Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-07-02 nr. 3291

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VLADAS ŠIMKUS.
Aviliai
30
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• ARŪNĄ GELŪNĄ kalbina MINDAUGAS PELECKIS.
Arūnas Gelūnas: „Lietuvos kultūrinis gyvenimas turėtų būti draugiškesnis žmogui“
11
• Santaros-Šviesos suvažiavimas1
• ARŪNAS STREIKUS.
Kultūros sovietizavimo projektai ir pirmieji rezultatai
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Plebėjiškas žvilgsnis į europietiškų daigų puoselėjimą

KNYGOS 
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Birželio 13-osios dienos ilgumas – septyniolika valandų ir trylika minučių
7
• RITA IVINSKYTĖ.
Apie tėvynės meilę, literatūrą ir istorijos rašymą žaliai
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
 RIDAS VISKAUSKAS.
Festivalyje „Tylos!“ triukšmauta saikingai (3)
1
• IRENĄ LIUTIKAITĘ kalbina SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
„Teatras – mano gyvenimas“

DAILĖ 
• NERINGA MARKAUSKAITĖ.
Sąsajos keramikų kūriniuose
• VIDAS POŠKUS.
Pakaruokliai po Vilniaus tiltais
12

MUZIKA 
• AUDRONĘ ŽIŪRAITYTĘ kalbina VITA MOZŪRAITĖ.
„Noriu visada rašyti džiaugdamasi, bet ne visada pavyksta“
• AUŠRA ŽIČKIENĖ.
Išgiedotos istorijos skaitymai

KRONIKA 
• EGLĖ GRICIUVIENĖ, BIRUTĖ VERBIEJŪTĖ.
Vytauto Urbanavičiaus darbų paroda „Sugrąžinta praeitis“

POEZIJA 
• DAIVA BRADAITYTĖ.
Iš sekretorės dienoraščių
19

PROZA 
• KAZIMIERAS PŪRAS.
Amžinoji ugnis
4

VERTIMAI 
• OLES ILČENKO.
Žaliosios girios aidas
1
• ULADZIMER ARLOU.
Skorinos biblioteka Londone
1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Vertė
6

KULTŪRA 
• Įteikta aštuntoji A. Vaičiulaičio literatūrinė premija
• Petro Cvirkos literatūrinė premija

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
In memoriam
1

DE PROFUNDIS
ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat ar jaučiat
 
• Iš archeologų darbo aikštelės...5
• DANIEL GLATTAUER.
Gebėjimo klausytis testas
1
• VYDAS ASTAS.
Kalbos pamokėlė areštinėje
3

Šatėnų prieglobstis 
• Penkioliktoji savaitė76

TEATRAS

Festivalyje „Tylos!“ triukšmauta saikingai (3)

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Uma-uma!“
Nuotrauka iš festivalio archyvo

Tęsinys. Pradžia 25 numeryje

Algirdo Latėno ir Gedimino Storpirščio vadovaujamas aktorių lėlininkų kursas parodė 8 spektaklius (vieną jų – „Uma-uma!“ – su mažytėmis lėlėmis vaidino dvi aktorių trupės). Diplominių spektaklių maratoną jaunieji pradėjo scenos judesio vaidinimu „Vardan tos“ (pagal W. Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetą“; skambėjo Vytauto Labučio muzika iš albumo „The Layers“). Supavydėjau: kad taip man, „gyvenimo nuėjus pusę kelio“, bent dešimtą dalį turėti tos energijos, lankstumo, šoklumo, reakcijos, koordinacijos, kurią pademonstravo studentai! Režisierius Arnoldas Jalianiauskas „apkrovė“ studentus pantomimos, scenos kautynių, akrobatikos, fechtavimo, žongliravimo pratimais ir sujungė juos Montekių bei Kapulečių kovos siužetu (apie Romeo ir Džuljetos meilės temą užsiminta, bet ji rimčiau neplėtota). Stiliaus požiūriu vaidinimas kiek eklektiškas: nuo stilizuotų „rytietiškų“ kaukėtų veikėjų kovų su lazdomis – iki gatvės buitinių muštynių imitacijos. Suvaldyti scenoje 17 studentų masines scenas – ne juokas. Nuolatinės kovos spektakliui suteikia šiek tiek nemalonios gatvinės agresijos... Pasigedau vaidmenų – kiek ankstesniais metais teko matyti dėstytojos Zitos Dulinskienės judesio spektaklių, juose studentai sukurdavo personažus, ne vien fizines savybes demonstruodavo. Darbo įdėta daug, ir kad jis nepražūtų, fantazuoju: „Vardan tos“ galima būtų rodyti stadione ar ant didelės pakylos per kokį Žalgirio mūšio pašlovinimą ar miestų gimtadienių šventes. Tik reikėtų vaidinimą patrumpinti, kostiumus papuošti dekoratyviomis istorinėmis detalėmis, deramai apšviesti lauko sąlygomis...

„Palengvinto“ W. Shakespeare’o tema tarsi buvo tęsiama poezijos spektaklyje „Šeksrysap, t. y. Šekspyras“ (rež. Joana Čižauskaitė). Tai švietėjiškas spektaklis – improvizacija, žaidimas, pokalbis apie W. Shakespeare’o epochą, asmenį ir kūrybą (poeto sonetus studentai skaito, dainuoja pagal G. Storpirščio ir savo sukurtas melodijas pritardami gitaromis). Adresatas –­ vyresniųjų klasių moksleiviai, tad vaidinime disputo būdu pažeriama intriguojančios informacijos apie W. Shakespeare’ą, subtiliai, tarsi lengvai juokaujant atskleidžiamos „pirmosios meilės audros“. Spektaklyje išryškintas studentų muzikalumas, dainingumas, scenos kalbos pasirengimas, ansambliškumas. Kai scenoje 17 artistų ir siekiama visus tolygiai atskleisti, leidžiant jiems drąsiai išdykauti ir lengvai ironizuoti jaunatviškos meilės tema, spektaklis kiek išsitęsia, stinga suveržimo taškų, o ilgainiui studentų kiek naivokas požiūris į autorių sukelia šypseną. Spektaklis spinduliuoja studentų jaunystės nuoširdumą; žavi jų organika, žaidimo laisvė. Galbūt kiek dirbtinoka vaidinimo pradžia, kai studentai po vieną renkasi scenon ir turi apsimesti, esą salėje sėdinti publika – jiems netikėtumas. Kai kam iškyla gero skonio problema – turiu galvoje mėgavimąsi rodant nepadorius gestus per „poezijos žinių ringą“...

iliustracija
„Vardan tos“
Nuotrauka iš festivalio archyvo

Labai išmoningas pasirodė vaidinimas „Pagal Jurgį ir kepurė“, kurį pagal Kazio Borutos knygą „Jurgio Paketurio klajonės...“ režisavo J. Čižauskaitė. „Techninės“ scenos kalbos užduotys sužaidžiamos su humoru vaizduojant prieškario radijo teatrą (mizanscena, kai sustoję ant laiptukų studentai sukuria radijo aparato vaizdinį, prasideda ir baigiasi vaidinimas), o spektaklio ritmo vadžias čia valdo komediniu talentu apdovanotas Karolis Algimantas Butvidas, šmaikštaujantis Petro Babicko vardu. Beje, iš laikraščių studentai spektaklyje susikuria žmogaus figūrą (atseit Kazį Borutą) vaizduojančią lėlę, kurios nesujungtas kūno dalis valdo keliese – čia reikia tarpusavyje gerai koordinuoti veiksmus. Gaila, jei kursas išsiskirstys, šmaikštus spektaklis pražus...

Psichologinio teatro pavyzdį išvydome spektaklyje „Labanakt, mama“, kurį pagal Marshos Norman pjesę režisavo Algirdas Latėnas ir Gediminas Storpirštis. Studentes Giedrę Giedraitytę ir Jonę Dambrauskaitę įsidėmėjau nuo pirmo kurso specialybės egzaminų – merginos talentingos, kūrybingos, praturtintų bet kurio teatro trupę (Jonė savarankiškai yra išbandžiusi save ir šiuolaikiniu šokiu).

„Labanakt, mama“ – populiari pjesė apie drastiškus motinos ir dukters santykius, abipusę priklausomybę ir neapykantą, vidinės laisvės problemą; Lietuvoje pjesę yra vaidinę ir profesionalai (teko matyti Doloresos Kazragytės ir Vilijos Grigaitytės duetą Viktoro Šinkariuko 2003-iaisiais Marijampolės teatre režisuotame spektaklyje), ir mėgėjų teatrai.

Charakterinių duomenų G. Giedraitytei spektaklyje patikėtas valdingosios Motinos vaidmuo, lyriškesnei J. Dambrauskaitei – dukros Džesės. Spektaklį aktorės vaidino Valstybinio jaunimo teatro Salėje 99, kur iš arti gerai matosi kiekviena detalė, jaučiamas aktorių kvėpavimas. Režisieriai spektaklyje išryškino, kad abiejų moterų pasauliai – itin skirtingi ir nesusisiekiantys, abi moterys – savaip dvasiškai pažeistos (tačiau patologijos išvengta). Džesė pareiškia nusižudysianti ir motina toli gražu ne dėl kilnių paskatų mėgina dukrą nuo tokios minties atkalbėti. Manipuliavimas dukra, jos kontrolė, kartais net žeminimas yra tapęs Motinos esme. Iš pradžių aktorė labiau pabrėžia komiškus Mamos bruožus, savotišką suvaikėjimą, tam padeda ir kostiumas – ryški ilga suknelė, tinkanti labiau kokiam karnavalui, nei kasdienybei, minkšti žaislai. Vėliau, suvokus, kad dukters sprendimo nepakeis, ryškesnė tragiška vaidmens spalva – jei Džesė išeis iš gyvenimo, Motinos pasaulis neteks pamatų...

iliustracija
Giedrė Giedraitytė
spektaklyje „Labanakt, mama“

Nuotrauka iš festivalio archyvo

Nesusikalbėjimo, vidinės izoliacijos temai sustiprinti spektaklio pradžioje ir pabaigoje J. Dambrauskaitė pasitelkė judesio scenas su stikliniu gaubtu. Asociacija: Džesė – tarsi žuvis dūsta akvariume be šviežio oro, jos nepasiekia išorinis pasaulis, merginai lemta girdėti tik savo įkyrų vidaus „dūzgėjimą“... Džesei tenka sudėtinga užduotis – subtiliai, bet neatšaukiamai paruošti Motiną savarankiškam emociniam gyvenimui. Atsiskyrimas tarp motinos ir dukters būtinas, bet ar tokia – nutraukiamos gyvybės – kaina?.. Kūrėjai vienprasmiškai neinterpretavo moterų, esą čia – „budelis“, o čia – „auka“. Abipusės kaltės nuojauta ir nelemtas situacijos atpažįstamumas spektaklio finale suspaudė širdį net ir šių eilučių autoriui, kurio jausenai gyvenimo cinizmas jau seniai uždėjo apynasrį...

Spektaklis suteikė galimybę aktorėms atsiskleisti dramos žanre, patirti, ką reiškia rimta partnerystė, ilga vaidmens distancija. Kiti kurso draugai tokio profesinio pa(si)tikrinimo neturėjo – gaila... Aktorės galėtų toliau šį mobilų vaidinimą vaidinti savarankiškai.

Įdomu, kaip pedagoginiu požiūriu įvertintų spektaklius „Žaliojo žąsinėlio teatras“ (rež. Algirdas Mikutis), „Privati valda“ (rež. Vitalijus Mazūras), „Uma-uma!“ (rež. Andrius Žiurauskas), kuriuose turėjo atsiskleisti aktorių lėlininkų gebėjimai, užsienio aukštųjų teatro mokyklų, ruošiančių lėlininkus, profesoriai? Formaliai žvelgiant, tarsi tvarka: pirmajame spektaklyje – ironiškas ir atviras teatro suaugusiems žaidimas su šešėlinėmis lėlėmis; antrajame – vaidyba su kaukėmis dailininko spektaklyje; trečiajame – lėlių animavimas ir partnerystė anapus širmos. Tačiau pedagoginis procesas nebuvo nuoseklus, praktinis darbas su lėlėmis prasidėjo bene trečiame kurse (tiesa, ar ne antrame kurse studentai iš dėstytojos J. Čižauskaitės gavo įdomią užduotį sukurti „Mano žaislo istoriją“, kuri buvo savotiškas įvadas į lėlių teatrą; prisimenu, deja, ne visi studentai tąsyk į užduotį pažiūrėjo kūrybiškai ir su azartu...).

iliustracija
„Pagal Jurgį ir kepurė“
Nuotrauka iš
festivalio archyvo

Vilmantas Juškėnas straipsnyje „Jaunieji lėlininkai: viltys, problemos ir atradimai“ („7 meno dienos“, 2010 06 16) išsakė daug tikslių pastabų ir faktinės medžiagos, nuvilnijus triukšmeliui (gaila, ne meno kilmės), kurį sukėlė teatro „Lėlė“ vadovo Juozo Marcinkevičiaus „Lietuvos žinioms“ duotas interviu (tik kodėl tylėta prieš 4 metus?). Dėl V. Juškėno iškeltos „jauno žmogaus psichologijos paruošimo profesinio mąstymo kryptimi“ problemos pridursiu štai ką. Reikėtų pagalvoti, kaip jaunas žmogus pradeda rimčiau pažinti lėlių teatrą, juo žavėtis, jį mylėti? Kokių profesinių savybių reikia lėlių teatro aktoriui? Kas apskritai yra lėlių teatro aktorius ir šiuolaikinis lėlių teatras? Biurokratinis požiūris valstybinių lėlių teatrų santykius su aukštąja mokykla gal ir gali sunorminti. Bet jei kalbame apie gyvąjį teatrą, reikia talentingo, idėjas generuojančio, savaip dėl meno pamišusio žmogaus – Mokytojo, šalia kurio galėtų kūrybiškai augti studentai. Galbūt vėliau jie atmes jo išpažįstamą filosofiją ar estetiką, rinksis savo kelią, bet pirminis impulsas – iš Mokytojo. Minti lėlių teatro paslaptis galima ne vien aukštojoje mokykloje – tikiu, kad kauniečių patyrusių lėlininkų Jūratės ir Dariaus Armanavičių vaikai, stebėdami savo tėvelių kūrybą nuo mažens, ne ką blogiau pažįsta kai kuriuos lėlių teatro tipus (nei šiemet baigusieji mokslus), gal net mokėtų pasigaminti ir širmą, lėles. Universalesnio lėlininko ruošimo kryptis, kai jis susipažinęs su scenarijaus rašymu, teatro daile, režisūra, vaidyba, vienas ar su bendraminčiais gali sukurti savo teatro pasaulį (Klaipėdos lėlių teatro atvejis), man regisi kaip perspektyvesnė, ypač pas mus, kur teatro rinka nedidelė, kur aukštos klasės lėlių teatro scenografai negali pragyventi iš savo profesijos, nes valstybiniuose teatruose sukuriama per mažai premjerų...

Šiaip ar taip, jauniesiems aktoriams linkiu atrasti save lėlių teatre – ne institucijoje, spektaklių vaikams parduotuvėje, o specifinės kūrybos židinyje, užsikrėtus lėlių teatro filosofija ir poezija.

 

Skaitytojų vertinimai


61126. selė :-) 2010-07-06 19:43
Kaip ir visada labai gražu, miela, o man šiek tiek ir graudu, kad nieko tiems studentams padėti negaliu... būčiau nors kiek arčiau, tai numegzčiau kokiai nors lėlei- raganai pakulinį sijoną, ar lėlei- blondinei mini suknytę, ar neuždengiančią bambos bliuzytę...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 14 
20:18:48 May 29, 2011   
May 2010 May 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba