Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2011-05-27 nr. 3333,
www.culture.lt/lmenas/?st_id=18216

DE PROFUNDIS
Iš gatvės koanų: „Kinas – tai labai judantis melas...“

Laiškas iš mano kino studijos

In memoriam

ANDRIUS ŠIUŠA

[skaityti komentarus]

iliustracija
Gyčio Norvilo nutraukimas

Mano mintyse liksi visada tokia pat nepakeičiamai graži, vargše mano Kino studija. Tau siūlė solidžiausių pasaulio ateljė parade būti iškart už Holivudo ir Sinesitos. O tu tokia tautiškai išdidi, kukliai mergaitiškai atsisakei... Bet nūnai pažvelk į save, dieviškai nelaimingoji kaimo mergaite. Nužvelk savo dorėninį, jonėninį nutrupėjusį portalą, savo apibrizgusias užuolaidas ir ištįsusius Minotauro koridorius, taip aiškiai bylojančius apie naivų vaikišką sutrikimą ir moterišką neviltį. Štai kur tave atviliojo aistra skambiems žygiams! Matai, ką pelnei per 70 odisėjos metų, ištikimai tarnaudama Lietuvos subkultūrai...

Eik, meskis į komerciją, stačia galva pulk į bankus! Užsikalsi gražaus pinigėlio, pusryčiausi „Stikliuose“, o pasaulinėse premjerose pasirodysi su nauja haute couture Statkevičiaus plunksna, prikalta prie trispalvės skrybėlės.

Ak, nenori? Trokšti iki pasaulio galo likti laisva, jokio šepečio nevaržoma? Ar žinai, kas laukia trokštančiojo laisvės?

Ir aš nežinau, kas manęs laukia, tačiau kodėl šis buvęs baltas stačiakampis barakas mane taip jaudino? Kodėl, išvydus tuščius koridorius ir į miegą pasinėrusį budėtoją, man persmelkdavo širdį? Meldžiu, negaliu apsakyti. Šitas namas jau dvelkia Gojos sapnais. Per daug tylu aplink. Šunys neaploja į masuotę susirinkusių gyvenimo aktorių, nesiuva pirmyn atgal kaip patrakę automobilvežiai... Jeigu ne vieniši jaunieji kino režisieriai, klaidžiojantys tarp kavinės stalų, jei ne paskutinės šviesos administracijos aukšte, galėtum pamanyti, kad kelionė į rojų prasideda čia.

Kartą už nasvytiškų le korbjuzė langų pasigirdo gailus pratisas verksmas. Tą pačią akimirką virš mano galvos šmėkštelėjo Betliejaus žvaigždė, krisdama ta pačia Pažadėtosios žemės kryptimi, tarsi nuspėdama mano neišsipildžiusių minčių kelią.

iliustracija
Susmulkinta Lietuvos kino studija
Gyčio Norvilo nutraukimas

Kino studija, ar atsimeni savo žvaigždes?.. Eugenijos Pleškytės era, Antano Šurnos, Regimanto Adomaičio, Donato Banionio, Algimanto Masiulio, Virginijos Kelmelytės, Kosto Smorigino... O Dieve, vos nepamiršau blondinės Vaivos Mainelytės! Štai, žiūrėk, ir susidaro Paukščių takas. Andromedos ūkanų tėvas. Jis tęsiasi iš amžių gelmės tiesiai į mano kraujuojančią širdį. Kas nėra žaidęs kriketo žydint Kino studijai, tas liks aklas ir neišprusęs, graudžiai raudos. Jokia kita šventė neprilygo aniems grafystės laurų dalijimams. Nuo ryto iki nakties vyko ideologinės procesijos, dionisijos, paslaptingos maldininkų eisenos už tris sovietinius rublius, ir kabinetai paslapčia nubarstyti aukštuomenės prizais, mielas vaike, aš nesišaipau, kilimų diplomais ir gėlėmis; nesudegančios meninių vilčių gondolos su degančiomis vėliavomis plaukia į ateitį, afigeniški juodi automobiliai spaudžia klaksonus aikštėse – vienpartiniai nariai ir nepartiniai kandidatai, imperijai giedą giesmes, pamišusių vaizdo gerbėjų tarškynės. Dūzgė filmavimo kameros, bildėjo į automobilvežius kraunami operatorių bėgiai, tuksėjo dekoracijų plaktukai filmavimo aikštelėse. Ak, nepaprasti buvo Viešpaties laikai! Laimingas, laimės neradęs, kino menininkas! Buvo alebardos, bet jomis niekas nekirto jokio priešo, buvo atšalę menininkų tarpusavio jausmai, bet jie šaldė tik raudoną vyną...

Jau begalę naktų aš negaliu sudėti bluosto. „Kairę, dešinę, kairę, dešinę!..“ Nevilties mistralis šėlsta ir galingas jo šniokštimas iki paryčių kankina mane. Braška kino studijos rėjos, išdidžiai siūbuoja nuvargę krentantys karnizai, kuriuose it laivo virvėse švilpia šiaurės vėjas. Ir atrodo, lyg būtum atviroje Nežinios jūroje. Taip keliauju per naktis, prikeldamas filmus ir žmones, sudužusio laivo skeveldras ir vėlę.

iliustracija
„Geležinės gervės“
Gyčio Norvilo nutraukimas

„Jausmai“, „Herkus Mantas“, Niekas nenorėjo mirti“, „Laiptai į dangų“, „Senis ir žemė“, „Maratonas balne“, „Didžioji iliuzija“... Ir režisierių veidai –­ pavargę, sutrikę, tarsi piratų užpulti, dabarties laikrodžiais nusivylę.

Tuk, tuk.

– KAŽKAS BELDŽIASI, – išsigandęs šnabžda kimus skausmingas balsas.

– TAI AŠ.

– ČIA JAU NEBEGALIMA, SERE... NA, TIEK TO... ĮEIKITE.

Nepažįstamasis peržengia mirties slenkstį. Didelis rožinis Angelas tamsiais it naktis sparnais su deimantiniu raktu prie juosmens džirkšt džirkšt montuoja į didelę, storesnę už švento Petro knygą KINO likimą.

– ŠVIESUSIS VIEŠPATIES ANGELE, AŠ NORIU SUŽINOTI, GAL NEBŪSIU PER DAUG SMALSUS, KAS MŪSŲ LAUKIA?

Angelas atsiverčia savo inkunabulą, sklaido lapus, paseilėdamas sparną, kad lapai geriau slystų...

– LAUKIA NEŽINIA.

Šaltas rūkas užgula man akis.

– BAISU MIRTI SU TOKIA NUODĖME. KĄ DABAR MUMS DARYTI?

– ATSTOK, – angelas nusijuokia skardžiu Jerichono trimito balsu, ištirpdamas baltoje migloje.

Tyras, kaip pirmasis sniegas.

– PASITIKĖTI RYTDIENA! – vapa jis, be kojų kopdamas į debesų kalną, ten, kur laukia buldozeriai ir ekskavatoriai. Paskutinis Kino studijos griovimo aktas. In memoriam.


 

Skaitytojų vertinimai


68450. kan2011-05-29 20:39
Ir vienas po kito iskeliauja vyresnioji rezisieriu karta, Andriau. Liudna.

Rodoma versija 1 iš 1 
19:50:07 May 29, 2011   
7 AM 7 AM
Sąrašas   Archyvas   Pagalba