JONAS ŽEMKALNIS

(1) Užtiesalai

Tai kvadratėliais
išsiuvinėjo angelų močiutės,
pasižiūrėjusios
iš aukštumos į Lietuvą
kaip žemės ūkio šalį.

Kai kvadratėliais –
gražu ir iš skiautelių,
bile gražiai sudėta. Va,
ir kiek svečių čia
traukiančių pasigėrėtų,

ir kiek vaizbūnų
su blizgučiais
atvykstančių ir pasipert
į bočių pirtį,
ir tų skiautelių susipirkti.

(2) Buvo

Čia buvo lietuvių
žemė.
Jiems žaliosios girios nuo seno
šlamėjo
kol sykį širdy sutemę
lietuviai kitur išėjo.

Žemė pravirko graudžiai
likus našlaitė.
Ko jūs
mane paliekat?
Kur jūs benusigausit
iškeitę savo vietą?

Tie neklausys, vien gūžčios
pečiais ir griebs pasaulį.
Duok, Dieve, globą žemei
ir jiems –
kad šviestų saulė,
nebūtų akys tuščios.

(3) Amžinas ilgesys

Negerai negerai, kai
kaimynas turi geriau.
Manau,
tai neteisinga. Mielai
matyčiau jį nelaimingą.
Pritarčiau.

Ir jum taip jau dingos mat
Krizai ir Marčiau!
Ir tau kamarnyke ir šlėkta!
Susiedo kaip kartas užsidegė tvartas
kalė pasismaugė tai saulė
jau brėkšta.

(4) Esminiai pokyčiai

Saulę kirviu apkapojo,
kad būtų keturkampė.
Nieko nebojo.

Upę sutrumpino. Pupą

replėmis ištempė
iki dangaus
baisiai gražaus.

(5) Horoskopas

Gali būti, kad ateis toks
pašlemėkų laikas.
Gali būti, vėl pagrūs jie
tėviškę po Rusija.

O kai Rusija vėl grius,
džiaugsis lietuvaitės.
Žinoma, jeigu dar bus,
kas norėtų laisvės.

(6) Naujieji žvaigždynai

Naktis kaip juodas kailis
ir pleiskanos dangaus.
Palikusių be meilės,
dangau, žmonių nebausk!

Žvaigždžių būrėjai sakė:
netinka senos lentos:
jau teka Dalgis, Šakė
paribio gyventojams.

Gyvenimas jų kramtomas
negimęs pasibaigęs.
Paslankioja kaip sraigės
ir patys nusibaus.

(7) Uoksas

Ir vėl sakau well.
Kas būna – taip turi būti.
Kas pūna – turės išpūti.
Liks tada uoksas.

Apsigyvens ten apuokas
Ir voverė.
Prasidės čia nauja giminė.
Vienas žiūrės į žvaigždes.
Kita aplakstys girias. ŪŠ!

Tikrosios girios vėlei.
Niekas jų grožio neskers.
Vien riešutų kevalėliai
Prie uokso truputį terš.

(8) Skersai pavasarį

Išsivalysime
šukomis
kaip arkliai.
Išsiklyksime putomis
kaip velniai
kaip nelaimingi
apsėsti vaikai.

Bus tada laisvė!
Laigysim
skersai žalią pavasarį
žvingaudami
apie laukus pasipasakodami –

ir palei mėlyną vingį.

(9) Daina

Avižėla, nežinai,
kas tave sukūlė.
Ėjo broliai milžinai,
o dabar sugulę.

Dobilieną glosto miegas.
Niekas nepabunda.
Paryčiais iškrinta sniegas,
vieškeliai nedunda.

Avižėla, negirdėjai
kaip dainavo tau pjovėjai.
Vai tai tau,
vai tai to,
nežinojai anei ko.

2008