Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-30 nr. 3192

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Viktoras Rudžianskas.
SVEIKINAME ŠIŲMETĮ POEZIJOS PAVASARIO LAUREATĄ!
56
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI2
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Agnė Macaitytė.
„DEKALOGAS“, ARBA DIALOGO STOKA
1

POEZIJOS PAVASARIS 
• Mykolas Karčiauskas.
POEZIJOS ATLAIDAI
1
• Benediktas Januševičius.
ATSARGIAI – POEZIJA!
6
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 2008

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
KAIP AUGA BALIO LUKOŠIAUS „MOLINUKAS“
• „LĖLĖS“ ĮKŪRĖJO BALIO LUKOŠIAUS PAGERBIMAS
• Ridas Viskauskas.
IŠ LĖLININKŲ ŠVENTĖS PANEVĖŽYJE GRĮŽUS
• Indrė Stakvilė.
SPALVOTAS LIETUVIŠKAS JUOZAPO APSIAUSTAS

KNYGOS 
• „AUKSO LEGENDA, ARBA ŠVENTŲJŲ SKAITINAI“
• „DIENORAŠČIAI: 1978–2004“
• KITAS LIETUVIŲ PROZOJE“
• „DE PROFUNDIS“
• Ramūnas Čičelis.
LAISVO ŽMOGAUS ATVIRI NIUANSAI
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
„JEIGU KELEIVIS ŽIEMOS NAKTĮ…“
1
• ARTIS: „...IŠGYVENTI PILNATVĘ“

DAILĖ 
• Kristina Stančienė.
IŠ PILIŲ GYVENIMO
1
• Julija Petkevičienė.
AMŽINAS LAISVĖS TROŠKIMAS
1

PAVELDAS 
• Greta Žičkuvienė.
BALTIJOS ŠALIŲ RESTAURATORIŲ KONFERENCIJA TALINE

POEZIJA 
• JONAS ŽEMKALNIS15
• BIRUTĖ GLIAUDIENĖ2

PROZA 
• Nerijus Meškauskas.
TAVO YRA LABIRINTAI
1
• Nerijus Meškauskas.
FONTANŲ ARCHITEKTAI

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIŲ POEZIJA 
• MILOŠ ĐURĐEVIĆ2
• ANNE PORTUGAL
• PER-ERIC SÖDER
• WERNER SÖLLNER2
• JIŘÍ ČERVENKA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ŠOKIS PATIEMS MAŽIAUSIESIEMS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Rimantas Gučas.
VILNIUI – GUGENHEIMO VEIDĄ!
24

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Aurimas Lažinskas.
ŠIANDIENINĖ DESADIŠKA LITERATŪRA
5

KRONIKA 
• ŠIRDIS ANT DELNO
• VYTAUTO KERNAGIO ATMINIMUI
• MEILĖS PAŠTAS1

DE PROFUNDIS 
• Jadvyga Černiauskienė, Kaimo rašytojų sąjungos narė.
PASTABĖLĖS
1
• ZOFIJA VIRGANAVIČIENĖ-SUBAČIŪTĖ2
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ (4)
13
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI
• Voldemaras Zacharka.
MŪSŲ MEDIKAI
1

PARK@S 
• Petras Rakštikas.
APIE ŽVAIGŽDES
2
• Sigita Inčiūrienė.
15 ŠIAULIŲ DAILĖS GALERIJOS METŲ: MISIJA ĮMANOMA
1
• Gintautas Mažeikis.
KAIRYSIS KOMUNITARIZMAS IR ALTERNATYVUSIS PILIETIŠKUMAS
 Vigmantas Butkus.
PILIETIŠKUMO SERŽANTAS
• Sigitas Vaičiulionis.
II TARPTAUTINIS PRANO STEPULIO TAUTINIŲ INSTRUMENTŲ ANSAMBLIŲ FESTIVALIS-KONKURSAS
• Jonas Nekrašius.
TASMANIJA – OBUOLIŲ SALA

PARK@S

PILIETIŠKUMO SERŽANTAS

Vigmantas Butkus

[skaityti komentarus]

iliustracija
Knygos dailininkė - Jurgina Jankauskienė

Vytautas Radžvilas straipsnyje „Už pilietiškumo miražų – „pilietinė“ nomenklatūra“ prieš kelis mėnesius rašė apie tam tikrą pilietiškumo veiklos „nomenklatūrizaciją“, o kartu – ir pilietinimo sklaidos monopolizaciją Lietuvoje. Ne su visais šio straipsnio teiginiais galėčiau sutikti, ne visi jo argumentai man atrodo pagrįsti ir motyvuotai išplėtoti, bet kai kurie autoriaus atskleisti pilietiškumo raiškos trūkumai verti apmąstymų. Siaurokas, gana hermetiškas, pavojingai lėtai (o lėtai galbūt dėl to, kad ne pagal visai aiškiai išreikštus, subjektyvius kriterijus) tesiplečiantis viešųjų pilietininkų ratas; neoficiali, bet dėl viešo regimumo (žiniasklaidoje ir pan.) ne mažiau įtakinga, dėl to centralizuojanti hierarchija; beužsistovintys, dėl to surambėjantys, nebepaslankūs vertikalaus vien „iš viršaus į apačią“ bendravimo ir bendradarbiavimo principai; kiek per didelis demonstruojamo atvirumo deklaratyvumas ir t. t.

Šitokiame fone džiaugiuosi galėdamas pristatyti ir pasvarstyti Šiaulių universiteto docento Stasio Tumėno knygą „Mano provincija. Pilietinės publicistikos straipsniai“ (Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 2008), kuri, nors ir labai kukliai, nors ir labai lokaliai, tačiau ardo minėtą vienakryptę pilietiškumo sklaidos vertikalę, pilietiškumą, juokais pasakysiu, „horizontalizuoja“, o rimčiau – regionalizuoja, sykiu jį materializuodama, įkonkretindama. Ji kuria kiek kitokį – nei pas mus „oficiozuojamas“ – pilietiškumą, truputį decentruoja pačią pilietiškumo sampratą, sykiu pateikdama realiai įkūnytus jos miniscenarijus.

Knygos skyriaus „Pilietiškumo pradžiamokslis“ įžanga prasideda taip: „Ar tapo pilietiškumas XXI a. Lietuvoje, įšokusioje į Europos Sąjungą, NATO, kitas pasaulio struktūras, globališkesnis? / „Mąstyk globaliai, veik – lokaliai.“ Toks pajuokavimas turi prasmę. Jei sakysim: „būk pilietis“, „kokia tavo pilietinė pozicija?“, „kurkim pilietinę bendruomenę“ – ne visi piliečiai įsiklausys; pabirs tokie žodžiai kaip smiltys tarp pirštų. Kai sakysim: „apsikuopk savo kaimą, miestelį“, „nesikeik slaviškais ar tiurkiškais keiksmažodžiais“, „nebijok darbdaviui pasakyti tiesos“, „pradėk nuo savęs“ – ne vienas suklus, nors žodžių turinys tas pats“ (p. 69). Ir iš šios citatos, ir iš čia publikuojamos knygos viršelio nuotraukos turbūt pastebėjote, kad Stasys Tumėnas sąmoningai renkasi retro, arba senovišką, stilių: ir kalbinį, ir dizaino. Jis nevengia operuoti tokiais nenūdieniais žodžių blokais kaip: „‘parapinio patriotizmo’ (gerąja prasme) dvasia“ (p. 161), nevengia ekskursų į prieškario Lietuvos istorines, kultūrines ir kitokias realijas.

„Smetoninėje Lietuvoje miestelio viršaitis, klebonas ir vietinės policijos vadas buvo neginčijami autoritetai“ (p. 70), – pradedamas kritiškas straipsnis – atviras laiškas su pavaldiniais ne(su)sitvarkančiam Šiaulių policijos komisarui, apeliuojant į pastarojo (ne)atsakingumą, (ne)atvirumą miesto visuomenei ir pilietinį (ne)sąmoningumą. Daugeliu atvejų, laikantis savo deklaruotos minties „nebijok darbdaviui pasakyti tiesos“, viešai, atvirai ir kritiškai polemizuojama su tuometiniu Šiaulių universiteto rektoriumi Vincu Lauručiu, vėlgi apeliuojant į pastarojo (ne)atsakingumą, klausiant ir svarstant, „kodėl universitete neliko bendruomenės jausmo, pilietinės sąmonės“, kodėl „klesti dvasios skurdumas ir prasčiokiškumas“ (p. 76).

Taigi ir šiais, ir kitais atvejais Stasys Tumėnas elgiasi taip, tarytum sakytų: aš kultivuoju „parapinį“ mano / savo provincijos pilietiškumą, tuo nė kiek nesibodžiu, priešingai – tuo net didžiuojuosi ir jums siūlau taip daryti, kadangi pilietiškumą efektyviau yra ne „valstybiškai strateguoti“, o lokaliai realizuoti. Beje, nuo savęs pridurčiau, kad lokaliai-„parapiškai“ pilietiškumą realizuoti ne tik efektyviau, bet ir rizikingiau bei pavojingiau. Taip sakydamas remiuosi ir nesenais įvykiais Šiaulių „parapijoje“, kai už tokią „realizaciją“ dėl privataus kapitalo kėsinimosi į konkrečias viešąsias erdves pulta nebūtais dalykais kaltinti Stasio Tumėno bendradarbį profesorių Gintautą Mažeikį.

Knygos autoriaus pilietiškumą pakrikštijus „parapiniu“ ir šiuo atveju suteikus tam iš jo paties pasiskolintam epitetui išimtinai vien tik teigiamas konotacijas, negalima nutylėti dar vieno epiteto: tautinis. Stasys Tumėnas knygoje (ir savo veikloje) atsiskleidžia kaip pilietininkas tautininkas pačia geriausia, t. y. partijų nedevalvuota žodžio „tautininkas“ prasme. Jo kultivuojamam pilietiškumui tautinę dimensiją pirmiausia suteikia istorijos ir kalbos sureikšminimas, net tam tikras idealizavimas ar, tiksliau, romantizavimas. Taip visoje knygoje įsivyrauja ir imama teigti nuostata, kad pilietiška Lietuvos visuomenė galima tik tuo atveju, jei dabarties ir ateities įvykiuose aktyviai dalyvaus istorija – ir asmeninė, ir valstybės, tautos, ir jau minėtas prieškaris, ir Sąjūdžio laikai etc. Ne mažesnis dėmesys ir vaidmuo skiriamas lietuvių kalbai, jos raidai (knygos autorius – lingvistas, dialektologas), aktualizuojant šiomis dienomis reikšmingą Davido Crystalo „ekologinės kalbotyros“ idėją (p. 154 ir kt.).

Tiesa, minėtas romantizavimas kartais virsta praeities ir kalbos klausimų „sentimentalizavimu“, kuris labiau sureikšmina ne visuomenės pilietinimo, bet jos moralizavimo ir auklėjimo tendencijas. Čia turiu galvoje kai kuriuos daugiausia dar Sąjūdžio metais parašytus, o dabar patosiškai ar net kiek naivokai skambančius politinius-visuomeninius ir kalbos kultūros straipsnius, kurių turbūt nevertėjo įtraukti į knygą „Mano provincija“. Tarkim, straipsnio, pasakojančio apie tai, kaip XX a. 9-o dešimtmečio pabaigoje autorius maršrutiniame Šiaulių miesto autobuse kalbos kultūros mokė (pilietino?, ar tiesiog erzino?) to autobuso kontrolierę, savaime suprantama, patirdamas fiasko. Laimė, lingvistas-kalbos kultūrininkas Tumėnas knygoje neužgožia pilietininko Tumėno (deja, daugelio kitų lingvistų-kalbos kultūrininkų atveju Lietuvoje būtent taip ir nutinka, mat su visuomene linkstama bendrauti ne pilietiniais-paritetiniais, o didaktiniais ar net policiniais-direktyviniais pagrindais).

Stiprios armijos yra tos, kurios turi stiprius seržantus, tiesiogiai bendraujančius su kariais, juos mokančius, palaikančius, rodančius jiems asmeninį pavyzdį, o svarbiausia – tiesiogiai atliekančius misijas, reginčius konkretų priešininką, kurį reikia įveikti. Šiuos savo pasvarstymus ir norėčiau baigti palyginamąja mintimi, kad pilietinės visuomenės sukūrimo „karas“ galimas laimėti ne vieno paties centruoto ir hermetizuoto pilietininkų „generaliteto“, bet vietose (mano / tavo provincijose, „parapijose“) nuolatos ir sistemingai veikiančių, apie save „eilinius karius-pilietininkus“ moraliai buriančių „seržantų-pilietininkų“ pajėgomis. Stasys Tumėnas pristatomąja knyga ir reiškiasi kaip toks seržantas.

trysbutkai@takas.lt

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
20:30:22 May 22, 2011   
Sep 2008 Jan 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba