbačiauskaitei ir man. Repetavome pakaitomis. Artėjant peržiūrai, pradėjo repetuoti aktorė Rasa Kirkilionytė. Spektaklio premjera turėjo vykti Kaune (1982). Tuminas pasakė: „Nori – vaidink.“ „Noriu!“ Suvaidinau. Vėl pokalbis su Vancevičiumi – teisiniu požiūriu buvau „neaiški artistė“. Etato negavau...

Pasiguodžiau savo dėstytojai Savickaitei. Ji patarė pasidomėti, gal Vilniaus teatre „Lėlė“ trūksta aktorių? Nuėjau, bet su manimi į kalbas nesileido, nors laisvų etatų buvo. Kreipiausi į Kultūros ministeriją. Ten man pasakė: yra režisieriaus asistento etatas „Lėlėj“. Susitikau su tuometiniu teatro direktoriumi Eduardu Mauruku. Pradėjau dirbti. Sceną ploviau, lėles nešiojau. Iš pradžių buvo sunku. Ne iš karto radau bendrą kalbą su aktoriais. Jau svarsčiau, gal važiuot man į Šiaulių dramos teatrą...

Pamažu įsitraukiau į „Lėlės“ spektaklius. Iš pradžių nesupratau lėlių teatro specifikos. Buvo spektaklis „Mes, žvirb­liukai“ (pagal J. Radičkovo pjesę, rež. Laima Lankauskaitė, 1983). Aš kad vaidinu, kad šoku, o režisierė: „Ką jūs darote? Jūsų žvirblis neskrenda!“ Aš: „Viešpatie, kaip jis neskrenda? Mane prakaitas muša nuo šokio...“ Man labai padėjo aktorė Ona Pučkoriūtė, dabar gyvenanti JAV. Taigi Ona ir sakydavo man: „Pati būk šalta. Rankose viskas.“ Gal penkerius metus mokiausi, kaip teisingai nukreipti savo energiją į rankas ir į lėlę. Rimas Driežis labai padėjo („Vilkas baisininkas“, 1989). Kūrėme spektaklį „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“ su marionetėmis (pagal S. Gedos pjesę, 1984). Režisierius mane „piliavojo, piliavojo“... ir pradėjau suprasti, kaip reikia su marionetėmis vaidinti.

Dabar, kai pasižiūriu į savo draugų – dramos aktorių – gyvenimus, nežinau, ar norėčiau savo širdį draskyti dramos teatre... Man patinka teatro „Lėlė“ žiūrovai –­ vaikai, jų reakcijos – natūralios, be patoso, pozos.

Man juokinga, kai lėlių teatro aktorius sako, kad pavargo pusę valandos pavaidinęs kokį „katiną“. Dramos teatre aktoriai, atiduodami visą širdį ir energiją, vaidina po 3–4 valandas. Pas mus spektaklis savo forma – tarsi žaidimas. Pagal aktorių jėgas, mūsų spektaklis – anekdotas. Klausimas apie ištikimybę, tarkim, lėlių spektaklyje yra lengvas. Ir atsakymas – lengvas. Pavyzdžiui, vaidiname spektaklį „Bjaurusis ančiukas“ (pagal V. Palčinskaitės pjesę, rež. Algimantas Pociūnas, 1998). Lengva viskas. Ne tragediją vaidiname. Dramos spektaklyje suaugusiesiems reikia kitokios aktoriaus energijos ir emocijų galios. Vaikui kitaip sakai.

Kūrybinės energijos turiu daug: tapau, rašau...

Stebėdamas Vitalijaus Mazūro repeticijas („Eglė žalčių karalienė“, 2007) pagalvojau, kad lėlių teatre gali dirbti tik nuolankus, gal net tikintis aktorius. Juk ryškaus dailininko teatre aktorius tarnauja... formai.

Taip. Bet dramos teatre dabar ar ne formai aktorius paklūsta? Nebuitiniame, stilizuotame spektaklyje ir būti kitaip negali.

Kaip mažieji žiūrovai keitėsi per tas dvi dešimtis?

Labai. XXI amžius! Kelerių metų vaikas jau kalba mobiliuoju telefonu, žaidžia kompiuterinius žaidimus. Vaikai racionalesni. O emociškai mažieji apleisti. Jiems trūksta meilės, švelnumo ir dėmesio. Tėvai „daro“ pinigus, o vaikai lieka vieni su savo problemomis. O teatro (meno) misija per amžius buvo ir bus – žmogaus dvasios reikalai. Tarkime, mūsų teatre yra spektaklis „Baltos pasakos“ (rež. Nijolė Indriūnaitė, 2005) – nekomercinis, bet jam pasibaigus visi žiūrovai išeina sujaudinti (ar blogai? labai gerai!), pakylėtos dvasios.

Kartą po spektaklio „Bjaurusis ančiukas“ viena auklėtoja pasakė: „Tema gal ir įdomi, bet kad vaikams verkti reikia – nesąmonė...“ O aš mąstau – reikia verkti, kai gailiesi skriaudžiamo herojaus.

Gailesčio kaskart vis mažiau. Įsigali principas „Krintantį – pastumk!“

Žurnale „Peterburgskij teatralnyj žurnal“ skaičiau apie režisieriaus Anatolijaus Praudino puoselėtą viziją – „Gedintis teatras vaikams“. Aišku, teatro vadovybė greitai šio režisieriaus paslaugų atsisakė – „nekomercinis reikalas“...

Reikia teatre ir pramogų, bet svarbu, kad vaikus išmokytume mylėti. Tie spektakliai, kurie į žmogaus sielą beldžiasi, ir yra įdomūs.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
20:30:36 May 29, 2011   
May 2010 May 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba