Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-06-23 nr. 3101

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VYTAUTAS VILIMAS SKRIPKA22
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Karolis Baublys.
AR LIETUVOJE REIKALINGA LITERATŪROS TEORIJA?
7

ESĖ 
• Jūratė Baranova.
KATHLEEN APSILANKYMAS
60

LITERATŪRA 
 LIETUVIŲ LITERATŪROS VERTINIMAI ŠVEDIJOJE

KNYGOS 
• POETIKOS ĮVADAS
• VĖJO BROLIS
• 3 PJESĖS
• Vytautas Baškys.
SĄMONĖS ARCHEOLOGIJA AMŽINYBĖS PAPĖDĖJE
7

MUZIKA 
• KOMPOZITORĖS GIMTADIENIS
• Aleksandra Pister.
KAM SKIRIAMA BACHO ŠVENTĖ?
2

TEATRAS 
• Šarūnė Trinkūnaitė.
REPLIKA TIEMS, KURIEMS ATRODO, KAD "LIETUVA VIS DAR NETURI SAVO TEATRO ISTORIJOS"
1
• Ridas Viskauskas.
UTENOS KRAŠTE – IŠKILIŲ TEATRO MENININKŲ ATSIVĖRIMAI
3
• Olga Pachomova.
BURATINAS IR REKETININKAI
2
• PILIES TEATRO SEZONĄ UŽBAIGIA JAUNOJI KARTA1

PAVELDAS 
• Dalia Tarandaitė.
RADVILŲ RŪMUOSE – DAILININKŲ RÖMERIŲ KŪRYBA
2

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
JUVELYRINĖS ILIUZIJOS
2
• Romualdas Alekna.
SĄLYTIS SU PRAEITIM IR DABARTIM
1

POEZIJA 
• JOLANTA SEREIKAITĖ22

PROZA 
• Vaidotas Granickas.
KASTUVĖLIS
2

VERTIMAI 
• NICOLAS BORN2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Vytautas Michelkevičius.
BENDRUOMENĖS PROJEKTAS 3XPOZICIJA": TARP INTERNETO MENO IR GALERINĖS ERDVĖS
3

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
APIE POETINĖS KALBOS SAMPRATĄ M. HEIDEGGERIO MENO FILOSOFIJOJE
3

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• GENIJUS AB INITIO19

KRONIKA 
• VASARVIDŽIO SAPNAI
• DAR APIE "STIPRŲJĮ NARKOTIKĄ"19
• "EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ" PO 60 METŲ5
• UŽJAUČIAME DALIĄ ČERNIAUSKAITĘ63
• MARTYNAS VAINILAITIS 1933.I.26-2006.VI.202
• MEISTRIŠKUMO KURSAI PRADEDANTIESIEMS VERTĖJAMS

DE PROFUNDIS 
• Aluyzas Litrelis Ir S. S..
KAIP UŽGESINTI MERKINĘ IR KT. MIESTELIUS
1

LITERATŪRA

LIETUVIŲ LITERATŪROS VERTINIMAI ŠVEDIJOJE

[skaityti komentarus]

iliustracija

Lietuvių autorių knygos, išleistos Geteborgo knygų mugės proga, neliko švedų kritikų nepastebėtos. Spausdiname keletą jų recenzijų ir anotacijų ištraukų.

Veržlus lietuvių poezijos sužydėjimas
TOMMY OLOFSSON

Poezija. Vertė Liana Ruokytė ir Juris Kronbergas. – Tranan.

Akivaizdu, kad išsilaisvinimas iš dešimtmečius trukusios cenzūros ir izoliacijos, rusifikacijos bei kitokių kultūrinių apribojimų inspiravo lietuvių poezijos sužydėjimą, tačiau šis žydėjimas nevaldomas ir sunkiai įspraudžiamas į vadinamąsias sroves ar poetines mokyklas. Susidaro įspūdis, kad visas poetinis modernizmas ir postmodernizmas yra suformuotas pagreitintai – per penkiolika metų. Nepaprastas vitališkumas, siekis išbandyti naujas išraiškos priemones, patirti anksčiau nepažintus pojūčius ir jausmų niuansus. Žodžiu, visko daug ir vienu metu.

Kai kurie poetai kreipia žvilgsnį į praeitį, tarsi norėdami suvesti sąskaitas su sovietiniais laikais, tačiau jų tik keletas, – arba dėl atrankos metodo, arba dėl to, kad senoji priespauda paprasčiausiai nėra svarbiausia šiuolaikinės lietuvių lyrikos tema. Atsigręžiant į praeitį, dažniausiai kalbama apie kaimo ir savo šaknų, širdžiai artimo žemės lopinėlio, nesudėtingo kaimo gyvenimo ilgesį, trumpai tariant, apie senosios valstiečių visuomenės ar bent jau jos vaizdinių ilgesį. "Kad ir kaip būtų keista, agrarinis kultūros paveldas poezijoje, regis, yra gyvybingesnis, nei manė kritikai", – rašo vertėjai įžanginiame žodyje, o jų parinkti lyrikos pavyzdžiai puikiai tą patvirtina.

Aiškindami šį fenomeną, vertėjai atsiremia į senąsias vietines tradicijas, susiklosčiusias jau lietuvių poezijos patriarcho Kristijono Donelaičio (1714–1780) kūryboje. Šio autoriaus poetinį liaudies epą "Metų laikai" nepaprastai talentingai į švedų kalbą išvertė ir 1991-aisiais vos metams te­pra­ėjus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, publikavo Lennartas Kjellbergas.

Kad Donelaičio "Metų laikai" yra išversti į švedų kalbą, tai tiesiog stebuklas, tačiau beveik toks pat stebuklas yra ir tai, kad pagaliau sulaukėme plataus apžvalginio šiuolaikinės lietuvių poezijos leidinio. Susidaryti vaizdą, ką reiškia tradicija, vykstant lietuvių savimonės bei kultūros restauracijai, galima, pavyzdžiui, skaitant vieną iškiliausių antologijos poetų – Vytautą Petrą Bložę.

Lietuviški tekstai žadina viltį, kad jų bus daugiau
MICHEL EKMAN

LITAUEN BERÄTTAR. ATT AVREGISTRERA ETT SPÖKE. Vertė Jonas Öhmanas ir Raimonda Jonkutė. – Tranan.

Lietuvių literatūra, su kuria pamažu susipažįstame sulaukdami vis naujų vertimų į švedų kalbą (juos nenuilsdamos leidžia mažosios leidyklos), pribloškia plačiu temų spektru ir kokybe. Naujausias leidinys – novelių antologija "Litauen berättar. Att avregistrera ett spöke" ("Lietuva pasakoja. Išregistruoti vaiduoklį") – tai 22 novelės, sukurtos 20-ies autorių, be galo įvairios formos ir tematikos. Šie išmintingi ir turiningi tekstai, nors ir margi formos atžvilgiu, sukuria harmoningą ir intelektualią visumą.

iliustracija

Visos novelės yra parašytos po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, tad ne viena jų vaizduoja visuomenę, patiriančią dideles permainas, ir jos laikmetį. Svarbios temos – modernizacija ir urbanizacija. Neretai autoriai aprašo senosios kartos išėjimą, tradicinio gyvenimo kaime pabaigą, tuo tarpu jaunesniosios kartos personažai, miestiečiai, jaučiasi suglumę ir praradę orientaciją. Tiek Danutės Kalinauskaitės, tiek ir Romualdo Granausko kūriniuose šie jausmai perteikiami, pasitelkiant tam tikrą pusiau ironišką vaiduoklių ir apleistų vietų tematiką. Sigitas Parulskis kone ritualiniais žodžiais perpasakoja, kaip jo tėvų namuose paskutinį kartą buvo skerdžiama kiaulė.

Atsvara kaimo tematikai yra, tarkime, Tomo Kondroto ir Lauros Sintijos Černiauskaitės ironiškos urbanistinės novelės apie seksualumą, neištikimybę ir apgaulę bei Ričardo Gavelio tiek dviprasmiška, tiek ir didžiai tragiška istorija apie naujosios kapitalistinės visuomenės vertybių ir klasikinių humanistinių žmogaus idealų konfliktą.

Įsimintinai apleistumo ir bejėgiškumo jausmas perteikiamas Vandos Juknaitės novelėje apie depresija sergančią motiną, suvokiančią, kad jos naujagimis kūdikis serga gyvybei pavojinga liga. Prie labiausiai jaudinančių novelių priskirtinas ir Antano Ramono demonstratyviai santūrus pasakojimas apie Stalino laikų vežimus, ir Icchoko Mero sukurta žydų persekiojimo laikų mozaika.

Tuščiagarbiška meilė dvasininkams
MICHEL EKMAN

Ivanauskaitė J. RAGANA IR LIETUS. Vertė Jonas Öhmanas. – Tranan.

Romanas "Ragana ir lietus", pasirodęs Lietuvoje 1993 m., akimirksniu pavertė Jurgą Ivanauskaitę viena garsiausių savo šalies rašytojų tiek savo tėvynėje, tiek ir užsienyje. Nekonvencionaliai ir tiesmukai vaizduojanti krikščionybę ir atvirą seksualumą, ši knyga turėjo skandalingą pasisekimą – sulaukė ir nesubtilių valdžios bandymų nutildyti kilusius debatus, ir didžiulio knygas perkančios publikos susidomėjimo. J.Ivanauskaitė anuo kritiniu laikotarpiu – netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – metė iššūkį ir senajai, ir naujajai epochai. Autorė pateikė savo kritinį ar bent jau kvestionuojantį požiūrį į krikščioniškąją mitologiją bei katalikiškąjį seksualumo traktavimą. Ji suabejojo Bažnyčia būtent tuo laikotarpiu, kai ji, įnešusi indėlį į Lietuvos kovas dėl nepriklausomybės, vėl tapo savo svorį turinčia visuomenės institucija. Be to, sąlygiškai atvirai prabilusi apie seksualumą, Ivanauskaitė nutraukė ryšius su perdėtu dorovingumu, kuris buvo būdingas tarybinei visuomenei. Daug kurianti Ivanauskaitė įsitraukė į kovą dėl Tibeto teisių ir aktyviai prisidėjo prie visuomenės nuomonės šiuo klausimu formavimo Lietuvoje.

"Ragana ir lietus" vis dėlto nėra koks pamfletas. Nepaisant aštrios poleminės tematikos, kuri nekatalikui atrodo gana santūri, romanui būdingas gyvas žmogiškų konfliktų vaizdavimas ir įdomus laikmečio bei aplinkos perteikimas, ypač toje romano dalyje, kur veiksmas vyksta dvidešimtojo amžiaus pabaigoje.

iliustracija

"Ragana ir lietus" yra kontrapunktinės struktūros ir susideda iš trijų pasakojimų, nušviečiančių vienas kitą ir besikeičiančių savo elementais tarpusavyje. (...)

Pagrindinis visų šių trijų meilės istorijų konfliktas – lyčių nesusikalbėjimas, reiškiamas vyro gebėjimu (beveik) sublimuoti savo jausmus, pasitelkti juos kam nors aukštesniam, tikėjimui ar principui, jo vadinamam dievu. Šis "beveik" yra svarbus, kadangi Ivanauskaitės personažai vyrai leidžia sau veikti dviprasmiškos seksualumo erdvės paribiuose.

Tuo tarpu moterys myli pranašus kaip žemiškus vyrus ir svajoja apie vaikus su jais. Jos, kitaip nei vyrai, pasisotinusios fizine meile, vis tiek negali atitrūkti nuo jos ir pradėti rūpintis dvasiniu gyvenimu.

Šis pamatinis konfliktas sąlygoja katastrofišką visų trijų istorijų baigtį. Nors jos gal ir ne visai originalios, Ivanauskaitės pasakojimo forma yra turtinga ir aiški, ir tą puikiai perteikia Jono Öhmano vertimas.

Aistrų kankinamos moterys
KAJSA ÖBERG LINDSTEN

Ivanauskaitė J. RAGANA IR LIE­TUS. Vertė Jonas Öhmanas. – Tranan.

Knygos veiksmas vyksta Rytų Europos šalyje. Pasakojama, kaip moteris, "niueidžerė", apsilanko pas psichoterapeutę. (...) Šis pasakojimas įmantrus, kartais pagaunantis, tačiau iš esmės padrikas bei įkyrus. Nuobodžiausios yra ištęstos dalys apie Marijos Magdalietės potyrius paskutinėmis Jėzaus žemiškojo gyvenimo dienomis – tarsi Evangelija, prikaišiota moteriškos mistikos ir sentimentalios smurtinės pornografijos.

Įdomiausia skaityti tuos epizodus, kuriuose Vika vaizdingai ir su aštriu sąmoju pasakoja psichoterapeutei apie gyvenimą šiuolaikiniame Vilniuje arba svaidosi žodžiais, kalbėdama su savo nenusisekusiu meilužiu kunigu. Ji talentinga, pilna kartėlio ir linkusi į savigriovą, panašiai kaip Carina Rydberg. Vikos lūpomis vaizduojami momentiniai epizodai betoniniuose piktosios motinos priemiesčiuose, bohemiškai miesčioniškoje jos vyro – bepročio menininko – gūžtoje, nusikalstamų jaunimo gaujų landynėse senajame žydų gete, yrančiose romų lūšnose šalia oro uosto ir į neviltį varančiame psichinės ligoninės bendrajame kambaryje.

Tik knygos pabaigoje paaiškėja, kad veiksmas vyksta pačioje dešimtojo dešimtmečio pradžioje, ką tik žlugus Tarybų Sąjungai, kai iš miego pabudusios, pagaliau laisvos, nacionalistinių nuotaikų kupinos ir dvasiškai išalkusios trys Baltijos šalys atmerkė akis, kad išvystų dienos šviesą.

Romanas pasirodė 1993 metais ir, rėksmingai pasmerktas naujųjų moralės puritonų, Lietuvoje beregint tapo skandalingu bestseleriu. Švedų kalba jis skamba tiesiog banalokai ir egzotiškai. Apmaudu ir tai, kad pirmojoje knygos dalyje pilna aplaidžių vertimo keistenybių, pavyzdžiui, "netoli esančios vilko akys".

Vertė Liana Ruokytė

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
20:28:53 May 29, 2011   
May 2010 May 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba