Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-11-12 nr. 3023

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• DANUTĖ PAULAUSKAITĖ15
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• ĮKALINTAS ŽODIS
• Akvilė Rėklaitytė.
XXI AMŽIAUS IŠEIVIS

POKALBIAI 
• Antanas Gailius.
SALDAINIAI NERAKINTAME AUTOMOBILYJE

LITERATŪRA 
• Birutė Ciplijauskaitė.
MEISTERIS (ICCHOKAS MERAS) IR JO SŪNŪS (VARIACIJOS P.CVIRKOS TEMOMIS)
3
• Vida Kuzmaitė-Kivilšienė.
BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ ĮVERTINTA ISPANIJOJE
4

DAILĖ 
• Juozas Galkus.
VILUTIS IR JO KŪRYBA
5

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
NELENGVAI IR NESALDŽIAI
2
• SKANDINAVŲ KINAS IR ALGIMANTO PUIPOS "AUKSO FONDAS"16

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
LAIKMETIS IR TEMOS
5

MUZIKA 
• Agnė Raguckaitė.
"GAIDA": KAMERINIŲ OPERŲ BEIEŠKANT
14
• Indra Karklytė.
ŠIUOLAIKINĖS OPEROS AKSIOMA
35
• Violeta Tumasonienė.
TRES DEI MATRIS SYMPHONIAE
7
• "BOLERO" PREMJERA

MENO DIS/KURSE* 
• Laura Baigorri Ballarin.
ATEITIS NEBĖRA TOKIA, KOKIA BŪDAVO

KNYGOS 
• BRÜCKEN/TILTAI
• BETONINĖ KAUKĖ
• PASLAPTIES ŠYPSENOS1
• NAUJOS KNYGOS

POEZIJA 
•  ARVYDAS GENYS3

PROZA 
• Nijolė Kepenienė.
SAKSOFONISTO TEMA
4

VERTIMAI 
• ESTEBAN MOORE

PAVELDAS 
• Vydas Dolinskas.
CARLO DOLCI’O PAVEIKSLAS "ŠVENTASIS KAZIMIERAS" VILNIUJE
1

JAUNIMO PUSLAPIS 
 "BULVIŲ VALGYTOJAI"2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• GURU IR GITARISTAI

KRONIKA 
• ŽEMĖS DREBĖJIMAS LIETUVOJE6
• VYTAUTO LANDSBERGIO FONDO PREMIJA
• NAUJAS "ZNAD WILII" NUMERIS
• Rasa Klioštoraitytė.
PASAULINĖ ITALŲ KALBOS SAVAITĖ
2
• Jūratė Grigaitienė.
LIETUVOS LĖLININKŲ KONFERENCIJA
1
• ĮSTEIGTA VAIKŲ LITERATŪROS PREMIJA
• Enrika Striogaitė.
DOVANOS ANT KAUNO "LAIPTŲ"
• ALEKSANDRO ŠIEKŠTELĖS FOTOGRAFIJOS IŠ DANIJOS
• M.IVAŠKEVIČIAUS PJESĖS PREMJERA KLAIPĖDOJE1

SKELBIMAI 
• TARPTAUTINĖ KONFERENCIJA, SKIRTA LIETUVIŠKOS SPAUDOS ATGAVIMO ŠIMTMEČIUI
• NEPAMIRŠKITE UŽSIPRENUMERUOTI SAVAITRAŠČIO 2005 METAMS
• PIRMOSIOS KNYGOS KONKURSAS11
• LIETUVIŠKŲ PJESIŲ KONKURSAS1
• UŽDEKIME VILTIES ŽVAKUTES

DE PROFUNDIS 
• Renata Šerelytė.
ŠAKUČIŲ SLĖNIO ONTOLOGIJA
9

JAUNIMO PUSLAPIS

"BULVIŲ VALGYTOJAI"

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kęstutis Danielius Rimkevičius

Trumpai – sausai:

Vieną spalio sekmadienį sodyboje netoli Vilniaus vyko ateitininkų vieno eilėraščio popietė "Bulvių valgytojai". Šią popietę organizavo Vilniaus krašto ateitininkai. Tai tęstinis renginys (pirmasis vyko vasarą). Renginio metu buvo skaitoma ateitininkų poezija. Pagal renginio nuostatas vienas autorius galėjo perskaityti vieną savo eilėraštį.

Apie netradiciškai tradicinį jaunos poezijos renginį kalbasi Kasparas Pocius ir poetas Kęstutis Danielius Rimkevičius.

Kaip manai, ar autoriai perskaitė geriausius savo eilėraščius?

Jie turėjo laiko pasiruošti. Eilėraštis turėjo kuo labiau atspindėti tai, ką tu rašai. Pavyzdžiui, pirmojo renginio metu buvo prašoma, kad eilėraščius autoriai pristatytų kaip nors neįprastai – išdainuotų, vaizdui perteikti pasitelktų instaliacijas ar panašiai. Taigi, kad būtų kuo daugiau saviraiškos.

Ar tai reiškia, kad ateitininkai juda nuo dievų daugio iki vieno Dievo – tobulo eilėraščio?

Ne, nėra judėjimo vienovės link. Tikrai ne. Yra noras kondensuoti, koncentruoti didelę tekstų pasiūlą, kad autorius pamąstytų, ką žada skaityti, kuo labiau įsigilintų į savo paties kūrybą, pamatytų ją iš šalies bei skaitydamas neišsiplėstų. Taip pat norėjome surinkti kuo daugiau autorių.

Ar galėtum nurodyti daugumos eilėraščių "bendrąjį vardiklį"? O gal jie buvo pernelyg individualūs?

Be abejo, jie buvo labai individualūs. Buvo labai gražu, kad iškart atsiskleidė skirtingi autoriai, skirtingi stiliai. Kadangi skaitė daugiausiai studentai ir studentės, buvo jaučiama jaunatviška stilistika, meilės, romantiškumo, idealizmo tematika.

Ar Dievo paminėjimas ateitininkams būtinas?

Dievas apskritai visiems būtinas, tačiau ateitininkai nemini Dievo vardo be reikalo. Jų poezija yra apie viską, nes Dievas yra visur. Pamatyti dieviškumą žodyje, įvaizdyje yra svarbiau, negu visur prikaišioti šabloniškų siaurai suvokiamo Dievo atvaizdų.

Bet juk ateitininkai skiriasi nuo tų poetų bohemininkų, kurie vaikšto viskuo nusivylę, nekenčia pasaulio. Jūs vaikštote, nešiodamiesi savyje meilę. Kokia forma dažniausiai išreikštas Dievo buvimas ateitininkų eilėraščiuose? Meile? Laisve?

Visa tai, ką suminėjai, – meilė, laisvė, tiesa, – yra poezijoje. Tad išskirti ateitininkų poeziją kaip specifinę, manau, nėra prasmės. Vienas iš renginio tikslų – sutelkti rašančius ateitininkus ir kartu parodyti, bet taip pat siekėme parodyti, kad jie yra tokie patys kaip visi rašantys žmonės, jiems yra svarbios tos pačios problemos.

Aišku, nenuostabu, kad ateitininkų kūryboje ryškiau atsispindi tie principai, kuriuos jie pripažįsta kaip savo, ateitininkų, gyvenimo principais – tautiškumas, inteligentiškumas, katalikiškumas ir kiti. Manau, kad tai yra privalumas.

Ar yra pasaulinio lygio poetų, į kuriuos jūsų (ateitininkų) poezija remiasi? Ar galėtumėte įvardyti šių kūrėjų panteoną?

Sunku atsakyti į šį klausimą. Dar nėra atlikta išsami dabartinės ateitininkų kūrybos analizė, renkama medžiaga, tad į šį klausimą atsakyti dar per anksti. Antra vertus, tarp garsių lietuvių poetų buvo nemažai ateitininkų ar jiems prijautusių: Salomėja Nėris, Vytautas Mačernis, Vincas Mykolaitis-Putinas, "Šatrijos" draugija.

Jūs tarsi perimate kūrybines tradicijas iš tos bendruomenės?

Iš pradžių norėjome perimti šią kūrybinę tradiciją, tačiau rengiant antrąją vieno eilėraščio popietę supratome, kad aklai statyti naują pastatą ant senos tradicijos pamato būtų tas pat, kaip pilti jauną vyną į senus vynmaišius. Supratom, kad reikia kloti naujus pamatus, nes viskas perdėm pasikeitę. Postmodernizmas yra tiek pakeitęs poetinę sąmonę, kad dabar reikia statyti viską iš naujo. Į kažką atsiremti nelabai galime, todėl mažais žingsneliais kuriame savąjį reikšmių lauką, savąjį poetinį kontekstą.

Norėjau Tavęs, Kęstai, paklausti, ar ateitininkai juda tikrosios socialinės kritikos link, ar tik apie tai pagalvoja?

Ateitininkai yra socialūs (bent jau stengiasi tokie būti). Vienas iš principų yra visuomeniškumas. Pagal savo principus ateitininkai turėtų atsakyti į socialinius iššūkius. Tai turėtų vykti natūraliai. Šis renginys nebuvo kryptingai socialus, nukreiptas į socialinę erdvę. Tai buvo poetinis renginys, bet poezija pati yra sociali.

Norėjau paklausti, kaip jūs tai sugalvojote? Vilnijos kaimas, bulvių valgytojai, poezija…Kaip atsirado šita iniciatyva?

Tai atsirado spontaniškai. Iškilo natūrali problema – kuo renginio dalyvius pavaišinti? Buvome kaime, o juolab gausiausią skaitytojų ir klausytojų dalį sudarė studentai (arba neseniai baigę studijas), kurie įpratę prie bulvių…

Ilgainiui, ruošiantis renginiui, šis pavadinimas tapo savotišku šūkiu. Antra vertus, "bulvių valgytojai" tapo ne tiek socialine kritika, kiek savikritika. Yra daug egzaltuotų poetų, kurie galvoja, kad stiprinasi dangišku eliksyru ir valgo ambroziją, gyvena eteryje. Norėjosi visa tai pritraukt prie žemės, pažiūrėt vieniems į kitus ir pasakyt, kad esam paprasčiausi bulvių valgytojai, kad mūsų kūryba prasideda nuo bulvių, ir tik tobulėdami kylame aukščiau. Perfrazavus Šventąjį Raštą, jei bulvė nekris žemėn ir neapmirs, ji neprisikels…(juokiamės abu). Už tokį postmodernistinį perfrazavimą mane gali ekskomunikuoti. Tikėsimės, taip nebus.

iliustracija
Popietės fragmentas
Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Taigi nenuostabu, kad toji erdvė buvo tokia paprasta – viskas vyko dar tik pradedančioje atsikurti Vilnijos krašto sodyboje, kurią neseniai nupirko jauna ateitininkų šeima bei ką tik pradėjo tvarkyti. Juokas juokais, bet specialiai prieš prasidedant šiam renginiui buvo sukaltas tualetas (vėl juokiamės). Tai – tarsi atgimimo pradžia sodyboje. Labai smagiai perkirpome tualetinio popieriaus juostą atidarydami naująjį "specialiosios paskirties" statinį.

Paskui apėjom kaimą, užlipom į kalną, padainavom liaudies dainų. Pagodojom, kad tai LDK žemės, pati LDK širdis, Nalšios žemė.

Beje, ar liaudies dainos, dauguma jų, buvo tos senosios, liūdnosios?

Nebūtinai liūdnos. Populiariausia buvo karo daina "Oi lunkela, lunkela". Liūdna, bet labai karinga. Jautėmės tikri kunigaikščių ainiai (Kęstutis juokiasi).

Kaip jaučiasi krikščionys, grįžę prie savo tradicijų? Pagonybė, karingumas, indoeuropietiškas mentalitetas… Kaip sprendžia šią – šaknų – problemą ateitininkai?

Šiuo metu kyla nemažai diskusijų apie pagonybės ir krikščionybės santykį Lietuvoje. Kartu su "Naujojo židinio – Aidų" redakcija vasaros pabaigoje ateitininkų organizuoto akademinio savaitgalio metu buvo daug diskutuojama šiais klausimai. Atsirado dvi nuomonės – vieni dalyvavusieji pasisakė, kad pagonybė ir tradicija yra geras dalykas, antrieji – kad tai yra atgyvena, prie kurios neverta grįžti. Aš asmeniškai pasisakau už etnokultūrinės tradicijos puoselėjimą, kuri daro įtaką ir šiems laikams, tad į ją negalima nekreipti dėmesio. Tai yra kraujyje įaugę…

Labai gerai, kad tradicijai atsiveria būtent ateitininkai, turintys tvirtą krikščionybės pagrindą, tautiškumo, inteligentiškumo, visuomeniškumo, šeimyniškumo, katalikiškumo principus. Daug kas su "visom pagonybėm" nuėjo iki New Age’o. Mums tai visiškai svetima. Manau, ateitininkai išvengs tuščio pagonybės eskalavimo.

Postmodernybės terminologijoje egzistuoja terminas "susiūti". Susiūti pagonybę su postmodernizmu. Tokių gijų buvo jau prieškaryje. Tai stengėsi daryti tokie poetai, kaip Kazys Bradūnas.

Dar vienas dalykas, kurį supratome renginio metu, buvo tas, kad nebegalime atsiremti į modernistinį ir neoromantinį prieškario kultūrinį – filosofinį potencialą. Modernizmas per daug viską niveliavo. Vėliau postmodernizmas viską dekonstravo. O dabar postmodernizmas jau blėsta, ateina naujas laikas. Viskas statoma iš naujo. Ir tai tik pradžia.

Regis, kažkas labai nori grįžti atgal pas mus. Gal tai Dievas, kurį modernybė buvo ištrynusi iš sąmonės?

Jį reikia ne grąžinti, bet pamatyti iš naujo. Visą laiką Jis buvo šalia, tik nematomas. Buvo nežiūrima į daugelį dalykų. O dabar būtina viską pamatyti, atsimerkti.

Grįžkime prie renginio. Ar nenorėta per jį nužymėti ribų tarp poetinės kūrybos ir gyvenimo tėkmės? Ar nenorite atsiskirti nuo racionalios visuomenės, vartotojiškos kultūros, pabėgti nuo tokio, regis, nuostabaus gyvenimo spindesio?

Labai taikliai pastebėjai, bet tai kaip tik nėra bėgimas nuo gyvenimo. Tai yra kritimas į tą išties realų gyvenimą, ne tokį, koks jis yra televizijos ekranuose. Kai to (sintetinio gyvenimo) per daug, "pameti" tikrąjį gyvenimo skonį. Tikroji poezija ateina iš tikro gyvenimo. Tai nėra bėgimas nuo gyvenimo, tai kaip tik yra prisilietimas prie jo.

Yra toks Van Gogho paveikslas "Bulvių valgytojai". Van Goghas, norėdamas pabėgti nuo miesčioniškumo, atsidūrė darbininkų rajone ir apsigyveno šuns būdoje, kad jaustų tvirtą pamatą.

Sutapimas su Van Gogho paveikslu yra netyčinis, bet pasako labai daug apie mūsų renginį. Tai buvo tiesiog noras pabėgti nuo gyvenimo falsifikato.

Jūs – ateitininkai, kaip ir Van Goghas, ieškote tam tikrų gyvenimo paraščių?

Taip. Mes einame į paraštes, bet taip pataikome į vidurį. Dabar centras yra tarsi užimtas vartotojiškos visuomenės, jos susikurtos atmosferos. Bet iš tikrųjų centras yra paraštėse.

Jei kalbėtume apie bėgimą nuo ideologinio diktato, tai mūsų renginys buvo šiek tiek savikritiškas ir pačios ateitininkų organizacijos atžvilgiu. Pasirinktas neideologizuotas pavadinimas, neelitinė erdvė. Tarsi norėta durti pirštu ir pasakyti: mes nesame išrinktieji, pateptieji, esam tiesiog bulvių valgytojai. Nesame tas "rinktinis tautos žiedas".

Ir įvyko tas, pasak Maxo Weberio, atkerėjimas? Kaip XIX amžiaus viduryje buvo atkerima nuo "religijos tvaiko", taip dabar turėtume būti atkerėti nuo racionalaus iracionalumo tvaiko, visos pramogų kultūros?

Gal tiksliau "atkerėti" pramogas ir su jom susijusį kultūrinį lauką nuo savidestrukcijos ir tuštybės. Prisiminkim, kad žaidimas yra labai rimtas dalykas. Ačiū postmodernizmui, kad tai savo laiku įrodė.

Vėlgi, manau, buvo svarbu "atsikerėti" ir patiems ateitininkams nuo per didelio organizacijos susireikšminimo, nuo siauro požiūrio į kūrybą, perdėm sistemiško žvilgsnio į pasaulį.

Baigdamas pokalbį norėčiau paklausti, ar tokie renginiai vyks ir toliau?

Norėtume, kad renginys taptų sezoninis, jo dalyvių ratas plėstųsi, galbūt būtų įmanoma išleisti ir leidinį, skirtą renginių dalyvių poezijai.

Gerų iniciatyvų ateityje!

 

Skaitytojų vertinimai


11743. vangogenas2004-11-20 21:52
nenorėčiau būti bulvių valgytoju. kažkoks nykiai prėskas reikalas. verčiau jau absento gėrėju.

46609. Jonas Kisielius :-) 2008-04-25 16:27
tikras bybio galva toksai straipsnis. linkiu sekmes toliau

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 6 iš 9 
13:16:05 May 16, 2011   
May 2010 May 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba