Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-30 nr. 3192

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Viktoras Rudžianskas.
SVEIKINAME ŠIŲMETĮ POEZIJOS PAVASARIO LAUREATĄ!
56
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI2
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Agnė Macaitytė.
„DEKALOGAS“, ARBA DIALOGO STOKA
1

POEZIJOS PAVASARIS 
• Mykolas Karčiauskas.
POEZIJOS ATLAIDAI
1
• Benediktas Januševičius.
ATSARGIAI – POEZIJA!
6
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 2008

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
KAIP AUGA BALIO LUKOŠIAUS „MOLINUKAS“
• „LĖLĖS“ ĮKŪRĖJO BALIO LUKOŠIAUS PAGERBIMAS
• Ridas Viskauskas.
IŠ LĖLININKŲ ŠVENTĖS PANEVĖŽYJE GRĮŽUS
• Indrė Stakvilė.
SPALVOTAS LIETUVIŠKAS JUOZAPO APSIAUSTAS

KNYGOS 
• „AUKSO LEGENDA, ARBA ŠVENTŲJŲ SKAITINAI“
• „DIENORAŠČIAI: 1978–2004“
• KITAS LIETUVIŲ PROZOJE“
• „DE PROFUNDIS“
• Ramūnas Čičelis.
LAISVO ŽMOGAUS ATVIRI NIUANSAI
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
„JEIGU KELEIVIS ŽIEMOS NAKTĮ…“
1
• ARTIS: „...IŠGYVENTI PILNATVĘ“

DAILĖ 
• Kristina Stančienė.
IŠ PILIŲ GYVENIMO
1
• Julija Petkevičienė.
AMŽINAS LAISVĖS TROŠKIMAS
1

PAVELDAS 
• Greta Žičkuvienė.
BALTIJOS ŠALIŲ RESTAURATORIŲ KONFERENCIJA TALINE

POEZIJA 
• JONAS ŽEMKALNIS15
• BIRUTĖ GLIAUDIENĖ2

PROZA 
• Nerijus Meškauskas.
TAVO YRA LABIRINTAI
1
• Nerijus Meškauskas.
FONTANŲ ARCHITEKTAI

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIŲ POEZIJA 
• MILOŠ ĐURĐEVIĆ2
• ANNE PORTUGAL
• PER-ERIC SÖDER
• WERNER SÖLLNER2
• JIŘÍ ČERVENKA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ŠOKIS PATIEMS MAŽIAUSIESIEMS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Rimantas Gučas.
VILNIUI – GUGENHEIMO VEIDĄ!
24

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Aurimas Lažinskas.
ŠIANDIENINĖ DESADIŠKA LITERATŪRA
5

KRONIKA 
• ŠIRDIS ANT DELNO
• VYTAUTO KERNAGIO ATMINIMUI
• MEILĖS PAŠTAS1

DE PROFUNDIS 
• Jadvyga Černiauskienė, Kaimo rašytojų sąjungos narė.
PASTABĖLĖS
1
• ZOFIJA VIRGANAVIČIENĖ-SUBAČIŪTĖ2
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ (4)
13
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI
• Voldemaras Zacharka.
MŪSŲ MEDIKAI
1

PARK@S 
• Petras Rakštikas.
APIE ŽVAIGŽDES
2
• Sigita Inčiūrienė.
15 ŠIAULIŲ DAILĖS GALERIJOS METŲ: MISIJA ĮMANOMA
1
• Gintautas Mažeikis.
KAIRYSIS KOMUNITARIZMAS IR ALTERNATYVUSIS PILIETIŠKUMAS
• Vigmantas Butkus.
PILIETIŠKUMO SERŽANTAS
• Sigitas Vaičiulionis.
II TARPTAUTINIS PRANO STEPULIO TAUTINIŲ INSTRUMENTŲ ANSAMBLIŲ FESTIVALIS-KONKURSAS
 Jonas Nekrašius.
TASMANIJA – OBUOLIŲ SALA

PARK@S

TASMANIJA – OBUOLIŲ SALA

Jonas Nekrašius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Autoriaus fotografijos

(tęsinys, pradžia Nr. 3187)

Mūsų kelionės maršrutas atvedė į Tasmaniją. Šią paslaptingą salą 1642 m. atrado olandų jūrininkas ir keliautojas Abelis Jansonas Tasmanas ir pavadino ją Van Dimeno žeme. Jūrininkas manė, kad ši žemė yra Australijos dalis. 1798 m. anglų keliautojas Dž. Basas patvirtino, kad tai – sala. Nuo 1853 m. ji vadinama Tasmanijos vardu.

Ne taip dažnai keliautojai iš Lietuvos aplanko tolimąją Tasmaniją. Tai palyginti atokiai įsikūrusi sala. 320 kilometrų į pietus nuo Australijos 240 km nusidriekusi kalnuotoji Tasmanija netgi patiems australams atrodo pasaulio pakraštys.

Iš žemyno salą galima pasiekti laivu arba lėktuvu. Kelionė laivu „Spirit of Tasmanija“ trunka apie 14 valandų. Norėdami sutaupyti laiko ir turėdami tikslą kuo daugiau pamatyti Tasmanijoje, į šią salą skridome iš Melburno vietinių avialinijų lėktuvu. Netruko prabėgti maždaug pusantros valandos skrydžio, ir mes nusileidome Tasmanijos sostinėje Hobarte. Ten mus pasitiko Tasmanijos lietuvių bendruomenės atstovai ir keliautojo Olego Truchano žmona Melva Truchanas. Mums buvo surengta ekskursija po sostinę ir jos apylinkes.

Hobarto miestas įkurtas 1804 m. prie Dervento upės žiočių. Virš jo iškilęs Velingtono kalnas (1270 m), nuo kurio viršūnės atsiveria nepakartojama panorama į apačioje palei įlanką išsidriekusį Hobartą. Per Dervento upę nutiestas grakštus Tasmanijos tiltas, tapęs miesto simboliu. Hobartas garsus ir kaip uostas, čia stovi daug šiuolaikinių laivų, greitaeigių katerių, burinių jachtų. Mums viešint Tasmanijoje, vyko tradicinė buriavimo regata Sidnėjus – Hobartas, kuri rengiama kasmet nuo 1945 m. ir sutraukia geriausius buriuotojus iš viso pasaulio.

Hobartas primena XIX a. anglų stiliaus miestą: siauros gatvės, dviaukščiai klasikinės architektūros mūriniai ir mediniai namai. Tai pirmųjų čia atsikėlusių kolonistų iš Anglijos ir Škotijos palikimas. Mieste daug žalių vejų, gėlynų, medžių, parkų. Garsus Salamankos aikštės turgus – vienoje eilėje stovintys seni karaliaus Jurgio laikų sandėliai, kurie dabar paversti parduotuvėmis ir galerijomis. Seniausias pastatas mieste – 1808 m. statytas armijos maisto sandėlis, kuriame dabar įsikūręs Tasmanijos muziejus ir dailės galerija. Apsilankėme ir nuostabiame Karališkajame Tasmanijos botanikos sode, kur susipažinome su unikalia salos gamta ir augmenija.

Tasmanija yra viena švariausių pasaulio vietų. Kadangi ten nėra sausrų, labai dažnai lyja, auga vadinamieji Lietaus miškai (Rain forests), labai vešli augmenija, daugybė endeminių rūšių augalų. Sala apaugusi drėgnais subtropiniais miškais, kuriuose esama labai retų medžių: pušis Dacrydium Franklini, pietų bukas (nothofagus), leopardmedis, sasafras, juodmedis, beje, juodmedžių girios juosia Osos kalno, iškilusio 1617 metrų salos viduryje, šlaitus. Be to, Tasmanijos miškuose ir savanose auga įvairių rūšių eukaliptai, labai retų rūšių pušys. Huon Pine ir Pinus radiata pušų plantacijos-nacionaliniai parkai Tasmanijos vakaruose įrašyti į UNESCO pasaulinį gamtos ir kultūros paveldo sąrašą.

iliustracija

Saloje apie 140 tūkstančių hektarų užima dideli, žemaūgiais medeliais apsodinti sodai. Tasmanija garsi obuoliais. 1841 m. kolonistas Salas Parsonsas čia pasodino pirmąjį obelų sodą. Jo atsivežti vaismedžiai prigijo saloje, buvo išvestos tenykščiam klimatui atsparios naujos obelų rūšys, kurių vaisiai skoniu ir sultingumu neturi lygių pasaulyje. Po dešimties metų jau buvo pradėtas obuolių eksportas į Naująją Zelandiją ir Indiją. Ilgainiui obuolys tapo salos simboliu, dabar Tasmanija dažnai vadinama Obuolių sala. Gorouve, maždaug 20 mylių nuo Hobarto, yra Obuolių muziejus, pasakojantis apie šio vaismedžio atsiradimo ir paplitimo saloje istoriją. Šiuo metu Tasmanijoje auginama daugiau kaip 500 obuolių rūšių. Jų derlius nuimamas, kai Europoje ir Šiaurės Amerikoje yra žiema arba pavasaris.

Salos pietryčiuose plyti Tasmanijos pusiasalis. Čia stūkso išlikę Port Arturo kalėjimo griuvėsiai – viena didžiausių salos atrakcijų turistams. Kažkada tie nusikaltėliai, kurie, atplukdyti į Australiją, dar kartą nusikalsdavo, būdavo gabenami į Port Arturą ir už bausmę turėdavo dirbti sunkiausius darbus. Čia akį traukia ir nuostabaus grožio smiltainio bažnyčia kalno viršūnėje.

Vienas iš mūsų kelionės tikslų Tasmanijoje buvo apsilankymas vietose, kur gyveno, dirbo ir keliavo lietuvis Olegas Truchanas – fotografas, keliautojas ir gamtosaugininkas, nuo 1948 iki 1972 m. gyvenęs šioje saloje. Olegas Truchanas gimė 1923 m. rugsėjo 22 d. Šiauliuose. 1941 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. Buvo puikus plaukikas, keliautojas, buriuotojas, nuo 1942 m. priklausė Šiaulių buriuotojų klubui. Karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. 1944 m. artėjant sovietų armijai, pasitraukė į Vokietiją, mokėsi Miuncheno UNRRA universitete, Teisės fakultete. Gyvendamas Vokietijoje, užsiiminėjo kalnų slidinėjimu ir alpinizmu, dalyvaudavo kalnų žygiuose po Bavarijos Alpes, susidomėjo fotografija ir gamtosauga.

1948 m. O. Truchanas emigravo į Australiją, apsigyveno Tasmanijos sostinėje Hobarte. Daug keliavo pėsčiomis po mažai ištirtas Vakarų Tasmanijos vietas, plaukiojo kanoja Gordono, Denisono, Franklino ir kitomis upėmis, buriavo Baso įlankoje, kopė į sunkiai prieinamas Tasmanijos kalnų viršūnes. Aktyviai tyrinėjo vakarinę Tasmanijos salos dalį, įsijungė į gamtosauginę veiklą, fotografavo gražiausias salos vietas ir gamtą.

1972 m. sausio 6 d. Olegas Truchanas žuvo tyrinėdamas Gordono upę. Po jo mirties O. Truchano vardu pavadintas kalnas Vakarų Australijoje, Huon Pine pušų draustinis Tasmanijoje. 1975 m. Tasmanijoje išleista didelio populiarumo susilaukusi knyga „The world of Olegas Truchanas“ („Olego Truchano pasaulis“), iki šiol išleistos 9 šios knygos laidos. 1978 m. Australijoje sukurtas videofilmas „The spirit of Olegas“ („Olego siela“), skirtas šio keliautojo ir fotografo atminimui. 2003 m. sukurtas dokumentinis filmas „Wildness“ („Laikinėje gamtoje“), pasakojantis apie Olegą Truchaną bei jo mokinį, kilusį iš Latvijos, Peterį Dambrovskį, žinomą Tasmanijos fotografą.

iliustracija

Truchano atminimas deramai pagerbtas ir jo gimtuosiuose Šiauliuose. 2007 m. spalio 25 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu vakarinėje miesto dalyje suprojektuota gatvė, pavadinta Olego Truchano vardu. Nuo 2003 m. kasmet Šiauliuose, Rėkyvos ežere, vyksta tradicinė buriavimo regata Olego Truchano taurei laimėti. Rėkyvoje įžymaus šiauliečio buriuotojo ir keliautojo atminimui yra pastatytas koplystulpis, kuriame įrašyti O. Truchano žodžiai: „Žmogus ir gamta yra neišskiriama visuma“.

Antrąją mūsų viešnagės Hobarte dieną įvyko susitikimas su Tasmanijos lietuvių bendruomenės nariais. Renginio metu Melva Truchanas parodė iš O. Truchano nuotraukų ir skaidrių parengtą vaizdo filmą apie Tasmaniją. Buvo pasidalinta prisiminimais apie Olegą Truchaną ir jo keliones po Vakarų Tasmaniją. Ekspedicijos dalyviai susitiko ir su Hobarte gyvenančia iš Šiaulių kilusia O. Truchano seserimi Nina Kantvilas ir jos sūnumi, Tasmanijos universiteto mokslininku, biologu Gintaru Kantvilu. Jie pasidalijo prisiminimais apie O. Truchaną, papasakojo apie savo gyvenimą saloje.

Apsilankėme ir Tasmanijos universitete, kuriame yra įsikūręs Lietuvos studijų sambūris (LSS). Tasmanijos universitete Lietuvos istorijai ir kultūrai skiriamas didelis dėmesys, čia gražiai puoselėjamos lietuviškos tradicijos. LSS nuo 1987 m. anglų kalba leidžia žurnalą „Lithuanian Papers“, kurio redaktorius yra išeivijos lietuvis Algimantas P. Taškūnas. Išleistas jau 21 šio žurnalo numeris, tai yra vienintelis akademinis lietuvių žurnalas anglų kalba visame pietiniame žemės pusrutulyje. Be to, LSS leidžia knygas, įvairius leidinius apie Lietuvą, apie išeivijos lietuvių gyvenimą Australijoje ir kitose pasaulio šalyse. LSS rengia lietuvių kalbos kursus, šios organizacijos pastangomis Tasmanijos universitetas 1997 m. įsteigė metinę stipendiją (Lithuanian Honours Scholarship) geriausiam ketvirto kurso studentui, rašančiam Honours lygio disertaciją apie Lietuvą ir lietuvius.

Politologijos katedroje įvyko ekspedicijos dalyvių susitikimas su Tasmanijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu prof. Janu Pakulskiu, Politologijos katedros vedėju prof. Ainsley Kellow, prof. Peter Boyce, kitais mokslininkais. Susitikimo proga Teisės fakulteto studentė Elizabeth Wilson paskambino kanklėmis keletą lietuviškų melodijų, padainavo lietuvių liaudies dainą. Kita studentė, australė Claire Jansen perskaitė pranešimą anglų kalba apie A. Baranausko poemą „Anykščių šilelis“. Veiklusis tautietis Algimantas P. Taškūnas supažindino su šiame universitete įkurta knygų anglų kalba apie Lietuvą bibloteka, kurioje yra daugiau kaip tūkstantis egzempliorių knygų ir kuri yra bene viena didžiausių Australijoje. Mes, keliautojai iš Lietuvos, Tasmanijos universiteto lituanistikos bibliotekai padovanojom lietuviškų knygų ir žurnalų, įvairių leidinių apie Lietuvą, Šiaulių universitetą.

iliustracija

Trečią viešnagės Tasmanijoje dieną buvo surengtas žygis Olego Truchano ekspedicijų ir veiklos vietomis, žygį organizavo Melva Truchanas bei Hobarte gyvenantis lietuvis Rimas Statkus. Kelionės metu susipažinome su unikalia salos gamta. Tasmanijai būdingas gamtovaizdis – vešli pieva, už jos plyti miškas, džiunglės, tolumoje dunkso kalnai. Keliaujant po salą gamtovaizdis nuolat keitėsi, tad kelionė neprailgo. Daug paslapčių slepia rūsčiai graži, nors gal ir kiek nejauki kalnuotoji Tasmanija: akmeningi, šiurkščia žole apaugę tyrlaukiai, šniokščiantys upeliai, mums keistai atrodantys eukaliptų – bežievių, šešėlių neteikiančių medžių – miškai. Saloje daug vandeningų upių ir per 4000 ledynų kilmės ežerų.

Tasmanijos gyvūnija taip pat unikali – jokiame kitame žemės kampelyje nerastum tiek daug išlikusių sterblinių gyvūnų: didelę juodą žiurkę primenantis sterblinis Tasmanijos velnias, švelniakailiai vombatai, šokliosios kengūros ir jau išnykstantis Tasmanijos tigras. O kur dar ančiasnapiai, pingvinai, echidnos, posumai, įvairūs driežai, reti paukščiai ir kiti gyvūnai.

Keliavome po rytinę salos dalį, aplankėme kai kuriuos nacionalinius parkus ir vietos muziejus, apžiūrėjome tūkstantmetes pušis Olego Truchano išsaugotame garsiame Huon Pine draustinyje. Taip pat pabuvojome Vakarų Tasmanijos nacionaliniame parke įrengtame „The wall“ muziejuje, kuriame vietos skulptoriai Greg ir Marg Duncanai kuria įspūdingą sieną, susidedančią iš keliolikos medžio stelų, vaizduojančią istorinius įvykius ir žmones, pasakojančią apie Tasmanijos praeitį ir kultūrą.

Atvykę į Strahano miestą, apsilankėme vietos gamtos muziejuje ir turizmo centre. Virš įėjimo į turizmo centrą ant sienos anglų kalba parašyti O. Truchano žodžiai, teigiantys, kad negalima teršti gamtos, reikia ją saugoti ateinančioms kartoms. Muziejuje eksponuojamas paminklas, skirtas O. Truchano atminimui. Kadangi lietuvio palaikai buvo kremuoti, o pelenai išbarstyti virš Gordono upės, iš pušies buvo išskobtas simbolinis paminklas, vaizduojantis jo rankas, laikančias fotoaparatą. Šiame muziejuje įrengtas ekspozicijos stendas, pavadintas „Dvi upės – penki žmonės“, čia tarp penkių labiausiai nusipelniusių Gordono ir Franklino upių tyrinėtojų pagerbtas ir O. Truchanas. Apsilankę muziejuje, palikome iš Lietuvos atsivežtą metalinę lentelę, skirtą mūsų kraštiečio atminimui.

Pernakvoję Strahano miestelyje, ankstų rytą išplaukėme laivu Gordono upe. Plaukėme 15 – 20 mylių nuo žiočių, paskui grįžome atgal. Plaukdami susipažinome su Gordono upės kraštovaizdžiu. Išlipę į krantą, keliavome po Gordono nacionalinį parką, aplankėme Saros salą, kur apžiūrėjome seną Britų imperijos laikų kalėjimą.

Truchanas pirmasis ištyrė Gordono upę, 1958 m. ją visą nuo jos ištakų iki pat žiočių vienas perplaukė kanoja. Jo paties pasigaminta kanoja buvo sudedama – nešiojama: taip pavyko įveikti klastingus upės slenksčius ir akmenis. Vietos gyventojai iki šiol pasakoja apie legendinį bebaimio keliautojo žygį. Truchanas savo žygį pradėjo didžiuoju Gyvatyne vadinamu upokšniu, norėdamas ištirti, kur jis įteka. Olegas žinojo, kad niekas iki jo tuo keliu nebuvo plaukęs kanoja. Su nedidele kanoja jam teko sukinėtis upės verpetuose, kristi nuo slenksčio kelis metrus žemyn, patirti daug kitų pavojų. Sunkiausia buvo ten, kur upė teka nepaprastai greitai, o jos krantai apaugę tankiais medžiais ir neįžengiamais krūmais. Truchanas į Gyvatynę įplaukė dieną, o po valandos atsidūrė tamsiausiame miške, kur medžiai tankiu šakų ir lapų vainiku uždengė saulę. Buvo tamsu kaip naktį. Pagaliau keliautojas priplaukė vietą, kur Gyvatynė įteka į Gordono upę. Iš čia lengvas vėjelis ir sraunus vanduo nunešė kanoją į upės žiotyse Strahano miestelyje pastatytą prieplauką. Vietiniai gyventojai nustebę klausė: „Iš kur tu toks atsiradai?“ Truchanui paaiškinus, kad atplaukė nuo upės ištakų, žmonės negalėjo patikėti, jie tvirtino, jog jis jokiu būdu negalėjo iš ten atplaukti: upė itin srauni, akmenuota ir neperplaukiama. Tačiau Olegas įrodė, kad jam tikrai pavyko vienam kanoja perplaukti Gordono upę – iki tol visi galvojo, kad to neįmanoma padaryti.

iliustracija

Sėkmingai sugrįžęs į Hobartą, Truchanas surengė skaidrių parodą ir apie savo kelionę papasakojo žmonėms, susirinkusiems perpildytoje miesto rotušės salėje. Susidomėjimas šia jo kelione buvo didžiulis. Olegas kelionės metu įamžino Gordono upės ir jos pakrančių grožį, žemėlapyje ir kelionės užrašuose užfiksavo gausybę naujų duomenų apie upės baseino sistemą, florą ir fauną, regiono geologiją.

Buvęs Tasmanijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas R. Tarvydas rašė: „Olegas yra vienintelis žmogus, kuris kanoja perplaukė ištisai Gordono upę. Sąlygos buvo baisios. Jis turėjo jėga brautis per miškus ir krūmynus į neįžengiamas vietas, į kurias vietiniai gamtos mylėtojai vengdavo užsukti. Kur negalėjo praplaukti, turėjo pereiti, su kanoja jam teko kopti per stačius skardžius. Niekas nei iki jo, nei po jo nepajėgė tokio žygio pakartoti.“

Plaukdami Gordono upe, laive pamatėme kabantį 1983 m. Šiaurės Vakarų Tasmanijos žemėlapį, kuriame pažymėta, kad O. Truchano vardu pavadinta 629 m aukščio kalva (Olegas Bluff) bei tūkstantmečių pušų draustinis (Truchanas nature Reserve, Huon Pine forest). Taip pat žemėlapyje pažymėta, kad keliautojas Olegas Truchanas vienas perplaukė kanoja šias upes: 1958 m. Serpentino ir Gordono, 1960 m. Huono, 1962 m. Franklino ir Davey, 1970 m. Denisono ir Gordono.

Iš ekspedicijos po Vakarų Tasmaniją sugrįžome kupini įspūdžių, sužinoję daug naujo apie mūsų tautiečio Olego Truchano žygius ir šioje saloje nuveiktus didžiulius gamtosauginius darbus. Netruko prabėgti keturios dienos Tasmanijoje. Atsisveikinę su svetingais vietos lietuviais ir Olego Truchano artimaisiais, išskridome iš Hobarto atgal į Melburną tęsti kelionės po Australijos žemyną.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
20:30:33 May 22, 2011   
Sep 2008 Jan 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba