Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-01-11 nr. 3172

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Erika Drungytė.
SUŠALĘS VĖJAS
35
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS MINĖJIMO RENGINIŲ PROGRAMA
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

DATOS 
 BUVAU PRIEVARTA IŠVARYTA IŠ RADIJO IR TELEVIZIJOS RŪMŲ5
• Ričardas Kalytis.
BŪKIME KAIP „GREKONYS“

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
LRS PREMIJĄ GAVĘS LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS ĖMĖ DŽIAZUOTI
8
• PARALELĖS NR. 1, 2007 LAPKRITIS

KNYGOS 
• DIEVIŠKOJI KOMEDIJA. PRAGARAS3
• „IEŠKOJIMAI“
• „VITAMINŲ PARDAVĖJAS“
• „NOSTALGIJA“7
• BALTŲ LANKŲ KNYGYNO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI2
• VAGOS KNYGYNŲ TINKLO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI3
• Gintarė Adomaitytė.
PASKUI PRINCESĘ RAIDEGUNDĄ
2
• (PA)SKAITINIAI4
• NAUJOS KNYGOS1

TEATRAS 
• ILGA KELIONĖ Į LĖLIŲ TEATRĄ
• Ridas Viskauskas.
PASAULIS, KAIP LIGONIŲ SAMBŪVIS?
2

FOTOGRAFIJA 
• Tomas Razmus.
VALANDA SU PRANCŪZŲ FOTOGRAFIJA BRIUSELYJE

DAILĖ 
• Vidas Poškus.
HOBITAI. KELIONĖ Į VIENIŠĄ KALNĄ
38

PAVELDAS 
• Stasys Yla.
KODĖL VAŠINGTONO KATEDROJE TURIME ĮRENGTI ŠILUVOS MARIJOS KOPLYČIĄ

POEZIJA 
• Alvydas Valenta.
KOVOTOJO ETIKOS KODEKSAS, ARBA DONO CHUANO PAMOKOS
17

PROZA 
• Justinas Lingys.
PROZA
4

VERTIMAI 
• PAVLO KOROBČIUK

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Andrius Jevsejevas.
MENO TERAPIJOS SEANSAS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Šiaurys Narbutas.
KOREKTIŠKŲ PRAMOGŲ EKSTERMINATORIAI
14
• Justinas Bočiarovas.
ESĖ
8

KRONIKA 
• PERŽIŪROS IR ĮŽVALGOS
• GYVENIMAS JUODO POLIETILENO MAIŠE
• Piotras Kulesza.
POLA NEGRI
• VERTĖJŲ DĖMESIUI!
• DĖL SVETIMVARDŽIŲ RAŠYBOS

DE PROFUNDIS 
• BALYS BUKELIS1
• Kęstutis Rastenis.
DIEVAS YRA TOLIMAS IR NEPASIEKIAMAS ARBA LAIPTAI Į DANGŲ
3
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ
51

DATOS

BUVAU PRIEVARTA IŠVARYTA IŠ RADIJO IR TELEVIZIJOS RŪMŲ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Nuotraukos iš Juozo Girdvainio asmeninio archyvo

1991 m. sausio 12-osios naktį, 24 val., sovietų ginkluotosios pajėgos, dislokuotos Vilniuje, iš Šiaurės karinio miestelio pajudėjo Karoliniškių link. Sunkvežimiuose –­ ginkluota automatais su koviniais šoviniais sovietų desantininkų KGB „Alfos“ grupė.

1 val. 50 min. nakties sovietų kariuomenė apsupa Radijo ir televizijos bokštą, priešais tankus einantys kariškiai koviniais šoviniais iš automatų šaudo į žemę, paskui pro žmonių galvas šaudo serijomis į RTV bokštą. Daugiatūkstantinė minia skanduoja. Sovietų kariškiai jėga neteisėtai veržiasi į RTV bokštą ir jį okupuoja.

Tą 1991 m. sausio 13-osios rytą – kruvinąjį sekmadienį – žuvo 13 taikių civilių Lietuvos gyventojų, daugiau kaip 500 sužeista. Sovietų kariškiai prievarta areštuoja ir prie sienos iškeltomis rankomis pastato RTV bokšte dirbusius žmones.

2 val. nakties sovietų kariuomenės tankai ir šarvuočiai, dengti automobiliai su užrašu „Liudi“ (liet. žmonės), pilni ginkluotų kariškių su dujokaukėmis, guminiais strypais, automatais su koviniais šoviniais, apsupa Lietuvos radijo ir televizijos rūmus S. Konarskio gatvėje ir pradeda šaudyti į RTV rūmus per budinčių kelių tūkstančių žmonių galvas, mėto sprogmenis po kojomis, riksmais bando įbauginti susirinkusiuosius, taikiai ginančius Nepriklausomos Lietuvos radiją ir televiziją. Sovietų kariškiai daužo langus, lenda pro juos, veržiasi pro duris ir užima RTV rūmus. Šaudo iš automatų, paleidžia dujas. Sovietų kariškiai okupuoja radijo ir televizijos studijas, darbo kabinetus, RTV archyvo patalpas, valgyklą ir areštuoja Nepriklausomos Lietuvos RTV darbuotojus, pastato juos iškeltomis rankomis prie sienos. Paskui, įrėmę automatus, veda į lauką.

Sovietų kariuomenės tankų ir šarvuočių kolona slenka RTV rūmų link ir juos užgrobia, važiuoja iš S. Konarskio gatvės prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Parlamento pastato. Čia iš visos Lietuvos susirinkę apie 20 tūkstančių taikių Parlamento gynėjų traukia bočių dainas, valstybės ir bažnyčių vadovai sako kalbas, žmonės meldžiasi ir gieda. Prie laužų šildosi žmonės, iš garsiakalbių klausosi radijo ir televizijos pranešimų.

Sovietų desantininkai su tankais, šarvuočiais, malūnsparniais pulti taikios daugiatūkstantinės minios nesiryžta nei žeme, nei oru. Sovietų tankai ir šarvuočiai apsupa Parlamento rūmus ir minią. Įsivyrauja nežinia – žmonės gieda ir dainuoja.

1991 m. sausio 13 d. 2 val. nakties, sovietų kariškiams nutraukus Lietuvos radijo ir televizijos laidų transliaciją Vilniuje, pradeda veikti atsarginės radijo ir televizijos stotys Kaune.

Tūkstančiai kauniečių apstoja Juragių ir Sitkūnų RTV siųstuvų stotis, skanduoja, stovi stočių sargyboje.

1991 m. sausio 13 d. 3 val. 20 min. nakties Nepriklausomos Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje posėdžiauja 60 deputatų.

Žurnalistas, radijo istorikas JUOZAS GIRDVAINIS kalbino tiesioginę radijo laidų dalyvę, Lietuvos nacionalinio radijo pranešėją BERNADETĄ LUKOŠIŪTĘ.

1991 m. sausio 12-osios vakarą Jūs likote dirbti Radijo pirmosios programos studijoje. Drauge su Algimantu Saduku perdavinėjote radijo klausytojams naujus pranešimus radijo korespondentų ir žmonių, skambinusių telefonu iš įvairių įvykių vietų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje.

Artėjo vidurnaktis. Prasidėjo sausio 13-osios naktis. Jūs – radijo studijoje prie mikrofono. Kur buvo toji Radijo studija? Kas liko dirbti su Jumis, kaip jautėtės, ką galvojote?

Radijo studijoje – ji veikė senųjų Radijo rūmų ketvirtame aukšte; iš jos dabar transliuojama radijo programa „Klasika“ –­­ likome dirbti dviese su pranešėju Algimantu Saduku.

Už radijo studijos sienos stiklinio lango, aparatinėje, dirbo operatorės Zina Sesickienė, Marytė Ambrizaitė, Rūta Vyšniauskaitė, išleidėja Ina Rumšienė. Centrinėje aparatinėje dirbo operatorius Vitalijus Ščekatūrovas. Tą naktį drauge dirbo redaktoriai Andrius Kairaitis, Česlovas Burba, Viktoras Paulavičius, Rimantas Pranckūnas, Arvydas Urba, Vytautas Markevičius, Andrius Užkalnis, Eduardas Kosobudskis, įrašų operatorė Silvija Stepanauskaitė. Tada Lietuvos nacionalinio radijo programoje kartu dirbo visa radijo darbuotojų komanda: norėjome kuo daugiau informuoti radijo klausytojus.

iliustracija

Kaip veikėte, kaip pranešinėjote radijo klausytojams, ar redaktoriai rengdavo tekstus, kokia savijauta buvo?

Mūsų korespondentai arba nepažįstami žmonės nuolat skambindavo į radiją nurodytais telefonais ir teikdavo informaciją. Skambindavo – mūsų dažnai skelbiamais telefono numeriais – 660-670 ir 660-168 – į Išleidimo skyrių ir pranešdavo, kur važiuoja iš Šiaurės miestelio sovietų kariuomenės tankai, šarvuoti kariniai automobiliai su kariškiais, kur sustoja, ką daro, kokius valstybinių įstaigų pastatus užima.

Tada mes, radijo pranešėjai, redaktoriai ar išleidėjai, operatorės – kas tik greičiau pakeldavo telefono ragelį, trumpai savo ranka skubiai užrašydavo pagrindinę mintį ant lapo, ir mes su Algimantu Saduku jau lekiame į Radijo studiją, sėdame prie mikrofonų ir savais žodžiais atpasakojame, pranešame visiems radijo klausytojams.

Tokių prikeverzotų popieriaus lakštų tą nelemtą sausio 13-osios naktį buvo daug. Tai – svarbiausi tos nakties pranešimai tiesiogiai iš įvykio vietų.

Mes su Algimantu Saduku nuolat pranešinėdavome per radiją, kur reikia daugiau žmonių, kad sovietų tankai, šarvuoti automobiliai su kariškiais negalėtų lengvai užimti Radijo ir televizijos centro administracinio korpuso ir bokšto, Parlamento rūmų, Vilniaus miesto valstybinių įstaigų, kaip ir Radijo ir televizijos rūmų čia, Konarskio gatvėje.

Buvo perduodama naujų žinių, pranešimų per Lietuvos nacionalinį radiją Vilniuje.

Viskas buvo daroma greitai, be didelio tekstų parengimo. Mums patiems reikėjo ekspromtu iš gauto telefonu fakto sukurti informacinį pranešimą.

Radijo studija. Sienoje – stiklinis langas. Ar saugiai jautėtės?

Mūsų studijos niekas nesaugojo. Tik ketvirtame aukšte prie įėjimo į koridorių stovėjo policijos darbuotojas.

Kai pajutome, jog sovietų tankai ir šarvuoti automobiliai su kariškiais važiuoja palei Vingio parką ir iš abiejų pusių žiedu apsupa Radijo ir televizijos rūmus, Radijo studijoje užsisklendėme ir kalbėjome prie mikrofonų nebeišeidami. Tik vidaus telefono ryšiu susisiekdavome su aparatinės darbuotojais. O per radiją nuolat pasakojome žmonėms, kas dedasi prie Radijo ir televizijos rūmų ir Lietuvoje. Visa apsauga buvo prie įėjimo į rūmus.

Apie pirmą valandą nakties nuolat pasigirsdavo sprogimų, šūvių. Matyt, nuo Radijo ir televizijos bokšto Karoliniškėse. Ir čia – S. Konarskio gatvėje, rūmų ketvirtame aukšte garsiai girdėdavosi.

Kai rusų kariškiai apsupo Radijo ir televizijos rūmus, prasidėjo šauksmai, sprogimai, šaudymai. Vienas sprogimas buvo toks stiprus, kad pažiro aparatinės, Išleidimo skyriaus langų stiklai. Tų stiprių šaudymų iš tankų pabūklų buvo keletą kartų. Vyrai rodė, kaip viena automato kulka pataikė į Išleidimo skyriaus langą.

Greit užgeso elektros šviesa aparatinėje. Didžiuliame Radijo studijos sienos stikliniame lange nebesimatė aparatinėje dirbusių operatorių. Tik Radijo studijoje prie mūsų mikrofonų degė dvi stalinės lempos.

Kai rusų desantininkai užėmė Radijo ir televizijos rūmų patalpas, radijo centrinę aparatinę, girdėjosi šaudymų, sprogimų, buvo daužomos durys… Buvo apėmęs keistas jausmas. Išsigąsti nebuvo kada.

Žinojau, kad reikia kalbėti radijo klausytojams, nors jau ketvirtame aukšte kariškiai daužė duris.

Gerai, kad ginklo neturėjau… Būčiau, ko gero, atsišaudžiusi. Gal tai vaikiškai būtų atrodę prieš kaukėtus ir įtūžusius rusų kariškius su atstatytais automatais.

Iš aparatinės vidaus telefono ryšiu operatorė Zina Sesickienė sako: „Išeikite, kitaip – jie šaudys. Jūsų balsų eteryje jau nebesigirdi.“

A. Sadukas pakilo nuo mikrofono, priėjęs palengva atidarė Radijo studijos duris. Prieš mus stovėjo rusų kariškiai su šalmais, atstatę Kalašnikovo automatus.

Aš stovėjau už A. Saduko, rankomis apglėbusi radijo pranešimų aplanką. Mane toks siutas suėmė. „Ja nie dapuščiu –­ eto majo miesto (aš neleisiu – tai mano vieta)“, – šaukiau jiems. Maniau, neisiu. Čia –­ mano vieta. Jūs okupantai, nešdinkitės iš kur atėję… Rusų kariškai keikėsi rusiškai. Pajutau, kaip mane Algimantas pamažu tempia į šoną, nes jau rusų „automatikai“ būtų trenkę šautuvo buože man per galvą. Jie buvo įsiutę ir gąsdino.

iliustracija

Rusų kariškiai Vilniuje, Kaune, Alytuje, Šiauliuose, Klaipėdoje – valstybinėse įstaigose ir gatvėse jau porą sausio mėnesio savaičių savavališkai šeimininkavo ir buvo grėsmingai nusiteikę prieš taikius beginklius žmones. O toliau? Kas nutiko, kai jus išvarė iš Radijo studijos?

Neverkiau ir neišsigandau. Tik didelį vidinį pyktį jaučiau. Ir bejėgiškumą.

Kaukėti kariškiai ginklus atstatę suvarė mus į tamsią aparatinę, kurioje buvo daugiau mūsiškių. Paskui rusiškai vėl sukomandavo ir liepė po vieną išeiti. Vėl rusiškai šaukė. Išvarė mus į koridorių ir įsakė stoti veidu prie sienos. Įsakė pakelti rankas. Rusų kariškiai iškratė visų kišenes, apieškojo. Atėmė cigaretes, degtukus, kai kuriuos daiktus.

Man be šalmo atėjęs kariškis leido persiauti žieminiais batais, pasiimti žieminį paltą, rankinę iš Išleidimo skyriaus, kur pro išdaužytus langus skverbėsi stiprus sausio šaltis.

Paskui rusų kariškiai visus mus suvarė į Pranešėjų kambarį. Kai kurie mūsiškiai puolė skambinti namiškiams, artimiesiems, kad nesijaudintų.

O aplink – lauke ir rūmų koridoriuose šaudė, sproginėjo sprogstamieji užtaisai, visur griaudėjo, klykė žmonės. Koridoriuose buvo pilna stiklų. Visur smirdėjo.

Pirmajam pavyko prisiskambinti redaktoriui Andriui Kairaičiui, paskui – pranešėjui Algimantui Sadukui. Spėjome jiems pasakyti savo namiškių telefonų numerius, kad esame gyvi ir kad suvaryti į vieną kambarį.

Ir aparatinėje, ir pranešėjų kambaryje –­ visur sklido rusų kariškių paleistos dujos (mūsų vaikinai sakė, kad tai „čeriomuška“). Bandėme praverti kitus neišdaužtus langus, bet kariškiai neleido. Uždraudė stovėti arti langų.

Paskui viso ketvirto aukšto radijo darbuotojus ėmė varyti vorele po vieną pro išsirikiavusius rusų kariškius su šalmais ir atstatytais šautuvais.

Pabėgėję kareiviai kai kuriuos mūsų vyrus spardė, daužė automatų buožėmis. Gąsdinančiai rėkė, šaukė, skubino eiti.

Mes iš ketvirto aukšto leidomės laiptais į pirmąjį. Visur buvo pilna ginkluotų rusų kariškių su dujokaukėmis.

Mus išvarė iš senųjų Radijo rūmų pro centrinio įėjimo duris į S. Konarskio gatvę. Minia buvo nustumta už S. Konarskio gatvės ant šaligatvio. Aplink –­ rusų tankai, šarvuoti automobiliai, daug rusų kariškių.

Kai atsidūriau ant šaligatvio ir išvydau užgesusius Radijo ir televizijos rūmų langus, pasijutau išmesta į gatvę.

Čia pamačiau daug saviškių – radijo ir televizijos darbuotojų. Buvo Radijo ir televizijos ekonomikos ir technikos direktorius Juozas Neverauskas, radijo direktorius Nerijus Maliukevičius, kiti RT direkcijos ir redakcijos darbuotojai.

Glaudėmės į vieną būrį prie Juozo Neverausko. Kažkuriuo metu įsiviešpatavo mirtina tyla. Buvo apmaudu. Širdy negera… Čia sutikau pranešėjus Dalią Stonytę, Vytą Tulevičių, redaktorių Balį Urboną, kitus saviškius.

Ach! Tada pro skausmo ašaras nebemačiau, kas dėjosi aplinkui.

Duok, Dieve, tokios neteisybės – prievarta būti išvarytai iš Radijo ir televizijos rūmų – daugiau niekad nepatirti.

1991 m. sausio 13 d. paryčiais – 4 val. 15 min. Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės informacijos tarnyba pranešė, kad Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė nenutraukia veiklos SSRS ginkluotojų pajėgų okupacijos sąlygomis. Visos Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucijos, savivaldybės ir gyventojai privalo vykdyti tik šios Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės nurodymus. Kiekviena kita valdžia Lietuvoje yra neteisėta ir jos nurodymai Lietuvos žmonėms yra neprivalomi.

Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 13, 14 ir 15 dienas paskelbė gedulo dienomis.

Lietuvos AT kreipėsi į visus SSRS žmones, primindama, kad Lietuvos tragedija yra ir jų tragedija, bei ragindama padėti sustabdyti sovietų agresiją Lietuvoje, kreipėsi į pasaulio šalių vyriausybes, aiškindama, jog Sovietų Sąjunga pradėjusi nepaskelbtą karą prieš Nepriklausomą Lietuvą ir jos žmones, prašydama pripažinti, kad Sovietų Sąjunga užpuolė kitą suverenią valstybę.

 

Skaitytojų vertinimai


44168. Vaiva2008-01-15 10:52
Labai puikus, tikslus ir jaudinantis liudijimas...

44193. hahaha2008-01-16 09:17
"Duok, Dieve, tokios neteisybės – prievarta būti išvarytai iš Radijo ir televizijos rūmų – daugiau niekad nepatirti." TAIP JINAI BANDO SAU UZHSITIKRINTI SAUGIA DARBO VIETA IKI PENSIJOS IR DAR ILGIAU.

44210. Žurnalistas :-) 2008-01-16 18:56
Tam, kuris pasirašė hahaha Žvengti moki -- įrodei. Bet kam įrodinėti, kad proto neturi?

44335. saulėgrąža2008-01-20 18:37
o kas čia nenormalaus - norėti stabilios darbo vietos ir pensijos?

44341. hahaha2008-01-20 21:31
viskas ok. normalu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
20:30:16 May 29, 2011   
May 2010 May 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba