Pasaulinio garso dirigentas, orkestrų vadovas, profesorius, apdovanotas aukščiausiais Lietuvos atlikėjams skiriamais titulais, tame tarpe Nacionaline kultūros ir meno premija, Gedimino I ir V laipsnio ordinais, Sausio 13-osios medaliu, o taip pat Austrijos I laipsnio garbės kryžiumi už nuopelnus mokslui ir menui, Estijos Marijos žemės baltojo kryžiaus ordinu, Lenkijos garbės kavalieriaus ordinu už nuopelnus Lenkijos respublikai, Sankt Peterburgo ordinu „Baltijos žvaigždė“ - gyvoji batutos legenda Saulius SONDECKIS pasiektais kūrybiniais laimėjimais, gausia tarptautinių apdovanojimų kolekcija seniai garsina Lietuvą plačiajame pasaulyje. Dažnai gastroliuojantis po Europos šalis, kviečiamas diriguoti į Austriją, Maskvą ar Peterburgą, Maestro netapo emigrantu, bet liko gyventi gimtajame krašte, yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Šiaulių universiteto garbės daktaras, išrinktas Šiaulių ir Mažeikių miestų garbės piliečiu, kurį laiką aktyviai dalyvavo advokato Kęstučio Čilinsko suburto Jungtinio demokratinio judėjimo renginiuose, rėždavo ugningas kalbas mitinguose...
Ko gero šiandien kiek primiršta, jog dirigentas Saulius Sondeckis pagrįstai gali didžiuotis ne tik pasiektais kūrybiniais laimėjimais, bet ir savo legendiniu tėvu: Jackus Sondeckis (Sonda) – 1925 m. išrinktas Šiaulių miesto burmistru, po karo pasitraukė į Vakarus, 1950 m. atvyko į JAV ir įsikūrė Bostone. Gyvendamas emigracijoje buvo aktyvus kultūros veikėjas, VLIKO‘o vadovybės narys, žavėjosi socialdemokrato Stepono Kairio idėjomis, rengė protesto akcijas prieš Lietuvos okupaciją. Gyvenimo saulėlydyje išleistoje prisiminimų knygoje „Mano gyvenimo stotys“ J.Sonda rašo, jog visi žmonės, lyg amžini keleiviai, judantys šen ir ten, tai ilgiau, tai trumpiau sustojantys: „Kur bebūtume, paliekame pėdsakus. Jie būna labai skirtingi. Vėliau gyvenusiems tie pėdsakai gali patikti arba juos piktinti. Laimingas tas, apie kurį pasakytų: „Čia žmogaus būta“, - tokia šio didžio idealisto, Tėvynės patrioto Jackaus Sondeckio mąstysena ir pasaulėjauta, jo nueitas iš ties ilgas, kūrybingas, kupinas iššūkių gyvenimo kelias (mirė, eidamas 97-uosius, 1989 m. spalio 14 d. Maskvoje, Šeremetjevo aerodrome, pakeliui į atgimstančią Lietuvą), buvo įkvepiantis pavyzdys daugeliui lietuvių, turėjo lemiamos įtakos Jackaus ir Rozalijos (Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojos) mylimų vaikų - dukters Danguolės ir sūnaus Sauliaus dvasinei brandai.