GYVENIMAS JUODO POLIETILENO MAIŠE

Kauno valstybinis dramos teatras naujus metus pradeda premjera – Dea Loher pjese „Ruzvelto aikštė“, kurią režisuoja Gintaras Varnas. Šiuolaikinės vokiečių dramaturgės Dea Loher vardas Lietuvos teatriniam pasauliui yra žinomas – pirmąkart ji buvo pristatyta Naujosios dramos akcijoje, kur buvo skaitytos dvi šios dramaturgės pjesės – „Klaros santykiai“ (2000) ir „Nekalti“ (2003). G. Varnas yra tikras šios kūrėjos ambasadorius: „Ruzvelto aikštė“ yra jau trečioji jos pjesė, kurios imasi šis režisierius; 2005 metų pavasarį Rygos dailės teatre jis pastatė „Klaros santykius“, o tų pačių metų gruodį Kauno teatre pristatė „Nekaltų“ premjerą.

Jokiu klasikiniu žanru neapibrėžiama pjesė „Ruzvelto aikštė“, režisieriaus sumanymu, kartu su ankstesniu darbu „Nekalti“ sudarys savotišką diptichą. Abi pjeses Dea Loher išskiria kaip savo mėgstamiausias ir svarbiausias kūryboje. Paskutinis dramaturgės darbas – „Ruzvelto aikštė“ skiriasi nuo ankstesnių – politiškai angažuotų, stiprų socialinį užtaisą turinčių kūrinių, viešinančių aktualias ir opias šiuolaikinės visuomenės žaizdas. Ši pjesė – egzistencinė likimų drama, į vertybių skalės viršų poetiškai iškelianti žmogaus būtį.

„Ruzvelto aikštė“ parašyta Brazilijoje. San Paulo gatvėmis tebevaikšto pjesės prototipai, nors tai nereiškia, kad čia dokumentinė istorija. Brazilija Dea Loher kūrybai davė kaitrią saulę, žmonių širdžių šilumą ir šypseną, rodos, visur ir visada. Ši pjesė universali. Egzistencija perveria visus personažus ir situacijas; tai pjesė-sapnas (neretai košmaras), kinematografiškas, kartais komiškų, kartais tragiškų istorijų vėrinys, prisiminimų koliažas; tai momentinės impresionistinės scenelės, kurias keičia simbolistiniai įvaizdžiai – prie įsivaizduojamo archetipinio pasaulio medžio besiglaudžiantį nebylų personažą Mundo, kurio vardas, išvertus iš portugalų kalbos, reiškia „pasaulį“, susisupusį į juodo polietileno maišą. Ir poetiniai monologai ir groteskas, proza ir dainos, kontraversiški įspūdžiai ir atsitiktinai sutikti feliniški, bergmaniški bei almodovariški personažai. Pjesė įvairiais rakursais atskleidžia akistatą su mirtimi. Tai kelionė, kurios išvykimo ir atvykimo taškas turi tą patį pavadinimą – mirtis. „Postmodernistinis polifoninis neobarokas“ – taip spektaklio stilių apibūdina režisierius.

Spektaklyje vaidina Viktorija Kuodytė, Sigitas Šidlauskas, Gytis Ivanauskas, Dainius Svobonas, Asta Baukutė, Aurelija Tamulytė, Daiva Stubraitė, Tomas Erbrėderis, Eimutis Kvoščiauskas ir Ričardas Vitkaitis. Repetuodamas spektaklį G. Varnas pasitelkė ir savo vadovaujamo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentus Vainių Sodeiką ir Ainį Storpirštį.

Švelnus, ironiškas, juokingas, lyriškas ir žiaurus. Naują G. Varno spektaklį –­­ dviejų dalių dramą „Ruzvelto aikštė“ –­ išvysime sausio 11 ir 12 d. Kauno dramos teatro Didžiojoje salėje.

KVDT informacija