Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2006-07-07 nr. 3103

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jonas Žemkalnis.
SERGEJUS UOSIS
66
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LR KULTŪROS LAIDOS3

ESĖ 
• Giedrė Kazlauskaitė.
PLAUKIOJIMO RAŠMENYS
17

POKALBIAI 
• "PROTOTIPAI SU ŠAKĖMIS MANĘS NESIVAIKO"3

KNYGOS 
• Ramutė Dragenytė.
PIRMAS KARTAS
4
• Laimantas Jonušys.
VERTIMO MĮSLĖ – LEIDYBOS MĮSLĖ
9
• Jūratė Baranova.
FILOSOFIJA, KAIP TERAPIJA
3
• MAŽOJI ANGLIJA
• VILKOLAKIS
• ŽAIBO PARAŠAS
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
 Salomėja Burneikaitė.
LĖLIŲ TEATRO MENO FORUMAS BELSKO BIALOJE
• PEDAGOGIKA – MOKĖJIMAS LAUKTI

PAVELDAS 
• Remigijus Černius.
VILNIUJE – LDK ISTORINĖS VĖLIAVOS IR ŽEMĖLAPIAI
1

POEZIJA 
• STASYS JUREVIČIUS27

PROZA 
• Ričardas Šileika.
NORĖČIAU PASIKALBĖTI APIE RITUALUS
9

VERTIMAI 
• Tatjana Tolstaja.
SIUŽETAS
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• POPKULTŪROS GYVASIS KAMPELIS3
• EDUARDAS LIMONOVAS "TAI AŠ – EDIČKA"17
• KURTO VONNEGUTO "ČEMPIONŲ PUSRYČIAI"
• PRIIMAME Į DIENINĘ DOKTORANTŪRĄ IR MENO ASPIRANTŪRĄ

MENO DIS/KURSE*/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• Edvardas Rimkus.
APIE KIČĄ MENE IR GYVENIME
11

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mantautas Ruzas.
TRANSCENDENCIJOS BLYKSNIAI F. KAFKOS KNYGOS "PROCESAS" ABSURDO PASAULYJE
7
• "ATVIRA ERDVĖ" – EMOCINĖ INJEKCIJA ŠIUOLAIKINIAM TEATRUI1

DAILĖ 
• LENKŲ INSTITUTAS VILNIUJE KVIEČIA

KRONIKA 
• UOGOS, ŽINIOS IR ORAI2
• IX OPEROS IR SIMFONINĖS MUZIKOS FESTIVALIS "MUZIKINIS RUGPJŪTIS PAJŪRYJE"
• NAUJI "VILNIAUS" ŽURNALO NUMERIAI

DE PROFUNDIS 
• Balys Bukelis.
WAKE – UP CALL
8

TEATRAS

LĖLIŲ TEATRO MENO FORUMAS BELSKO BIALOJE

Salomėja Burneikaitė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tarptautiniam Belsko Bialos (Lenkija) lėlių teatrų festivaliui – keturiasdešimt metų, šiemet jis surengtas dvidešimt antrą kartą. Iki šiol man yra tekę dalyvauti renginiuose (ir tarptautiniuose), kurie buvo skirti tiesiog lėlių teatrui, teatrui vaikams, arba festivaliuose, kur lėlių spektakliai ar spektakliai su lėlėmis užimdavo kokią nors vietą tarp kitų. Šio festivalio skirtingumą išryškina jo pavadinimas. Neatsitiktinai XXII festivalis, vykęs gegužės 19–24 d. Belsko Bialoje, kurį nuo 1966 m. rengia lėlių teatras "Banialuka", šiemet vadinosi tarptautiniu lėlių teatro meno festivaliu. Taigi primenama, kad atėjo laikas patikslinti požiūrį į šią meno rūšį. Kitas šio renginio uždavinys – naujų technologijų amžiuje atkreipti įvairių sričių profesionalų dėmesį į lėlių teatro meno sintetiškumą ir demokratiškumą, naujas galimybes. Be abejo, lėlių teatro meno sąvoka, pavartota pavadinime, nedviprasmiškai pasako, kad festivalio programa orientuota į profesionalumą, lėlių teatro tradicijų pažinimą ir polemiką su jomis, daugelį sričių jungiančius kūrybinius ieškojimus bei naujų technologijų perspektyvas.

Vilniaus teatras "Lėlė" šiame festivalyje dalyvavo jau trečią kartą, šiemet – su spektakliu "Muzikinė dėžutė" (pjesės autorė – Nijolė Indriūnaitė, dailininkė ir režisierė – Julija Skuratova, režisierius pedagogas – Rimas Driežis), sukurtu 2005-aisiais. Per vienerius gyvavimo metus šis spektaklis sėkmingai parodytas septyniuose tarptautiniuose festivaliuose, o praėjusių metų gegužės mėnesį Lomžos mieste (Lenkija) vykusiame mažųjų formų lėlių teatrų festivalyje "Lagaminas" laimėjo pagrindinį prizą.

Nors šių eilučių autorė matė visus festivalio renginius, tačiau straipsnio tiks­las nėra apie juos visus papasakoti. Svarbiau yra skaitytojams pasakyti, kad lėlių teatro menas Lenkijoje jau yra pasiekęs tokį lygį, kai yra įdomus ne tik dirbantiems šioje srityje. Tarp festivalio svečių buvo ne tik lėlininkų, bet ir dailininkų, dramaturgų, režisierių, teatro teoretikų, istorikų, aukštųjų mokyklų dėstytojų ir studentų iš Varšuvos, Krokuvos, Bialystoko, Vroclavo ir kitų universitetų bei meno mokyklų. Nemaža finansinė parama, skiriama Belsko Bialos festivaliui, rodo valstybės požiūrį į lėlių teatro meną kaip į visavertę meno rūšį.

Istoriškai taip susiklostė, kad nuo XX a. šeštojo dešimtmečio visų Rytų Europos šalių lėlių teatras vystėsi panašiai. Pagal dramos teatro modelį buvo kuriami etatiniai valstybiniai lėlių teatrai, kurių tikslas buvo auklėti jaunąją kartą tam tikra dvasia... Lenkijos ir Lietuvos lėlių teatras nebuvo išimtis, tačiau meno erdvėje ne viskas buvo vien sovietiška. Dirbdama aktore Vilniaus "Lėlės" teatre, dalyvavau VI Belsko Bialos festivalyje, kuris vyko 1974 metais. Tai buvo pirmoji "Lėlės" kelionė į užsienį. Tada festivalio konkursui buvo pristatytas spektaklis "Pelenų antelė" pagal liaudies pasaką "Sigutė" (Marcelijaus Martinaičio pjesė, dailininkas V. Mazūras, režisierė Laima Lankauskaitė), o nekonkursinėje programoje paro­dytas vienas geriausių V. Mazūro spektaklių – Sigito Gedos "Berniukas Niekas". Šie spektakliai nepropagavo socialistinių idėjų, kėlė diskusijas, bet buvo pažymėta, kad juos kūrė Menininkas. Atminty išlikę VI Belsko Bialos festivalio įspūdžiai paskatino dar kartą ten nuvykti ir naujais laikais pamatyti platesnį lėlių teatro kontekstą, juo labiau kad Lietuvos lėlių teatro meno atstovai buvo laukiami.

iliustracija
Rimas Driežis ir festivalio direktorė Lucyna Kozień

"Banialukos" lėlių teatras yra vienas seniausių lėlių teatrų Lenkijoje, žinomas už jos ribų. Jo spektakliai apkeliavo daugelį pasaulio šalių, dalyvavo įvairiuose pasaulio lėlių teatrų festivaliuose. Belsko Bialos festivalis taip pat yra vienas prestižinių pasaulio lėlių teatro menininkų forumų. Į jį atvykstama ne tik savęs paro­dyti ar kitų pasižiūrėti, bet ir pamatyti naujovių, susipažinti su lėlių teatro vystymosi kryptimis, su naujų technologijų ir techninės įrangos taikymo lėlių teatre galimybėmis. Festivalis aprėpia platų lėlių teatro meno kontekstą – nuo lėlininkų solistų ("žmogus – teatras") iki eksperimentų ir grandiozinių aikštės reginių, jungiančių įvairiausias lėlių teatro galimybes. Nepraranda aktualumo lėlės, kaip vizualinės plastinės formos, taip pat aktoriaus ir lėlininko santykių klausimas.

Festivalio direktorė ir šio teatro meno vadovė Lucyna Kozień per atidarymą pažymėjo, kad festivalio organizatoriai rūpinosi ne tik gera nuotaika, bet ir siekė supažindinti su įvairiomis pasaulio lėlių teatro meno tradicijomis. Organizatorių drąsus meninės išraiškos formų pristatymas padėjo suprasti, kodėl Belsko Bialos festivalis yra vertinamas kaip autentiškų teatrinių susitikimų arena.

Mano galva, svarbus dalykas yra tas, kad festivalio organizatoriai yra lėlių teatro meno profesionalai. Tai aktualu formuluojant festivalio tikslus, sudarant programą ir pasirenkant trupes. Kalbu ne apie vadybą, ne apie pinigus, bet apie profesionalų gebėjimą įžvelgti vertybes ir atpažinti tradiciją bei jos tęstinumą, kokybę, pamatyti naujoves. Be meniniu atžvilgiu vertingų spektaklių festivalis būtų vietinės reikšmės šventė miesto gyventojams, šventė, kurioje dalyvauja ir užsienio kolektyvai. Šis akmenukas – į saviškių daržą, nes Lietuvoje rengiama nemažai lėlių teatrų festivalių, o įdomių spektaklių – vienas kitas, ir jų kontekstas dažnai yra neaiškus.

Festivalio direktorė Lucyna Kozień – Krokuvos Jogailos universiteto Polonistikos fakulteto absolventė, daugybės straipsnių ir knygų apie lėlių teatrą autorė, teatro kritikė ir Lenkijos nacionalinio UNIMA centro leidžiamo žurnalo "Teatr lalek" redaktorė, visą gyvenimą susiejusi su lėlių teatru. Kai 1974 m. "Lėlės" teatras pirmą kartą dalyvavo šiame festivalyje, ji dirbo dramaturge (mūsiškai tikriausiai vadintųsi literatūrinės dalies vedėja) tame pačiame teatre. Išmanymas, patirtis, visuotinių lėlių teatro vystymosi procesų pažinimas padeda kurti ir išlaikyti festivalio autoritetą. Lenkų ir lietuvių lėlininkai palaiko ryšius jau ne vieną dešimtmetį, ir prijaučiančių Lietuvos lėlių teatrui draugų sąrašas būtų ilgas. Beje, afišą XVI Belsko Bialos festivaliui yra sukūręs dailininkas Stasys Eidrigevičius, ir ji, kaip savarankiškas meno kūrinys, iki šiol pagarbiai eksponuojama net keliose "Banialukos" teatre.

iliustracija
"Vivisektorius" (Austrija)

Per penkias Belsko Bialos festivalio dienas buvo parodytas 31 spektaklis iš Prancūzijos, Australijos, Austrijos, Vokietijos, Belgijos, Čekijos, Ispanijos, Olandijos, Baltarusijos, Izraelio, Bulgarijos, Kanados, Kenijos, Lenkijos ir Lietuvos. Buvo keletas jungtinių projektų. Lenkai parodė devynis spektaklius, tarp kurių buvo ir Bialystoko lėlių teatro fakulteto studentų darbų. Prog­ramą sudarė konkursiniai spektakliai ir nekonkursiniai (gatvės ir aikščių vaidinimai, keli lenkų teatrų spektakliai vaikams bei studentų projektai). Festivalyje dirbo trys vertinimo komisijos: tarptautinė lėlių teatro profesionalų komisija (Hanna Baltyn, Ida Hlediková, Tadeuszas Kornaśas, Andrzejus Łabiniecas, Petras Nosálekas), vertinimo komisija, sudaryta iš vaikų ir žiūrėjusi tik spektaklius vaikams, bei jaunųjų kritikų komisija, sudaryta iš Lenkijos aukštųjų meno mokyklų ir universitetų studentų.

Festivalio organizatoriai stengėsi suteikti kuo daugiau naudos visiems besidomintiems lėlių teatru, panaudoti profesionalų pajėgas įvairių susitikimų formomis. Kūrybinės dirbtuvės, kurioms vadovavo šešėlių teatro meistras Richardas Bradshaw iš Australijos, veikė tris dienas iki festivalio pradžios. Iš anksto buvo išplatinta informacija, kad už tam tikrą mokestį norintys galėtų gauti žinių apie šešėlių teatrą. Produktyviai panaudotas rytmečio laikas iki spektaklių pradžios. Visas penkias festivalio dienas nuo 8.30 iki 10 val. buvo skaitomos paskaitos su vaizdo iliustracijomis apie lėlių teatro meną. Jų už tam tikrą mokestį klausėsi Lenkijos universitetų studentai iš Varšuvos, Poznanės, Bialystoko, Krokuvos ir visi norintys. Su Vilniaus "Lėlės" teatro režisieriumi Rimu Driežiu stengėmės pasinaudoti šia galimybe gauti naujų žinių. Paskaitas skaitė Henrykas Jurkowskis ("Kultūrinė lėlės funkcija"), Lucyna Kozień ("Lėlių teatras – kas jis? Bandymas diagnozuoti"), Marekas Waszkielis ("Lėlių teatras: tradicija ir dabartis"), Andrzejus Łabiniecas ("Plastika lėlių teatre") ir Henrykas Izydorius Rogackis ("Kaip rašyti apie lėlių teatro spektaklį"). Festivalio metu atidarytos dailininko Andrzejaus Łabinieco darbų, teatro dailininkės Joanos Braun piešinių kartu su Michało Kliso plakatais "Banialukos" teatrui ekspozicijos ir Leszeko Puchalskio mechaninių lėlių paroda "Teatriukas su rankenėlėmis ir virvelėmis". Vėlai vakare buvo vaidinami spektakliai miesto aikštėse, veikė festivalio klubas, kuriame pokalbiai apie lėlių teatro meną trukdavo iki išnaktų.

iliustracija
"Ryto žvaigždė" (Olandija)

Konkursinėje festivalio programoje buvo parodyti 22 spektakliai, iš kurių tik 10 buvo skirti įvairaus amžiaus vaikams. Šeši spektakliai su rubrika "Jaunųjų teatras" išryškino jaunųjų lėlininkų kūrybinius ieškojimus (iš jų 4 dalyvavo konkurse). Turint galvoje lietuvišką kontekstą, reikia priminti, kad pasaulyje lėlių teatrai neskirstomi į valstybinius ir privačius. Svarbesni yra jų meniniai rezultatai. Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, išlikę valstybiniai lėlių teatrai turi geresnes materialines sąlygas, tačiau spektakliai yra įvairūs. "Lėlės" teatro "Muzikinė dėžutė" buvo sutikta dėmesingai. Tačiau tai, kad spektaklį teko rodyti didžiojoje "Banialukos" teatro salėje, nebuvo palanku spektakliui. Kamerinė aplinka, artimesnis kontaktas su žiūrovais – būtina šio spektaklio sąlyga.

Festivalio spektakliuose lėlių teatro priemonės buvo naudojamos įvairiausios. Neignoruotas tradicinis lėlių teatras, vertintas profesionalumas ir meist­riškumas. Nemaža buvo spektaklių, kuriuose naujomis sąlygomis pasitelkiamos šešėlių teatro galimybės, jungiamos įvairiausios technologijos. Šešėlių teatro meistras iš Australijos atskleidė vieno aktoriaus lėlininko galimybes, parodydamas spektaklį "Bradshaw šešėliai", sudarytą iš mažų tradicinių šešėlių teatro istorijų. Tuo tarpu vakariečių spektakliuose matėme po kelis modifikuojamus ekranus ar jų fragmentus ("Kelionė iš kambario į kambarį", – Barselona), transformuojamas žmonių figūras, galinčias tapti ir ekranais, ir siluetais, o pasitelkus choreografiją, plastiką ir multimedijų galimybes – fantastiškais efektais ("Vivisektorius" – Viena). Įdomus buvo šešėlių teatro reginys, kuriame ekranas užėmė visą scenos plotą, o žiūrovai sėdėjo abiejose jo pusėse. Vaikiškame prancūzų spektaklyje matėme tik vieną aktorę, kuri žiūrovams tapdavo lėle, grafine forma ar siluetu, o kartais smalsiu vaiku, nelygu, iš kurios ekrano pusės žiūrimas spektaklis. Metalinė konstrukcija su lankstomomis kopėtėlėmis, pakabinamais įrengimais bei netradiciškas paprasčiausio senstelėjusio grafoprojektoriaus galimybių panaudojimas padėjo sukurti emocionaliai įsimenamą reginį be teksto, skirtą mažiausiems vaikams ("Ivi, jo gyvenimas" – Strasbūras). Šešėlių teatro priemonės fragmentiškai buvo naudojamos ir kituose spektakliuose ("Lakštingala" – Opolė; "Žydrumo paslaptis" – Štutgartas; "Arklio istorija" – Brestas; "Mitoyen – variacija 3 – Renas), pateikusiuose įdomių sapno, svajonės ir panašių scenų spendimų.

iliustracija
"Laboratorija" (Vokietija)

Kai kurios naujų išraiškos priemonių paieškos pristatytos kaip spektaklio forma. Jaunas lėlininkas Markusas Jossas iš Vokietijos, pasitelkęs porą bendraminčių, rodė eksperimentus su oro balionais iš latekso, naudodamas atmosferos spaudimą, vakuumą ir oro siurblius (projektas "Laboratorija"). Šiuo spektakliu jis priminė, kad socialinėje erdvėje veikia tie patys dėsniai.

Trupių mažumas ir tiksli išraiškos priemonių atranka padeda lėlininkams keliauti ir lengviau pasiekti meninės kokybės bei įvairių komponentų darnos. Posakis "Žmogus – teatras" lėlių teatrui ypač tinka. Čia išlošia privačios trupės, kurių lyderiai yra universalių galimybių menininkai, gebantys ne tik vaidinti, valdyti lėles, jas sugalvoti ir pagaminti, bet ir sutelkti bendraminčius spektaklio sumanymui įgyvendinti, negalvojant, kas yra režisierius, o kas – dailininkas, kas – technikas, o kas – atlikėjas. Tai labiau būdinga jauniems, tačiau Nina Dimitrova iš Bulgarijos, privataus teatro Sofijoje atstovė, su Vassiliu Vassilevu-Zueku parodė spektaklį pagal Anderseno pasaką "Ką senelis padarys, viskas bus gerai", tarsi primindama, kad nieko nėra neįmanoma. Šio spektaklio kostiumai, lėlės ir dekoracijos, jų pačių sukurtos ir pasigamintos iš sintepono ir paplūdimio skėčių dalių, sudedamos į kelis lagaminus. Jie dviese kartu su vienu techniniu darbuotoju keliauja po pasaulį lėktuvais nuo JAV iki Japonijos, vaidindami devyniomis kalbomis. Talentingo vieno aktoriaus lėlininko galimybės skleidėsi ne viename spektaklyje. Ypatingą įspūdį paliko Dudos Paivos iš Olandijos monospektaklis "Ryto žvaigždė", kuriame jis, pasitelkęs kūno plastiką, šokį, balsą ir tekstą bei įvairiai modifikuojamas kaukes, atskleidžia šiurpią velniškumo prigimtį. Šėtono kaukė, iš pradžių kelianti juoką ir atrodanti beveik patraukliai, žaidžiant su ja, deformuojasi ir nebesileidžia valdoma. Ją įdomu kaip naują kostiumą pasimatuoti ir išbandyti, bet panorėjus – neįmanoma nusimesti.

Itin įsiminė ispanų lėlininkų Oliuvierio Benoito ir Siero Saenzo de Ugarte’o iš Barselonos Molière’o komedijos "Šykštuolis" "lėliška" interpretacija, kurioje remiamasi daiktais ir objektų teatro priemonėmis. Spektaklio lėlės sukurtos iš įvairių vandens čiaupų, panaudojant medžiagos atraižas ir vieną aktoriaus ranką. Skambant klasikinei muzikai, pasakojama šmaikšti istorija, kurioje pinigai asociatyviai gretinami su vandeniu, o jo (jų) tekėjimas reguliuojamas užsukant ir atsukant čiaupą.

iliustracija
"Ką senelis padarys, viskas bus gerai" (Bulgarija)

Ryškiausia lėlių teatro galimybių įvairovė atsiskleidė, sugretinus du skirtingus čekų lėlininkų darbus. Pirmasis spektaklis, kurį suvaidino Libereco naivusis teatras, vadinosi "Dailusis ugniagesys, arba gaisras Nacionaliniame teatre". Vaikams adresuotame spektaklyje režisierius Tomášas Dvořákas, pasitelkdamas didžiules kūrybines pajėgas, naudodamas liaudiškas ir šiuolaikines priemones, išmoningai ir šmaikščiai parodė čekams aktualų lėlių vaidinimą, turintį istorinį pagrindą. O lėlininkų iš Brno spektaklis "Requiem namams" buvo skirtas tik suaugusiems. Šį ryškų groteskišką spektaklį pabrėžtinai grubiai už tradicinės širmos su pirštininėmis lėlėmis vaidino trys jaunuoliai, prabildami į publiką aktualiomis socialinėmis temomis.

Lėlininkas Therry Dupré iš Prancūzijos į festivalį atsivežė lėlių teatrą-vagonėlį, kuriame tilpo viskas – scena ir žiūrovų salė, lėlės, dekoracijos ir techninė įranga. Jame vienas aktorius su minkštomis lėlėmis patraukliai pasakojo lapiuko ir kiškio draugystės istoriją ne tik festivalio svečiams, bet ir miesto vaikams (maždaug trisdešimčiai žiūrovų) po keturis kartus per dieną.

Geras lėlių teatras šiandien gali būti labai įvairus. Šiuolaikiniuose lėlininkų ar lėlių teatrų spektakliuose persiskirsto kūrybinės jėgos. Meninis rezultatas dažnai priklauso ne tik nuo dailininko, režisieriaus ir aktoriaus lėlininko, o lėlių teatre tai dažnai būna tas pats asmuo. Šiandien pripažįstamas šviesų ar scenos technikos inžinieriaus kūrybinis indėlis ir ypatingas vaidmuo siekiant meninės kokybės.

_______________________

• XXII tarptautiniame lėlių teatro meno festivalyje profesionaliosios žiuri pagrindinis prizas paskirtas Klausui Obermaieriui ir Chrisui Haringui už spektaklį "Vivisektorius" (Austrija).

• Geriausiu režisieriumi profesionalioji žiuri pripažino Libereco naiviojo teatro režisierių Tomášą Dvořáką, sukūrusį spektaklį "Dailusis ugniagesys, arba gaisras Nacionaliniame teatre" (Čekija).

• Geriausio aktoriaus apdovanojimas teko Richardui Bradshaw, parodžiusiam tradicinį "Bradshaw šešėlių" spektaklį (Australija).

• Apdovanojimas už teatrinių formų novatoriškumą paskirtas Vanessai Valk sukūrusiai spektaklį "Seule au bain. Žydrumo paslaptis" (Vokietija).

• Jaunųjų kritikų apdovanojimas teko Klausui Obermaieriui ir Chrisui Haringui už spektaklį "Vivisektorius" (Austrija).

• Vaikų žiuri savo prizą paskyrė (Richardui Bradshaw už spektaklį "Bradshaw šešėliai" (Australija).

• Specialiu POLUNIMA diplomu apdovanotas Neville’is Tranteris) už animacijos meistriškumą spektaklyje "Vampyras" (Olandija).

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 7 
20:15:25 May 22, 2011   
May 2010 May 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba