Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-11 nr. 3172

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Erika Drungytė.
SUŠALĘS VĖJAS
35
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO RENGINIŲ PROGRAMA
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

DATOS 
• BUVAU PRIEVARTA IŠVARYTA IŠ RADIJO IR TELEVIZIJOS RŪMŲ5
• Ričardas Kalytis.
BŪKIME KAIP „GREKONYS“

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
LRS PREMIJĄ GAVĘS LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS ĖMĖ DŽIAZUOTI
8
• PARALELĖS NR. 1, 2007 LAPKRITIS

KNYGOS 
• DIEVIŠKOJI KOMEDIJA. PRAGARAS3
• „IEŠKOJIMAI“
• „VITAMINŲ PARDAVĖJAS“
• „NOSTALGIJA“7
• BALTŲ LANKŲ KNYGYNO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI2
• VAGOS KNYGYNŲ TINKLO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI3
 Gintarė Adomaitytė.
PASKUI PRINCESĘ RAIDEGUNDĄ
2
• (PA)SKAITINIAI4
• NAUJOS KNYGOS1

TEATRAS 
• ILGA KELIONĖ Į LĖLIŲ TEATRĄ
• Ridas Viskauskas.
PASAULIS, KAIP LIGONIŲ SAMBŪVIS?
2

FOTOGRAFIJA 
• Tomas Razmus.
VALANDA SU PRANCŪZŲ FOTOGRAFIJA BRIUSELYJE

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
HOBITAI. KELIONĖ Į VIENIŠĄ KALNĄ
38

PAVELDAS 
• Stasys Yla.
KODĖL VAŠINGTONO KATEDROJE TURIME ĮRENGTI ŠILUVOS MARIJOS KOPLYČIĄ

POEZIJA 
• Alvydas Valenta.
KOVOTOJO ETIKOS KODEKSAS, ARBA DONO CHUANO PAMOKOS
17

PROZA 
• Justinas Lingys.
PROZA
4

VERTIMAI 
• PAVLO KOROBČIUK

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
MENO TERAPIJOS SEANSAS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Šiaurys Narbutas.
KOREKTIŠKŲ PRAMOGŲ EKSTERMINATORIAI
14
• Justinas Bočiarovas.
ESĖ
8

KRONIKA 
• PERŽIŪROS IR ĮŽVALGOS
• GYVENIMAS JUODO POLIETILENO MAIŠE
• Piotras Kulesza.
POLA NEGRI
• VERTĖJŲ DĖMESIUI!
• DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYBOS

DE PROFUNDIS 
• BALYS BUKELIS1
• Kęstutis Rastenis.
DIEVAS YRA TOLIMAS IR NEPASIEKIAMAS ARBA LAIPTAI Į DANGŲ
3
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ
51

KNYGOS

PASKUI PRINCESĘ RAIDEGUNDĄ

Apie knygas mažiems ir jauniems

Gintarė Adomaitytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Skaitymo metai!

Buvau, kai juos skelbė – ir spaudos konferencijoje M. Mažvydo bibliotekoje, ir iškilmėse Filharmonijoje – „Kirvirsavero saloj“ (miuziklą pagal Astridos Lindgren knygas sukūrė Violeta Palčinskaitė ir Giedrius Kuprevičius). Tos dienos įspūdžių užteks ilgam, bet labiausiai įsiminiau Skaitymo skatinimo programos vadovės Aldonos Augustaitienės žodžius apie kaimo bibliotekas, kuriose uolus skaitytojas jau seniai perskaitė viską po kelis kartus.

Ir tikrai: jei nebus knygų – kam tie metai... Ir kam Metų knygos rinkimai, jei kai kurios ekspertų pasiūlytos knygos į nuošalias bibliotekas atkeliaus dar negreit. Vis dėlto į kai kurias jau keliauja: šiuo metu, kai rašau, Skaitymo skatinimo programos žmonės krauna net 60 lagaminų, o juose – knygos viešosioms bibliotekoms. Jos, pasak Aldonos Augustaitienės, pasklis po kaimus.

Ne viskas. Jei bibliotekų, net ir pačių mažiausių, nuošaliausių, darbuotojai pateiks paraiškas, juos pasieks ir Metų knygai siūlomi penketukai – abu, vaikų ir suaugusiųjų.

Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad nesu nuošalaus kaimo vaikas. Ką daryčiau, jei bibliotekininkei nerūpėtų niekas, – tik daržai, jei knygynas būtų už keliasdešimt kilometrų, jei pristigčiau pinigų man gyvybiškai būtinai knygai?

Šitaip zirziu todėl, kad ir pati ilgokai ieškojau dviejų į vaikų literatūros penketuką pasiūlytų knygų. Jau aprašiau savo apžvalgose ir Renatos Šerelytės, ir Algimanto Zurbos, ir Kęstučio Kasparavičiaus kūrinius – smagu, kad jie pateko į penketuką. Bet kaip ir kur gauti Sigito Poškaus „Su varna Barbora“? Man pravertė pažintys – kaip senais negerais „blato“ laikais.

Sigitas Poškus yra geras vaikų poetas ir rašytojas, – drąsus eksperimentuoti (nors pats tą neigia), ištikimas savo atradimams, turintis aiškią kryptį, tik kad premijos nežinia kaip jį apeidavo šonu. Jis visada buvo arti jų, labai arti, bet ne su jomis. Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi, kad varna Barbora ima skrajoti po Lietuvą, ant sparnų lakindama ir savo autoriaus pavardę.

Knygoje – dešimt pasakaičių, trumpų ir jaukių, romantiškų ir poetiškų. Jose daug pajūrio ir pamario, jose žydi vėjų rožė, jose pasaką seka... pati pasaka. Leidėjai – viešoji įstaiga GSG – knygą pateikia tartum sąsiuvinį ar bloknotą: lapai ne balti, o languoti, yra ir paraštės. Spėju, kad nei autorius, nei dailininkė Vilija Liorančienė nė kiek neįsižeis, jei skaitytojai tose paraštėse ką nors pasižymės ar pripieš.

Penketuke – ir Rimanto Černiausko „Slieko pasaka“ (leidykla „Versus aureus“, iliustravo Goda Jackutė). Apie sliekus Rimantas Černiauskas rašo senokai, labai juos myli ir gerai pažįsta. Bet juk ši knyga – beveik ne apie juos, labiau apie mokytojus, nė už ką nenorėjusius mokyti. Ne sliekų ir ne vaikų, žūtbūt užsimaniusių į mokyklą, charakteriai įdomiausi, o Priesagos, Boružėlės, Kobros, Profesoriaus, direktoriaus Pašioto... Jie pavargę, jie nori atostogų, jie... labai žmoniški. Kokia naivi, kokia vaikiška tų suaugusių žmonių klasta. Kadaise mokytojavusio matematiko Rimanto Černiausko tekstas nėra nei pataikaujantis mažiems skaitytojams, nei smerkiantis suaugusius. Aukštyn kojomis verčiasi pasaulis Varnėnų mokykloje, o tas virsmas –­ smagus ir intriguojantis.

Pernai buvo paskelbtas ir paauglių knygų penketukas. Šiemet – ne. Lietuvos rašytojai paaugliams nebuvo dosnūs –­ nėra iš ko tą penketuką formuoti.

Gaila, kad keliais mėnesiais per vėlai pasirodė ir todėl kantriai kito Metų knygos konkurso turės laukti Gendručio Morkūno „Grįžimo istorija“ (leidykla „Nieko rimto“, iliustravo Lina Žutautė). Tai – antroji šio autoriaus knyga. „Vasara su Katšuniu“ buvo gana palankiai įvertinta kritikų, IBBY Lietuvos skyrius ją pripažino geriausia debiutante metų knyga vaikams. „Grįžimo istorijai“ drįstu pranašauti ir šlovingesnių premijų – debiutantas akivaizdžiai subrendo. Tekstas greitesnis, gyvesnis, sodresnis... Bet ką aš čia... Gendrutis Morkūnas ir jo rašymai turi paslaptį – šit ką visų pirma turėčiau paskelbti. Knygos dailus paviršius, bet yra ir gelmių – kiek esi jų nusipelnęs, tiek ir gausi. Dar man patinka Morkūno sakinių ritmas – jis ramina. Norit juokitės, norite ne, bet man jo knygos atneša ramų miegą. O siužetas? Aktualus. Pasakojama apie mergaitę, kuri dingo iš namų dar kūdikystėje. Kaip keistai dingo, taip keistai ir atsirado: atėjo iš miško. Ir pasikeitė gyvenimai –­ mokykloje, miestelyje, vienkiemiuose, parduotuvėje... Žmonės pradėjo elgtis kitaip. Knygos pabaigai Gendrutis Morkūnas paliko publicistinį užtaisą – patyčių problemą, taip švelnų savo audinį kiek įdrėksdamas. Bet jei pasiilgote jautraus rašymo ir skaitymo, o laiką taupote, atsiverskite knygos skyrelį „Prisiminimai“. Tai – meistro tekstas.

Kad jau pradėjau kalbą apie paauglius, kuriems mes, lietuviai, rašyti neskubame, tai apžvelgsiu kelias knygas jaunimui, atrastas Vokietijoje ir Lenkijoje.

Kornelio Makuszynskio „Sumaištis dėl Basios“ (leidykla „Gimtasis žodis“, iš lenkų kalbos vertė Rytė Janauskaitė) – tai neapdulkėjusi, gyvybinga klasika. Prieš porą metų pasirodžiusi šio autoriaus knyga „Šėtonas iš septintos klasės“ jau beveik išgraibstyta. Va ir kalbėk paskui, kad jaunimui reikia vien naujovių, vien dabarties, kurioje atpažintų save... Juk rašytojas šį žemišką pasaulį paliko 1953 metais, sulaukęs beveik septyniasdešimties. „Sumaištis dėl Basios“ – graudžiai juokingas, sentimentaliai rupus pasakojimas apie našlaitę, kuri, priešingai nei įprasta našlaičių istorijose, įgijo per daug tarpusavy konkuruojančių globėjų. Jie keistuoliai – ir aktoriai, ir rašytojas, ir ponia Tanta, tuos menininkus savaip mylinti, nors jų meno nė už ką nepripažįstanti. O jau gimnazisčių ašaros, noras garbinti (rašytoją, aktorių...), pastangos vaidinti ir... gyventi. Nesvarbu, kiek Jums metų. Vis tiek pažadu: skaitysite ir kikensite.

Beatos Ostrowickos „Bjauri mer­giotė“ (leidykla „Gimtasis žodis“, iš lenkų kalbos vertė Rytė Janauskaitė) –­ dabarties knyga. Kikenti čia nebus ko. Bus ko pavydėti – juodu ar baltu pavydu, ar kokiu madingu rožiniu. Pavydėti ne tik buto nuostabioje Krokuvoje, kurį paveldi aštuoniolikmetė Marcysia. Labiau – jos ryžto, jėgos, stiprybės. Visa bėda, kad nei tėvai, nei giminaičiai to ryžto nė kiek nevertina. Marcysia – balta varna, neigianti šeimos vertybes. Jai nerūpi madingi baldai, versliukas (kuo blogai turėti savo parduotuvę?), provincijos apkalbos, daržai ir gyvuliai. O kad pati nelabai mylima, tai ir mylėdama, bendraudama su vaikinais, klysta ir painiojasi...

Mirjam Pressler „Kai ateina laimė, pasiūlyk jai kėdę“ (leidykla „Gimtasis žodis“, iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas) – tikras skaitymo malonumas. Šios rašytojos „Kartusis šokoladas“, pasirodęs prieš keletą metų – šauni, reikalinga, aktuali knyga jaunimui, bet ypatingosios rašymo meistrystės ją skaitydama nepatyriau. Šįsyk – perskaičiau ir vėl grįžau... Ir dar dabar tame tekste esu. Veiksmas klostosi senokai, 1952 metais mergaičių prieglaudoje. Po karo bandanti atsigauti valstybė įtraukia mergaites į akciją rinkti gatvėse aukas daugiavaikėms, pervargusioms uolioms motinoms – kad pagaliau tos moterys galėtų bent kiek pasiilsėti. Bet aukas renkančiųjų mamos – kaip jos? Kur? Ogi kalėjime. Arba šiaip – linksminasi, dukras pamiršusios, motinystės anaiptol neišsekintos. Pasakotoja Halinka – žydaitė. Jos tolimuose prisiminimuose slypi Lenkija. Ir lenkė, draudusi jai iš kambario žengti žingsnį. Tik tiek, grakščiai ir neįkyriai, apie karą, holokaustą. Neįkyriai, dėl to –­ įtaigiai. Halinkai, niekada neturėjusiai lėlės, svarbiau dabartis: rasti prieglaudoje ką mylėti, globoti. Išsaugoti savo slaptą kampelį, kuriame taip saldu likti vienai. Ir dar – kad pamiltų jos tetą koks vyriškis, tegu ir amerikietis karys, tada gal Halinką įvaikins...

Vienuose Lietuvos globos namuose, po susitikimo su skaitytojais, ilgame nykiame koridoriuje mane pasivijo paauglė. „Jei pajunti, kad pamilai, kaip tą pareikšti?“ – štai ko ji teiravosi.

Kad žinočiau... Kad mokėčiau...

Prašmatnioje knygoje „Įsimylėjėliai“ šias mįsles mena rašytoja ir dailininkė Rebecca Dautremer (leidykla „Nieko rimto“, iš prancūzų kalbos vertė Dovilė Marija Kėdikaitė). Teksto nedaug. Daug klausimų, spėlionių. Atsakymų – beveik nėr. Ernestas kaip tampė Salomėją už kasų, taip tebetampo. Ir tai mylimasis?

Laimingi žmonės, kuriems lemta ir rašyti, ir piešti. Rebecca Dautremer –­ viena jų. Vis dėlto knygą (o gal labiau tiktų sakyti albumą) „Princesės – pamirštos ir nežinomos...“ (leidykla „Nieko rimto“, iš prancūzų kalbos vertė Erika Sabaliauskaitė) kūrė ne viena. Tekstų autorius – rašytojas Philippe’as Lechermeieris. Aš, sena niurgzlė, tų princesių iš pradžių net atsiversti nenorėjau. Nemėgstu jų – nei Dianos kulto, nei raivymosi ant žirnio, nei kitokių ten saldžiai kaprizingų reiškinių. Bet knygą –­­ pamėgau. Joje nestinga ironiško požiūrio – bent jau puslapiuose, skirtuose heraldikai ir rūmų architektūrai. Yra ir meilės pasauliui. Tik paklausykite, kokie princesių vardai: Varlina, Tamsa, Raidegunda, Roma Klajūnė, Švaista Švebelda, Kinijos Efemera (siunčiu komplimentus ne tik rašytojui, bet ir vertėjai...). O gyvenimai? Roma Klajūnė –­ cirkininkė, Raidegunda slapstosi bibliotekoje, man belieka eiti paskui ją...

 

Skaitytojų vertinimai


44216. Erika2008-01-16 19:58
Gal ir nežinau knygų apdovanojimo ,,virtuvės,, bet labai stebiuosi, kodėl niekur neminima Gintaro Beresnevičiaus knygelė vaikams apie miškinukus. Skaičiau susidomėjusi, be to ten pateiktos l. svarbios etnografinės žinios.

44313. aka2008-01-19 19:39
Beresnevičiaus knyga vaikams minėta praėjusioje apžvalgoje "Apie knygas mažiems ir jauniems".

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
20:30:18 May 29, 2011   
May 2010 May 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba