Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-11 nr. 3172

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Erika Drungytė.
SUŠALĘS VĖJAS
35
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO RENGINIŲ PROGRAMA
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

DATOS 
• BUVAU PRIEVARTA IŠVARYTA IŠ RADIJO IR TELEVIZIJOS RŪMŲ5
• Ričardas Kalytis.
BŪKIME KAIP „GREKONYS“

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
LRS PREMIJĄ GAVĘS LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS ĖMĖ DŽIAZUOTI
8
• PARALELĖS NR. 1, 2007 LAPKRITIS

KNYGOS 
• DIEVIŠKOJI KOMEDIJA. PRAGARAS3
• „IEŠKOJIMAI“
• „VITAMINŲ PARDAVĖJAS“
• „NOSTALGIJA“7
• BALTŲ LANKŲ KNYGYNO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI2
• VAGOS KNYGYNŲ TINKLO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI3
• Gintarė Adomaitytė.
PASKUI PRINCESĘ RAIDEGUNDĄ
2
• (PA)SKAITINIAI4
• NAUJOS KNYGOS1

TEATRAS 
• ILGA KELIONĖ Į LĖLIŲ TEATRĄ
• Ridas Viskauskas.
PASAULIS, KAIP LIGONIŲ SAMBŪVIS?
2

FOTOGRAFIJA 
• Tomas Razmus.
VALANDA SU PRANCŪZŲ FOTOGRAFIJA BRIUSELYJE

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
HOBITAI. KELIONĖ Į VIENIŠĄ KALNĄ
38

PAVELDAS 
• Stasys Yla.
KODĖL VAŠINGTONO KATEDROJE TURIME ĮRENGTI ŠILUVOS MARIJOS KOPLYČIĄ

POEZIJA 
• Alvydas Valenta.
KOVOTOJO ETIKOS KODEKSAS, ARBA DONO CHUANO PAMOKOS
17

PROZA 
 Justinas Lingys.
PROZA
4

VERTIMAI 
• PAVLO KOROBČIUK

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
MENO TERAPIJOS SEANSAS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Šiaurys Narbutas.
KOREKTIŠKŲ PRAMOGŲ EKSTERMINATORIAI
14
• Justinas Bočiarovas.
ESĖ
8

KRONIKA 
• PERŽIŪROS IR ĮŽVALGOS
• GYVENIMAS JUODO POLIETILENO MAIŠE
• Piotras Kulesza.
POLA NEGRI
• VERTĖJŲ DĖMESIUI!
• DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYBOS

DE PROFUNDIS 
• BALYS BUKELIS1
• Kęstutis Rastenis.
DIEVAS YRA TOLIMAS IR NEPASIEKIAMAS ARBA LAIPTAI Į DANGŲ
3
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ
51

PROZA

PROZA

Justinas Lingys

[skaityti komentarus]

Klyksmas

Vidurnaktį kažkur penktame aukšte suklykė vaikas.

Pabudo Ipolitas, bet tyli.

Ketvirtame aukšte girtas kaimynas pradėjo rėkt ant žmonos.

Ipolitas vis tyli.

Pensininkui iš trečio aukšto, išgirdus triukšmą, suskaudo dantį, ir jis sudejavo.

Ipolitas kantriai tyli.

Pelė, pasislėpusi antro aukšto tualete, įkrito į kriauklę ir pradėjo cypsėti.

Sukandęs dantis Ipolitas eina į virtuvę, atsigeria šalto vandens iš krano.

Tamsoje, guldamas į lovą nusimuša mažąjį pirštelį ir…

Pirmame aukšte pasigirsta Ipolito klyksmas.

Vasario 14 dieną

Pakilęs ryte, Ipolitas nusiprausė, užsivilko švarius marškinius, brūkštelėjo delnu per smakrą.

– Reikėtų nusiskusti, – tarė pats sau ir neskubėdamas pradėjo grandyti žandą. Įgudusi ranka vikriai vedžiojo aštrų skustuvą. Tuo metu kambario kampe kažkas sukrebždėjo.

– Čia kas? – nustebo jis. – Gal žiurkė? Ne, ko gero skersvėjis, – žiūrėdamas į veidrodį nusprendė Ipolitas. Vos tik pakėlė skustuvą prie nebaigto skusti smakro, už nugaros vėl pasigirdo keistas šlamesys. Ipolitas apsidairė. Ant sienos kabojo kalendorius, o jo lapeliai plastėjo tarsi kambaryje pūstų stiprus vėjas, atversdamas ir vėl užversdamas vasario 14 dienos datą. Šv. Valentino diena. Ipolito širdis pradėjo vis smarkiau ir smarkiau plakti. Bijodamas, kad ji neiššoktų, jis prispaudė ranką prie krūtinės ir užčiuopė kažką kieta.

– Saldainis! – sušuko Ipolitas ir ištraukė iš kišenės seniai pamirštą karamelinį saldainį. Ašaros kaip pupos pabiro iš akių.

– Kur tu buvai dingęs? Ar žinai, kad per tavo norą slapstytis netekau merginos. Ją paviliojo kitas, davęs jai šokolado plytelę su saldžia šypsenėle. O tu... Tu buvai saldainis su meile, kurią norėjau jai padovanoti. Kam tu dabar reikalingas? Dabar tu tik karamelinis saldainis su išblukusiu popieriuku, – Ipolitas išvyniojo saldainį ir norėjo jį įsidėti į burną, bet pagalvojo, kad saldainiui tirpstant, kartu su juo gali ištirpti ir jo meilė, kurią dar neseniai jis puoselėjo savo išrinktajai. Bet argi saldainis yra meilė? Ne. Vadinasi, saldainį galima suvalgyti, ir nėra ko čia bijoti. O meilę galima paslėpti kur nors kitur. Bet kur? Ipolitas pradėjo vaikščioti po kambarį, ieškodamas, kur galėtų saugiai paslėpti savo meilę. Palindo po lova, bet ten gulėjo kojinė, atidarė spintą, tačiau joje buvo sukrauti žurnalai apie kambarinių gėlių priežiūrą. Ieškodamas, kur padėti savo meilę, Ipolitas blaškėsi po kambarį. Suvalgė vakarykštį kotletą, išsilygino marškinius, sutvarkė elektros lizdą. Nebežinodamas, ką toliau daryti, sustojo priešais veidrodį ir susimąstė.

Jokia gera mintis, kur paslėpti savo meilę, neaplankė Ipolito, tad jis giliai atsiduso ir nusprendė, kol ateis toji mintis, dar švariau nei visada nušluos šaligatvius ir parko takelius.

Pasipuošę raudonomis širdelėmis Šv. Valentino dieną, žmonės ne tik darbe, bet ir gatvėje glėbesčiavosi, bučiavosi, džiaugėsi ir šoko, rodydami tikrąjį savo sielos veidą ir jausmus. Jie neslėpė, kad yra Valentinai, Valentinos ar Valentukai.

Ipolitas tą dieną dar švariau nei visada šlavė šaligatvius ir parko takelius. Siekdamas savo tikslo, jis ilgiau nei visada energingai mosavo šluota.

Stumdydamiesi alkūnėmis, pro Ipolitą nustraksėjo studentų būrelis, kurio centre švytėjo rudaplaukė galva be kepurės. Staiga ji atsisuko Ipolito pusėn, ir po akimirkos ledinė sniego gniūžtė, paleista rudaplaukio, bumbtelėjo Ipolitui į galvą ir ištiško į smulkius gabalėlius. Arkliškas juokas išsiveržė iš rudaplaukės galvos, o jam pritarė susitraukę studenčiokai. Ipolitas sulinkęs krapštė degantį sniegą ir nuoskaudą nuo veido. Jis to visai neslėpė.

– Kas jums? – timptelėjo Ipolitą už skverno mergaitė.

– Nieko, – burbtelėjo jis.

– Skauda? Parodykit, nuo manęs nereikia nieko slėpti, – tęsė ji.

– Aš nieko ir neslepiu, – pasakė Ipolitas ir pasilenkė prie mergaitės.

– Tuoj nebeskaudės, – mergaitė išsitraukė sąsiuvinį, atplėšė primargintą kamputį ir prispaudė jį prie degančio Ipolito skruosto. Paskui į kitą skruostą pabučiavo. Ipolito veidas nušvito ir tapo skaistus kaip kūdikio.

– Tikras Ipolitas, – mergaitės motina dėbtelėjo baltomis akimis Ipolito pusėn, pačiupo mergaitę už rankos ir nusivedė.

Iš kur ji žino mano vardą? – pats savęs paklausė Ipolitas ir, pats sau neatsakęs, nužingsniavo namo. Grįžęs pastebėjo, kad ant jo kepurės varna padėjusi savo garuojančią žymę.

– Laimė aplankys, kaip sako seni žmonės, – pagalvojo Ipolitas ir garuojančią žymę pakišo po kranu. Išplovęs kepurę, padžiovė ją ir ėmė laukti, kada ateis laimė. Belaukdamas pradėjo krapštyti mergaitės priklijuotą prie žando sąsiuvinio skiautelę. Kai ji atšoko, Ipolitas perskaitė žodžius:
Kai medžiai sužaliuos,
O ievos bus išbalę,
Lakštingalos giedos,
Jausmai prabus sušalę...

Kažkur labai giliai Ipolitas pajuto krebždant jausmą, kurį buvo paslėpęs karameliniame saldainyje, kai ruošėsi jį dovanoti merginai. Suvokimas, kur slepiasi meilė, perskrodė jį nuo galvos iki mažiausiojo kojos pirštelio. Noras gyventi, džiaugtis ir veikti užvaldė jį.

– Laimė nežino, pas ką ateiti, nes varnos paliktą žymę ant kepurės išploviau, –­ svarstė Ipolitas, – bet, kai žinau, kur gali slėptis meilė, tikrai surasiu, kur slepiasi laimė...

Prie upės

Vaikštinėdamas po margąjį pasaulį, Ipolitas pamatė ant upės kranto sėdint seneliuką ir stebint plaukiančias ledo lytis. Priėjęs prie jo, Ipolitas norėjo paklausti kelio, bet neišdrįso trikdyti tylos. Tylėjo seneliukas, tylėjo ir Ipolitas, tik priešais tekanti upė kuždėjo tiesiai abiem į širdį. Kai seneliukas nusišypsojo, Ipolitas jo veide pamatė savo senelį, kuris kadaise žvejyboje jam kalbėjo, kad kiekvienas iš mūsų turime savo upę, bet ne kiekvienas matome ją, nors stovime ant jos kranto arba esame į ją įbridę iki juosmens.

Dabar Ipolitas pasijuto, tarsi sėdėtų ant savo upės kranto, įmerkęs į ją basas kojas ir su nuostaba stebėtų visa, kas plaukia pro šalį ar nardo giliai gelmėse.

– Džiaugiuosi, kad čia atėjai, – pirmasis tylą nutraukė seneliukas. – Seniai žinojau, kad ateisi. Tiesą pasakius, laukiau tavęs. Kaip tik dabar man reikėjo, kad atsirastų žmogus, su kuriuo galėčiau pasikalbėti, pasidalyti savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Tu tam esi tinkamas. Tu įpratęs vienas vaikščioti po pasaulį. Tu ten visada jautiesi saugus. Tave visada visur lydi sėkmė. Tu išlendi iš bet kokios situacijos nesusitepęs. Rodos, visos šios žemės problemos, rūpesčiai nubėga nuo tavęs kaip vanduo nuo žąsies plunksnų – visiškai tavęs nepalietę ir neužgavę. Atrodo, turi antgamtinių savybių, kurios tave saugo nuo visų blogų dvasių. Nemanyk, kad tai tavo nuopelnas. Turi žinoti, kad kažkam už šią apsaugą esi skolingas...

– Tu viską žinai, – prabilo Ipolitas. – Papasakok man apie dvasias.

– Kam tau to reikia? – nustebo jis.

– Dažnai svajonėse regiu vieną merginą, kurios akys prietemoje skleidžia nenusakomą violetinę šviesą.

– Violetiniai spindinčios akys... – susimąstė seneliukas, bet po kurio laiko prabilo: – Į tavo kūną įsiskverbė nerami ir alkana dvasia, kuri minta tavo siela.

Pradėjus mėnuliui dilti, dvasios visados susirenka į būrį ir laukdamos vidurnakčio šnekučiuoja apie šį bei tą. Ant stalo garuoja pievoje rinktų žolių arbata, svaigų kvapą skleidžia į mažytes taureles išpilstytas gyvatės antpilas.

Nuskambėjus pirmiesiems laikrodžio dūžiams, skelbiantiems vidurnaktį, jos smeigtuku įsiduria į kairės rankos mažąjį pirštelį ir pakibusį kraujo lašą sulašina į savąją taurelę. Paskui paduoda ją kaimynei iš dešinės, o paėmusi kaimynės iš kairės taurelę, atsargiai lyžteli paslaptingojo skysčio. Vėliau taurelę vėl duoda esančiai iš dešinės ir paima kitą taurelę iš kairės. Taip paragaujama iš visų taurelių paslaptingojo antpilo. Tada jos visos glėbesčiuojasi, bučiuojasi atsisveikindamos ir kiekviena išskuba savo keliu.

Pradėjus dilti mėnuliui, vėl susirenka ir vėl viskas kartojasi iš pradžių...

– Kodėl jos taip daro? – paklausė Ipolitas seneliuko.

Seneliukas tik šyptelėjo ir nieko neatsakė.

– Gal jos serga? – pamąstė Ipolitas.

– Kodėl taip manai? – perskaitęs Ipolito mintį, paklausė seneliukas.

– Bevaikštinėdamas po pasaulį, kartą pamačiau mažą trobelę su užrašu „Kitoks“ ant durų, – pradėjo pasakoti Ipolitas. – Šalia užrašo kabojo rašiklis ir popieriaus skiautė, kurioje didelėmis raidėmis perskaičiau žodžius: „Užeik ir palik parašytą žodį.“

Užėjau. Parašiau vieną žodį. Tyla. Parašiau kitą žodį, kampe sukrebždėjo pelytė ir išsigandusi spruko į gilų kampą. Parašiau trečią žodį ir išgirdau klyksmą:

„Ką tu rašai? Čia aš šeimininkas. Rašai ne tokius žodžius, kokių man reikia!“

Visi žodžiai svarbūs ir reikalingi, – ramiai atsakė Ipolitas ir išgirdo pritariamai cyptelint pelę.

– Tavo žodžiai bus ištrinti, nes jie ne žodžiai, – sustaugė keletas balsų ir, taškydamiesi keiksmais ištrynė parašytus tris paprastus žodžius „Aš tave myliu“... –­ Ipolitas nurijo nepamirštą nuoskaudą ir nutilo.

Tylėjo ir seneliukas, tik upė šniokšdama ir putodama nešė ledo lytis, kurios sukosi, vartėsi, trankėsi viena į kitą, norėdamos parodyti visą savo jėgą, sukauptą per žiemos speigus.

Viena ledo lytis pradėjo suktis smarkiau už kitas ir pasiekusi krantą smigo į minkštą pakrantės smėlį. Iš po jos iššoko didelė sidabrinė žuvis ir keletą kartų apsivertusi ore nukrito ant ledo lyties. Jos išvaizda priminė moterį. Žiūrėdami į ją, Ipolitas ir seneliukas negalėjo ištarti nė žodžio. Jų širdys plakė smarkiau nei visada. Žuvis, panaši į moterį, suspurdėjo, giliai įkvėpė ir išleido keistą garsą.

– Ko ji nori? – pagalvojo Ipolitas.

Žuvis dar kartą suspurdėjo ir išleido keistą garsą.

– Einu, padėsiu jai, – šūktelėjo Ipolitas ir puolė prie žuvies. Ji muistėsi, šokinėjo, žiopčiojo, o Ipolitas niekaip negalėjo jos pagauti. Jam į pagalbą atskubėjo seneliukas. Abu bandė ją sučiupti, bet žuvis vis išsprūsdavo iš rankų, paliesdama lūpomis tai Ipolito, tai seneliuko rankas ir skruostus. Galiausiai žuvis pašoko, apsivertė ore ir nėrė į šniokščiantį vandenį. Ipolitas ir seneliukas lyg užhipnotizuoti ilgai dar žiūrėjo į upę, kiekvienas jausdami žuvies, panašios į moterį, bučinio skonį...

Sargas

Ipolitas buvo sąžiningas Seimo narių rinkėjas. Kai viešumon iškildavo koks nors išrinktojo nešvarus darbelis, į kurį būdavo įvelti Seimo narių giminės ir artimieji, Ipolitas garsiai jų nesmerkdavo. Bendradarbių paprašytas išreikšti savo nuomonę aktualiausiais gyvenimo klausimais, kažką neaiškiai sumikčiodavo ir susidrovėjęs nurausdavo. Už tai jį visados prieš rinkimus prisimindavo ne tik kadenciją bebaigią tautos išrinktieji, bet ir kandidatai į išrinktuosius. Kviesdavo jį į paaugliams skirtus koncertus, labdaringus džiūvėsėlių ragavimus su arbata, tušinukų dalijimo popietes kaimo kultūros namuose.

Būdamas jautrios ir meniškos sielos, kramtydamas už rinkiminei agitacijai skirtas lėšas nupirktą sumuštinį, Ipolitas dažnai susimąstydavo, kiek daug galėtų nuveikti etikos komisijoje, dirbdamas moralės ir sąžinės saugojimo srityje, jeigu būtų išrinktas į Seimą. Tačiau niekas jo nerinko į Seimą. Kodėl?

– Kodėl niekas nenori, kad dirbčiau moralės ir sąžinės sargu? – pro miegus sušuko Ipolitas ir apsipylęs šaltu prakaitu nubudo. Negalėdamas daugiau užmigti, pakilo, pavaikščiojo po kambarį, sustojęs prie lango suskaičiavo visus kiemo krūmuose snaudžiančius žvirblius, bet įkyrus klausimas, kodėl jis ne Seimo narys, neapleido. Negalėdamas ilgiau tvardytis, Ipolitas iškošė pro dantis:

– Ką man dabar daryti?

– Išgerk šiltos arbatos iš mėtų, valerijono, šalavijo lapelių ir užsičiaupk. Tylėk kiek tik gali, – prabilo vidinis Ipolito balsas. – Dulke gimei, dulke ir numirsi. Tokia gyvenimo tiesa.

– Bet jeigu Seimo nariai, padrąsinti mano tylėjimo, moralę ir sąžinę privers emigruoti į užsienį, kas bus atsakingas? –­ neatlyžo Ipolitas.

– Dėl to gali būti ramus, visą atsakomybę prisiimu sau, – užtikrino Ipolitą jo vidinis balsas.

– Gerai, – nusileido Ipolitas vidiniam balsui ir nuėjo virti arbatos, tačiau apmaudo akmuo sunkiai gulėjo ant krūtinės. Išgėręs šiltos arbatos iš mėtų ir valerijono, bet be šalavijo lapelių, Ipolitas pasijuto ramesnis ir pačiupęs šluotą išskubėjo į darbą.

Praeivių nebuvo daug, tad Ipolitas smagiai sukosi su šluota keldamas aplinkui dulkių debesis.

– Apčy... Iš kur tos dulkės? Paskutiniu metu niekur nemačiau taip dirbančio žmogaus. Kas jis toks?

Už nugaros išgirdęs balsą, Ipolitas apsidairė. Šalia stovėjo dvi keistos būtybės su lagaminais.

– Atleiskite, kad sutrukdėme, – prabilo viena. – Ar šis kelias veda į užsienį?

– Visi keliai veda į užsienį, – išmintingai paaiškino Ipolitas, – bet aš jį šluoju ne tam, kad visi išeitų.

– O kam? – susidomėjo viena iš būtybių.

– Grįžtantiems, – paaiškino Ipolitas. –­ O jūs kas būsite? Išeinantys ar grįžtantys?

– Mes... mes išeinantys, – prisipažino viena iš būtybių.

– Norime emigruoti, – patvirtino ir kita.

– Kodėl? – pasidomėjo Ipolitas.

– Jaučiamės nesaugiai šioje šalyje, – vienu balsu paaiškino keistosios būtybės.

– O ko reikėtų, kad pasijustumėte saugios? – nesiliovė klausinėjęs Ipolitas.

– Nors vieno vidinio balso, kuris mus saugotų, – paaiškino jos.

– Galite būti ramios, jus apsaugos mano vidinis balsas, – patikino Ipolitas.

– Tu nebeturi vidinio balso, kaip ir dauguma aplink. Jis iškeistas į Seimo narių ir kandidatų koncertus paaugliams, labdaringus džiūvėsėlių ragavimus su arbata, tušinukų dalijimo popietes kaimo kultūros namuose, – porino keistosios būtybės ir jau sukosi eiti. Ipolitas, išgirdęs netikėtą žinią, susverdėjo ir vos nepargriuvo, bet, sukaupęs paskutines dvasios jėgas, sukuždėjo:

– Kas jūs?

– Aš sąžinė.

– O aš moralė, – prisistatė nepažįstamosios.

Ipolitas iš netikėtumo sustingo su šluota rankose ir negalėjo ištarti žodžio. Kai moralė ir sąžinė nušluota gatve pajudėjo emigruoti, Ipolitas atsitokėjo.

– Palaukite! – sušuko. – Likite čia, aš noriu būti Jūsų sargu!

– Jūs tikrai norite mus saugoti ir ginti? – stebėjosi moralė ir sąžinė.

– Man tai būtų didelė garbė, – užtikrino Ipolitas.

– Jei bent vienam esame reikalingos, negalime jo palikti ir išvykti kitur. Tokia mūsų gyvenimo taisyklė, – nusišypsojo Ipolitui sąžinė ir moralė. – Nuo šios minutės, Jūs tampate mūsų sargu.

– Nebereikės svajoti, kad būčiau išrinktas į Seimą. Dabar aš esu moralės ir sąžinės sargas! – su džiaugsmu riktelėjo Ipolitas, ir jo širdis tapo lengva ir skaidri kaip giedras dangus.

Ipolito vidinis balsas tylėjo, bet buvo lengva pastebėti, kad jis vargiai didžiavosi savo šeimininko poelgiu.

Be gėdos

Neseniai Ipolito kieme pasirodė naujas automobilis ir tuoj pat visų kaimynų gyvenimas pasikeitė. Personalinis pensininkas Vacek, nežinia dėl ko žmonos vadinamas Icek, stovėdamas prie lango ir slėpdamasis už užuolaidos, bandė išsiaiškinti, kieno tas naujasis automobilis. Kieno jis, bandė išsiaiškinti ir kaimynė Džordana, nes visa, kas blizga, ji mėgo nešiot ant savęs arba laikyt arčiau savęs. Tik Ipolitui naujasis automobilis nerūpėjo. Jis būtų jo ir nepastebėjęs, jei ne automobilio signalizacija, kuri naktį pradėjusi kaukti nutildavo tik saulei tekant.

Kaimynai, susitikę kieme, nustojo sveikintis ir vieni kitiems šypsotis. Kieme tvyrojo keista įtampa ir nerimas, laukiant nakties ir ramybės. Ipolitas nebegalėdamas viso to pakęsti, sulaukęs šeštadienio ryto, sėdo į traukinį ir išskubėjo į tėviškę, į nedidelę kaimo sodybą, kurią visados prisimindavo, kai jo organizmui trūkdavo poilsio, o sielai ramybės.

Važiuojant traukiniu, Ipolito širdis džiaugėsi, kad vėl galės išvysti gimtuosius namus, ištuštėjusiuose laukuose išgirsti neramaus vėjo švilpimą. Pro traukinio langą šmėsčiojo nurudusios pievos ir nedideli krūmokšniai. Tolumoje vinguriavo upelio kilpos.

Tarsi iš po grindų išdygęs traukinio palydovas skubiai uždarė visas vagono langines. Moteris su vaiku, sėdėjusi prie gretimo lango, nustebusi ėmė klausinėti:

– Kodėl uždarėte langines?

– Atleiskite, ponia, matote... Tokios instrukcijos…

– Kas čia per instrukcijos? – karščiavosi moteris su penkiamečiu vaiku. – Tai visiškas žmogaus teisių negerbimas. Važiuodama traukiniu, aš noriu žiūrėti pro langą…

– Negalima, – bandė išlikti ramus traukinio palydovas.

– Kodėl? – vis labiau niršo moteris su vaiku.

– Tokios taisyklės, – sausai atkirto traukinio palydovas. – Jei bandysite jėga atidaryti traukinio langines, vertinsime tai kaip sąmoningą traukinio inventoriaus niokojimą. Už tai – bauda nuo 200 iki 1000 litų arba areštas iki 15 parų.

– Kas čia dabar darosi? – stebėjosi išsigandusi moteris su vaiku ir nusekė akimis nueinantį traukinio palydovą.

– Nieko nuostabaus, – prabilo Ipolitas. Prieš dešimt metų tuo pačiu traukiniu kaip tik pro šias vietas važiavo turtingas Amerikos lietuvis ir nuobodžiaudamas žiūrėjo pro langą. Bevažiuodamas pamatė, kaip jauna graži mergina visiškai nuoga išbrido iš upės ir atsigulė pakrantėje ant žolės. Na, tie amerikonai, visados buvo laisvi, nekamuojami jokių kompleksų, taigi jis susižavėjo mergina ir griebė už „stop“ krano. Sustabdęs traukinį, nubėgo prie merginos susipažinti. Po kiek laiko ją vedė ir išsivežė į Ameriką.

– Meilė iš pirmo žvilgsnio... – užsisvajojo moteris su vaiku.

– Nežinau, meilė tai, ar ne, bet nuo to laiko čia daug moterų susirenka ir išsimaudžiusios upėje nuogos gulasi į žalią žolę...

– Tikrai? – sužibėjo besiklausančios motinos akys, bet pamačiusi, kad ir jos mažylis įdėmiai klausosi jų pokalbio, tepasakė vieną žodį: – Fui...

Traukiniui sustojus, Ipolitas išlipo ir giliai įkvėpė brangaus tėviškės oro, įsigėrusio rudens, raudonojo šermukšnio ir… naminės raugo, to paties, kuris lieka išvarius naminukę. Ne paslaptis, kad kaime liaudies tradicijos vis dar gyvos.

Tolumoje sulojo šuo. Iš už tvarto pasirodė susirūpinęs kaimynas ir išvydęs Ipolitą šūktelėjo:

– Sveikas kaimynėli, ar tik ne Dievulis pas mus Tave atsiuntė...

– Sveiki, o kas nutiko?

– Einam už tvarto, pats pamatysi.

Užėjęs už tvarto, Ipolitas išvydo iškapstytą naminukės raugo krūvelę, kvepiančią rugiais. Šalia gulėjo keletas žąsų.

– Kas joms? – pasidomėjo Ipolitas.

– Nežinau, bijau kam nors pasakyt…

– Gal naminės raugo prisilesė? – pasidomėjo Ipolitas.

– Nuo jo neturėjo nugaišti, kiaulėm duodam, ir nieko, o ruginukės pats ragavau, gera… Nori taurelę?

Ipolitas neatsisakė skaidrios kaip ašara ruginukės. Išgėręs taurelę ir žiūrėdamas į gulinčias riebias žąsis nurijo seilę ir pasakė:

– Nupešk ir išvirk jas.

– Gerai sakai, nupešiu, bet nevirsiu. Kritę paukščiai maistui netinka, o plunksnos ir pūkai tikrai pravers.

Kol pešė žąsis, Ipolitas su kaimynu išragavo ne vieną taurelę ir išklojo visą tiesą, ko čia atvažiavo, kaip jį nukamavo kasnakt kaukianti automobilio signalizacija po langais.

– Paklausyk, Ipolitai, – baigęs darbą pradėjo kaimynas. – Yra paprastas, bet geras būdas nutildyti tą kaukiantį automobilį. Paimk buteliuką valerijono ir išlaistyk ant stogo, ant kapoto, ant durelių. Ypač gerai, jei valerijono paklius ir į smulkiausius plyšelius. Katės pradės gulinėti ant automobilio ir nenorės nuo jo trauktis. Ant mašinos jos darys viską… o tai ne tik smirdi. Išmatose esantys azoto junginiai negrįžtamai pažeidžia emalę, tad jau po mėnesio naujas blizgantis automobilis atrodys kaip sena gelda. Jokios plovyklos nepadės.

– Tikrai? – stebėjosi Ipolitas.

– Pats nebandžiau, bet pažįstami bandė – efektas garantuotas. Tavo problema –­ ne problema. Ot ką man dabar su tom nupeštom žąsim daryti?

– Tegul guli, geriau pasirūpink plunksnom ir, jei gali, įpilk dar taurelę.

Taip jiems bekalbant ir bekilnojant taurelę po taurelės atėjo naktis.

Kitą dieną Ipolitas pakilo vėlai ir bijodamas nepavėluoti į traukinį, nuskubėjo į stotį net neatsisveikinęs su kaimynu. Perone traukinys jau stovėjo. Įšokęs į vagoną, Ipolitas atsisėdo prie lango ir lengviau atsiduso.

– Mama, žiūrėk! Jos nuogos, – sušuko vaikas ir timptelėjo motiną už rankos.

– Kas? Kur? – visas vagonas sužiuro pro langą.

– Pievoje nuogos žąsys, be plunksnų, –­ stebėjosi berniukas.

– Begėdės, – suburbėjo berniuko mama ir užtraukė vagono langines.

– Gal ir jos nori į Ameriką, – pagalvojo Ipolitas, bet nieko nepasakė, tik patikrino kišenę, ar nepamiršo įsidėt kaimyno dovanotą valerijono buteliuką.

Balandinė

Tvoroje yra skylė kaip tik tokio platumo, kad pro ją Ipolitas gali matyti visą kaimyno kiemą. Prie pat tvoros, tarp senų trešnių, stovi balandinė. Dar visai neseniai čia burkavo balandžiai: balti, margi, kuoduotieji. Laisvą valandėlę Ipolitas mėgdavo stebėti baltus balandžius, kylančius į mėlyną dangų. Dabar balandinė tuščia. Išsigandęs paukščių gripo, kaimynas gražesniuosius balandžius pardavė, kitus išpjovė ir jau rengėsi nuversti balandinę, bet įdėmus Ipolito žvilgsnis pro skylę tvoroje jį sustabdė.

– Balandžių jau nebėra. Aš ją nuversiu, –­ lyg pasiteisindamas šūktelėjo kaimynas.

– Nenuverskit, – paprašė jo Ipolitas.

– Ji nebenaudojama, kam ji man? –­ tęsė kaimynas.

– Jums jos nereikia, bet man ji labai reikalinga.

– Jei tau jos reikia, galiu išnuomoti, bet paukščių joje negalėsi laikyti. Nenoriu apsikrėsti paukščių gripu.

– Gerai, – sutiko Ipolitas. – Kiek nori?

– Pirma pasakyk, kam tau jos reikia?

– Man jos reikia tada, kai noriu pabūti vienas. Čia niekas nemato, kai nori pamąstyti. Čia gali pasislėpti, kai liūdna.

– Pasislėpti tikrai gali, – sutiko kaimynas. – Grindys tvirtos, medinės. Jeigu ją išvalytum, padaryčiau nuolaidą.

– Išvalysiu, – patikino Ipolitas ir patvirtindamas savo žodžius paspaudė ištiestą kaimyno ranką. Gerą pusdienį Ipolitas valė, tvarkė balandinę, o kai baigė darbą, prisėdo ant grindų ir pagalvojo, kad dabar čia galės ateiti kada panorės, galės gulėti ant grindų, kojas įrėmęs į sieną. Čia daug geriau negu namie, minkštoje lovoje. Čia jis galės dainuoti ar juoktis, verkti ar mąstyti. Čia jo negirdės ir nematys kaimynai, draugai, išjuokę jį, kai per šventę padovanojo merginai žibučių. Čia jis bus toks, koks yra.

Taip jam bemąstant, pradėjo temti. Ipolitas to nepastebėjo. Svarstė, kas kaltas, kad gyvenime taip nesiseka. Jam atrodė, jog jis pavargęs, silpnas, niekam tikęs ir nevertas net pasigailėjimo.

Staiga pajuto, kaip gaivus oro gūsis padvelkė į veidą ir kažkas sušlamėjo. Ipolitas pakėlė akis, bet vakaro prieblandoje negalėjo nieko įžiūrėti.

– Kas čia? – sukuždėjo Ipolitas.

– Aš, – pasigirdo ramus balsas.

– O, aš taip norėjau pabūti vienas, – pagalvojo Ipolitas. – Šią akimirką neištversiu, jei kas nors bus šalia manęs.

– Aš tau netrukdysiu. Pailsėk... – išgirdo Ipolitas tą patį ramų balsą, bet jo mintys ir jausmai pynėsi ir kunkuliavo. Jis pabandė kažką pasakyti, bet iš krūtinės išsiveržė tik keistas garsas.

– Kai širdis įbrėžta ar sudužus, neužspausk jos. Žaizda tegu lieka atvira. Iš jūros atskris vėjas nuplauti žaizdos su druska, ir tegu jinai gyja. Tegu prabėgdamas niekieno šuo ją palaižo. Tegu mažas paukštis pasilenkia virš jos ir gieda papras­tą giesmę. O ji tegu skamba lyg mažas varpelis.

– Kalbėk, kalbėk, – norėjo garsiai sušukti Ipolitas, tačiau pabūgo, kad balsas gali nutilti.

– Baimė aptraukia akis rūku ir paslepia daugybę gyvenimo kelių. Kai eini atvira širdimi kupina meilės, visos durys prieš tave atsiveria. Gera ieškoti meilės ir ją atrasti. Tikėti ir dalytis ja. Nepavydėti jos ir netaupyti. Dalyti ją artimiesiems, draugams ir priešams.

– O aš meilės dar neradau. Plaukiu per gyvenimo audrą trapiu sielos laiveliu ir kasdieną mąstau, ar užteks jėgų perplaukti negandų vandenyną. Kasdien vis mažiau jėgų, vis mažiau vilties, kad laimingai pasieksiu saugų krantą, – sukuždėjo Ipolitas.

– Kai numiršta viltis, gimsta Meilė –­ pačioje netikėčiausioje vietoje. Siela, kuri nepažinta apmąstymų metais, giliai pajuntama ir suprantama tą minutę, kai skęsta. Todėl laiminu tavo sielą – tą mažą valtelę, su kuria keliauji per pasaulį.

– Dieve mano, – sukuždėjo Ipolitas, –­ Tu laimini mano sielą?!

– Lauk iš mano balandinės. Lauk, –­ mosuodamas kumščiais ankstų rytą balandinėje pasirodė Ipolito kaimynas. –­ Sakiau, kad jokių paukščių čia nebūtų.

– Čia paukščių ir nėra, – išsigandęs atšovė Ipolitas ir tik dabar pastebėjo, kad visą naktį praleido balandinėje.

– Nelaikyk manęs kvailu. Savo akimis mačiau, kaip pro angą sienoje išskrido baltas balandis ir pakilo į dangų.

– Maloningasis Dieve, – sukuždėjo Ipolitas, – tu buvai atėjęs pas mane, pas paprastą ir mažą žmogų! Tu kalbėjai su manimi!

– Eik, eik namo, tik nepamiršk susimokėt už nakvynę, – priminė susitarimą kaimynas.

 

Skaitytojų vertinimai


44279. Onė2008-01-18 20:01
Iš kelintų metų "Lietuvos pionierius" tai perspausdinta?

44306. laima :-) 2008-01-19 17:18
Nuostabios novelės. Pasidžiaugiau taip, kaip Ipolitas pasidžiaugė baltu balandžiu

44414. Onė>laima2008-01-22 03:21
Galiu nurodyti sąskaitos numerį. Negi nepaaukosit kokio šimtelio litų badaujantiems Pavolgio vaikams?

44502. jurga2008-01-24 14:47
jus, one, taip protingai kalbate, bet esmes nesuprantu. gal parasytumete, ka turejote omeny? suintrigavote. teigiate, kad justinas perspausdino kurini?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
20:30:31 May 29, 2011   
May 2010 May 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba