NAUJOS KNYGOS

Hugo von Hofmannsthalis (1874–1929) – žymus XIX–XX amžių sandūros poetas, prozininkas, Vienos modernizmo atstovas. Pasak Ramintos Gamziukaitės-Ma­žiulienės, „...ta am­žių sandūra, tas garsusis fin de siècle, lieka apgaubtas ypatingos ir paslaptingos auros, stebina daugybe spalvų bei atspalvių, srovių bei tendencijų ir dar nepakartojamu amžiaus pabaigos nuovargiu, nuspalvinusiu Hugo von Hofmannsthalio ir jo amžininkų kūrybą bei pasaulėjautą. Jie buvo vadinami ir estetais, ir dekadentais, ir narcizais, jie atrodė žavingai nuvargę nuo gyvenimo, ir nepatirtieji sunkumai buvo to nuovargio priežastis.“ Hof­mann­sthalio draugai bu­­vo Richardas Straussas, Stefanas Zweigas. Be to, jis patyrė didžiulę Friedricho Nietzsche’s kalbinės teorijos, Novalio „magiškojo idealizmo“ įtaką.

Vieno žymiausių italų XX a. rašytojų Italo Calvino (1923–1985) kūryba laikoma postmodernios Vakarų Europos literatūros etalonu. Rašytojo kūrybinis kelias prasidėjo neorealizmo stilistika, jis išbandė įvairiausias rašymo metodikas bei stilius: magiškąjį realizmą, metafikciją ir t. t.

Calvino potraukis realybę transformuoti į pasaką geriausiai atsispindi trijuose romanuose („Perplėštas vikontas“, „Baronas medyje“, „Nesantis riteris“), sujungtuose į trilogiją „Mūsų protėviai“. Šių romanų pagrindiniai veikėjai yra „mūsų protėviai“, nes jie egzistuoja tiek metaforine, tiek chronologine prasme ankstesniame nei skaitytojo laike. Šie personažai yra fantastinės gerosios ir blogosios kiekvieno žmogaus pusės projekcijos – fikcinės žmogiškųjų savybių, baimių ir susvetimėjimo reprezentacijos.

Guy de Maupassant’as (1850–1893) – ryški XIX a. prancūzų literatūros figūra. Vienas ankstesnių rašytojo kūrinių – novelių rinkinys „Mėnesiena“. Kūrėjas balansavo šviesaus žvilgsnio į pasaulį ir besitvenkiančio košmaro paribyje. Vis dėlto jis besąlygiškai tiki žmogumi ir jo dvasios galia. Vaizdingose ir tyrose novelėse G. de Maupassant’as taupiais ir lengvais sakiniais, tarsi atsitiktinėmis detalėmis, atskleidžia herojų jausmus, susiklosčius kraštutinėms situacijoms, kurios išsamiai neaprašomos, veikiau netiesiogiai persismelkia pro glaustą novelės formą. Jo kūriniuose – įsimintini socialinių tipų ir charakterių eskizai, spalvingi, impresionistiniai, tačiau santūrūs peizažai. Savitas G. de Maupassant’o rašymo stilius – tai nuolatinis susilaikymas nuo daugžodžiavimo, siekiant papasakoti per tai, kas nutylėta.

Juli Zeh (g. 1974) –­ vienas labiausiai provokuojančių balsų šiandieninėje vokiečių literatūroje. Trainspotingas ir melancholija. Didžiosios politikos cinizmas ir žmogiškumo anemija. Prekiautojų narkotikais galia ir vartojančiųjų bejėgiškumas. Žmogaus neviltis ir meilės stichija. Tokia šių dienų kartos gyvenimo nuožmi kasdienybė atsiveria romane „Ereliai ir angelai“.

Romane atsargiai gvildenamos visuotinės problemos – saitai tarp prekybos narkotikais ir tarptautinės politikos, Balkanų kelio ir paauglių nusikalstamumo. Tačiau svarbiausias vaidmuo, pratęsiant W. Burroughso, I. Welsho tradiciją, atitenka žmogaus sąmonei – nihilistiškai ir haliucionuojančiai. Zeh jautriai skverbiasi į žmogiškąją naujosios Europos tuštumą.