Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-30 nr. 3192

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Viktoras Rudžianskas.
SVEIKINAME ŠIŲMETĮ POEZIJOS PAVASARIO LAUREATĄ!
56
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI2
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
 Agnė Macaitytė.
„DEKALOGAS“, ARBA DIALOGO STOKA
1

POEZIJOS PAVASARIS 
• Mykolas Karčiauskas.
POEZIJOS ATLAIDAI
1
• Benediktas Januševičius.
ATSARGIAI – POEZIJA!
6
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 2008

TEATRAS 
• Salomėja Burneikaitė.
KAIP AUGA BALIO LUKOŠIAUS „MOLINUKAS“
• „LĖLĖS“ ĮKŪRĖJO BALIO LUKOŠIAUS PAGERBIMAS
• Ridas Viskauskas.
IŠ LĖLININKŲ ŠVENTĖS PANEVĖŽYJE GRĮŽUS
• Indrė Stakvilė.
SPALVOTAS LIETUVIŠKAS JUOZAPO APSIAUSTAS

KNYGOS 
• „AUKSO LEGENDA, ARBA ŠVENTŲJŲ SKAITINAI“
• „DIENORAŠČIAI: 1978–2004“
• KITAS LIETUVIŲ PROZOJE“
• „DE PROFUNDIS“
• Ramūnas Čičelis.
LAISVO ŽMOGAUS ATVIRI NIUANSAI
• (PA)SKAITINIAI
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Edmundas Gedgaudas.
„JEIGU KELEIVIS ŽIEMOS NAKTĮ…“
1
• ARTIS: „...IŠGYVENTI PILNATVĘ“

DAILĖ 
• Kristina Stančienė.
IŠ PILIŲ GYVENIMO
1
• Julija Petkevičienė.
AMŽINAS LAISVĖS TROŠKIMAS
1

PAVELDAS 
• Greta Žičkuvienė.
BALTIJOS ŠALIŲ RESTAURATORIŲ KONFERENCIJA TALINE

POEZIJA 
• JONAS ŽEMKALNIS15
• BIRUTĖ GLIAUDIENĖ2

PROZA 
• Nerijus Meškauskas.
TAVO YRA LABIRINTAI
1
• Nerijus Meškauskas.
FONTANŲ ARCHITEKTAI

POEZIJOS PAVASARIO SVEČIŲ POEZIJA 
• MILOŠ ĐURĐEVIĆ2
• ANNE PORTUGAL
• PER-ERIC SÖDER
• WERNER SÖLLNER2
• JIŘÍ ČERVENKA

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• ŠOKIS PATIEMS MAŽIAUSIESIEMS

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Rimantas Gučas.
VILNIUI – GUGENHEIMO VEIDĄ!
24

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Aurimas Lažinskas.
ŠIANDIENINĖ DESADIŠKA LITERATŪRA
5

KRONIKA 
• ŠIRDIS ANT DELNO
• VYTAUTO KERNAGIO ATMINIMUI
• MEILĖS PAŠTAS1

DE PROFUNDIS 
• Jadvyga Černiauskienė, Kaimo rašytojų sąjungos narė.
PASTABĖLĖS
1
• ZOFIJA VIRGANAVIČIENĖ-SUBAČIŪTĖ2
• Rolandas Kaušas.
APIE DIEVĄ (4)
13
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI
• Voldemaras Zacharka.
MŪSŲ MEDIKAI
1

PARK@S 
• Petras Rakštikas.
APIE ŽVAIGŽDES
2
• Sigita Inčiūrienė.
15 ŠIAULIŲ DAILĖS GALERIJOS METŲ: MISIJA ĮMANOMA
1
• Gintautas Mažeikis.
KAIRYSIS KOMUNITARIZMAS IR ALTERNATYVUSIS PILIETIŠKUMAS
• Vigmantas Butkus.
PILIETIŠKUMO SERŽANTAS
• Sigitas Vaičiulionis.
II TARPTAUTINIS PRANO STEPULIO TAUTINIŲ INSTRUMENTŲ ANSAMBLIŲ FESTIVALIS-KONKURSAS
• Jonas Nekrašius.
TASMANIJA – OBUOLIŲ SALA

AKTUALIJOS

„DEKALOGAS“, ARBA DIALOGO STOKA

Agnė Macaitytė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Dekalogas I: Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“

Pirmiausia – apie dialogo stoką meno pasaulyje. Kultūros renginių organizatoriai akivaizdžiai nesikalba. Kitaip argi susitikimas su lenkų režisieriumi K. Zanussiu Rašytojų klube būtų surengtas tą patį šeštadienio vakarą, kai „Skalvijoje“ rodomos paskutinės „Dekalogo“ serijos? Matyt, tikėtasi, kad tiems, kas vaikšto į Poezijos pavasario renginius, „Naujosios dramos akcija“ turėtų būti neįdomi. Tik kaip paaiškinti, kad nederinamas „Naujosios dramos akcijos“ reginių laikas? Tą patį šeštadienį Menų spaustuvėje buvo rodomas ir Johno Simonso spektaklis „Dešimt Dievo įsakymų – I dalis“ pagal K. Kieślowskio „Dekalogą“. Šiais metais dešimtą kartą vykstantis tarptautinis festivalis nusprendė atsigręžti į praeitį ir, bendradarbiaudamas su Lenkų kultūros institutu, parengė programą „Dekalogas“ dabar“. Siekta atskleisti „intriguojantį dialogą“ tarp K. Kieślowskio ir skirtingų kartų Europos kultūros kūrėjų –­ režisierių J. Simonso (Belgija), A. Petraso (Vokietija), rašytojų M. Houellebecqo (Prancūzija) ir D. Masłowskos (Lenkija). Laisvės idėja graži, jei rinktis turi krikščioniškai –­ gėrį arba blogį. O kaip nuspręsti, kuris renginys – gėris?.. Jei esi matęs K. Kieślowskio filmus, eisi į spektaklį arba pas K. Zanussį.

„Naujosios dramos akcijos“ organizatoriai pabrėžė, kad viena iš priežasčių parodyti „Dekalogą“ – per dvidešimt metų nuo jo pasirodymo užaugusi karta, kuriai tai yra nauja patirtis. Matyt, į kosmopolitinę jaunosios kartos sąmonę orientuotasi ir rodant dokumentinę Lenkijos TV laidą, kurioje užfiksuotas K. Kieślowskio interviu su lenkų žurnalistais po „Dekalogo“ filmavimo, nes jis buvo verčiamas tik į anglų kalbą, kuri užgožė vyresnio amžiaus žmonėms suprantamesnę lenkų... Deja, iš salės kilo ir ėjo ne tik jie, bet ir jaunimas. Nesuprato? Neįdomu?..

Dar viena organizatorių klaida: parodos „K. Kieślowskis. Ženklai ir atmintis“ atidarymas Menų spaustuvėje vyko gegužės 21 d. 18 val., o jau po valandos –­ „Dekalogo“ pristatymas „Skalvijoje“. Ir parodos atidaryme, ir „Dekalogo“ pristatyme dalyvavo filmų bendraautoris, buvęs advokatas Krzysztofas Piesiewiczius, kuris ir pasiūlė K. Kieślowskiui „Dekalogo“ idėją. Tad jei nori jį pamatyti ir čia, ir ten –­ kojas į rankas, ir skrendi per pusę senamiesčio... Už tai būsi „apdovanotas“: galėsi dukart žiūrėti pirmąją „Dekalogo“ dalį – ją kartojo nuo 22 val. su antruoju filmu. Įsakymas „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“ gal ir vertas pakartoti, bet šis K. Kieślowskio filmas iš viso ciklo turbūt paprasčiausias. Siužetas grįstas opozicijų principu: netikintis Dievą universiteto dėstytojas tėvas, tikinti teta ir ieškantis atsakymų berniukas tarp jų. Vaikas paskęsta. Skaudi pamoka tėvui, apskaičiavusiam, kad ledas ant ežero bus pakankamai tvirtas?.. Akivaizdus ženklas – ant jo popierių išsiliejusi mėlyno rašalo dėmė. K. Kieślowskis spalvai itin atidus. Mėlyna – ne tik praradimų, mirties, bet ir religinio jausmo, atsidavimo spalva, kviečianti į begalybę. Ji žymi ir vieną iš keturių pirminių pasaulio elementų – vandenį. Berniuką įtraukusi ežero gelmė galėtų simbolizuoti rūstų ir negailestingą Pradžios knygos Dievą, pasiėmusį tai, kas jam priklauso, kad gyvieji neturėtų kitų dievų, tačiau paliekantį žmogui daug laisvės ir atsakomybės už savo poelgius. Kitose ciklo dalyse dramatiški veikėjų pasirinkimai sudėliojami jau lanksčiau – taip, tarsi ne formalus įsakymo žinojimas, o pats jo buvimas veiktų jų ateitį ir likimus.

„Dekalogo“ cikle dar galioja Senasis Įstatymas. Tiesa, beveik visose dalyse epizodiškai pasirodo nepažįstamasis – figūra, kuriai galima priskirti tiek paslaptingo statisto, tiek kol kas neatpirkusio žmonijos Dievo sūnaus vaidmenį. Pirmajame filme jį su krikščionių simbolika akivaizdžiai sieja žvejojimo motyvas. Susigūžęs ant tuščio kranto, bandantis prie laužo sušilti žmogus (elgeta?.. žvejys?..) atrodo labai vienišas. Ketvirtajame filme (pagal įsakymą „Gerbk savo tėvą ir motiną“) šis nepažįstamasis praeina, ant nugaros nešdamas valtį, kurios dugnas atkartoja kryžiaus linijas. Valtis balta, o balta spalva tradiciškai siejama su tyrumu, tikėjimu, būsimu įsikūnijimu. Nepažįstamasis pasirodo būtent tais momentais, kai veikėjai atsiduria savo gyvenimų kryžkelėse, tarsi nešdamas naštą už juos.

Pasaulis „Dekalogo“ filmuose hermetiškas: dažniausiai veiksmas vyksta viename iš Varšuvos miegamųjų rajonų. Iš apačios į viršų kameros akis slysta pilko blokinio namo balkonais, kurie primena daugiapakopį kryžių. Namo gyventojai ­–­ atskirų ciklo dalių personažai – kartais susitinka lifte, prasilenkia laiptinėje, tačiau visos durys patikimai saugo jų asmenines dramas. „Dekaloge II“ šaltas asketiškas gydytojo butas, pastangos apšildyti patalpas ženklina ir jo vienatvę, charakterio atšiaurumą. Dorotos vyras serga, jai reikia atsakymo, ar jis išgyvens. Nuo to priklauso svetimo vyro kūdikio, kurį moteris nešioja savyje, likimas. Gydytojas apsisprendžia meluoti. Tačiau čia įsakymą „Nekalbėk netiesos“ laužyti galima, nes šioje ciklo dalyje veikia kitas priesakas –­ „Netark Dievo vardo be reikalo“. Tiesa, jei nemoki Dievo įsakymų paeiliui, žiūrėdamas K. Kieślowskio filmus gali susipainioti. Vienam kuriam įsakymui juos pritaikyti sunku. Atrodo, visi varijuoja tą vienintelį – „Nekalbėk netiesos“.

iliustracija
„Dekalogas V: Trumpas filmas apie žudymą“

Aiškiausiai išreikštas gal nebent įsakymas „Nežudyk“ penktajame ciklo filme „Trumpas filmas apie žudymą“, kuris 1988 m. pelnė Europos kino akademijos prizą. Dvidešimtmetis vaikinas nužudo taksistą. Žudymo scena trunka beveik 7 minutes, paskui 5 minutes jam vykdoma mirties bausmė. Tuo metu tai buvo ilgiausios žudymo scenos pavyzdys kine. Pasakojimas apie jaunuolį tėra epizodas iš vos keleriais metais vyresnio advokato gyvenimo: nuo kalbos per baigiamąjį egzaminą iki mirties nuosprendžio ginamajam. Jaunasis advokatas pats rodomas kaip teisinės sistemos kalinys: būtent jį, įėjusį į ginamojo kamerą, žiūrovas mato filmuojamą pro grotas. Tuo tarpu žudiko siluetas tarpduryje nepridengtas. Ši tariama jo „laisvė“ –­ tai opozicija gyvenimo kalėjimui, kuriame jis jautėsi uždarytas kaltės, kad neišgelbėjo jaunylės sesers gyvybės. Galbūt dabar viskas būtų kitaip, jeigu... – penktosios „Dekalogo“ dalies leitmotyvas. Joks žudymas negali būti pateisintas: nei beprasmė taksisto mirtis, nei mirties bausmė už ją.

Kitos K. Kieślowskio „Dekalogo“ dalys aiškių atsakymų, kaip žmogus turi gyventi, neduoda. Toks Dešimties Dievo įsakymų pateikimo būdas Lenkijoje, kur visuomet buvo gajus ortodoksiškas požiūris į krikščionybę, tai buvo neįprasta. K. Kieślowskis neužima teisėjo pozicijos, svarbiausia žmogaus, jo veikėjo, akistata su savimi ir savo sąžine. Visos situacijos keliaprasmės: gali jas interpretuoti ir vienaip, ir kitaip. Iš tiesų vertinga tik gyvybė, būtent todėl aštuntoje dalyje veidrodiškai kartojamas antrosios dalies pasakojimas: moteriai, karo metais atsisakiusiai išgelbėti žydų mergaitę, teisinantis, kad negalinti nusižengti Dievo įsakymui „Nekalbėk netiesos“, primenama istorija apie gydytoją, pamelavusį kaimynei, kad jos vyras mirs, nes tik taip galėjo išgelbėti būsimą kūdikį. Dėl gyvybės jokių kompromisų negali būti. Visi kiti sprendimai, kuriuos priima gyvenimų dilemas sprendžiantys veikėjai – tik santykinai geresni arba blogesni, nes geriausios išeities nebūna. Nuodėmės samprata ir jos vertinimo kriterijai glūdi žmoguje, kaip ir atsakomybė už vidinę laisvę.

Ciklo pasakojimai dažniausiai atskleidžia byrančių ar nepilnų šeimų istorijas. Apie tėvą ir įdukrą, sužinojusią ilgai slėptą įvaikinimo tiesą, bandančią susivokti, ką iš tiesų jaučia vyrui, visą gyvenimą buvusiam šalia – švelnų dukters prieraišumą ar suaugusios moters meilę. Apie vienišą moterį, Kalėdų naktį bandančią bet kokiomis priemonėmis išplėšti buvusį meilužį iš jo šeimos. Apie sergantį kardiologą, netikintį žmonos meile... Meile netikinčios laisvo elgesio moters istorija, vos nepasibaigianti ją įsimylėjusio jaunuolio savižudybe, ­pasakoja apie nesusikalbėjimą arba kalbėjimą skirtingomis meilės kalbomis.

Įsiminė septintoji dalis – „Nevok“. Kas čia iš tiesų sulaužo Dievo įsakymą nevogti? Tikroji šešiametės Anios mama Majka, desperatiškai bandanti išplėšti mergaitę iš jos senelės ir savo motinos, sutvarkiusios dokumentus taip, kad juridiškai Ania yra antroji jos duktė? O gal valdinga senelė, pavogusi iš silpno charakterio dukters teisę į motinystės meilę? Kas apvagiamas? Majka, nesugebėjusi pasipriešinti motinos valiai? Buvęs Majkos mylimasis mokytojas, čia švelniai kalbinantis mergaitę, čia tarsi nebežinantis, ką daryti su atsiradusia dukrele? Ar ­–­ mažoji Ania, vos sužinojusi tiesą ir nespėjusi to suvokti, filmo pabaigoje išplėstomis akimis nulydinti traukinį, išvežantį jos tikrąją mamą į nežinią? Tokia pabaiga tarsi nutraukia visus Majkos saitus su artimaisiais. Tik ar buvo ji jiems artima?..

Filmai nutrūksta tuomet, kai, atrodo, dar galėtų tęstis. Tai valandos trukmės žiūrovo žvilgsnis į tokių pat, kaip jis, gyvenimo epizodus. Jie galėtų būti tiek jo kaimynai kur nors už sienos, tiek atsitiktiniai praeiviai. Gal todėl idėja kurti „Dekalogą“ kaip televizijos serialą čia itin motyvuota. Žmonės žiūri televiziją užsidarę namuose-dėžutėse, vieni ir vieniši. Pakartojantys K. Kieślowskio personažų gyvenimus Dievo Įstatymo kontekste.

Mes gegužės 21–25 dienomis turėjome progą pamatyti visus dešimt ciklo filmų „Skalvijos“ kino teatre. Tai kitoks žiūrėjimas, šiek tiek bendruomeniškesnis, nors vis dėlto – atskirai, nes po filmų buvo grįžtama turbūt į panašius miegamuosius rajonus. Belaukiant seansų akys klaidžiojo ir Lodzės kinematografijos muziejaus parengtą K. Kiesłowskio studijų laikais (1965–1966) darytų fotografijų parodą „Fotografijos iš Lodzės miesto“, kur vaizduojama praeitos epochos Lenkijos kasdienybė ir žmonės, kurių veidai ­–­ žinoma, tik panašūs – šmėsčioja ir Vilniaus ar bet kurio kito miesto gatvėmis. Menų spaustuvėje dar veikia ir išsami paroda, pristatanti K. Kieślowskio gyvenimą ir kūrybinę veiklą: stenduose fotografijos, užfiksavusios filmavimo akimirkas, interviu, spaudos iškarpos, recenzijos, katalogai... Ši paroda buvo parengta prieš trejus metus ir jau spėjo apkeliauti 27 šalis, surengta apie 60 jos pristatymų. Žinoma, vėl reikia mokėti K. Kieślowskio gimtąją lenkų kalbą arba tarptautinę anglų, mat prie stendų lietuviškų komentarų nerasime. Tarpkultūrinis dialogas tęsiasi. Pasistenkime išgirsti ir suprasti.

 

Skaitytojų vertinimai


47790. LEO :-) 2008-07-08 21:42
Geras straipsnis, džiaugiuosi, kad galėjau sudalyvauti festivalyje. Taip pat džiaugiuosi, kad ne man vienam užkliuvo, bet atsirado kas paraše apie tas nedideles festivalio organizatoriu klaidas. Gal ir būčiau rašęs, bet šia tema rašyti tiesiog nepasiryžau

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
20:30:04 May 22, 2011   
Sep 2008 Jan 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba