Jaunasis Izraelio kinas

Saulėtais gegužės vakarais, daugeliui išbėgus į daržus ir sodus, Lietuvos kino sąjunga kartu su Izraelio ambasada surengė kino mokyklų studentų trumpo metražo darbų peržiūrą. Kaip teigė filmus pristačiusi Izraelio ambasados Rygoje darbuotoja Liat Wekselman, triskart mažesnėje nei Lietuva šalyje filmai –­ daugialypės kultūros atspindys. Izraelyje – daugiau nei 7 milijonai gyventojų, dauguma jų – emigrantai iš įvairiausių šalių, skirtingo išsilavinimo, tradicijų, pasaulio supratimu ir savimone. Filmais išreiškiama identiteto, kūrybos formos paieška. Ar daryti didelio biudžeto populiariuosius filmus, sekant Holivudo tradicija? O gal pasirinkti nepriklausomo kino kelią, panašų į Prancūzijos? Šie filmai – bandymas papasakoti pasauliui apie savo šalies gyvenimą. Tai nėra „propaganda“, kino kūrėjai dalijasi kasdieniais rūpesčiais ir viltimis.

Izraelis nepriklauso Europos Sąjungai, todėl negali gauti finansavimo iš čia veikiančių fondų. Pagrindinis kūrėjams keliamas reikalavimas – kino juostos kokybė. Kaip teigė viešnia, jei per metus bus sukuriamas vienas filmas, kokybės nėra ko laukti. Jei sukuriama dešimt juostų – didesnė tikimybė, kad tarp jų bus vertų dėmesio.

Liat Wekselman džiaugėsi įvairiais tarptautinių festivalių apdovanojimais ir nominacijomis: „Libanas“ (rež. Samuelis Maozas) – 2009 m. Venecijos kino pagrindinis apdovanojimas; „Ajami“ (rež. Scandaras Copti, Yaronas Shani), „Valsas su Baškiru“ (rež. Ari Folmanas) – 2009 ir 2010 m. „Oskaro“ nominacijos už geriausią užsienio filmą ir kitais. Dabartinėms Lietuvos gyvenimo realijoms siaučiant, įdomiai nuskambėjo pasididžiavimas filmu „Josi ir Jageris“ (rež. Eytanas Foxas) – istorija apie du gėjus mažame atokiame kariniame padalinyje. Josi, karininkų kuopos viršininkas, visiems atrodo esąs be humoro jausmo, atkaklus ir sukurtas savo darbui žmogus. Jageris yra jo pavaldinys, geras kariškis, atsakingai atliekantis savo pareigas. Juodu sieja romantiški santykiai, paslapčia užsimezga meilės romanas. Jei filmas būtų rodomas šiais metais (juosta buvo 2008-ųjų Izraelio kino savaitės programoje) – kokių atsiliepimų sulauktų? Bet tai – retorinis klausimas.

Kiekvienas iš penkių vakarų buvo skirtas vis kitai mokyklai, iš viso programoje – 33 trumpo metražo filmai. Daugelis jų – apie žmonių tarpusavio santykius. Tai kartų konfliktas filmuose „Lankymo valandos“, „Tofu“, ką tik susituokusių jaunų žmonių nesusikalbėjimas „Pirmojoje naktyje“ ir panašiai. Ši tema neatsitiktinė. Viena iš jautriausių temų bet kurioje visuomenėje – santykiai su tėvais, religijos normos kasdieniame gyvenime, tradicijų puoselėjimas, vaikų pagarba tėvams. Tai itin žydiškos istorijos, nulemtos jų kultūros ir istorijos, todėl filmuose atrodo išbaigtos, natūralios ir tikros – „Šabo motina“, „Baltos sienos“, „Veidrodžiai“. Jau truputėlį pabodusių karinių konfliktų temų Izraelio kinas išvengti negali – „Šešios su pusę minutės Tel Avive“, „Rutina“. Kaip teigė L. Wekselman: „Kada tik įsijungi žinių kanalą, vis rodo Gazą“. Tačiau juos galima žiūrėti kaip dokumentinius, atspindinčius Izraelio požiūrį į konfliktą ir jo sprendimo galimybes.

Studentų darbuose jaučiama ir pasaulinių kino meistrų įtaka. Filme „Kaimynystė“ laikrodžių su gegute pardavėjui atvykus į nuošalų ir ištuštėjusį viešbutį, žiūrovas gali pasijusti kaip D. Lyncho „Mėlyname aksome“: čia egzistuoja paraleliniai kambariai ir keisti viešbučio gyventojai. Galimos dvi istorijos pabaigos versijos – citata iš „Atsargiai, durys užsidaro“. O rusvai pilkas fonas – Cohenų „Žmogus, kurio nebuvo“. Viena nuostabesnių filmo vietų – pardavėjo ir viešbučio savininko pokalbis: „Kiekvieną dieną vis tas pats ir tas pats darbas, ta pati rutina... – O kodėl nieko nekeiti? – Bijau.“ Štai iš kur ta palaiminga šypsena apsikabinus vis gendantį kukuojantį laikrodį, kai išdrįstama keisti ir keistis, nesvarbu, kad ir po mažą žingsnelį.

Kad Izraelio kinematografininkai turi gerą humoro jausmą, buvo galima įsitikinti šiemet „Kino pavasario“ programoje matytu „Izraelietišku sumo“ (rež. Sharonas Maymonas, Erezas Tadmoras, 2009). Šį sykį audringo žiūrovų juoko sulaukė „Viena per daug“ – įdomus siužetas, charakteriai, šmaikštūs dialogai, net amerikiečių mėgstama „tikra istorija“. O ką darytumėte jūs, jei antrųjų vestuvių dieną iš komos prabustų jūsų pirmoji žmona?

Dokumentinis filmas „Akmenų sodas“ paperka nuoširdžiais senukais ir autorių pagarba jiems. Vienas iš herojų kasdien ateina prie žmonos kapo, švariai ir kruopščiai nuplauna antkapį kukliai prasitardamas: „Mano žmona buvo labai tvarkinga, ji negalėdavo užmigti, jei kriauklėje būdavo likęs nors vienas nešvarus indas. Kasdieną ateidamas čia jaučiuosi gyvas.“ Kitas senolis skaptuoja antkapių užrašus pusę lūpų prasitardamas dėl negyjančių nubalnotų pirštų ir kikendamas iš nevykusio neseniai vykusio pasimatymo...

Kai kurie filmai atrodo kaip nedrąsūs bandymai eksperimentuojant su įvairiomis technikomis. Todėl „Poetės namuose“ bėgiojantis ir rėkaujantis negrabiai padarytas plastilininis žmogelis neatrodo originaliai.

Negalima iš kelių ar keliolikos pamatytų filmų apibrėžti kiekvienos Izraelio kino mokyklos stilistiką (išskirčiau „Ma’ale School Television, Film ant the Arts“ polinkį prie religinių temų), tačiau tokia retrospektyva reikalinga. Tai puiki proga pamatyti gerus filmus, susipažinti su būsimomis (galbūt!) Izraelio kino žvaigždėmis.