Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-30 nr. 3192

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Viktoras Rudžianskas.
SVEIKINAME ŠIŲMETĮ POEZIJOS PAVASARIO LAUREATĄ!
56
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI2
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Agnė Macaitytė.
„DEKALOGAS“, ARBA DIALOGO STOKA
1

POEZIJOS PAVASARIS 
• Mykolas Karčiauskas.
POEZIJOS ATLAIDAI
1
• Benediktas Januševičius.
ATSARGIAI – POEZIJA!
6
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 2008

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
KAIP AUGA BALIO LUKOŠIAUS „MOLINUKAS“
• „LĖLĖS“ ĮKŪRĖJO BALIO LUKOŠIAUS PAGERBIMAS
• Ridas Viskauskas.
IŠ LĖLININKŲ ŠVENTĖS PANEVĖŽYJE GRĮŽUS
• Indrė Stakvilė.
SPALVOTAS LIETUVIŠKAS JUOZAPO APSIAUSTAS

KNYGOS 
• „AUKSO LEGENDA, ARBA ŠVENTŲJŲ SKAITINAI“
• „DIENORAŠČIAI: 1978–2004“
• KITAS LIETUVIŲ PROZOJE“
• „DE PROFUNDIS“
• Ramūnas Čičelis.
LAISVO ŽMOGAUS ATVIRI NIUANSAI
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
„JEIGU KELEIVIS ŽIEMOS NAKTĮ…“
1
• ARTIS: „...IŠGYVENTI PILNATVĘ“

DAILĖ 
 Kristina Stančienė.
IŠ PILIŲ GYVENIMO
1
• Julija Petkevičienė.
AMŽINAS LAISVĖS TROŠKIMAS
1

PAVELDAS 
• Greta Žičkuvienė.
BALTIJOS ŠALIŲ RESTAURATORIŲ KONFERENCIJA TALINE

POEZIJA 
• JONAS ŽEMKALNIS15
• BIRUTĖ GLIAUDIENĖ2

PROZA 
• Nerijus Meškauskas.
TAVO YRA LABIRINTAI
1
• Nerijus Meškauskas.
FONTANŲ ARCHITEKTAI

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIŲ POEZIJA 
• MILOŠ ĐURĐEVIĆ2
• ANNE PORTUGAL
• PER-ERIC SÖDER
• WERNER SÖLLNER2
• JIŘÍ ČERVENKA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ŠOKIS PATIEMS MAŽIAUSIESIEMS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Rimantas Gučas.
VILNIUI – GUGENHEIMO VEIDĄ!
24

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Aurimas Lažinskas.
ŠIANDIENINĖ DESADIŠKA LITERATŪRA
5

KRONIKA 
• ŠIRDIS ANT DELNO
• VYTAUTO KERNAGIO ATMINIMUI
• MEILĖS PAŠTAS1

DE PROFUNDIS 
• Jadvyga Černiauskienė, Kaimo rašytojų sąjungos narė.
PASTABĖLĖS
1
• ZOFIJA VIRGANAVIČIENĖ-SUBAČIŪTĖ2
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ (4)
13
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI
• Voldemaras Zacharka.
MŪSŲ MEDIKAI
1

PARK@S 
• Petras Rakštikas.
APIE ŽVAIGŽDES
2
• Sigita Inčiūrienė.
15 ŠIAULIŲ DAILĖS GALERIJOS METŲ: MISIJA ĮMANOMA
1
• Gintautas Mažeikis.
KAIRYSIS KOMUNITARIZMAS IR ALTERNATYVUSIS PILIETIŠKUMAS
• Vigmantas Butkus.
PILIETIŠKUMO SERŽANTAS
• Sigitas Vaičiulionis.
II TARPTAUTINIS PRANO STEPULIO TAUTINIŲ INSTRUMENTŲ ANSAMBLIŲ FESTIVALIS-KONKURSAS
• Jonas Nekrašius.
TASMANIJA – OBUOLIŲ SALA

DAILĖ

IŠ PILIŲ GYVENIMO

Kristina Stančienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Viktoras Dobrovolskas. Iš ciklo „Iš visų darbų“

Miglotų šiuolaikinio jauno Lietuvos menininko perspektyvų, konjunktūros, institucinių galių akivaizdoje atsiranda keistuolių, kurie šių dėsnių nesupranta ar nesugeba jais vadovautis. Pagrindinė tokių romantiškų šių dienų meno herojų „kalvė“ – Vilniaus dailės akademija, ypač –­ Tapybos katedra. Šiemetinėje VDA tapytojų bakalaurų laidoje išsiskiria Viktoro Dobrovolsko (darbo vadovas K. Bogdanas) baigiamųjų darbų kolekcija.

Bene kiekvienas, reguliariai rašantis apie dailės reiškinius, ilgainiui įgyja šiokio tokio „virtuoziškumo“, tam tikrą instrumentų, t. y. pažinimo ir interpretavimo būdų arsenalą, padedantį atskleisti meno reiškinio esmę. Tuo tarpu Viktoro tapyba verčia padėti į šalį įprastus „įrankius“; ji sunkiai pasiduoda net paprasčiausiam aprašinėjimui, faktų konstatavimui, kuris dailėtyrininkų tekstuose dažnai nuvilia. Sunkiai verbalizuojamas primityvus negrabumas, nejaukūs vaizdiniai atsiveria nebent atpalaidavus vaizduotę, atmetus bet kokius sveiko proto dėsnius ir analogijas su dailės stiliais, autoriais, kryptimis. Vaizdžiai tariant, čia verčiau pasikliauti kažkada išgyventa naktinio košmaro, beviltiškumo, gilios depresijos, tiesiog – šyzos nuojauta, tais pasąmonės krustelėjimais, nuo kurių pačiam darosi baugu. Tikrą V. Dobrovolsko tapybos veidą tiksliau apibūdintų ne intelektualas, o tas, kuris yra patyręs baimę išprotėti, klaustrofobijos ar panikos priepuolį (arba eruditas, šiuos nemalonius potyrius išgyvenęs).

Kad ir koks „grynuolis“ būtų aptariamasis vakarykštis VDA studentas, jo kūrybai taip pat galioja universali taisyklė –­ „teisingas“ daikto pateikimas ne tik padeda, bet ir suteikia daugiau galios ir įtaigos. Liaudies išmintis byloja, kad „auksas ir pelenuose žiba“, tačiau V. Dobrovolsko tapybos slogutis nebūtų toks paveikus, jei ne jo baigiamųjų darbų kolekcijos „Iš visų darbų“ eksponavimas. Siauručiame, ankštame ir ilgame it žarna VDA koridoriuje sukabinti nedidelio formato kartonai ir drobės monotoniška, tarsi nesibaigiančia eile tįsta į priekį, vesdami (spėju) kiek nepatenkintą ir sutrikusį, erdvės slegiamą žiūrovą pro dešimtis „studijinių“ natiurmortų, peizažų, kompozicijos darbų. Atsidūręs čia, neturi pasirinkimo –­­ nebent sprukti lauk iš klaustrofobiškos, slegiančios patalpos, kuri tarsi tyčiomis, prikišamai tiesiog į veidą baksnoja baugokais vaizdiniais, sapnišku koloritu, kampuotomis formomis, taip pamėgtomis jauno tapytojo Viktoro. Bet čia sudaryta paveikslėlių grandinė savotiškai hipnotizuoja –­ monotoniškai slenki ten, kur sunku prasilenkti dviem žmonėms (o tapybą regi dirbtinai, ir ne itin gerai apšviestą elektros, tačiau matymo kokybė paaukota dėl ekspozicijos paveikumo). „Prievartinis“ šių darbų žiūrėjimo pobūdis tiksliai atspindi jų turinį – čia taip pat daug beviltiškumo, nuojautos, kad pakeisti nieko neįmanoma, įvyko blogiausia, kas galėjo įvykti, yra tik Viktorui būdingų juodojo humoro gaidelių.

V. Dobrovolsko tapybos vertintojams vargu ar prasminga rimtai ieškoti atitikmenų pasaulio dailės istorijoje, nes ir autorius jų nepasigenda – savitą vaizdinių „albumą“ kaupia pats iš savo vidinės tikrovės. Keisto Viktoro meno paralelių galėtume įžvelgti nebent su Algimanto Julijono Stankevičiaus tvariniais... Tačiau šios sąsajos – greičiausiai ore sklandančios nemarios idėjos, o ne įsisąmonintos tiesos. Tad visi Viktoro paveikslėlių baisumai, pamėklės ir nejaukumai plaukia iš pačių tyros širdies gelmių... Čia nepamatysime virtuoziško potėpio, laisvo, nesuvaržyto teptuko mosto, tikslingų citatų, net ir ryškesnių VDA išmoktų dalykų pėdsako. Jokio spontaniškumo, bent kiek akivaizdesnės ekspresijos. Atsitiktinumai, kurių gausu, atsiranda kaip mechaniško, monotoniško darbo rezultatas. Autorius itin mėgsta nerangias, netašytas formas, dekoratyviai nusmailintus, aštriabriaunius žmonių kūnus ir daiktus. Paveikslo paviršių jis neretai sudėlioja lyg iš spalvoto popieriaus skiaučių ar lego kubelių savitai dekoratyviai. Atrodo, kad Viktoras tapo sunkiai, metodiškai, pasitelkęs tik jam vienam žinomą sistemą, redukuodamas tikrovės pavidalus, ignoruodamas „meistrystės“, formos konstravimo abėcėlę. O gal jis to neišmoko?

Ką išgyventų ilgiau Viktoro darbų sekamas, pasieniu besiiriantis žiūrovas, iš priekio slegiamas į veidą spoksančių pamėklių, o iš nugaros spaudžiamas nepermaldaujamų viduramžių mūro sienų? Mažų paveikslėlių erdvė beorė, tai – slogus vakuumas. Kiek nešvarią kartonų paletę (tai autoriaus tapybos technikos tobulėjimo problema) čia pat keičia aitrūs žali ir raudoni fantasmagoriški kvadratai ir kubai drobėse, svaiginamai smailios vaizduojamų personažų galūnės, lyg iš medžio išdrožtos stovylos, kurių „basliškumą“ pabrėžia juodi kontūrai. Autorius keistomis geometrizuotomis formomis, kurias sunku priskirti tiek gamtos pavidalams, tiek statiškiems architektūros elementams, apgyvendina peizažus, o ir tapydamas medžių siluetus, juos apibendrina iki nykių, tuščių kosminių peizažų. Nežinia, ar dėl to savito vidinio gyvenimo ar dėl nemokėjimo paprasčiausius studijinius natiurmortus jis iš esmės transformuoja. Daiktai čia negrabūs, tarsi susigūžę paveikslo erdvėje, baugiai spinduliuojantys keistą energiją. Prisimenu vaikystėje matytą plėšrų paukštį, prijaukintą medžioklei, klusniai tupintį šeimininkui ant riešo. Laisvas bekraščių girių gaivalas, paverstas naminiu augintiniu, ramiai tupėjo ant rankos, tačiau jo geltonos akys blyksėjo nejaukiai; žinojai, jog per arti prikišus smalsią fizionomiją, šis heraldinis padaras gali beregint išdraskyti tau akis, kaip kokia mitinė harpija... Viktoro kūryba – lyg ezoterinių paistalų apie daiktus ir jų skleidžiamą energiją iliustracija. Tą energiją jis vykusiai „užuodė“, ar greičiau pats nevalingai jiems įpūtė savosios...

Autoriaus vaizduotė panašiai „apdoroja“ ir antropomorfiškus pavidalus – jei „studijiniuose“ modelių portretėliuose bent kiek paisoma ryšio su tikrove, tai laisvose kompozicijose vaizduotė gimdo vaikiškai šiurpias ir kiek juokingas šmėklas – aštriomis lyg adatos galūnėmis ar sudėliotas iš kampuotų, it dėžės ar plytos blokų. Jos „beveidės“ (Viktoras nemėgsta detalizuoti veido bruožų ir kitose kompozicijose), išdygusios pilkų laukų ar šiurpokoje žalumoje. Pilių gyvenimą (autoriaus apibrėžimas) vaizduojančiose drobėse naivios fantazijos tampa keistų ritualų, sapniškų, absurdiškų scenų ašimi. Jos keistos ne tik veiksmo pobūdžiu, bet ir išraiškos nuoširdumu, neabejotina svarba autoriui. Regis, stilizuota, kampuota viduramžių riterio stovyla, laikanti už rankų panašias vaikų figūrėles, ant fantasmagoriškų laiptų ar pasakiškų ratuotų konstrukcijų sustoję pilių gyventojai, „iš viršaus“ pavaizduotas senovės karys, brendantis per sniegą, kaip ir aptartos pamėklės, mena vaikišką tikrovės sublimaciją. Tačiau ne tą, kurią aptinkame suaugusiųjų, „profesionalų“ iliustruotose vaikiškose knygelėse ar animacijoje. Čia bus prasiveržęs tas pasąmonės klodas, kuris dar nespėjo pažinti kitų sumanytų ir primestų baimės, fantazijų pavidalų. Taip išgalvotą pilį, bauginančią šmėklą ar raganą pavaizduotų šių stereotipų dar neišmokęs vaikas.

V. Dobrovolsko tapybos akivaizdoje peršasi frazė, kurią mėgsta Alfonsas Andriuškevičius. „Kada primityvų paveikslą nupiešia vaikas arba „sintetinį“ raižinį išraižo kaimo senelis, mes džiaugiamės, gėrimės, nes žinome, kad kitaip jie nepajėgė. Bet kada panašiai ima piešti pilni jėgos, talentingi barzdoti vyrai, ėję per mokyklas ir civilizacijos girnas (...), tada negali nekalbėti apie primityvumo imitaciją ar falšą“, – taip yra sakęs garsus prieškario Lietuvos kultūros veikėjas Jonas Grinius. V. Dobrovolskas ir šiuo požiūriu lyg tarpinė figūra arba vaikas, išėjęs mokslus, tačiau taip ir netapęs barzdotu vyru, savitus primityvius pavidalus kuriąs natūraliai, nemokantis ir nejaučiantis poreikio imituoti.

 

Skaitytojų vertinimai


47447. S2008-06-18 21:04
nu smagu. idomu uz kiek po 20 metu galesiu parduoti `grybu dieva`. S.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
20:30:17 May 22, 2011   
Sep 2008 Jan 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba