Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2009-03-13 nr. 3228

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• IEVA GUDMONAITĖ.
sepija
19
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• EDVARDAS RIMKUS.
Įspūdžiai ir pastebėjimai iš konferencijos-debatų „Lietuvos kultūros politika ir jos prioritetai“

POKALBIAI 
• DONATA MITAITĖ.
Ne tik apie senąją indų literatūrą...

LITERATŪRA 
• RIMA PALUBINSKIENĖ.
Ironiškoji Antano Škėmos kritikos plunksna
3

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Laikinųjų reikalų pasaulyje
1
• MINDAUGAS PELECKIS.
Reklama
3
• Naujos knygos

FOTOGRAFIJA 
• Pomirtinis gyvenimas rėmelyje2

TEATRAS 
• Teatras – mano kalbėjimasis su pasauliu, su žiūrovais
• RIDAS VISKAUSKAS.
Vaikų fantaziją veikiantis teatras

MUZIKA 
• GRAŽINA DAUNORAVIČIENĖ.
Pasaulio muzikos dienų būtasis laikas
10

DAILĖ 
• RAMINTA BUMBULYTĖ.
Pokalbis su V. Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“
66
• KRISTINA PIPIRAITĖ.
Apie pastovų ir kintantį
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ.
Metamorfiniai portretai ir peizažai
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Dar ne sutema
1

KRONIKA 
• Lietuvos kultūros savaitgalis Reikjavike
• Priimami pasiūlymai premijai „Auksinė lupa“ skirti
• „VIDURIO EUROPOS ĮTAKA EUROPOS KULTŪRINEI TAPATYBEI“
• STANISLOVAS ABROMAVIČIUS.
Sapnai iš vaikystės
• Ingeborga Bachmann – „Kūryba, nukreipta prieš karą“

POEZIJA 
• JONAS STRIELKŪNAS.
Ilgiausių metų!
6

PROZA 
• PAULIUS ZAVECKIS .
Lapų krūva

VERTIMAI 
• EMILY DICKINSON.
4

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 JULIJA PETKEVIČIENĖ.
Kiekvieną ketvirtadienį lieka vienu ketvirtadieniu mažiau gyventi…
3

AKTYVIOS JUNGTYS/KULTŪROS DIS/KURSE 
• AGNILIJA AGNIBALDIJA.
Kas? Su kuo? Kur? Kada? Kas matė? Ką pasakė?
1

AKTYVIOS JUNGTYS/JAUNIMO PUSLAPIS 
• ANDREJUS GOROCHOVAS.
2008 metų muzikos situacija: išnykę autoritetai, leidybinių kompanijų krizė, naujasis undergroundas
20

In Memoriam 
• Algimantas Lopas.
Atsisveikinome su Birute Razauskiene-Daukintaite
• ALEKSANDRAS LYSOVAS
1947 03 03–2009 03 07

DE PROFUNDIS 
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ŠIUOLAIKINIS MENAS

Kiekvieną ketvirtadienį lieka vienu ketvirtadieniu mažiau gyventi…

JULIJA PETKEVIČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aneta Anra
Modesto Ežerskio nuotrauka

        Dar rudenį, rugsėjo 30 d., Menų spaustuvėje įvyko monospektaklio „Katinas Temzėje“ premjera. Kaip skelbė lakoniški spaudos pranešimai, „režisieriaus Gintaro Makarevičiaus spektaklis pastatytas pagal jaunos rašytojos Anetos Anros neseniai išleistą to paties pavadinimo romaną „Katinas Temzėje“ (Aneta viename interviu tą kūrinį pavadino „scenarijumi proza“, teigdama, kad į romaną jis nepretenduoja), kuriame pasakojama apie jauną lietuvaitę Gabrielę, vasarą nusprendusią praleisti Londone“.

        Smalsumo vedama nuėjau. Ir nenusivyliau. Spektaklio režisierius ir scenografas Gintaras Makarevičius profesionaliai sudėliojo spektaklio eigą. Projektoriumi uždengęs visą sceną, sukūrė kino teatro iliuziją, palikdamas vos porą laisvų metrų avanscenos vieninteliam aktoriui, atliekančiam savo (-us) vaidmenį (-is) gyvai.

        Andrius Bialobžeskis savo charizma ir įtaigia kalba užvaldo sceną ir publiką nuo pat spektaklio pradžios. Laviruodamas tarp poetiškų posakių ir šmaikščių replikų, A. Bialobžeskis išlaiko intensyvų siužeto ritmą, netgi gelbsti vietomis prailgstančius videointarpus.

        Didelį darbą atliko ir kostiumų dailininkė, dizainerė Sandra Straukaitė. Kone kiekvieną mizansceną pagrindinis aktorius pradeda vis nauju kostiumu. Atrodo, nežymios detalės ar nepastebimi niuansai, pvz., batai (kurių ne viena ir ne trys poros šiame spektaklyje), padeda A. Bialobžeskiui charakteringai kurti skirtingus vaidmenis.

        Prieš septintąjį „Katinas Temzėje“ spektaklį kalbinu pjesės autorę ANETĄ ANRĄ bei pagrindinio vaidmens atlikėją –­ aktorių ANDRIŲ BIALOBŽESKĮ.



Apie vaidybą

Aneta Anra. Šis spektaklis-filmas, arba, sakyčiau, Andriaus monospektaklis, lydimas filmo, yra tarpdisciplininis kūrinys. Ne tik todėl, kad filmas čia nėra dekoracijos elementas, o lygiavertis aktoriaus scenoje partneris, bet ir dėl režisūrinio sprendimo, kad filmuotųsi pjesės autorė.

Kai atsiduri svetimoje aplinkoje (šiuo atveju Gabrielė – Londone), pamatai, kad žmonės ten gyvena savo gyvenimą, turi nusistovėjusias taisykles bei normas. Tad tu tampi neprofesionalu, svetimkūniu, nes daug nežinai ar nesupranti. Filmuojant – panašiai – mergina atsiduria profesionalių, visiems žinomų aktorių kompanijoje. Tada ir jie vaidina kitaip.

Kai filmavome, pagrindinis Gintaro prašymas aktoriams buvo „nepervaidinti“: elgtis kuo natūraliau. O man tiesiog reikėjo „būti savimi“. Pamenu, vienas režisierius, perskaitęs „Katino Temzėje“ scenarijų, pasakė, kad statytų spektaklį, jei aš scenoje vaidinčiau Gabrielę. Išsigandau – juk scenoje nėra dublių, montažo.

Draugai juokėsi, kad filme esu tokia pat kaip gyvenime, ir net mano intonacijos ir frazės „tikros“. Žinoma, juk rašiau pjesę iš savo patirties, kai ką prikurdama, transformuodama personažus. Daug kas sukurta ir sugalvota, bet visi personažai turi prototipus ir kai kurios situacijos buvo iš tikrųjų. Mano mama, perskaičiusi knygą, išsigando: „Negi tas anglas, pas kurį gyvenai, šeimos draugas, buvo toks ištvirkėlis?“

Ar Tau priimtina idėja, kad vaidina pjesės autorė?

Andrius Bialobžeskis. Manau, labai gerai, kad vaidina autorė, juk ji geriausiai žino, kas šioje pjesėje svarbiausia. Be to, tai – kinas, tad nereikia specialių sceninių disciplinų žinių.

Apie aktorių atranką

A. A. Buvi smagu, kad filme vaidino Dalia Overaitė –­­ mano mylima aktorė, kuria dar mokykloje labai žavėjausi ir dėl jos Noros spektaklį „Lėlių namai“ žiūrėjau net keletą kartų. Dainiaus Svobono sukurtas striptizo klubo vadybininkas – lygiai toks, su kokiu susidūriau Londone. Ramūnas Cicėnas puikiai suvaidino po septinto stiklo viskio susituokti siūlantį airį. Vytauto Rumšo ispanas – ramus ir dvasingas kaip tas ispanas, kurį sutikau vieną rytą metro. Aušros Pukelytės ponia – tikra ledo karalienė su maniakiškais nukrypimais. Galėčiau vardyti ir vardyti…

Filmavimas

A. A. Filmavimas buvo labai minimalizuotas – kad tekstas būtų paveikesnis, kad atsirastų erdvės žiūrovo vaizduotei. Buvo bandoma sujungti teatrą ir kiną, tad stengėmės, kad nedominuotų viena kuri iš tų sričių, taip pat sumažinti dviejų „realybių“ disonavimą.

Andrius yra labai charizmatiškas aktorius. Be galo džiaugiausi, kai jis sutiko vaidinti „Karjeros“ (toks buvo „Katino Temzėje“ darbinis pavadinimas) eskize Nacionalinės dramaturgijos festivalyje 2007 metais. Surepetavome per vieną naktį, net ne teatre, o namuose, bet aš nė trupučio nesijaudinau – žinojau, kad, jei kas, jis išsisuks.

Kodėl tada sutikai „sunkiomis sąlygomis“ prisidėti prie projekto? Ar sunku buvo dirbti su Gintaru ir Aneta?

A. B. Sutikau, nes mano dešiniojo pusrutulio šešėliuose pasislėpęs miega nepažįstamų galaktikų užkariautojas, o kai jis nubunda, įvyksta štai tokie ekspromtai, be to, su Gintaru (Makarevičiumi – J. P.) jau senokai braidžiojame meninių ūkanų tyruose, ieškodami Gralio, –­ Anetą surado jis. Dar esame draugai-sugėrovai (arbatos, arbatos, o jūs jau pagalvoti spėjot, mieloji Julija...). Ir dar – Gintaro katinai priėmė mane į savo būrį, o priima jie oi ne visus…

iliustracija
Andrius Bialobžeskis
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Ką vaidina Andrius Bialobžeskis

A. A. Andrius yra mediumas tarp filmuotos medžiagos ir žiūrovų. Jis nėra katinas, jis nėra Gabrielė (pagrindinė filmo veikėja), jis yra lyg sapnas, įsivaizdavimas, mintis. Jo monologai, šmaikštūs arba liūdni, net tie, kurie, atrodytų, disonuoja su pasakojama istorija, yra lyg psichoanalizės seansas. Aš daugumą tų tekstų rašiau Londone, važinėdama metro. Kai kuriuos kūrėme kartu, pradėję repetuoti. Svarbiausia – perkeltinė tų tekstų prasmė.

Šito spektaklio esmė: „Tu esi kaip tas katinas, kuris nenori pelių gaudyti, o nori, kad jos pačios ateitų.“ Todėl Andrius kai kuriose scenose turi katino galvą, jis lyg įsikūnija į šį gyvūną, tuo parodydamas Gabrielės būseną.

Tai nėra istorija apie emigraciją. Nereikia į viską žiūrėti tiesmukai. Mergina išvažiuoja praleisti vasaros atostogų į Londoną, apsigyvena turtingo anglo šeimoje. Visos darbo paieškos, bendravimas su lenku emigrantu –­ ne būtinybė, o kaprizas. Spektaklyje veikia aristokratai, įvairių socialinių sluoksnių žmonės. Sakyčiau, istorija yra apie absurdiškumą bei jauno žmogaus sutrikimą, nesuvokimą, kad dažniausiai niekas savaime neįvyksta, apie savimonę ir savigarbą. Andrius scenoje įkūnija ir perteikia tas keistas būsenas, jausenas, kliedesius, klejones. Tai daug svarbiau nei tiesmuka siužetinė linija.

Dabar spektaklis rodomas Jaunimo teatre, tad labai tuo džiaugiuosi. Tai teatras su ypatinga aura, jame labai gerai jaučiuosi.

Man malonu, kai į spektaklį ateina jauni žmonės. Parašiau šią istoriją, kai man buvo 23-eji, o nutiko ji, kai buvau žiopla devyniolikmetė. Tad sumaniau „socialinę akciją“ – jau į antrą spektaklį Jaunimo teatre nemokamai kviečiame mokinius – buvo Žemynos gimnazijos devintokai, dabar ateis dešimtokai. Džiugu, kai paaugliai, net ne mano pažįstami, eina į spektaklį antrą kartą, nes „yra apie ką pagalvoti“. Iš tiesų šį spektaklį, manau, gali žiūrėti tiek paaugliai, tiek suaugusieji, tiek vyresnio amžiaus žmonės – kiekvienas ras tai, kas jam pačiam aktualu ir svarbu. Tai nėra tiesmuka komedija, kiekvienas žiūrovas spektaklį supras pagal savo vidinę būseną.

Kaip Tu įvardintum savo personažą?

A. B. Mano personažas yra gerai temperuotas katinas, atliekamas gerai įmitusio vyro pačiame jėgų žydėjime, visoms amžiaus grupėms, nežiūrint jų seksualinių, politinių ar religinių pažiūrų.

Apie kritikės specialybę

A. A. Kai baigiau mokyklą (Vilniaus Žvėryno gimnaziją), įstojau į žurnalistiką VU. Studijavau beveik metus, man nelabai patiko. Tad nusprendžiau stoti į Vilniaus dailės akademiją, maniau – menas, gerai. Jau mokykloje buvau „meniška“ – piešdavau, lankiau dailės mokyklą. Skrajojau padebesiais, todėl nepatiko paskaitos apie politiką, ekonomiką, visuomenės informavimą… Pusė to meto sąsiuvinių yra pripaišyti siurrealistinių piešinukų ir prirašinėti „sąmonės srautu“. Paskaitų konspektų nedaug ir tebuvo.

Nors mano specialybė – menotyra, niekada nenorėjau būti meno kritike. Pažįstu daug menininkų, man patinka su jais bendrauti ir gerti arbatėlę – tad nenorėčiau, kad mano „dėka“ jie gertų valerijonus ir nemiegotų naktimis, siųsdami man blogus linkėjimus ir emocijas. Esu nekonfliktiška ir korektiška. Aš įsitikinusi, kad kritikas visų pirma turi būti eruditas, autoritetas, o rašinėti – „pamačiau, ir man nepatiko“, arba – „tas kūrėjas man nepatinka, todėl viskas, ką jis daro, blogai“, yra kvaila. Atsiranda ir tokių, kurie 10 metų rašo apie dailę, paskui staiga parašo apie spektaklį, nieko nesupratę ir nežinantys konteksto, o, žiūrėk, vėliau ir apie automobilių parodą parašys, patys nemokėdami vairuoti. Tad ir tie „rašinėliai“ būna ne recenzijų, o skelbimų ant kluono lygio.

Žinoma, egzistuoja nuomonė, jog „menininkas niekada nežino, ką sukūrė, jam gali paaiškinti tik kritikas“. Bet tam, kad taip būtų, reikia daug keliauti, žiūrėti, matyti, analizuoti, o ne būti „vietinės reikšmės visų meno sričių žinovu“. Kadangi gyvename mažoje šalyje, be subjektyvumų ir emocijų apsieiti sunku. Žurnalistikoje mus mokė, kad svarbiausia yra objektyviai pateikti faktus, bet kaip tuos objektyvius faktus apipinti objektyviomis interpretacijomis?

Smagu, kad atsiranda jaunoji kritikų karta, kuri nėra susisaisčiusi įvairiomis fobijomis ir išankstinėmis nuostatomis.

Man atrodo, kad elegancija, šmaikštumas, taikli ironija, neįklimpimas į nuobodulį, platus akiratis ir, svarbiausia, profesinė etika turėtų būti kritiko prioritetai, bent aš tai supratau, studijuodama Dailės akademijoje.

Man visuomet imponavo mano dėstytojo Alfonso Andriuškevičiaus rašiniai, esė, recenzijos, interviu su menininkais – tai žmogus intelektualas, poetas, kūrėjas.

 

Skaitytojų vertinimai


51978. sick 2009-03-17 22:59
o va as apie betono misinius, putu polistirola rasau. Po A.A. mokyklos! Ir nieko...

51992. to sick2009-03-18 19:52
taigi menotyrininkai nuo seno reklamos agenturose puikiai darbuojasi, apie statybu versla raso... (rasydavo, kol jis klestejo, bent penketas sauniu mergicku) taigis, skelbimus - ant kluono, ar ne, bet daugelis dirba labai profesionaliai, o ne "nesuprasdami ka raso". beje, o sio teksto apie teatra autore menotyrininke, ar ne? jei taip, su pagal issakytas prielaidas, negerai...

52065. vi.2009-03-22 14:46
jau tie menotyrininkai amzinai nepatenkinti ir kazkuo vis nepasidalina

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 5 
13:41:10 May 16, 2011   
Sep 2008 Jan 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba