ZOFIJA VIRGANAVIČIENĖ-SUBAČIŪTĖ

Niekada

Aš niekad į akis tau nežiūrėsiu,
Ir kotletų nekepsiu tau daugiau,
Nuo tavo šypsenėlės sužvėrėsiu,
Norėčiau pagyventi atskirai – saugiau.

Nekviesiu niekada pietų prie stalo,
Nelepinsiu visokiais skanumynais,
Aš buvusi – ji nieko neprivalo,
Bendrauju kaip ir su visais kaimynais.

Kartu mūs niekas jau nemato
Ir niekas niekada nepamatys,
Tikriausiai jau seniai visi suprato,
Kad aš – tai aš, o jis – tai jis.

Ataikit

Ataikit, išviriau buljono,
I do kakorų pridariau,
Ė cepelinai kap balionai,
Šaltienai mėsų do ilgai viriau.

Ale žebriukai ižvirė gražiai,
Visa mėsa nuo kaulų atsistojo,
Rauginci agurkialiai sloike palažėj,
Bačkoj kopūstai jau ašputojo.

Va blynų milcinių riecinė,
Jau stovi un šėpelės,
Plaktų kiaušinių do paucienį
Kepsiu, ba lašinius jau jodo pelės.

Pilnas stalas valgymų,
Nuo ko pradėcie nežinau,
Buliono bliūdų jau imu,
Paskui paucienį do akim ganau.