Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-11 nr. 3172

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Erika Drungytė.
SUŠALĘS VĖJAS
35
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO RENGINIŲ PROGRAMA
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

DATOS 
• BUVAU PRIEVARTA IŠVARYTA IŠ RADIJO IR TELEVIZIJOS RŪMŲ5
• Ričardas Kalytis.
BŪKIME KAIP „GREKONYS“

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
LRS PREMIJĄ GAVĘS LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS ĖMĖ DŽIAZUOTI
8
• PARALELĖS NR. 1, 2007 LAPKRITIS

KNYGOS 
• DIEVIŠKOJI KOMEDIJA. PRAGARAS3
• „IEŠKOJIMAI“
• „VITAMINŲ PARDAVĖJAS“
• „NOSTALGIJA“7
• BALTŲ LANKŲ KNYGYNO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI2
• VAGOS KNYGYNŲ TINKLO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI3
• Gintarė Adomaitytė.
PASKUI PRINCESĘ RAIDEGUNDĄ
2
• (PA)SKAITINIAI4
• NAUJOS KNYGOS1

TEATRAS 
• ILGA KELIONĖ Į LĖLIŲ TEATRĄ
• Ridas Viskauskas.
PASAULIS, KAIP LIGONIŲ SAMBŪVIS?
2

FOTOGRAFIJA 
• Tomas Razmus.
VALANDA SU PRANCŪZŲ FOTOGRAFIJA BRIUSELYJE

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
HOBITAI. KELIONĖ Į VIENIŠĄ KALNĄ
38

PAVELDAS 
• Stasys Yla.
KODĖL VAŠINGTONO KATEDROJE TURIME ĮRENGTI ŠILUVOS MARIJOS KOPLYČIĄ

POEZIJA 
• Alvydas Valenta.
KOVOTOJO ETIKOS KODEKSAS, ARBA DONO CHUANO PAMOKOS
17

PROZA 
• Justinas Lingys.
PROZA
4

VERTIMAI 
• PAVLO KOROBČIUK

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 Andrius Jevsejevas.
MENO TERAPIJOS SEANSAS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Šiaurys Narbutas.
KOREKTIŠKŲ PRAMOGŲ EKSTERMINATORIAI
14
• Justinas Bočiarovas.
ESĖ
8

KRONIKA 
• PERŽIŪROS IR ĮŽVALGOS
• GYVENIMAS JUODO POLIETILENO MAIŠE
• Piotras Kulesza.
POLA NEGRI
• VERTĖJŲ DĖMESIUI!
• DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYBOS

DE PROFUNDIS 
• BALYS BUKELIS1
• Kęstutis Rastenis.
DIEVAS YRA TOLIMAS IR NEPASIEKIAMAS ARBA LAIPTAI Į DANGŲ
3
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ
51

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS

MENO TERAPIJOS SEANSAS

Andrius Jevsejevas

[skaityti komentarus]

iliustracija
P. Tamolė – Sieras ir J. Verseckas – Paulius
Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Liaudies išmintis byloja: kokia bus naujųjų metų pradžia – tokie bus ir visi metai. Berods visiškai neseniai (lapkričio mėnesį) savaitėlei duris pravėrusios ir vėl žiūrovus įsileidusios tik pirmąjį 2008-ųjų savaitgalį Menų spaustuvės metai prasidėjo jauno režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklio „Poliklinika“ premjera.

Turbūt nebuvo itin netikėta, kad jau pačioje naujųjų metų pradžioje į Menų spaustuvę prigužės tiek žmonių, trokštančių pamatyti naują A. Jankevičiaus teatrinį eksperimentą, jog žiūrovus teks sodinti ant „Kitos“ salės laiptų ar ant grindų. Visa tai, matyt, galima paaiškinti labai papras­tai. Kaip žinia, per žiemos šventes visada padaugėja įvairių negalavimų. Tai ir įvairios žarnyno ligos, virškinimo sutrikimai, kamuojantys daugelį įveikusių dvylikos patiekalų „iššūkį“ ar padauginusių tradicinio kalėdinio vyno su dar labiau tradiciniais tapusiais kalėdiniais mandarinais. O kur dar Naujieji metai ir galybė nusprogdintų galūnių, sproginėjančių ausų būgnelių, smegenų ląstelių? Nederėtų pamiršti ir elementaraus peršalimo, gripo, depresijos, anoreksijos, šizofrenijos... „Poliklinikos“ personalo kvietimas gydytis šias moderniosios visuomenės ligas buvo išgirstas. Šių metų sausio 4–5 d. Menų spaustuvėje jaunųjų kūrėjų grupelės atidaryta poliklinika, kaip ir kiekviena gydymo įstaiga, buvo pasmerkta sulaukti „klientų“ antplūdžio.

Spektaklio „Poliklinika“ anonsas skelbė, jog statant spektaklį nesiremta jokia dramaturgija, o scenarijus parašytas „iš lempos“, tiksliau sakant, iš asmeninės režisieriaus ir aktorių patirties, gyvenime sutiktų žmonių, situacijų ar bulvarinės žiniasklaidos straipsnių. Tai, viena vertus, aktoriams suteikia daugiau laisvės per kuriamą personažą aktualizuoti savo patyrimą ir visos dabartinės Lietuvos problematiką. Kita vertus, tvirtos dramaturginės linijos, veiksmo nebuvimas ir nesibaigiantis šnekėjimas kliudo suprasti fabulą, žiūrovas, kartkartėmis, negrįžtamai „pameta“ siužetinę liniją, lieka tarsi „už borto“.

Vos tik įžengus į salę nelieka abejonių, jog spektaklyje bus bandoma reflektuoti mūsiškas, lietuviškas problemas. Dar neprasidėjus vaidinimui, tai akivaizdžiai matoma Lauros Luišaitytės sukurtoje scenografijoje: tarp scenos šonuose stovinčių dviejų televizorių ir trijų raudonų kėdžių mažytės scenos gilumoje ant žemės iš raudonos lipnios juostos suklijuotas Lietuvos žemėlapis, kurio viduryje – didelis užrašas 112 (pagalbos telefono numeris). Kiekvieno personažo monologo metu televizoriuose projektuojami įvairūs vaizdai: nuo Ingmaro Bergmano „Rudens sonatos“, Jimmy’o Hendrixo ir dainininkės Björk vaizdo klipų iki vaiduoklio Kaspero nuotykių. Tiesa, sunku pasakyti, ar šios transliacijos turi kokią nors gilesnę prasmę ir turėtų kaip nors prisidėti kuriant spektaklio koncepciją, ar tiesiog iliustruoja veikėjų pasakojamas istorijas. Lygiai tą patį būtų galima pasakyti ir apie spektaklio metu skambančią jau minėtų Björk ar Hendrixo muziką.

Keturi spektaklio veikėjai – taip pat tikri lietuviški tipažai, įkūnijantys, pasak režisieriaus, keturias didžiausias lietuvių ligas: fanatizmą, alkoholizmą, susvetimėjimą ir vertybių nebuvimą. Personažai stipriai šaržuojami, o juodai nudažyti dantys ir demonstratyvios kai kurių veikėjų šypsenos netgi primena tą iki skausmo lietuvišką „Radioshow“ estetiką (antiestetiką?). Į antiestetikos kategoriją turbūt pretenduoja ir iš šių burnų sklindanti personažų kalba. „Poliklinikoje“ tarsi iš gausybės rago pasipilančių keiksmažodžių „meno terapija“ tikriausiai privertė nuslinkti ne vieną jautresnės sielos žiūrovo plauką. Tiesa, negalima sakyti, jog iš personažų lūpų besi­pilanti bjaurastis buvo nemotyvuota, nerezultatyvi.

Gana iliustratyvi ir „Poliklinikos“ veikėjų sceninė išvaizda, suteikianti konkrečių nuorodų į tam tikrą veikėjų statusą. Štai sportiniu kostiumu pasipuošęs veikėjas Sieras (akt. Paulius Tamolė) – tarsi iškirptas iš Kauno miegamųjų rajonų kiemų peizažo, peiliu persmeigta morka, kurią nešiojasi Mergina (akt. Agnė Ramanauskaitė), savotiškai išduoda jos, kaip namų šeimininkės, psichologinę būseną, Björk paveikslėlis ant Fano (akt. Tautvilas Gurevičius) marškinėlių nurodo visų šio personažo minčių subjektą, o Pau­lius (akt. Jonas Verseckas) – tipiškas vaikinukas „prie meno“, pačių kūrėjų vadinamas „vaikinuku, kuris yra joks“.

iliustracija
Spektaklio „Poliklinika“ scena

Spektaklio meninė tikrovė kuriama dėlionės principu, derinant ir jungiant atskirų veikėjų pasakojimus. Rodos, kad kiekvieno „Poliklinikos“ personažo pasakojama istorija (arba „anesteziologinis pasakojimas“) sudaryta iš dviejų lygmenų: realiojo ir legendinio/mitinio. Legendiniai lygmenys kristalizuojasi personažų galvose ir savotiškai persikelia į sceninę realybę, realizuojami joje.

Siero legenda glaudžiai susijusi su Pauliaus vizija. P. Tamolės Sieras jau 20 metų kas naktį sapnuoja košmarą apie Vytautą Didįjį, kurio nukirstą galvą arklys atveda „pagirdyti“ iki čiornoje more, tačiau murkdomą į vandenį galvą pačiumpa žuvėdra ir nusineša Rusijos link (šį sapną, žinoma, galima interpretuoti ir kaip savotišką Lietuvos ir Rusijos politinių santykių metaforą). Tuo tarpu J. Versecko Paulius vis prisimena savotiškai legendinę grupę „Lempa“ bei „hašišinę“ viziją apie didžiulį orchidėjos žiedą, kurį pauostęs pradeda dusti. Be to, jie nuolat prisimena jaunystę, kai dar buvo geriausi draugai, kai turėjo vienas kitą. O dabar – abu veikėjai dūsta. Kartais net atrodo, kad Paulius ir Sieras – kadaise buvo vienas asmuo, kad J. Hendrixo „Hey Joe“ grojantis Pau­lius yra kadaise tą patį dariusio Siero jautrioji, kūrybingoji pusė, palikusi jį po nevykusio koncerto. Matyt, ne veltui ir spektaklio programoje Paulius vadinamas „Sieras Number Two“ (Sieras numeris du).

Savo legendą turi ir aktoriaus T. Gurevičiaus Björk Fanas, pasakojantis apie mistišką mergaitę iš kalnų, kurios ašaros, nukritusios nuo uolos, garsas suvirpino pirmiausia tūkstančių Islandijos ir Britanijos gyventojų širdis, o galiausiai ir galingiausių pasaulio muzikos prodiuserių pinigines. Apsėstas formato, plastiko ir sintetikos fobijų, Fanas, tarsi televizoriuose rodomame Björk klipe, susisuka į kokoną (turbūt todėl aktoriaus T. Gurevičiaus personažas atrodo toks užsidaręs savo viduje) ir pagamintu sprogstamuoju užtaisu apraizgo vienas kitą vėl suradusius Paulių ir Sierą.

Galima manyti, kad taip sujungiamos šių trijų veikėjų istorijos: sprogmuo – tai „raudonas mygtukas“ Siero galvoje, įsijungęs tik po 20 metų trukusio murkdymosi „Juodojoje jūroje“.

Deja, iš šio konteksto iškrenta aktorės A. Ramanauskaitės Merginos personažas. Mergina. Ji ir jos pasakojamas I. Bergmano „Rudens sonatos“ siužetas tarsi lieka nuošalėje. Susidaro įspūdis, jog režisieriui šios veikėjos vietos spektaklyje rasti dar nepavyko.

Stebint scenoje veikiančius aktorius, nesunku pastebėti, kad duotojoje situacijoje jie jaučiasi itin gerai. Turbūt tam turėjo įtakos ir faktas, kad „Poliklinikos“ dramaturgija buvo kuriama spontaniškai, repeticijų metu, spektaklio medžiaga imta „iš gyvenimo“. O ir salėje susirinkę žiūrovai jautėsi neblogai: vieno iš aktorių paraginti palojo, pamiaukė ir paūžė kaip per krepšinio rungtynes. Nelabai aišku, kam reikėjo griauti sistemą „jūs ten, o aš čia“, nors tai ir sudarė įspūdį, kad visi, pabuvoję „Poliklinikoje“ (ar salėje, ar scenoje), – savotiški režisieriaus A. Jankevičiaus pacientai.

Ne visiškai suprantamas buvo režisieriaus sprendimas panaudoti vaiduoklių įvaizdį. Vos įėjusius į salę žiūrovus pasitinka kampe pasodintas vaiduoklis Kasperas, vėliau aktoriai „sušoka“ savotišką vaiduoklių šokį, galiausiai vaidinimo pabaigoje vaiduoklių kaukėmis prisidengę „tyros meilės bažnyčios“ agentai užverbuoja I. Bergmano filmo siužetą baigusią pasakoti Merginą. Galbūt vaiduoklių kaukės turėjo simbolizuoti tą žmonių susvetimėjimą, žmonių egzistencijos netikrumą? Gaila, bet klausimų liko daugiau nei atsakymų.

Spektaklio „Poliklinika“ anonse buvo žadamas teatrinis eksperimentas, tačiau taip ir nepavyko suprasti, kuo tas eksperimentavimas pasireiškė ir, tuo labiau, ar tas eksperimentas pavyko. Ar eksperimentuojama buvo scenoje? O gal bandomaisiais triušiais buvo susirinkusieji salėje? Režisierius ir aktoriai bendro darbo repeticijose metu sukūrė gana įdomią draminę medžiagą, bet, manau, scenoje nepavyko galutinai realizuoti ir jos. Pati „Poliklinikos“ gydymo procedūra – gana chaotiška, tačiau kažkuo paveiki, o ganėtinai laisva spektaklio forma, ypač nesant konkretaus dramaturginio teksto, leidžia tęsti bendros koncepcijos ieškojimus.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
20:30:34 May 29, 2011   
May 2010 May 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba