Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-11 nr. 3172

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Erika Drungytė.
SUŠALĘS VĖJAS
35
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO RENGINIŲ PROGRAMA
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

DATOS 
• BUVAU PRIEVARTA IŠVARYTA IŠ RADIJO IR TELEVIZIJOS RŪMŲ5
• Ričardas Kalytis.
BŪKIME KAIP „GREKONYS“

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
LRS PREMIJĄ GAVĘS LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS ĖMĖ DŽIAZUOTI
8
• PARALELĖS NR. 1, 2007 LAPKRITIS

KNYGOS 
• DIEVIŠKOJI KOMEDIJA. PRAGARAS3
• „IEŠKOJIMAI“
• „VITAMINŲ PARDAVĖJAS“
• „NOSTALGIJA“7
• BALTŲ LANKŲ KNYGYNO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI2
• VAGOS KNYGYNŲ TINKLO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI3
• Gintarė Adomaitytė.
PASKUI PRINCESĘ RAIDEGUNDĄ
2
• (PA)SKAITINIAI4
• NAUJOS KNYGOS1

TEATRAS 
• ILGA KELIONĖ Į LĖLIŲ TEATRĄ
• Ridas Viskauskas.
PASAULIS, KAIP LIGONIŲ SAMBŪVIS?
2

FOTOGRAFIJA 
• Tomas Razmus.
VALANDA SU PRANCŪZŲ FOTOGRAFIJA BRIUSELYJE

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
HOBITAI. KELIONĖ Į VIENIŠĄ KALNĄ
38

PAVELDAS 
• Stasys Yla.
KODĖL VAŠINGTONO KATEDROJE TURIME ĮRENGTI ŠILUVOS MARIJOS KOPLYČIĄ

POEZIJA 
• Alvydas Valenta.
KOVOTOJO ETIKOS KODEKSAS, ARBA DONO CHUANO PAMOKOS
17

PROZA 
• Justinas Lingys.
PROZA
4

VERTIMAI 
• PAVLO KOROBČIUK

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
MENO TERAPIJOS SEANSAS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Šiaurys Narbutas.
KOREKTIŠKŲ PRAMOGŲ EKSTERMINATORIAI
14
• Justinas Bočiarovas.
ESĖ
8

KRONIKA 
• PERŽIŪROS IR ĮŽVALGOS
• GYVENIMAS JUODO POLIETILENO MAIŠE
 Piotras Kulesza.
POLA NEGRI
• VERTĖJŲ DĖMESIUI!
• DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYBOS

DE PROFUNDIS 
• BALYS BUKELIS1
• Kęstutis Rastenis.
DIEVAS YRA TOLIMAS IR NEPASIEKIAMAS ARBA LAIPTAI Į DANGŲ
3
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ
51

KRONIKA

POLA NEGRI

Piotras Kulesza

[skaityti komentarus]

iliustracija
Pola Negri

Praeito amžiaus trečiame dešimtmetyje Holivude ji buvo ekstravagancijos ir prašmatnumo įsikūnijimas. Kai išlipdavo iš automobilio ir eidavo į „Paramount Pictures“ studiją, jai po kojoms berdavo rožių žiedlapius, o jos pasivaikščiojimai su gepardu keldavo sensaciją. Apie geriausius karjeros metus ji taip sakydavo: „Šampanas buvo mūsų gėrimas, juokas buvo mūsų filosofija“, tačiau savo aukštą padėtį pasiekė sunkiu darbu ir atkaklumu, kurie kartu su talentu ir čigonišku krauju sudarė sprogstamą mišinį. Kai buvo statomas jos paskutinis filmas „Mėnulio verpėjos“ („The Moon-Spinners“), vienas jaunuolis lūkuriavo jos, o paklaustas, kodėl norėjęs ją pamatyti, atsakė: „Jūs esate legenda. O gyvą legendą pamatyti tenka nedažnai.“ Tai buvo praėjus 50 metų po jos kino debiuto.

Ar sunku tapti legenda? O gal sunkiau likti ja jau nuėjus nuo scenos? Pola Negri, arba Apolonija Chalupec (sulenkinta pavardė Chałupiec), būdama šešiolikos metų tapo žvaigžde ir iki gyvenimo pabaigos liko dėmesį traukianti asmenybė. Jos gyvenimas riedėjo pagal scenarijų, pagal kurį būtų galima susukti kelis filmus, nuo komedijos iki dramos, kurios karalienė ji buvo ekrane. Kuo mažiau pasirodydavo viešumoje, tuo su didesniu smalsumu buvo laukiama kiekvieno jos žingsnio. Laikraščiai liežuvaudavo apie jos meilės romanus ir asmeninį gyvenimą net tada, kai liežuvauti nebūdavo apie ką, kurstydami susidomėjimą jos asmenybe, o visa tai stebėjo ir rikiavo speciali kino studijos profesionalų grupė. Jai pirmajai Holivude buvo pradėtas kurti specialus žvaigždės įvaizdis, ir tai buvo daroma puikiai. Ilgus metus jai tereikėjo tik palaikyti tą įvaizdį, o tą ji sugebėjo daryti žavingai. Ji pažinojo garsiausius žmones. Dažnai svečiuodavosi pas spaudos magnatą Williamą Hearstą, buvo garsiausio tuo metu amanto Rudolfo Valentino sužadėtinė, kunigaikštienė ir Hohencolernų giminės brangenybių savininkė. Tą įvaizdį ji stengėsi išsaugoti net gyvenimo pabaigoje. Priimdavo nedaug svečių, bet visada elgdavosi taip, kaip turi elgtis žvaigždė. Nusifilmavusi daugiau nei 60 filmų, ji pasakė: „Gana!“ ir pasitraukė į šešėlį, kad žmonės prisimintų ją kaip didžią aktorę ir gražią moterį. Paskutinę nebyliojo kino vamp amplua moterį.

Šiemet sueina dvidešimt metų po žvaigždės mirties, ta proga Lodzės kinematografijos muziejus kartu su Nacionaline filmoteka parengė parodą „Pola Negri – kino legenda“. Jos tikslas – priminti apie aktorę, kuri buvo pirmoji Europos žvaigždė, atkeliavusi į Holivudą, ir pirmoji lenkė, už vandenyno padariusi tokią svaiginančią karjerą. Parodoje pateikta imponuojanti filmografija, supažindinama su privačiu žvaigždės gyvenimu.

Paroda padalyta į dvi dalis, pirmojoje eksponuojami kino plakatai, o kitoje – informacija apie biografiją, kūrybinius laimėjimus, svarbiausius aktorės gyvenimo įvykius ir žmones. Parodos scenarijaus pagrindas – Polos Negri dienoraščiai, taigi laisvas pasakojimas, kurį papildo aktorės gyvenimo ir kūrybos žinovės Wiesławos Czapińskos tekstai.

Aktorei 1918 m. išvažiavus į Vokietiją, Lenkijoje apie jos kūrybą liko nedaug medžiagos. Pirmiausia tai Teatro muziejuje prie Didžiojo teatro Varšuvoje išsaugotos jos pirmųjų pasirodymų scenoje – pantomimoje „Sumurun“ ir keliuose kituose vaidinimuose – nuotraukos. Tą rinkinį papildo recenzijos laikraštyje „Kurier Warszawski“, tarp jų – ir apie jos sceninį debiutą „Panelių įžaduose“ („Śluby pańienskie“). Spaudoje išliko žinių ir apie jos pirmuosius filmus, kuriuos Varšuvos studijoje „Sfinks“ sukūrė Aleksandras Hertzas, – „Aistrų vergė“ („Niewolnica zmysłów) ir „Žvėris“ („Bestia“), iš kurių nuotraukų teišliko nedaug. Įdomiausia medžiaga yra spaudos reklama, kurioje ji vadinama „lenkiškąja Asta Nielsen“.

Daug daugiau erdvės paieškoms teikia vokiškasis periodas. Nors Pola Negri jau anksčiau buvo žinoma aktorė, bet tik darbas su tokiomis garsenybėmis kaip Maxas Reinhardtas ir Ernstas Lubitschas leido jai tapti europinio lygio žvaigžde, o vėliau atvėrė kelius į JAV, kur ji tapo legenda. Į Vokietiją ji dar grįžo ketvirtame dešimtmetyje, kad atgautų senąją šlovę. Ir vėl tapo pirmąja vokiečių kino žvaigžde, tačiau fašistų propagandai nepasidavė. Iš to laikotarpio liko nemažai medžiagos, kuria disponuoja vokiečių archyvai – Deutsche Kinemathek, Bundesarchiv ir Deutsches Filminstitut.

Didžiausią dalį medžiagos apie Polos Negri filmus sudaro JAV archyvai, nes būtent ten ji praleido didžiąją gyvenimo dalį. Čia vertėtų prisiminti, kad jos atvykimą į JAV lydėjo filmų, sukurtų Vokietijoje, reklama, ir dėl naujos rinkos poreikių daugelio jų pavadinimai buvo pakeisti. Pavyzdžiui, filmas „Sumurun“ tapo „Viena arabiška naktimi“, o filmas „Ponia Diubari“ – „Aistra“. Dėl šios priežasties parodos medžiaga, pristatanti filmus, įvairuoja – ji reklamuoja tuos pačius filmus, tik kitaip vadinamus. JAV Pola Negri suvaidino 21 juostoje, didžioji jų dalis nufilmuota „Paramount“ kino studijoje.

Parodoje pasakojama ir apie asmeninį žvaigždės gyvenimą. Nors Pola Negri padarė puikią karjerą ir sukaupė nemažus turtus, laiminga buvo ne visuomet. Išlikusiose nuotraukose Polą Negri matome šalia garsiausių to meto žmonių. Nuskambėję romanai su Charliu Chaplinu ir Rudolfu Valentinu kėlė sensaciją ir pritraukdavo naujų gerbėjų, bet sukeldavo kritikos audrą, ypač po vedybų su gruzinų kunigaikščiu Mdivaniu. Visuomenė jai negalėjo atleisti, kad iki amžiaus galo neliko Valentino našle ir taip greitai ištekėjo. Savo laiką ji dalijo tarp darbo JAV, kur buvo nusipirkusi kelis namus (jų nuotraukas galima pamatyti parodoje), ir Prancūzijos, kur Serenkuro (Seraincourt) rezidencijoje netoli Paryžiaus gyveno jos motina. Toje rezidencijoje ji ir susituokė su kunigaikščiu Mdivaniu. Išliko daug nuotraukų iš įvairių renginių, kuriuos Prancūzijoje Pola Negri organizavo Lenkijos labui, tarp jų – nuotraukos su Kazimierzu Hulewicziumi, jos globėju Varšuvos teatro mokyklos laikais.

Paskutinį aktorės gyvenimo periodą parodoje buvo nelengva parodyti. 1963 m. nusifilmavusi „Mėnulio verpėjose“, Pola Negri prieš kameras daugiau nebestojo. Mirus Margaretai West, draugei, ji apsigyveno vienuolyne, kur ją globojo seserys vienuolės. Asmeninius daiktus paliko San Antonijaus šv. Marijos universitetui (Teksasas). Ten atsidūrė ne tik asmeniniai dokumentai, laiškai ir nuotraukos, bet ir iškarpos iš laikraščių, festivalių programos bei plokštelės. Deja, prie tos medžiagos prieiti nėra lengva, tam reikia daug laiko.

Be dokumentų ir nuotraukų, didelę dalį parodos sudaro filmų, kuriuose vaidino Pola Negri, plakatai, jų pavyko surinkti per penkiasdešimt – iš Vokietijos, JAV, Rusijos, Danijos, Ispanijos ir kitų šalių. Lenkijoje jų pavyko rasti vos kelis – Nacionalinės filmotekos rinkiniuose ir pas privatų kolekcininką. Tie plakatai dažnai esti tikri meno kūriniai, jų autoriai buvo tokie menininkai, kaip Theo Matejka ar Josefas Fennekeris, vienas garsiausių vokiečių ekspresionizmo atstovų. Toji ekspozicija rodo beveik pusės amžiaus kino plakato meno raidą.

Lenkų instituto Vilniuje informacija

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje paroda „Pola Negri – kino legenda“ veikia sausio 11-vasario 25 dienomis.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
20:30:24 May 29, 2011   
May 2010 May 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba