Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2004-03-26 nr. 2994

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Vytautas P. Bložė.
MŪZAI: LAMENTOSO
3
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE11

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI4
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS1
• ĮVAIRŪS
• VAKARAI
• LTV KULTŪROS LAIDOS1
• LR KULTŪROS LAIDOS

POKALBIAI 
• ORUMO SMILTYS1
• SPAUDOS DRAUDIMO DOKUMENTAS
• Prie redakcijos apskrito stalo kalbasi istorijos profesoriai ANTANAS TYLA, EGIDIJUS ALEKSANDRAVIČIUS, kalbininkas BRONYS SAVUKYNAS, poetai KORNELIJUS PLATELIS ir LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS.
KONSPIRACIJOS MOKYKLA PRIE BALANOS
5
• KORNELIJUS PLATELIS kalbina VYTAUTĄ LANDSBERGĮ.
LIETUVIŠKAS NUOSEKLUMAS

POEZIJA 
• GINTARAS PATACKAS6
• VLADAS BRAZIŪNAS1

PROZA 
• Birutė Jonuškaitė.
INTEGRACIJA
3

VERTIMAI 
• Jan Baudouin de Courtenay.
LIETUVIŲ RAIDYNO KLAUSIMAS RUSIJOS VALSTYBĖJE IR JO IŠSPRENDIMAS

LITERATŪRA 
• Aušra Martišiūtė.
VEIKIANČIO ŽMOGAUS GIMIMAS
2

KALBOS SKILTIS 
• Jonas Klimavičius.
DARBAI IR KALBOS, ŠVENTĖS IR FIESTOS KALBOS IR KNYGOS METAMS ĮSIBĖGĖJANT
6

KNYGOS 
• ŽODŽIO DUONA IR VYNAS
• JANAVIČIUS V. RAŠTAI
• GEDIMINO LAIŠKAI

PAVELDAS 
• Romualdas Budrys.
EPOCHOS SIMBOLIS

DAILĖ 
 Jurgita Ludavičienė.
TAPYBOS ATRADIMAI
7

TEATRAS 
• Julius Būtėnas.
VILNIUS – MŪSŲ TEATRO LOPŠYS

MŪSŲ PUBLIKACIJA 
• Mikalojus Katkus.
ATSIMINIMAI APIE SPAUDOS DRAUDIMO LAIKUS
5

MOKYKLAI 
• GERBIAMI KOLEGOS MOKYTOJAI,2
• 100 EILĖRAŠČIŲ APIE KNYGNEŠIUS12

JAUNIMO PUSLAPIS 
• GENERUOTOS SPAUDOS MUTACIJOS3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Jekaterina Lavrinec.
ŠIS TAS APIE INTERAKTYVUMĄ
19

KRONIKA 
• KNYGNEŠIŲ IR DARAKTORIŲ ATMINIMUI7
• PARODA "SPAUDOS DRAUDIMO LAIKŲ DOKUMENTAI IR LEIDINIAI"
• SPAUDOS ATGAVIMO SUKAKTIS – TARP PRARADIMO IR ATRADIMO NUODĖMIŲ4
• TARPTAUTINĖS MOKSLINĖS KONFERENCIJOS SPAUDOS ATGAVIMO 100-MEČIUI PAMINĖTI

DE PROFUNDIS 
• RETRO PABIROS APIE KNYGNEŠIŲ GADYNĘ6

DAILĖ

TAPYBOS ATRADIMAI

Jurgita Ludavičienė

[skaityti komentarus]

Lietuvių dailės raida XX amžiuje buvo trūkčiojanti ir nevienalytė; nepalankios politinės aplinkybės, vėlyvas valstybės formavimasis, karai lėmė vėluojantį modernizmą, susipynusias meninių srovių įtakas. Neramus istorinis dailės kūrinių fonas ir komplikuotas kelias įgalina kitaip pažvelgti ir į tuos kūrinius, kurie dabar pasirodo galerijų salėse. Todėl, rašant apie amžiaus pradžios dailės kūrinius, neįmanoma nutylėti ano meto "istorinių dekoracijų", kurių fone ir gimė dabar eksponuojami darbai.

Svarbiausias kultūrinę ir meninę situaciją formuojantis veiksnys Lietuvoje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje buvo lietuvių nacionalinis judėjimas. Prisišliejęs prie XIX–XX a. sandūroje Europoje atgimusio neoromantizmo, akcentavusio subjektyvų, jausminį pradą, dvasinio pasaulio regėjimus meninėje kūryboje, Lietuvoje susiformavo nacionalinis romantizmas. Šios srovės atstovams buvo būdingas patriotinis idealizmas, meilė pavergtai tėvynei, siekimas "iškelti gimtojo krašto grožį, išaukštinti kaimą - svarbiausią to meto liaudies kultūros židinį" (J. Umbrasas. "Lietuvių tapybos raida 1900–1940".

Šiems siekiams įgyvendinti buvo steigiamos nacionalinės pakraipos draugijos: iš pradžių – už Rusijos imperijos ribų ( 1879 m. – Lietuvių literatūros draugija Tilžėje, 1885 m. – Rytų Prūsijos lietuvių draugija "Birutė", 1901 m. – Lietuvių susivienijimas Prūsuose), o po spaudos atgavimo – ir Didžiosios Lietuvos teritorijoje (1907 m. – Lietuvių mokslo draugija ir Lietuvių dailės draugija). Šių draugijų tikslas buvo fiksuoti bei tirti lietuvių etninę kultūrą – dailę, folklorą, lietuvių kalbą. Be to, svarbiomis laikytos tautiškumo ir tėvynės meilės sąvokos. A. Voldemaras laikraštyje "Viltis" (straipsnis "Apie kultūros darbą") 1910 m. vasario 10 dieną rašė: "Pamatę, kaip bendrą kultūros darbą ardo tolerantiškumo stoka, turime klausties, kaip toji visuomenės yda pašalinus, kaip suradus tai, kas vienytų visus lietuvius. Toks rišąs gaivalas yra tėvynės meilėje".

Siekiant išsaugoti lietuviškas šaknis, reikšmingas veiksnys buvo dailės puoselėjimas, noras sukurti tautinį lietuvių stilių.

Ypač atkakliai tuo imta rūpintis po lietuviškos spaudos atgavimo, kadangi, uždarius Vilniaus universitetą, nebeliko aukštųjų meno mokyklų, rengiančių dailininkus, pavieniai lietuvių autoriai, mokęsi užsienyje, gretinosi prie svetimų, o lietuviška savimonė, anot dailėtyrininkės Laimos Laučkaitės, "to meto mene egzistavo greičiau teritorine bei istorine, bet ne tautine prasme". Todėl spaudos atgavimas ir su juo susijęs tautinės savimonės formavimasis darė didelę įtaką Lietuvos dailės gyvenimui. Siekiant puoselėti lietuvių dailę, nuo 1907 m. imtos rengti pirmosios lietuvių dailės parodos, kuriose greta profesionaliosios dailės buvo eksponuojamas ir liaudies menas. "Lietuvių dailės paroda aiškiai parodė, koks stiprus lietuvio būdas ir kad lietuviai nėra kokis tai įvairių tautų mišinys, kas mums neseniai mėginta įkalbėti, bet tai yra tauta su savo kalba, savo papročiais, savo būdu, savo daile" (Br. St. Lietuvos atgijimas ir pirmoji Dailės paroda // Šaltinis, 1907 m., Nr. 23).

Kaip teigia L. Laučkaitė, nacionalinį dailės savitumą formavo trejopa jo samprata. Pirmoji susijusi su XIX a. realistinio meno tradicija; šiai krypčiai tautos buitis, jos kasdienis gyvenimas savaime buvo tai, kas tautoje yra unikalu ir vertinga. Vaizduojamas valstiečių gyvenimas, jų buities scenos, kadangi lietuvių tauta ir išliko būtent kaimo dėka. Antrasis aspektas – minėtasis romantizmas, tikrų vertybių ieškojęs praeityje ir Lietuvos istorijoje. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje lietuvių kultūrą ženkliai veikė romantikų A.Mickevičiaus, J.Słowackio, J.Kraszewskio kūryba. Trečioji tautinio meno savitumo samprata rėmėsi liaudies kūryba. Lietuvių liaudies meną pirmųjų lietuvių dailės parodų rengėjai būtent ir laikė atsparos tašku. Svarbiausias dėmesys buvo skiriamas lietuvių liaudies tekstilei – prijuostėms, juostoms, jų ornamentikai, skulptūrai ir mediniams kryžiams. Visgi tautinio stiliaus propaguotojai ir potencialūs kūrėjai – XX a. pradžios kultūros veikėjai, rašytojai, dailės kritikai (S. Kymantaitė-Čiurlionienė, J. Basanavičius, Vydūnas, A. Jaroševičius) puoselėjo viltis, jog bus suformuotas tautinis lietuvių stilius, jas siejo su profesionaliąja vaizduojamąja ir taikomąja daile, kurios pamatu turėsianti tapti liaudies dailė. Be minėtų aspektų, reikšmingas buvo ir noras įžvelgti bei išryškinti "paslaptyje glūdinčią" tautiškumo esmę, ieškoti nuo visuomenės paslėptos tautos dvasios. "Tautos dvasios" samprata, atėjusi iš XIX a. I pusės vokiečių mąstytojų – J. G. Fichte’s, G. Hugo veikalų, romantinėje estetikoje įgavo mistinį atspalvį. Ji siejosi su metafiziniais, religiniais troškimais, ryšiais su amžinybe. Tautos dvasios paieškas akcentavęs Juozapas Albinas Herbačiauskas ją įžvelgė "paslaptingo religiško troškimo šaltinyj (…), pagaliau gi tautybės Legendoje, t. y. tautiškos rinktinės vėlės prakilniai individuališkame to religiško troškimo išreiškime (Himnai, Mitai, Giesmės, tikras Menas ir t. t.)" (J. A. Herbačiauskas. "Erškėčių vainikas").

Lietuvių dailę pirmame XX a. dešimtmetyje sudarė nevienalyčiai komponentai: simbolizmo, secesijos atgarsiai, realizmas, vizionieriški paveikslai, vaizduojantys Lietuvos praeitį, dekoratyvūs portretai ir lyriškos akvarelės iš natūros. Skaudi ir liūdna lietuviško kaimo buitis, kurios vaizdeliai traktuojami kaip simboliai, ir romantizuoti peizažai. Marga tiek tautiniu, tiek stilių atžvilgiu ir autorių kompanija: A. Žmuidzinavičius, P. Kalpokas, M. K. Čiurlionis, K. Stabrauskas, F. Ruščicas, A. Vivulskis...

Tokia pat marga ir sostinės "Maldžio" galerijoje pristatoma tapybos ekspozicija iš kolekcininko E. Armoškos fondų. Tapybos darbai datuojami XIX a. pabaiga–XX a. aštuntuoju dešimtmečiu. Kūriniai priklauso ne mūsų tapybos "šviesuliams"; tai – proga pamatyti iki šiol nerodytus mažiau pasižymėjusių tapytojų darbus, kurie yra vertingi tiek meniniu, tiek ir pažintiniu atžvilgiu. Vienas seniausių parodoje – M. B. Kamenskos "Peizažas" (1876 m.): rausvi besileidžiančios saulės spinduliai apšviečia medžių ūksmėje paskendusios bažnyčios apsidę. "Nuglaistyta" tapybinė maniera, romantiškas motyvas – tipiškas XIX a. pabaigos romantinis peizažas. Šiek tiek vėlesniam laikui atstovauja J. Kamarausko "Marija", tamsaus kolorito (jis greičiausiai patamsėjęs nuo laiko patinos), nutapyta 1895 metais. Į šoną palenkta Šv. Marijos galva, liūdnas žvilgsnis, veidas primena Aušros vartų mergelės Marijos tipą.

Lietuvių valstiečių buitį realistiškai vaizduoja R. Jurevičius: "Močiutė ir anūkės" – pirkioje dirbančių ir besikalbančių veikėjų atvaizdai nutapyti gana gyvais potėpiais, tikroviškai. Paveikslas datuojamas 1901 m., atitinka to meto kultūroje gyvavusią pozityvistinę tendenciją: kaimo buitis menininkams buvo ne egzotiškas, o pagarbos vertas motyvas. Valstiečių dorybės idealizuojamos, jiems jaučiama ir rodoma užuojauta. Be to, kadangi menas skiriamas plačiajai visuomenei, tai ir jo forma bei turinys turi būti lengvai suprantamas.

Atpažįstamas kūriniuose ir Vilnius: I. Trutnevo spalvotose litografijose vaizduojamos Vilniaus šventyklos – Šv. Trejybės, Šv. Nikolajaus cerkvės, Šv. Dvasios vienuolynas. B. Bujko gyvais plunksnos brėžiais perkelia žiūrovą į 1912 m. Vilniaus senamiestį: greičiausiai žydų kvartalas, moterys su pintais krepšiais gatvelėje, parduotuvių iškabos. Eskiziškas bėgštus piešinys, kaip praėjusio laiko dvelktelėjimas. Tuo tarpu B. Bujko Gedimino kalno piešinys pieštuku įdomiai atrodo dabartiniame Valdovų rūmų atstatymo aistrų kontekste: piešinyje architektūros ir perspektyvos požiūriu gana negrabiai užfiksuotas dar lieknas ir aukštas Gedimino pilies bokštas, o kalno papėdėje – Valdovų rūmai, viršuje papuošti architektūriniais "nėriniais".

Iš žymesnių autorių ekspozicijon pakliuvo V. Kairiūkštis su ankstyvu, kubizmu dar nedvelkiančiu realistiniu natiurmortu, V. Drėma – kaip reklamos kūrėjas; parodoje matome plokštumomis suskaidytą alaus "Okocinskie" reklamą.

Daugiau? Estetiškas, puošnus V. Gorskio damos portretas, Stanislavo Römerio, Barbaros Houwolt ir kitų menininkų kūriniai, chronologiškai dar telpantys į XX a. pradžios Lietuvos dailės skyrelį. Toliau laiko atžvilgiu "Maldis" siūlo tarpukario tapytojus ir tęsia pažinimo giją per pokarį bei sovietmečio "socialistinio realizmo" tapybą. Bet tai jau nebe šio teksto, skirto Lietuvos dailės aušrai, užduotis.

Lietuvių tautos istorijos kelio komplikuotumas sąlygojo dailės paveldo "iškrikimą": išsklidę XX amžiuje tapytojai ir skulptoriai, dingę ar nebeidentifikuojami meno kūriniai, kurie dabar tarsi rūmų skeveldros pabyra kokiame nors aukcione... Meno istorikai klijuoja istorijos nuotrupas, suformuodami tekstus, leidžiančius atkurti anuometinį lietuvių dailės gyvenimą. Tačiau, be muziejų fondų, kuriuose sukaupta dauguma dailės kūrinių, atradimų istorikams bei visuomenei dar pateikia ir privatūs kolekcininkai.

 

Skaitytojų vertinimai


7183. POZITYVAS2004-03-29 12:18
GAl kas galetu skubiai parashyti apie "Tapybos Praradimus"?

7197. NEGATYVAS2004-03-29 15:24
Is straipsnio pavadinimo neaisku, apie koki laikotarpi ir kokiu aspektu kalbama. Pradedama vos ne nuo Adomo ir Ievos, ir tik 8 paragrafe paaiskeja, kad siuos istorinius pamastymus isprovokavo "Maldzio galerija".

7275. keista2004-04-01 09:36
Nustebino. Mokslinio darbo stilistika, tiksliau faktografija pradzioje, staiga - maldis? Refleksija pasimete, kontekstai pasiklydo.

7968. saulute2004-04-27 20:28
iki galo taip ir neperskajciau :)

12435. kall :-( 2004-12-18 12:52
oj toks fajnas strajpsnis kad nahuj jus visus siunciu!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Gegužės

PATKPŠS

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30  

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 5 iš 10 
23:26:33 May 1, 2011   
May 2010 May 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba