Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2010-03-26 nr. 3277

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• VALDAS GEDGAUDAS.
Velykų senis
33

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI1
• ĮVAIRŪS

ESĖ 
• GYTIS NORVILAS.
Ledonešiai, arba Gyvulys kilpoje
4

PUBLICISTIKA 
• LIUTAURAS DEGĖSYS.
Jėgos meilė ir meilės jėga
27

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Prancūziškos rožės lietuviškame darželyje
3
 ALFREDAS GUŠČIUS.
„Į mane grįžta mito pasaulis...“
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• HENRIKĄ KUNAVIČIŲ kalbina JŪRATĖ TERLECKAITĖ.
Apie Lietuvos baleto kelią
1
• RIDAS VISKAUSKAS.
Atsisveikinimas su paauglyste. Patirties šešėliai

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Istorijos iš Panevėžio
1
• Su JUSTINU VAITIEKŪNU kalbasi KRISTINA STANČIENĖ.
Keletas minčių apie parodą „Piešinys 2010“
5

MUZIKA 
• JUDITA ŽUKIENĖ.
Fundamentali tarpukario Lietuvos muzikinio gyvenimo panorama
• „Lietuvos muzikologija“. X tomas

POLEMIKA 
• TOMAS KAVALIAUSKAS.
Ar grožinės literatūros meno gali būti mokoma?
5

PAVELDAS 
• RIMA RUTKAUSKIENĖ.
Bari Egizo paroda „Nuo Stambulo iki Vilniaus“

POEZIJA 
• HAROLDAS BAUBINAS.
19

PROZA 
• SELEMONAS PALTANAVIČIUS.
Iš laimingo gyvenimo...
1

VERTIMAI 
• MAREK HŁASKO.
Iliuzijų lombardas

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Savastis
3

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
15-asis „Kino pavasaris“ – mylimas ir laukiamas
1

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Artimos tiesos

KRONIKA 
• VLADAS BRAZIŪNAS.
Lietuvos valstybės atkūrimo sukaktis Kijeve: poezija, kinas ir džiazas
• Judančių vaizdų menininkų dėmesiui!
• Įvertinti teatro kūrėjai Kaune
• 2010 metų konkursas Kalbos („Felicijos“) premijai gauti

SKELBIMAI 
• Mieli skaitytojai,7

DE PROFUNDIS
... / dievas yra / kiekviename / beprotyje – / murma ir / šypsosi (Ieva Salatkaitė)
 
• IEVA SALATKAITĖ.
13
• NELEGALAS PALMYRA DZVONKAS VON FARŠAS.
Iš kronikų: pasaulis pagal bačką (3)
1
• res ludentes / žaidžiantys daiktai1

Šatėnų prieglobstis 
• Pirmoji savaitė16

KNYGOS

„Į mane grįžta mito pasaulis...“

ALFREDAS GUŠČIUS

[skaityti komentarus]



Kurklietytė E. LAUKINĖS TODĖS ISTORIJA. ŠEŠĖLIŲ VERPĖJA.
– Vilnius: Alma littera, 2009.

Dažniausiai rašytojo(-os) drąsa siejama su literatūrine novatoryste, su naujo žodžio, stiliaus ieškojimais, nauja tematika ir problematika. Elenos Kurklietytės atveju rašytojo drąsos ir novatoriškumo sampratos gerokai susipainioja; visa tai, kas tradiciškai būdinga toms sampratoms, ji turi, – į lietuvių literatūrą ši autorė atėjo ir su savitu žodžiu, ir savita tematika, tačiau kalbant apie jos, kaip rašytojos, gimimą, būtina pabrėžti dar ir kitokius kūrybinės drąsos požymius. Visų pirma išskirčiau jos literatūrinį sąžiningumą ir atvirumą – ji nepabūgo viešai, skaitytojų akivaizdoje, parklupti ir parodyti savo moteriškos silpnybės – ašarų sovietmečiu pagarsėjusio „akmenoriaus“, nelegalaus pranciškono Viliaus Orvydo sodybos tvartelyje įrengtoje maldykloje, ir tolimojoje Indijoje, dvasinio mokytojo Sai Babos ašrame. Apie tai ji kalba kartu su Vytautu Bubniu parašytoje esė knygoje „Slaptingoji Prema“ (1999).

E. Kurklietytės dvasinė biografija yra akivaizdus kūrybos psichologijos fenomenas, rodantis, kad tai, kas sieloje daugelį metų buvo slopinama, o intelektas cenzūravo, susiklosčius palankioms objektyvioms aplinkybėms, išsiveržia, išsiskleidžia, pražysta. Ašaros –­ tai vitališkos sielos ir aštraus intelekto išsivadavimo iš ilgo buvimo pąsamonės patamsiuose džiaugsmingas pasireiškimas. E. Kurklietytė, iki Nepriklausomybės atkūrimo dirbusi žurnalistinį darbą, sovietmečiu turėjo mažai dvasinės saviraiškos galimybių. „Slaptingoje Premoje“ skaitome: „Suartėjimą su anapusiniu pasauliu aš patirdavau tik sapnuose, tačiau įkaltas standartinis mąstymas šalin vydavo mintį, kad sapnai – taip pat realybės dalis. Tik vaikystėje dažnai galvodavau, kad realybė – tai sapnas, o sapnas –­ tikrasis gyvenimas. Gailėdavausi pabudusi, nes prarasdavau stebuklingai ryškų ir gražų pasaulį. (...), tačiau gal ir mano vaikiškas žvilgsnis buvo labiau fokusuotas į vidų, o ne į išorę. Vidinių potyrių pasaulis ėmė ryškėti tik tada, kai pradėjau gilintis į Karlo Jungo teiginius (...) Realybė darėsi įvairialypė, jau suaugusio žmogaus protu turėjau pripažinti, kad egzistuoja anapusinis gyvenimas ir kad tai, ką vadiname atsitiktinumais, tėra nematomos rankos surežisuotas vaidinimas. Ir vaidmenys jau seniai paskirstyti, ir epilogas kažkam seniai žinomas“ (p. 59).

Jei ne dvi įspūdingos piligriminės kelionės į Indiją, jei ne minėta eseistinė knyga, E. Kurklietytės debiutas grožinėje prozoje būtų ilgam atidėtas, o gal jo net nebūtų buvę. Jo pavadinimas sanskrito kalba reiškia „žaidimą, niekuo nesąlygojamą Dievo žaismą“. Pagrindiniam veikėjui – pasakotojui autorė parinko tokį vardą ir pavardę, kad Indijoje vietiniams primintų indų epo „Ramajana“ herojų Ramą, griaustinio ir žaibo dievą Indrą. Net Indrajos kaimas, iš kurio kilęs romano protagonistas, pasirodo, turi vos ne indiškąjį atitikmenį – netoli Mumbajaus teka upė Indrajanė.

Kalbiniais sutapimais, kai kuriomis mitų, pasakų analogijomis rodomas lietuvių ir indų tautų artimumas, bet nuotykine „Lylos“ intriga autorė šį artimumą tarsi griauna – atvykęs į Indiją, Ramūnas Indra patiria prievartą, represijas, pakliūva į policijos areštinę, o paskui – ir į kalėjimą, ir tik romano pabaigoje išlaisvinamas. Ramūno / Ramos Indijoje patirtos kančios autorės sukonstruotos, turint pagrindinį tikslą –­ šioje šalyje jis bus svetimkūnis tol, kol nenusimes Vakarų kultūros apvalkalo, kol jo asmenybės savastis tebestovės ant klaidingų materijos, naudos, egoizmo, hedonizmo pamatų. To neįmanoma pasiekti be guru – ir lietuvis Rama pereina įvairias savo vakarietiško proto, sielos ir kūno „skaistinimo“ stadijas.

Autorė sukuria dar ir paralelinį savo protagonisto asmenybės genealogijos variantą, formuojamą iš baltiškos mitų, sakmių, pasakų medžiagos, tuo suteikdama jam simbolinio veikėjo bruožų –­­­ Ramūnas pradėtas kaimo keistuolės, gražuolės ir vėjavaikio dailininko fantasmagoriškoje aplinkoje aplinkui klėtį siautėjo vėjai, nuplėšė jos stogą, iškarstė ant medžių besimylinčiųjų rūbus, jis gimties paženklintas paslaptingomis genetinėmis hemangiomomis (kvepiantys rožės žiedai ant krūtinės), jam trošku sovietinės tikrovės pilkumoje, R. M. Rilke’s poezija ir somnabuliški regėjimai veda jo esybę vienu metu į vakarus ir rytus, skaido, ir jis pasijunta esąs Nepažįstamasis, Kažkas, stovintis ant slenksčio prie paslapties durų. Toks sumanymas demonstruoja indiško ir baltiško pasaulio pažinimo, savęs suvokimo archetipų artimumą, nors romano siužetas tampa gerokai ekstensyvesnis.

Manytume, iš pirmojo E. Kurklietytės romano „išriedėjo“ ir antrasis. Po „magiškojo realizmo“ dėmesys tematikai, turinčiai paslapties, egzotikos, archaikos, neblėso. Iracionali tikrovė, su dabartimi susisiejanti tik per pasąmonę, sapnus, archetipus, simbolius, buvo, yra ir, ko gero, liks pagrindinis E. Kurklietytės meninio mąstymo požymis ir jos kūrybos šaltinis. Mitografinio pobūdžio jos romanų tematikai artima būtų lietuvių archeologė Marija Gimbutienė, kuri senosios pasaulėjautos nelinkusi apriboti laiko rėmais ir drąsiai teigia: „Senųjų tikėjimų ir pasaulėjautos atmintis tebėra kiekvieno lietuvio sielos dalis, jei jis nėra nukapojęs savo šaknų. Kas paveldėta iš gilios senovės, neišnyksta be pėdsakų...“ E. Kurklietytę galima laikyti mokslininkės bendraminte, besidarbuojančia „literatūrinės archeologijos“ baruose: praeities reliktinių, atavistinių bei rudimentinių požymių, panašumų tarp laiko ir geografijos atskirtų kultūrų ieškojimas – didžioji šios prozininkės profesinė aistra.

Antrasis romanas „Laukinės Todės istorija. Šešėlių verpėja“ – taip pat mitografinis, tik jame neberandame skaitytojui a priori tikėtinos, E. Kurklietytei dvasiškai artimos, indiškos mitologinės medžiagos, išliko tik rytietiškos filosofijos dvasia, įsikūnijusi naujojo romano koncepcijoje apie sąmonės mitinį ir transcendentinį ryšį su istorija, gamta, kosmosu. Romano centrinės mitologemos – lietuvių tautosakoje populiari laumė ir sunkiau mūsų archetipinę sąmonę bepasiekiantis Deivės Antelės įvaizdis. Marija Gimbutienė studijoje „Senovės lietuvių deivės ir dievai“ laumes vadina nuostabiomis darbininkėmis – verpėjomis, audėjomis, skalbėjomis, teigia, kad laumės daug žemiškesnės už kitas dievybes, netgi vadinamos „moterimis“. Geras, paslaugias laumes regime ir Vaižganto romane „Pragiedruliai“ bei kai kuriuose kitų lietuvių rašytojų kūriniuose.

E. Kurklietytės romane laumė visai kitokia, nors tradicinės laumės charakteristikos išlaikytos: verpėja Todė taip pat graži, jauna, didžiakrūtė, seksuali, ji nori gero Laumakių miestelio gyventojams (siūlo naujas šukuosenų madas abiturientams, ataugina plaukus plikiams). E. Kurklietytė savąją laumę tapatina tik su viena iš plačių tradicinių laumių „raganavimo“ zonų – su vandenimis, pirtimi, nes būtent to reikia, kuriant originalią romano meninę koncepciją ir savotišką šiuolaikinį mitą... „Žmogaus lemtis paslėpta vandeny“, –­ sako verpėja Todė ir teigia savo vardą išvydusi parašytą putomis ant vandens. Indiškųjų realijų čia nebėra, bet autorė tęsia asmenybės mitinio ir psichologinio tapatumo temą. Naujajame romane netikėta tai, kad tapatumo ieško ne tik pagrindinis veikėjas archeologas Benediktas ir jo tyrinėjimų laumiškoji stebėtoja ir oponentė verpėja Todė, bet ir jo šešių tūkstančių metų senumo radinys – atrasta neolito laikais žuvusi dvidešimtmetė moteris, kurią jis taip pat pavadina Tode). Suprantama, perkeltine prasme – iškastų palaikų lytį, amžių, mirties priežastį, homo sapiens tipą, gyvenvietės ypatybes tiria, identifikuoja archeologas Benas ir jo kolegos.

Išoriškai tarsi labai moksliškai skambančią romano problematiką E. Kurklietytė perteikė detektyviu siužetu, žaismingu, lyrišku, poetišku ir vietomis net į patosą pereinančiu stiliumi. Pasakojimo būdas toks pat kaip ir „Lyloje“ – pirmuoju asmeniu. Apimtis gerokai mažesnė, bet kompozicija sklandesnė. Tikriausiai tai nulėmė išaugusi E. Kurklietytės literatūrinė meistrystė, sugebėjimas neperkrauti pasakojimo vien tik autoriui atrodančia būtina tekstui medžiaga. O visą architektonikos sklandumą tikriausiai lėmė E. Kurklietytės ilgai brandinta romano idėja, giliai suvokti naujojo kūrinio meniniai tikslai – parodyti lietuviškos mitologijos ir tautosakos vertę, pasigėrėti mūsų gamtos grožiu, paakinti mąstyti, kad mūsų sąsajos su senove nėra išnykusios ir kad turbūt niekada neišnyks. Mitai, pasakos, padavimai, legendos, mįslės, sutartinės, dainos yra tų sąsajų cementas. Galbūt todėl autorė nesitenkina laukinės Todės mitinės biografijos fragmentais, kuriuos užrašo Benediktas: romano pabaigoje jos istorija pakartojama kaip atskira kompozicinė kūrinio dalis. Manyčiau, kad ritminės-poetinės prozos stiliumi sukurta „Laukinės Todės istorija“ galėtų būti spausdinama ir kaip savarankiškas kūrinys.

Romanas, kaip sakyta, žaismingas, turintis detektyvinę intrigą, laimingą pabaigą, bet – daugiasluoksnis, vadinasi, ir daugiaprasmis, viena kategoriška interpretacija nepaaiškinamas. Skaitytojų akyse vyksta „magiškajam realizmui“ būdingos laiko, erdvės metamorfozės, paryškintos tik E. Kurklietytės meniniam mąstymui būdingu hipnotinių sapnų, miražinių regėjimų, astralinių kūno ir sielos savybių poe­tizavimu... Gilindamasi į mitinį laiką, norėdama susieti praeitį su dabartimi, autorė daro įdomius meninius sprendimus, vienas iš kurių – racionaliojo archeologo Benedikto, ilgai netikėjusio pasąmoniniu vizijų pasauliu, visokiais „tais burtais“, tapsmas subtiliu romantiku. „Sakoma, kad žmogus yra tai, ką jis pats apie save mano, ką apie jį sako kiti ir koks jis iš tikrųjų yra. Iš tikrųjų? Gal tik Viešpats Dievas galėtų pasakyti. Aš pats apie save iki šiol galvojau, jog esu racionalaus proto žmogus, mokslininkas, kruopščiai analizuojantis faktą ir daiktą, kaip nepaneigiamą įrodymą. Tai kodėl, užuot ieškojęs naujų įrodymų, leidžiuosi nešamas pagavusios bangos? Žodžių ir vaizdinių srovė mane plukdo kaip šapelį, laukinė Todė užvaldė visas mintis, įsibrovė į jausmus ir net sapnus, užliejo kaip banguojantys potvynio vandenys. Banguojantys svingo ritmu – šoku lėtą, laukinį šokį, kai dar tik įsisiūbuojama, dar tik laukiamas šamaniškas išėjimas anapus, visiškas ištirpimas kitame laike ir kitoje erdvėje...“ (p. 56).

Senovės dvasinių rudimentų ieškojimas dabartyje, ekstaziškų, transinių būsenų, kaip sielos galimybių praplėtimo, vaizdavimas, neatsiejamas nuo E. Kurklietytės romanuose keliamos asmenybės tapatybės, žmogaus gyvenimo ir paskirties žemėje bei apskritai kosmose problematikos. Ir šiame, ir romane „Lyla“ įdomiomis įžvalgomis tampa lietuvių sutartinės, maginės dainos, pasaka „Eglė žalčių karalienė“. O su Deive Antele autorė sieja seniausios lietuvių genties išlikimą, matriarchato atsinaujinimą, atsispyrimą klajoklių nomadinei kultūrai ir žemesniam mentalitetui. Mitas su dabartimi susiejamas per rudimentines detales, metaforas – Verpėjos kojos tarpupirščiai suaugę plėvele kaip anties, ir eina ji krypuodama kaip antis, jos sūnelis Ladas nepapras­tai mėgsta vandenį. Vos tik archeologas Benas rado neolito laikų kapavietę, Verpėja nebetveria savyje, sapnuoja tą Laukinę, regi vizijas, jaučia jai dvasinį artimumą. Tai iš tiesų įdomus idėjinis sumanymas – neolito laikų moterį ir mūsų amžininkę daryti genetinėmis Siamo dvynėmis. Be fantazijos, be mito išteklių tokio kūrybinio uždavinio neįvykdysi.

Šiuolaikinis žmogus, jei jis nėra, anot M. Gimbutienės, „nukapojęs savo šaknų“, gali būti universalesnis ir harmoningesnis, artimesnis gamtai ir pirmykštei kultūrai, kurioje E. Kurklietytė randa daug įsidėmėtinų dalykų. Autorė savo alter ego – protagonisto Beno lūpomis ir akimis išreiškia susižavėjimą pelkėmis, raistais, žolynais ir gėlynais, deive Gabija, pelenų deive Pelengabija, Deive Motina, poetizuoja iškastosios moters gentainių laisvės, garbės supratimą. Rašant apie visa tai, o taip pat apie Beno pasinėrimą į gyvosios archeologijos šventės atmosferą, apie jo ir Verpėjos užkopimą į piliakalnį ir aušros pasitikimą, E. Kurklietytės stilius supulsuoja meninio žodžio plastika, intonacijos „svingavimu“...

Civilizacijos kritikos, užėmusios gana daug vietos „Lyloje“, šitame kūrinyje mažiau, bet esančioji gana taikli. Pasakotojas mokslininkas liūdi, regėdamas prie kompiuterių džiūstančią jaunąją kartą, matydamas, kaip susvetimėja tos pačios laiptinės kaimynai. Todėl, pajutęs verpėjos žavesį ir senovės trauką, drąsiai švysteli į raistą mobilųjį telefoną, o poemą apie laukinę Todę parašo plunksna. „Išstumdamas mygtuko vietą, į mane grįžta mito pasaulis“, –­ aiškina jis ir pritaria žmonos minčiai, kad „mitas visada gyvas“. Mitinio laiko dvasia į stilių daug kur įsiskverbusi natūraliai, tiktai svetimkūniu padvelkia epizodas apie mafijozų atvykimą į Laumakius, Agotos trobelės susprogdinimas. Dviprasmiška ir Benedikto žmonos Elzės padėtis: ji mitologijos dėstytoja, iš miesto dėl troleibusų ir kitokių civilizacinių „padargų“ pabėgusi, bet bijanti pelkės, girios, nakties šlamesių, bijanti ir savo vyro iškastosios senovės moters, nekalbant jau apie miestelio raganą – verpėją Todę. Elzė pakliūva į savotišką meilės trikampį (vyras Benas, jį apžavėjusioji verpėja Todė ir ji) ar net keturkampį: jeigu turėsime omenyje ir šešiatūkstantmetę Beno mylimąją Todę. Vengusi Verpėjos, Elzė išmoningo siužeto būdu su ja suartėja – augina jos sūnų, turintį Dauno sindromą, jaučiantį stiprią trauką vandenims, pasižymintį aiškiaregystės dovana. Tiesa, čia neišvengta ir netikrų stilistinių gaidelių: ten, kur pasakojama apie tai, kaip užslinko rūkas, kaip verpėja-laumė sukeitė vaikus, apie apsilankymą pas vaikų gydytoją, apie Benedikto kelionę ant balto arklio į Vilnių, apie dailės salone pamatytą Todę, dabar jau garsią dailininkę Vaivą Miglę, apie Beno apsilankymą jos naujuosiuose namuose. Matyt, tai vienokios pasakojimo stilistikos posūkio į kitoką neadekvatumo girgždesiai. Gali būti, kad jų visai neišgirs dauguma skaitytojų, apžavėtų bendro, talentingai temperuoto romano stiliaus.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 15 
13:25:02 May 16, 2011   
May 2010 May 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba